Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir nuteistojo I. K. gynėjos Jolantos Grigaliūnienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo

A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus bei nuteistas laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

I. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus bei nuteistas laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš A. A. ir I. K. solidariai priteista nukentėjusiajai A. E. U. 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. K. ir A. A. nuteisti už tai, kad 2011 m. rugpjūčio mėn., naktį iš 26 d. į 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami kartu, tyčia dėl chuliganiškų paskatų, itin žiauriai, be priežasties, sudavė rankomis ir kojomis A. B. į galvą bei kitas kūno sritis ne mažiau kaip 82 kartus ir taip padarė nukentėjusiajam A. B. galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, nosies kaulų lūžį, muštines žaizdas veide ir dešinės ausies kaušelyje, kraujosruvas pakaušyje, dešiniame ir kairiame momenyje, kaktoje, abiejų akių vokuose, skruostuose, lūpose, kairiame ir dešiniame petyje, kairiame žaste, abiejuose dilbiuose, plaštakose, krūtinės ir pilvo srityje, kairėje šlaunyje, abiejuose keliuose, kairėje blauzdoje, dešinėje pėdoje, kairės pusės 2-11 šonkaulių ir dešinės pusės 2-11 šonkaulių lūžius, nubrozdinimus veide, kakle, kairiame petyje, krūtinės ir pilvo srityje, dešinio klubakaulio sparno projekcijoje, dešinėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, kairėje plaštakoje. Dėl galvos smegenų sumušimo, sukelto į galvą suduotų smūgių visumos, A. B. mirė. Tokiu būdu A. A. ir I. K. A. B. dėl chuliganiškų paskatų ir itin žiauriai nužudė.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad I. K. su A. A. sudavė nukentėjusiajam teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytą smūgių skaičių. Nė vienas iš nuteistųjų nepatvirtino sudavęs nukentėjusiajam 82 smūgius. I. K. pripažino, kad nukentėjusiajam sudavė 4, A. A. apie 10 smūgių. Kas nukentėjusiajam sudavė likusią didžiąją dalį smūgių, nenustatyta. Be to, I. K. paaiškino, kad tuo metu, kai jis išvyko, A. B. buvo gyvas, turėjo sąmonę ir kalbėjo rišliai. Byloje nėra duomenų, kad būtent I. K. nukentėjusiajam sudavė net 82 smūgius ar bent didesnę smūgių dalį. Be to, nukentėjusysis nuo vidurnakčio iki 6 val. ryto buvo paliktas gulėti lauke. Nežinoma, kokie asmenys buvo prie jo priėję ir ką darė.

Gynėja, aptardama liudytojo V. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teigia, kad šis liudytojas nepagrįstai neapklaustas teisiamajame posėdyje. Teismas nepašalino prieštaravimų dėl nukentėjusiojo atpažinimo ir byloje liko nenustatyta, kodėl iš pradžių buvo klaidingai nurodyta nukentėjusiojo asmenybė, t. y. kodėl liudytojai V. K. nurodė kaip nukentėjusįjį, o ne A. B., nors pastarieji nėra panašios išvaizdos. Be to, šioje byloje liudytojai neapklausti apie nukentėjusiojo aprangą, kuria šis buvo apsirengęs įvykio dieną ir vakare bei kokiomis aplinkybėmis jis nusirengė ar buvo nurengtas. Nenustatyti asmenys, galimai buvę kartu su nukentėjusiuoju prieš jo mirtį ar girtavę su nuteistaisiais įvykio dieną. Taip pat teisme nepagrįstai neapklausti liudytojai - K. K., R. F., O. M., A. S., J. K..

Teismas taip pat nepašalino prieštaravimų, esančių liudytojų V. K., V. ir A. M. parodymuose dėl laiko aplinkybių, kada I. K. galimai smurtavo prieš A. B.. Byloje nenustatytas baro, kuriame minėtos liudytojos matė I. K., darbo laikas. Visos šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė ne jos ginamojo, o kito asmens smurtiniai veiksmai.

Žagarės miestelyje po bylos išnagrinėjimo sklido kalbos apie tai, kad liudytojas V. M., atvykus policijos pareigūnams, iš įvykio vietos pašalino kruvinus akmenis. Tie akmenys galimai buvo nenustatytų asmenų nusikaltimo įrankiais. Taip pat nepagrįstai sunaikinti ir kiti įvykio vietoje rasti daiktiniai įrodymai (tara, pakuotės, nuorūkos). Visa tai leidžia teigti, kad šioje byloje liko nepašalinta abejonė dėl to, kad šią nusikalstamą veiką galėjo padaryti ir kiti asmenys.

Gynėja ginčija ir teismo medicinos specialisto išvadas dėl nukentėjusiojo kūno tyrimo ir mirties priežasties nustatymo. Apeliantės nuomone, šios išvados yra nemotyvuotos, specialistas apsiribojo kūno išoriniu ir vidiniu tyrimu, alkoholio kiekio kraujyje nustatymu ir teismo medicinos diagnozę pateikė be jokių motyvų ir argumentų. Specialistas nenurodė apie galimybę A. B. atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus po galvos smegenų sumušimo bei kokie konkretūs smūgiai sukėlė nukentėjusiajam sąmonės praradimą. Be to, specialistas atsakė į ne visus užduotyje nurodytus klausimus, tarp jų ir apie nukentėjusiojo drabužių pažeidimus bei jų atitikimą padarytiems sužalojimams.

Skundo autorės nuomone, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. apžvalgos „dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ nuostatas.

Įvertinus tai, kad nenustatyta, kas nukentėjusiajam sudavė didžiąją dalį smūgių, kad specialisto išvadoje nenustatytas tikslus mirties laikas, teismas, apeliantės nuomone, neteisingai vertino objektyvųjį nusikalstamos veikos požymį - priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių. Vertinant priežastinį ryšį tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių padarinių yra labai svarbu nustatyti kaltės formą ir jos turinį. Tai reiškia, kad toks priežastinis ryšys gali būti konstatuotas tik tada, kai kaltininkas tą ryšį suvokė ar galėjo suvokti. Apie I. K. kaltės turinį teismas sprendė tik iš kilusių padarinių ir kaip nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrindą nurodė objektyviuosius nusikaltimo požymius. Subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai įvertinti nepakankamai. Tokiu būdu, neįvertinus visų nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl neatsargumo kilę padariniai jos ginamajam nepagrįstai inkriminuoti kaip padaryti tyčia.

Ginčydama kaltės formą, gynėja plačiai aptaria BK 14, 16 straipsnių 2, 3 dalių, 15 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 ir 27 punktų nuostatas. Apeliantė nurodo, kad I. K. nusikaltimo padarymo metu buvo neseniai sulaukęs 18 metų, todėl teismas nepagrįstai neanalizavo aplinkybių, susijusių su jos ginamojo socialine branda.

Be to, teismas I. K. veiką nepagrįstai kvalifikavo kaip nužudymą, padarytą itin žiauriai ir dėl chuliganiškų paskatų. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad būtent I. K. ir (ar) A. A. sudavė nukentėjusiajam skundžiamame nuosprendyje nurodytą skaičių smūgių. Nuteistųjų parodymai apie smurto naudojimo aplinkybes bei apie jų nukentėjusiajam suduotą žymiai mažesnį skaičių smūgių, nepaneigti.

I. K. parodymai patvirtina, kad konfliktas kilo dėl nukentėjusiojo priekabiavimo, kurį I. K. įvertino kaip seksualinį priekabiavimą. Nors nuteistasis A. A. nepamena kilusio konflikto priežasties, tačiau minėtų I. K. parodymų neneigė. Tuo tarpu liudytojas R. G. parodė, kad nukentėjusysis nuteistiesiems pasakė „ar norite po Žagarę nevaikščioti“. Tokie duomenys patvirtina, jog kilusio konflikto priežastis buvo ne nuteistųjų chuliganiški veiksmai, o paties nukentėjusiojo amoralus elgesys ir įžeidžiantys žodžiai.

Taip pat, gynėja teigia, kad I. K. paskirta aiškiai per griežta bausmė. Apeliantės nuomone, teismas nesilaikė bausmės skyrimo taisyklių, neįvertino I. K. asmenybės, jo socialinės brandos, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, nepripažino byloje nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Teismas be pagrindo vadovavosi teismo psichiatrijos specialisto 2011 m. spalio 27 d. išvadomis, kurios yra neišsamios, nemotyvuotos ir nepagrįstos. Nepaskyrus teismo psichiatrijos ekspertizės, byloje liko išsamiai neištirta I. K. socialinė branda, o tai yra esminis kriterijus bausmės skyrimo procese nepilnamečiams ar pilnamečiams 18-21 metų amžiaus asmenims, nepasiekusiems socialinės brandos. Dėl šios priežasties teismas neteisingai kvalifikavo I. K. padarytą nusikalstamą veiką bei paskyrė jam bausmę, neatitinkančią jo socialinės brandos. Plačiai aptardama BK 81, 91 straipsnių komentaro nuostatas, apeliantė teigia, kad teismas tik formaliai įvertino I. K. asmenybę. Nurodydamas, kad I. K. buvo teistas, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jos ginamojo vaidmuo nusikalstamoje veikoje, už kurią jis buvo nuteistas ankstesniu nuosprendžiu, buvo tik „saugoti duris nuo kitų asmenų patekimo į gyvenamąjį namą“.

Skundo autorė, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgos“ nuostatomis, teigia, kad šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo pavojingumo laipsnį mažina tai, jog nei jos ginamasis, nei kitas nuteistasis nesiekė ir neplanavo nužudyti nukentėjusiojo, veikė impulsyviai, neturėjo ir neieškojo jokių papildomų įrankių, kuriais galėtų sukelti A. B. fizinį skausmą.

I. K. viso proceso metu davė nuoseklius išsamius parodymus ir taip padėjo išaiškinti šią veiką bei joje dalyvavusius asmenis. Dėl šios priežasties jos ginamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turi būti pripažinta aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Be to, I. K. atlygino dalį nukentėjusiajai padarytos žalos. Nors ši dalis ir yra labai maža (200 Lt) palyginus su civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžiu (50000 Lt), tačiau, atsižvelgiant į dabartinę I. K. turtinę padėtį, atlyginta žalos dalis turi būti pripažinta ženklia, kas, tuo pačiu turi būti pripažinta I. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Iš bylos matosi, kad teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir pagrįstai pripažino A. A. bei I. K. kaltais. Kvalifikuojant įrodyta pripažintą nuteistųjų nusikalstamą veiką bei skiriant jiems bausmes teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

Nuteistojo I. K. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, neapklausė visų liudytojų, kurie dalyvavo išgertuvėse, ir tokiu būdu nenustatė visų bylos aplinkybių bei pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles padarė nepagrįstas išvadas dėl I. K. kaltės, o taip pat neteisingai kvalifikavo I. K. nusikalstamą veiką. Visi su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad ji atitinka BPK 305 str. 1 d. nurodytus reikalavimus. Šioje nuosprendžio dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat ir nuteistojo I. K. parodymus bei jo versijas. Kad I. K. padarė skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina nuteistųjų, liudytojų parodymai, įvykio vietos bei daiktų apžiūros protokolai, specialistų išvados ir kiti bylos duomenys.

Abu nuteistieji I. K. ir A. A., savo kaltę pripažinę iš dalies, teisme parodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vartojo alkoholinius gėrimus. Jie nurodė, kad išgertuvėse, vykusiose namo kieme, iš pradžių dalyvavo ir kiti asmenys. Tačiau V. M. su R. F. greitai nuėjo miegoti į antrą aukštą, o po kurio laiko išvyko ir R. G.. Tuomet kieme gerti liko tik abu nuteistieji ir A. B., kurį jie abu sumušė.

Nuteistasis A. A. paaiškino, kad jis A. B. nustūmė nuo suoliuko, o kai šis nugriuvo ant šono, spyrė šiam į kaklą, nosį, nugarą, pilvą. Spardė bato kulnu. Po to A. B. spardyti pradėjo ir I. K., kuris ėjo aplink A. B. ir spardė jį iš visų pusių į įvairias kūno vietas, daugiausia taikėsi į galvą. Kiek kartų spyrė I. K., nežino, o jis pats galėjo nukentėjusiajam suduoti apie 10 smūgių. A. B. jie spardė ir jam atvirtus ant nugaros. Mušė nuolat, bet dėl girtumo negali tiksliai pasakyti, kiek laiko. Galėjo mušti apie 10 minučių laiko.

Nuteistasis I. K. teisme parodė, kad kai kieme jie liko trise: jis, A. A. ir A. B., pastarasis pradėjo prie jo kabinėtis – „graibytis“ už rankų, už nugaros. Jis suprato, kad nukentėjusysis prie jo seksualiai priekabiauja, todėl atsistojo ir paėjo į šalį. Nukentėjusysis ėjo link jo išskėtęs rankas, bet paskui nuėjo prie A. A., kuris pirmas trenkė A. B.. Atsistojęs A. B. pradėjo eiti link jo, tada jis sudavė nukentėjusiajam į galvą, į veido sritį, pilvą. Sudavė du smūgius viena ir kita koja. Po to dar kelis sykius spyrė. Viso galėjo suduoti apie 4 kartus. A. A. irgi kelis kartus spyrė A. B.. Nukentėjusįjį jie mušė 2-3 minutes.

Specialisto išvadoje Nr. M 462/11(04) nurodyta, kad A. B. kūne nustatyta daugybė sužalojimų galvos srityje (povoratinklinė kraujosruva, nosies kaulų lūžiai, muštinės žaizdos veide ir dešinės ausies kaušelyje kraujosruvos pakaušyje dešiniame ir kairiame momenyje, kaktoje, abiejų akių vokuose, skruoste, lūpose), taip pat ir sužalojimai kitose kūno vietose (abiejuose petyse, žaste, dilbiuose, plaštakose, krūtinės ir pilvo srityse, įvairiose kojų srityse, abiejų pusių 2-11 šonkaulių lūžiai). Visi sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais 82 smūgių pasekoje. A. B. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo, kurį sukėlė į galvą suduotų smūgių visuma, prieš 4,5 – 5 paras iki kūno tyrimo pradžios (2011-08-30, 14 val.).

Nors nuteistieji pripažino nukentėjusiajam sudavę žymiai mažesnį smūgių skaičių, teismas, nustatydamas, kad nuteistieji sudavė A. B. 82 smūgius, pagrįstai vadovavosi objektyviais bylos duomenimis, t. y. specialisto išvada bei eksperto paaiškinimais teisme apie tai, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai griuviminei traumai nebūdingi. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dar kas nors būtų galėjęs A. B. sumušti. Be to teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji, mažindami nusikalstamos veikos apimtį, siekia palengvinti savo teisinę padėtį.

Su tokia teismo išvada nesutikti kolegija neturi jokio pagrindo. Nuteistojo I. K. parodymus apie tai, kad jis A. B. galėjo suduoti tik 4 smūgius, teismas pagrįstai įvertino kaip nepatikimus, nes nukentėjusiojo sumušimo aplinkybes šis nuteistasis teisme aiškino labai prieštaringai. Iš pradžių jis parodė, kad sudavė A. B. į veido sritį ir pilvą. Beje, jis nurodė, kad šiuos smūgius sudavė dar link jo einančiam nukentėjusiajam, o tai kategoriškai paneigė A. A., kuris tvirtino, jog jis pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam. Po jo smūgio A. B. nesikėlė, o I. K. jį mušė jau gulintį. Vėliau I. K. teigė, kad du smūgius į veidą sudavė abiem kojomis. Vėliau I. K. tvirtino, kad kai A. B. gulėjo ant šono, jis sudavė dar kelis smūgius. Atsakydamas į teismo klausimus I. K. jau parodė, kad vieną smūgį sudavė ranka, po to spyrė koja. Dar jis aiškino, kad du smūgius koja sudavė A. B., kai šis sėdėjo ant suoliuko. Taip pat teigė, kad smurtavimo metu A. B. visą laiką gulėjo ant šono.

Nuteistųjų parodymai apie nukentėjusiajam suduotą mažesnį smūgių skaičių, kolegijos nuomone, gali būti paaiškinami ir ribota galimybe dėl apsvaigimo nuo alkoholio prisiminti visus savo veiksmus, juo labiau suskaičiuoti suduodamus smūgius. Be to, nuteistųjų parodymai apie smurtavimo laiką ir intensyvumą leidžia daryti išvadą, kad apeliantai sudavė žymiai didesnį smūgių skaičių nei nurodo savo parodymuose. Tą patvirtina jau vien nuteistojo A. A. parodymai apie tai, kad jie A. B. spardė apie 10 minučių, mušė nuolat ir nukentėjusiajam gulint ant šono, ir jam atvirtus ant nugaros.

Nuteistojo I. K. gynėjos argumentus apie tariamai likusias teismo nepašalintas abejones, kad A. B. galėjo nužudyti kiti asmenys, kolegija atmeta. Tai, kad teisme nebuvo apklausti visi asmenys, įvykio dieną girtavę kartu su nuteistaisiais, nereiškia, kad teismas išsamiai neištyrė bylos aplinkybių ar kad liko kokių nors abejonių dėl nusikalstamą veiką padariusių asmenų.

Teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiojo A. B. mirtimi pasibaigęs incidentas įvyko 2011 m. rugpjūčio mėn., naktį iš 26 d. į 27 d. (duomenys neskelbtini) esančio namo kieme. Patys nuteistieji I. K. ir A. A. patvirtino, kad prie nurodyto namo jie girtavo su grupe asmenų, tarp jų buvo V. M., R. F., R. G., K. K., A. B.. Kitiems asmenims nuėjus miegoti, šalia namo ant suolelio dar liko gerti alkoholį abu nuteistieji ir A. B.. Būtent tuomet apie vidurnaktį be aiškios priežasties nuteistieji A. B. ir sumušė.

Iš asmenų, dalyvavusių kieme vykusiose išgertuvėse, teisme buvo apklaustas tik R. G.. Šis liudytojas parodė, kad įvykio dieną kartu su I. K. buvo nuėję pas V. M. ir ten su kitais asmenimis gėrė alų. Keliems iš jų nuėjus miegoti, apie 22 val. kieme liko tik 4-iese: jis, I. K., A. A. ir dar vienas asmuo, kurio nepažinojo (A. B.). Tačiau apie 23 val. jis ir pats išėjo, todėl nematė, kas toliau vyko, ir nežino, kas nužudė A. B.. Liudytojas V. M. yra išvykęs į užsienį, todėl teisme nebuvo galimybės jo apklausti. Tačiau iš jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., 94-96 b. l.) matyti, kad įvykio vakarą jis buvo labai girtas („smigęs“) ir anksti nuėjo miegoti. Jau vien ta aplinkybė, kad pamatęs ryte gulintį kruviną žmogų, pamanė, jog tai yra A. K., patvirtina, kad šis liudytojas ne tik niekaip prisidėjo prie A. B. sumušimo, bet ir nežino, kas tai galėjo padaryti bei kas įvyko tą vakarą, kai jis nuėjo miegoti.

Kiti gynėjos apeliaciniame skunde nurodyti liudytojai: J. K., gyvenanti kaimynystėje (duomenys neskelbtini), tame pačiame (duomenys neskelbtini) name gyvenantys A. S., K. K. bei O. M. ikiteisminio tyrimo metu jokių reikšmingų, juo labiau susijusių su A. B. sužalojimu, aplinkybių irgi neparodė. Todėl šių liudytojų apklausa teisme nebuvo tikslinga. Apie kažkokius dar nenustatytus asmenis, kurie galėjo būti prisidėję prie A. B. mirties, pati gynėja savo apeliaciniame skunde tik spėlioja.

Tai, kad I. K. tikrai mušė nukentėjusįjį ir tai darė būtent kaltinime nurodytu laiku, patvirtina ir liudytojų A. M. bei V. K. parodymai. Priešingai nei nurodoma gynėjos apeliaciniame skunde, jokių prieštaravimų šių liudytojų parodymuose kolegija neįžvelgia. A. M. teisme parodė, kad įvykio vakarą ji buvo bare, kuris dirba iki 9 val. ryto. Po vidurnakčio ji matė, kaip į barą buvo užėjęs I. K., kurio rankos buvo kruvinos. Liudytoja V. K. teisme teigė, kad būdama bare su draugėmis A. M. ir Vaitiekūnaite irgi matė I. K.. Tai, kad ši liudytoja nematė kruvinų I. K. rankų, nereiškia, kad jos ir A. M. parodymai yra prieštaringi. A. K. teigė, kad į I. K. rankas nekreipė dėmesio. Apie tai jai pasakė draugės, o ji tik stengėsi, kad ją užkliudęs I. K. neišteptų drabužių. Abi šios liudytojas teisme tvirtino, kad baras dirba iki 9 val. ryto. Netikėti šių liudytojų parodymais ir papildomai aiškintis, kiek laiko dirba nurodytas baras, nebuvo jokio reikalo. Įvertinus pačių nuteistųjų parodymus apie A. B. sumušimo laiką bei jau nurodytus liudytojos A. M. parodymus apie jos matytas kruvinas I. K. rankas, nekyla jokių abejonių, kad į barą I. K. buvo užėjęs jau po A. B. sumušimo.

Skundo argumentai apie teismo neištirtas tariamai buvusias aplinkybes, kad V. M. iš įvykio vietos pašalino kruvinus akmenis, yra visiškai niekuo nepagrįsti. Pati apeliantė skunde nurodo, kad apie tai buvo tik kalbama (duomenys neskelbtini). Remiantis tokiomis teisme nenustatytomis aplinkybėmis, tvirtinti apie kitokių nužudymo įrankių panaudojimą, nėra jokio pagrindo. Įvertinus nuteistųjų parodymus apie A. B. sumušimą, kurie iš esmės nekito nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tyrėja turėjo pagrindą priimti nutarimą sunaikinti daiktus (1 t., 82 b. l.). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo sunaikinti reikšmės bylai neturintys daiktiniai įrodymai - tara, pakuotės, nuorūkos, taip pat neduoda jokio pagrindo manyti, jog nusikalstamą veiką galėjo padaryti kiti asmenys.

Nuteistasis I. K. iš tiesų teisme parodė, kad jam išeinant iš kiemo, A. B. dar buvo gyvas ir kalbėjo, tačiau tai jo kaltės irgi nepaneigia. Nustatyta, kad su A. B. kieme paskutinieji pasilikę ir girtavę asmenys buvo nuteistieji A. A. ir I. K.. Abu jie pripažino sudavę smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. Kad dar kas nors be jų A. B. būtų mušęs, jie nenurodė.

Jau išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad A. B. sumušė ir sunkiai jį sužaloję paliko lauke gulėti būtent nuteistieji A. A. ir I. K.. Nuteistasis A. A. irgi nurodė apie mažesnį A. B. suduotų smūgių skaičių, tačiau savo kaltės nužudžius neneigia ir dėl to nuosprendžio išvadų neskundžia.

Apeliantės nurodoma aplinkybė apie tai, kad iš pradžių buvo manoma, jog kieme rastas ne A. B., o A. K. kūnas, negali būti laikoma I. K. teisinančia aplinkybe. Priešingai, ji tik patvirtina teismo išvadą, kad A. B. sumušti ir mirtinus sužalojimus jam padaryti galėjo tik nuteistieji, kurie vieninteliai buvo pasilikę kieme ir toliau gėrė su nukentėjusiuoju.

I. K. gynėja apeliaciniame skunde ginčija ir teismo medicinos specialisto išvadas. Nurodo, kad jos yra nemotyvuotos, kad išvadoje nenurodytas tikslus A. B. mirties laikas, o įvertinus tai, kad nukentėjusysis nuo vidurnakčio iki 6 val. ryto gulėjo lauke, nukentėjusiojo mirties negalima sieti su I. K. jam suduotais smūgiais.

Šie apeliantės argumentai taip pat yra nepagrįsti. Jau buvo nurodyta, kad išdėstyti ir aptarti įrodymai patvirtina, jog be nuteistųjų niekas kitas A. B. sumušti negalėjo. Specialisto išvadoje A. B. mirties laikas iš tikrųjų nurodytas apytiksliai, o būtent, kad mirtis įvyko prieš 4,5-5 paras iki jo kūno tyrimo pradžios, t. y. 2011-08-30, 14 val. Tačiau įvertinus visus teisme išnagrinėtus įrodymus, šis laikas kaip tik atitinka pačių nuteistųjų nurodytą A. B. sumušimo laiką. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad A. B. lavonas su smurto žymėmis buvo surastas būtent toje vietoje, kurioje buvo girtaujama ir kur pačių nuteistųjų parodymais nukentėjusysis buvo jų sumuštas ir paliktas gulėti. Specialisto išvadoje yra aiškiai ir motyvuotai nurodyta mirties priežastis – nuo galvos smegenų sumušimo. Tokią mirties priežastį patvirtina mirusiojo kūno tyrimo metu rastas galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu į smegenų skilvelius, povoratinklinė kraujosruva, nosies kaulų lūžis, muštinės žaizdos veide ir dešinės ausies kaušelyje, dešiniame ir kairiame momenyje, kaktoje, abiejų akių vokuose, skruostuose, lūpose. Priešingai nei nurodoma gynėjos apeliaciniame skunde, specialisto išvadoje yra pasisakyta ir apie nukentėjusiojo abejotiną galimybę po patirto galvos sumušimo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus, nes po patirto galvos smegenų sumušimo jis turėjo netekti sąmonės. Apeliantė visiškai nepagrįstai skunde nurodo apie tai, kad ekspertas nepasisakė apie nukentėjusiojo marškinių pažeidimą bei jį atitinkantį sužalojimą petyje. Šiuo klausimu yra pasisakyta specialisto išvados 16-ame punkte. Šią specialisto išvadą įvertinęs kartu su kitais įrodymais, o ypač su pačių nuteistųjų duotais parodymais, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų nukentėjusiajam suduotais smūgiais padaryti mirtį sukėlę kūno sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su A. B. mirtimi.

Darydamas išvadą apie nuteistųjų kaltę nužudžius A. B., teismas pagrįstai vadovavosi ir susiformavusia bei galiojančia teismų praktika nužudymo bylose, kai nužudymas yra padaromas bendrininkaujant.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys Nr. 2K-118/2013, Nr. 2K-324/2009, 2K-191/2008, 2K-561/2005, 2K-508/2005).

Bylos duomenimis nustatyta, kad abu nuteistieji sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, matė vienas kito atliekamus veiksmus, naudojamą smurtą ir jiems pritarė, kiekvienas iš jų suprato smurto pavojingumą, suvokė jo pasekmes, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad už atsiradusias pasekmes privalo atsakyti abu nuteistieji. Tiek A. A., tiek ir I. K. atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Tarp nuteistųjų veiksmų – smūgių sudavimo kumščiais ir spardymo į galvą – itin svarbią gyvybei kūno dalį bei kitas kūno vietas ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, specialisto išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad A. B. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo, kurį sukėlė į galvą suduotų smūgių visuma. Nesant galimybės nustatyti, nuo kurio iš nuteistųjų smūgių galėjo būti padaryti mirtį sukėlę kūno sužalojimai, už jų padarymą turi atsakyti visi bendrininkai.

Iš dalies galima sutikti su gynėjos skundo argumentais dėl tyčios rūšies, tačiau argumentai apie tai, kad teismas nenustatė arba neteisingai nustatė kaltės formą, yra nepagrįsti ir atmetami.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad A. B. buvo nužudytas abiejų nuteistųjų tyčiniais veiksmais. Tačiau aptardamas tyčios turinį teismas nebuvo nuoseklus ir aiškiai išvadų dėl tyčios rūšies nesuformulavo. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nurodė ir dalį netiesioginės tyčios, ir dalį tiesioginės apibrėžtos tyčios požymių. Teismo išvada, kad nuteistieji A. B. nužudė veikdami tiesiogine tyčia, abejonių nekelia. Tačiau tiesioginė tyčia gali būti apibrėžta, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių, ir neapibrėžta. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Kolegijos nuomone, abu nuteistieji, suduodami smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, o ypač į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, suvokė, kad savo veiksmais gali sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą ar net atimti jam gyvybę, numatė, kad dėl jų veiksmų gali atsirasti sunkūs jų pavojingos veikos padariniai, tačiau tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Tai reiškia, kad nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, o jų nusikalstami veiksmai pagal atsiradusius padarinius (nukentėjusiojo mirtį) kvalifikuotini kaip tyčinis nužudymas.

Nuteistojo I. K. gynėja skunde plačiai dėsto BK 15 ir 16 straipsnių nuostatas ir nurodo, kad dėl neatsargumo kilę padariniai I. K. nepagrįstai inkriminuoti kaip padaryti tyčia. Tačiau ir pati apeliantė skunde nenurodo, kodėl I. K. veiksmai gali būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo. Pagal BK 16 straipsnio 1 dalies nuostatas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra laikomas neatsargiu, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Įvertinus pačios apeliantės dėstomus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos nužudymo bylose išaiškinimus ir konkrečias bylos aplinkybes, daryti išvadą, kad I. K. A. B. atėmė gyvybę dėl neatsargumo, nėra jokio pagrindo. Tokios išvados daryti neleidžia jau vien nustatytos bylos aplinkybės apie prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pobūdį ir jo intensyvumą.

Galima sutikti su apeliantės argumentu ir dėl to, kad tiesioginio suinteresuotumo atimti A. B. gyvybę I. K. neturėjo, nes jie anksčiau net nebuvo pažįstami. Tačiau tai tik patvirtina, kad A. B. buvo nužudytas visiškai be priežasties, t. y. dėl chuliganiškų paskatų. Nors nuteistasis I. K. teisme aiškino, kad A. B. prie jo seksualiai priekabiavo, tačiau teismas pagrįstai tokius jo parodymus atmetė. Pirmiausia tokių jo parodymų nepatvirtino nuteistasis A. A., kuris visą laiką buvo kartu nukentėjusiuoju ir I. K.. Pats A. A. parodė, kad su A. B. jis nesipyko ir jo sumušimo priežasties paaiškinti negali, A. B. prie jo nepriekabiavo, nematė, kad būtų priekabiavęs ir prie I. K.. Kad I. K. A. B. būtų mušęs dėl kitų priežasčių, kurias gynėja nurodo savo skunde, irgi nenustatyta. Liudytojo R. G. parodymų apie tai, kad A. B. tariamai pasakė „ar norite po Žagarę nevaikščioti?“, taip pat nepatvirtino nuteistasis A. A.. Tačiau net ir tikint šiuo liudytoju, tokių nukentėjusiojo pasakų žodžių negalima laikyti nei provokuojančiais, nei itin įžeidžiančiais. Visa tai tik patvirtina teismo išvadą, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė be jokios priežasties arba tik dėl menkavertės dingsties, t. y. dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių elgesio normų niekinimo. Jų elgesys buvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekimas priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti į juos niekinantį požiūrį. Tai reiškia, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl chuliganiškų paskatų.

Kitą nužudymą kvalifikuojantį požymį teismas irgi nustatė teisingai.

Pagal susiformavusią teisminę praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Šiuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą.

Skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje jau buvo aptarta, kad I. K. bendrais veiksmais su A. A. A. B. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį. Abu nuteistieji nukentėjusiajam sudavė net 82 smūgius. Specialisto išvada patvirtina, kad griuvimui būdingų sužalojimų nėra. Patys nuteistieji parodė, kad A. B. iki įvykio nebuvo sumuštas, o po jų suduotų smūgių nebuvo atsikėlęs nuo žemės. Kad nukentėjusysis buvo žiauriai sumuštas patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės (krauju buvo aptaškyta net namo, šalia kurio guli lavonas, siena). Be mirtį sukėlusių kūno sužalojimų galvos srityje, nukentėjusiajam buvo padaryti ir daugybiniai šonkaulių lūžimai. Tai patvirtina, kad A. B. dėl padarytų sužalojimų iki mirties jautė didelį skausmą, o I. K. tai be abejonės suvokė.

Šios aptartos aplinkybės patvirtina, kad teismo išvada, jog A. B. buvo nužudytas dėl chuliganiškų paskatų ir itin žiauriai, yra pagrįstos. Todėl nuteistųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir tokiu būdu neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Gynėjos argumentus dėl BPK pažeidimų kolegija taip pat atmeta. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šioje byloje visi duomenys, turintys reikšmės bylai išspręsti teisingai, buvo gauti teisėtais būdais. Šie duomenys buvo patikrinti teisiamajame posėdyje ir teismas pagrįstai pripažino juos įrodymais. Visus įrodymus atskirai ir jų visumą teismas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu, todėl BPK 20 straipsnio ir kitų BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, reikalavimai nebuvo pažeisti. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, jokių kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija taip pat nenustatė.

Nuteistojo I. K. gynėjos skundo argumentus dėl paskirtos bausmės kolegija taip pat atmeta. Gynėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne tik labai formaliai įvertino I. K. asmenybę, bet ir nepagrįstai nepaskyrė teismo psichiatrijos ekspertizės I. K. socialinei brandai nustatyti, kas galėjo būti pagrindu taikyti jam BK XI skyriaus nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.

Siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl I. K. socialinės brandos, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė. Ekspertizės akto išvadoje (3 t., 11-114 b. l.) konstatuota, kad I. K. nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei šiuo metu nesirgo ir neserga lėtiniu psichikos veiklos sutrikimu bei nebuvo ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. Jam yra diagnozuoti psichikos veiklos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, dėl kurių jis galėjo ir gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti bei gali suvokti jam paskirtos bausmės esmę. Šioje ekspertizės išvadoje taip pat nurodyta, kad nenustatyta, jog I. K. psichikos išsivystymo lygis nusikalstamos veikos padarymo metu neatitiko jo amžiaus tarpsnio normų. Atvirkščiai, konstatuota, kad I. K. intelektiniai sugebėjimai atitinka jo amžiaus tarpsnio normas.

Įvertinus šias ekspertizės akto išvadas, akivaizdu, kad teismas, skirdamas I. K. bausmę, pagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei 41 straipsnio nuostatomis dėl bausmės paskirties. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas teisingai išsprendė I. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Teismas pagrįstai nustatė dvi nuteistojo I. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 str. 1 dalies 1, 9 punktai). Byloje nustatyta, kad I. K. A. B. nužudė veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. A.. Įstatymų leidėjas tokią nusikalstamą veiką laiko pavojingesne nei padarytą vieno asmens. Kad nusikalstamą veiką I. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir netgi tai, kad tas apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pripažino ir pats nuteistasis. Tačiau teismas, priešingai nei nurodoma apeliantės skunde, nustatė ir I. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors nuteistasis pripažino nukentėjusiajam sudavęs tik nežymią dalį smūgių, tačiau esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jis pripažino taip pat nurodė ir tai, kad niekas kitas A. B. nemušė. Todėl teismas nurodytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažino pagrįstai.

Gynėja skundu prašo pripažinti dar vieną I. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kadangi jis nukentėjusiajai atlygino dalį žalos. Tačiau toks gynėjos prašymas nepagrįstas ir atmetamas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi įstatymas šiuo atveju reikalauja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Kita vertus, BK 59 straipsnio 2 dalis nedraudžia teismui pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2007, 2K-420/2007, 2K-94/2010, 2K-397/2010 ir kt.) tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, kad būtų sudarytos pagrįstos prielaidos nukentėjusiajai tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangas atlyginti likusią padarytosios žalos dalį vertinti nuoširdžiomis ir pan. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad baigiant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajai A. E. U. buvo pervesta 200 Lt. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė iš nuteistųjų prašė priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tokia pinigų suma teismo ir buvo solidariai priteista iš abiejų nuteistųjų šioje byloje.

Teismų praktikoje taip pat yra susiformavusi nuostata, kad spręsdamas dėl šios aplinkybės pripažinimo atsakomybę lengvinančia pirmosios instancijos teismas atsižvelgia tik į turtinės žalos dydį, padarytą nukentėjusiajam, nes neturtinė žala dar nebūna priteista. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo, jau turi atsižvelgti ir į pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (kasacinė nutartis 2K-437/2007). Šioje byloje civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo nebuvo pareikštas. Kaip minėta, I. K. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo atlygino tik nežymią dalį neturtinės žalos. Po nuosprendžio paskelbimo iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio jis nesiėmė jokių veiksmų atlyginti likusią teismo priteistą neturtinės žalos dalį, nors apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo praėjus dviem mėnesiams po pirmos instancijos teismo nuosprendžio priėmimo.

Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas iš I. K. ir A. A. solidariai priteisė 50000 Lt neturtinės žalos, o I. A. atlygino tik mažą dalį neturtinės žalos, taip pat atsižvelgiant į tai, kad po teismo nuosprendžio priėmimo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo jis susilaikė nuo tolesnio žalos atlyginimo, nuteistojo I. K. veiksmai, kolegijos nuomone, yra nepakankami pripažinti juos kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Teismas tinkamai įvertino ir nuteistojo asmenybę. I. K. jau 4 kartus yra teistas, turi ir galiojančių administracinių nuobaudų, yra teigiamai charakterizuojamas. Buvo įvertinta ir tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamus padarinius. Nužudymu buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo artimiesiems bei visuomenei. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad kaltininkui už nužudymą, esant keliems kvalifikuojantiems požymiams, paprastai skiriama didesnė už įstatymo sankcijos vidurkį bausmė. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, taip pat ir nuteistojo I. K. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių kiekį, pobūdį ir jų tarpusavio santykį, nuteistajam paskirta įstatymo sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė negali būti laikoma per griežta. Todėl ją švelninti pagrindo nėra.

Iš nuteistojo A. A. skundo matosi, kad jis neginčija nei teismo išvadų dėl jo kaltės, nei jo veiksmų juridinio įvertinimo. Nuteistasis A. A. tik mano, kad teismas jam už padarytą labai sunkų nusikaltimą turėjo paskirtą laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti kalėjime bei dėl to sutrumpinti laisvės atėmimo bausmės terminą. Tačiau toks apelianto prašymas yra nepagrįstas ir atmetamas.

Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Šios pataisos įstaigos tarpusavyje skiriasi nuteistųjų izoliacijos griežtumu bei teisine padėtimi. Mažiausias izoliacijos laipsnis ir švelniausia teisinė padėtis taikoma atvirose kolonijose, o griežčiausias izoliacijos laipsnis ir griežčiausia teisinė padėtis yra kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą, t. y. pataisos įstaigos rūšį, kiekvienu konkrečiu atveju parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Vertindamas kaltininko asmenybę teismas turi atsižvelgti į asmens amžių, šeimos padėtį ir socialinius ryšius, išsilavinimą, sveikatą, turimą specialybę, ankstesnius teistumus, elgesį darbe, butyje bei kitas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurios yra svarbios ir nustatant pataisos įstaigos rūšį, pagrįstai nuteistajam A. A. paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu teismo sprendimu, nes jokių BK bendrosios dalies normų teismas nepažeidė. Pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnio nuostatos numato galimybę palikti laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, nuteistus asmenis kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėje arba kalėjime atlikti ūkio darbus. Atlikti šiuos darbus nuteistasis paliekamas kardomojo kalinimo vietos, laisvės atėmimo vietų ligoninės arba kalėjimo direktoriaus įsakymu, jei yra rašytinis nuteistojo sutikimas.

Nors nuteistasis A. A. skunde prašymą skirti trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą sieja su prašymu jam paskirtos bausmės dalį atlikti kalėjime, kolegijos nuomone, teismo paskirtoji 14 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už nužudymą esant dviem kvalifikuojantiems požymiams nėra aiškiai per griežta. Skirdamas bausmę teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tarp jų ir vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią bei dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Teismo paskirta bausmė A. A. neprieštarauja ir BK 41 straipsnyje numatytai bausmės paskirčiai, taip pat užtikrina ir teisingumo principo įgyvendinimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo I. K. gynėjos bei nuteistojo A. A. apeliacinius skundus atmesti.