- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-17
- Bylos Nr.
- A-143-1057-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01822-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- I. Z.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinei muitinei
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
- Kategorijos
- 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Z. (I. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Z. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. Z. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 11–15), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 2PM190086 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“, atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 1A-121 „Dėl I. Z. skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. S-82(7-80/2012) ,,Dėl I. Z. 2012 m. gegužės 4 d. skundo“.
Pareiškėjas nurodė, kad prieštarauja atsakovo argumentams, jog jis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalies prasme yra laikytinas solidariu asmeniu, kuris įsigijo, laikė bei žinojo, kad įsigytos prekės yra įvežtos neteisėtai. Šiuo aspektu pabrėžė, kad toks vertinimas yra nepagrįstas, nes jis jokių prekių neįgijo, nelaikė ir nežinojo, kad prekės yra įvežtos neteisėtai. Teigė, kad taip pat nežinojo, ir kas buvo jo gabenamose dėžėse bei maišuose. Pažymėjo, kad tokiu atveju, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirmąja įtrauka, toks asmuo galėtų būti transporto priemonės vairuotojas, kuris faktiškai kontroliuoja į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas prekes. Nurodė, kad skolininku muitinei pripažintas nepagrįstai ir dėl to, kad nagrinėjant ginčą nebuvo nustatytos aplinkybės, jog cigaretės buvo gabenamos per sieną, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad cigaretes jis žodiniu pavedimu paėmė Ignalinos rajone. Atsižvelgiant į tai, kad skolininku muitinei galėtų būti tik asmuo, per sieną įvežęs cigaretes, todėl šiuo atveju jis, kuris cigaretes paėmė Ignalinos rajone, negali būti laikytinas skolininku muitinei. Tuo pagrindu pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai plečiamai aiškina tiek muitinės kodekso, tiek kitas teisės aktų nuostatas. Atkreipė dėmesį, jog aplinkybė, kad jis neturėjo lydimųjų dokumentų, dar nereiškia, jog iš banderolių turėjo žinoti ar suprasti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai, ir tuo pagrindu vėliau pripažintas skolininku muitinei. Be to, tai, kad jis baudžiamojoje byloje pripažino faktą, jog vežė nežinomas prekes, taip pat nereiškia, kad prisipažino esantis kaltas, taip pat kad žinojo apie vežamas akcizais apmokestinamas prekes. Dėl Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkto nurodė, kad šiuo atveju jo atžvilgiu turėtų būti taikoma ši teisės nuostata, nes prekės buvo sulaikytos už pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos, vėliau konfiskuotos ir sunaikintos. Pabrėžė, kad tiek Kauno teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas bei Mokestinių ginčų komisija, priimdami ginčo sprendimus, neatsižvelgė į jo materialinę padėtį bei į tai, kad yra bedarbis ir jo atžvilgiu yra priimtas baudžiamasis įsakymas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 45–46) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, išdėstyti reiškiant nesutikimą su priimtais sprendimais, neatitinka faktinių situacijos aplinkybių bei teisinio reglamentavimo. Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad pareiškėjas pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus negali būti laikomas skolininku muitinei, pabrėžė, kad pareiškėjas skolininku muitinei yra pripažintas pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiąją įtrauką, pagal kurią skolininku laikomi ir bet kokie asmenys, įsigiję ar laikę prekes ir įsigijimo metu žinoję, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Ši aplinkybė yra įrodyta ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-403-66/2011. Nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad šis nežinojo, jog cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Šiuo aspektu pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog gabentos cigaretės buvo paženklintos baltarusiškomis banderolėmis, pareiškėjas nepateikė cigarečių įsigijimo dokumentų, tuo pagrindu priėmė išvadą, kad pareiškėjui buvo žinoma ar pastarasis galėjo žinoti, kad cigaretės yra įvežtos neteisėtai. Dėl pareiškėjo atžvilgiu netaikyto Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkto nuostatos nurodė, kad ši nuostata pareiškėjo atžvilgiu netaikoma todėl, jog pareiškėjo gabentos prekės buvo sulaikytos ne pirmoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Nr. C-459/07 bei 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Nr. C-230/08). Būtent dėl šios priežasties ir nebuvo teisinio pagrindo gabentų prekių (cigarečių) sulaikymą ir gabenimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą. Dėl to, kad institucijos, nagrinėdamos pareiškėjo skundus, neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas yra bedarbis ir jog jam baudžiamuoju įsakymu jau yra paskirta bauda, nurodė, kad Muitinės departamente buvo nagrinėtas Kauno teritorinės muitinės priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ne mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška klausimas, be to, pareiškėjas nebuvo pateikęs su sunkia materialine padėtimi susijusių dokumentų. Apibendrindamas nurodė, kad priimti institucijų sprendimai yra teisėti ir jų naikinti nėra teisinio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 44) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pripažįsta, kad cigaretės buvo gabenamos neteisėtai, ir šias aplinkybes patvirtina tuo pagrindu priimtas teismo įsakymas, vertintina, jog pareiškėjo kaltė yra visiškai įrodyta. Pabrėžė, jog tiek mokesčių administratorių, tiek Mokestinių ginčų komisijos sprendimai yra teisėti ir jų naikinti nėra teisinio pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimu (b. l. 57–62) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir byloje pateiktais įrodymais nepatvirtino ginčijamų sprendimų, priimtų susiklosčiusių faktinių aplinkybių pagrindu, ydingumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) IX skirsn., 57, 58 str.). Pažymėjo, jog byloje nėra ginčijama faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas cigaretes paėmė Ignalinos rajone, kelyje nuo Lukošiškės iki Dietkauščiznos kaimo, taip pat nėra ginčo ir dėl sprendimais apskaičiuotų mokesčių matematinio teisingumo pagrįstumo. Šalių pozicijos iš esmės išsiskyrė dėl pareiškėjo pripažinimo skolininku muitinei apskritai, nes, kaip teigė pats pareiškėjas, negalėtų būti pripažintas skolininku muitinei, nes cigaretes per Lietuvos sieną įvežė ne jis pats. Todėl, sprendžiant skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, esminę reikšmę turi aplinkybės, ar Kauno teritorinė muitinė, Muitinės departamentas ir Mokestinių ginčų komisija pagrįstai nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjo nepripažinti skolininku muitinei, nustatymas. Teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2012 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 2PM190086 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ pareiškėją už neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją cigaretes: 11410 pakelių cigarečių „Premjer 7“, 2250 pakelių cigarečių „Premjer“, 2970 pakelių cigarečių „Magnat“, 2030 pakelių cigarečių „Magnat 7“, 340 pakelių cigarečių „Minsk 7“, 500 pakelių cigarečių „Minsk“, pripažino skolininku muitinei ir apskaičiavo bei įregistravo mokestinę prievolę muitinei: muito mokestis – 10 670 Lt, akcizas – 87 848 Lt, pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) – 24 579 Lt, akcizo delspinigiai – 4 838 Lt ir PVM delspinigiai – 1 298 Lt. Pareiškėjas, nesutikdamas su paminėtu sprendimu, kreipėsi su skundu į Muitinės departamentą, kuris 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 1A-121 „Dėl I. Z. skundo“ patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 2PM190086. Muitinės departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Mokestinių ginčų komisijai, kuri 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. S-82(7-80/2012) paliko galioti Muitinės departamento 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 1A-121. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-403-66/2011 pareiškėjui už veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, paskirta 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmę įskaitytas pareiškėjo sulaikymo laikas – viena diena, todėl galutinė bausmė nustatyta – 198 MGL (25 740 Lt) su automobilio ,,VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimu. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 1, 9, 10, 12 dalimis, 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 202 straipsnio 3 dalimi. Pažymėjo, jog pastarojoje Bendrijos muitinės kodekso normoje skolininko sąvoka apibrėžta gana plačiai, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Europos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje „Spedition Ulustrans“ Nr. C-414/02, 31 p.). Todėl Bendrijos muitinės kodeksas, kuris tiesiogiai taikomas ir Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (realiai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas ne pats į Bendrijos muitų teritoriją įvežė ginčo prekes, nėra reikšminga sprendžiant pareiškėjo pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką klausimą. Teismas taip pat pažymėjo, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiojoje įtraukoje nustatytos dvi būtinosios sąlygos, turinčios egzistuoti kartu, asmenį pripažįstant skolininku muitinei, t. y. asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes bei šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Byloje neginčijamai nustatyta (pagrindas – Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-403-66/2011, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2012 m. sausio 6 d.; Informacinis pranešimas apie sulaikytas (konfiskuotas) prekes; Įvykio apžiūros protokolas), kad pareiškėjas savo žinioje turėjo (laikė) minėtą kiekį (26 dėžes) cigarečių su baltarusiškomis banderolėmis. Šią aplinkybę, be kita ko, skunde teismui pripažino ir pats pareiškėjas. Todėl akivaizdu, kad pirmoji sąlyga, nustatyta 202 straipsnio 3 dalies trečiojoje įtraukoje, kad asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, yra nustatyta. Vertindamas atitikimą antrai sąlygai, teismas pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, jog asmuo tikrai žinojo, kad įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Aptariamai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 konstatavo, jog visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, kad Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti šias prekes. Nagrinėjamoje situacijoje atliekant tyrimą buvo nustatyta, kad pareiškėjo laikomi tabako gaminiai nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, todėl jis turėjo suprasti, kad tabako gaminiai į laisvą apyvartą buvo išleisti neteisėtai. Taigi, atsižvelgiant į tyrimo metu nurodytas tabako gaminių įsigijimo aplinkybes (Braslavo mieste sutiktas vyriškis, pasiūlymas užsidirbti pinigų, žodinis sandoris Lietuvos teritorijoje jau esančias prekes (cigaretes) nuvežti iki Visagino, SIM kortelės davimas ryšiui palaikyti), darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo suprasti (žinoti), jog cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją pateko neteisėtai. Todėl šiuo aspektu nurodytų pareiškėjo argumentų, kad daiktus paėmė nežinodamas, jog dėžėse buvo akcizais apmokestinamos cigaretės, bei, kaip teigė pats pareiškėjas, kad ta aplinkybė, jog pastarasis nors ir pripažino, kad vežė prekes, tačiau tai dar nereiškia, kad jis žinojo, jog veža akcizais apmokestinamas prekes, teismas nelaikė pagrįstais, nes Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis nereikalauja įrodinėti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Tuo pačiu pagrindu teismas atmetė ir pareiškėjo abejones dėl cigarečių ekspertizės paskyrimo. Kaip nepagrįstą teismas vertino ir pareiškėjo skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti pritaikytas Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punktas. Nurodė, kad Europos Teisingumo Teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendime byloje Nr. C-459/07 konstatavo, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, jei neteisėtai į Europos Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos. Nagrinėjamo ginčo faktinės aplinkybės patvirtino (šių aplinkybių neneigė ir pats pareiškėjas), kad pareiškėjo laikytos cigaretės buvo rastos ir paimtos ne jas iš karto įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, o jau kurį laiką jas laikant Lietuvos teritorijoje, konkrečiai Ignalinos rajone, kelyje nuo Lukošiškės iki Dietkauščiznos kaimo, kaip, beje, skunde nurodė ir pats pareiškėjas – „jau galimai pervežtas per Lietuvos Respublikos sieną“. Todėl šios faktinės aplinkybės patvirtino, kad šiuo atveju prekės buvo konfiskuotos jau prekes išvežus iš pirmosios teritorijoje esančios muitinės įstaigos. Situaciją vertinant priešingai, skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Remdamasis Muitinės departamento sprendimu, teismas nustatė, kad aplinkybės dėl techninės klaidos pareiškėjui yra išaiškintos šiame sprendime, kuriame konstatuota, kad, kaip ir priklauso, akcizo ir PVM delspinigiai yra skaičiuojami nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d., t. y. nuo kitos dienos, kada prekės buvo sulaikytos. Dėl pareiškėjo argumentų, jog nagrinėjimo metu nebuvo vertinama jo materialinė padėtis, teismas pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnis nustato atvejus, kuriais mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška (1 d. 3 p.). Nustatė, kad pareiškėjas tik skunde teismui nurodė, jog mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sunkia materialine padėtimi. Iš pareiškėjo teiktų skundų institucijoms matyti, kad pareiškėjas pats nepateikė jokių pagrįstų ir objektyvių įrodymų, kurie vėliau būtų pagrindas svarstant skolos sumokėjimo klausimą. Pareiškėjas žodžiu deklaravo sunkią materialinę padėtį bei tai, kad yra bedarbis, tačiau įrodymų, kurie būtų teikti institucijoms svarstyti, byloje nepateikta. Teismo nuomone, atsižvelgiant į ikiteisminių mokestinių institucijų sprendimuose teisingai vertintą teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių visumą, patenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. S-82(7-80/2012), Muitinės departamento 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 1A-121 bei Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 2PM190086 nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 66–69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo, ar tvarka, kai jo kaltumo klausimas buvo sprendžiamas Baudžiamojo proceso (toliau – BPK) XXXI skyriaus „Bylų supaprastintas procesas“ pirmojo skirsnio „Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimas“ tvarka, o vėliau to priimto procesinio sprendimo pagrindu administracinio proceso tvarka ir pagal Mokesčių administravimo įstatymą, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, Akcizų įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 patvirtintas Mokesčių mokėjimo muitinėje taisykles buvo nuspręsta pripažinti jį skolininku muitinei, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui ir 109 straipsnio 1 daliai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principą, nes netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus (ABTĮ 79 str. 1 d.). Toks procesinis pažeidimas pasireiškė dviem aspektais: teismas neišklausė paaiškinimų, nes bylą išnagrinėjo nedalyvaujant pareiškėjui ir jo atstovui, nors 2012 m. lapkričio 6 d. pateikė motyvuotą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies pagrindu, bet teismas neužsiminė apie tokį prašymą ir nemotyvavo paties atsisakymo atidėti bylos nagrinėjimą; teismas netinkamai susipažino su rašytiniais įrodymais, kadangi neištyrė ir neįvertino 2011 m. gruodžio 7 d. baudžiamajame įsakyme nurodytų aplinkybių. Teismas privalėjo įvertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).
2. Netinkamai nustatytos bylai svarbios aplinkybės. Nežinojo, kad vežė cigaretes. Aplinkybė, jog prisipažino, kad vežė dėžes juoduose maišuose, dar nereiškia, kad prisipažino, jog vežė cigaretes. Teismas netinkamai taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujai formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, nes, spręsdamas dėl jo galimybės žinoti, ar tam esą protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog dėžės su cigaretėmis buvo įvežtos neteisėtai, rėmėsi ne identiškos situacijos pavyzdžiais – nagrinėjamu atveju jo paimtas krovinys buvo dėžėse, kurios, be kita ko, papildomai dar buvo įsuktos į juodus plastikinius maišus, o cituojamoje byloje (administracinė byla Nr. A143-2619/2011) cigaretės į automobilį buvo sukrautos blokais, todėl ginčo dėl krovinio tapatybės ir ant jų vizualiai gerai matomų banderolių nebuvo.
3. Teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog supaprastinto baudžiamojo proceso metu jis prisipažino ir neprieštaravo, kad procesas būtų užbaigtas baudžiamuoju įsakymu su siūloma 26 000 Lt bauda. Nenumatė tolimesnių baudžiamojo įsakymo pasekmių. Buvo įsitikinęs, jog vienu teisminiu procesu bus nustatytas jo kaltumas ir visos iš to kylančios pasekmės. Susiklosčiusi situacija prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui. Pareiga sumokėti už prekes priklausančias mokesčių sumas ir nėra nelaikoma asmens nubaudimu, bet ši prievolė kilo būtent baudžiamojo įsakymo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, formuluotinas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 81–83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Esant byloje nustatytai aplinkybei, kad bylos šaliai apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai, pareiškėjo ir jo atstovo neatvykimas į teismo posėdį teismui nebuvo kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 1, 3 d.). Nenustatyta bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų (ABTĮ 80 str. 1 d.). Teismas įvertino kaip rašytinį įrodymą Vilniaus apygardos teismo baudžiamąjį įsakymą ir jame konstatuotas aplinkybes.
2. Yra pagrindas pareiškėją pripažinti skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirmąją įtrauką, nes skolininku laikomi ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai.
3. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ir įrodymų, kad ikiteisminės ginčą nagrinėjančios institucijos ar teismas aplinkybes, nustatytas paminėtame baudžiamajame įsakyme, galėtų vertinti kitaip, nei jos nustatytos. Pareiškėjas skolininku muitinei pirmiausia pripažintas vadovaujantis Bendrijos teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog pareiškėjas neteisėtai gabeno cigaretes, paženklintas Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Asmuo tikrai turėjo suvokti (žinoti), kad prekės įvežtos neteisėtai. Teismas tinkamai išaiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nėra ginčijama ir laikytina nustatyta šioje administracinėje byloje faktinė aplinkybė, kad 2011 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjo vairuojamo automobilio bagažinėje buvo surasta į 26 dėžes sudėta 19 500 pakelių įvairių cigarečių be Lietuvos Respublikos banderolių (su baltarusiškomis banderolėmis). Pagal šį faktą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo nubaustas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį 25 740 Lt dydžio bauda su jam priklausančio automobilio bei paminėtų cigarečių konfiskavimu. Šis teismo baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs. To paties fakto pagrindu trečiojo suinteresuoto asmens 2012 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjas buvo pripažintas skolininku muitinei ir jam buvo įregistruota 10 670 Lt dydžio importo muito skola bei apskaičiuoti 24 579 Lt dydžio akcizo mokestis, 87 848 Lt dydžio PVM bei su šiais mokesčiais susiję akcizo delspinigiai – 4 838 Lt ir PVM delspinigiai – 1 298 Lt.
Savo poziciją šiame mokestiniame ginče pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad Europos Sąjungos teisės taikymo prasme jis nėra tinkamas mokestinės atsakomybės subjektas. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra aktualus Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo klausimas. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad pagal šios teisės normos trečią įtrauką, skolininkais muitinei, be kita ko, laikomi „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai“. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, minėtas Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių (nurodytų cigarečių), nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme.
Pasisakydama dėl aukščiau paminėtos faktinės bylos aplinkybės vertinimo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme, kolegija pirmiausia pažymi, jog pareiškėjo vežamų cigarečių (akcizinių prekių) kiekis su Baltarusijos Respublikos banderolėmis leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad šios prekės neteisėtai buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją (kaip nurodyta aukščiau, aplinkybė, kad pareiškėjas pats nedalyvavo įvežant prekes, nagrinėjamai bylai nėra reikšminga). Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Ši bylai reikšminga aplinkybė nustatytina pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Tai reiškia, kad vien subjektyvus šios aplinkybės pareiškėjo interpretavimas savaime nenulemia vienokios arba kitokios išvados dėl jo tinkamumo būti paminėtos mokestinės prievolės subjektu padarymo. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad jis įsigijo (gavo) ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius, t. y. kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu jis yra pagrįstai pripažintas skolininku muitinei. Be to, kolegija, pasisakydama dėl aukščiau nurodyto baudžiamojo įsakymo reikšmės nagrinėjamai bylai, pažymi, kad šiuo įsakymu yra nustatytas ne tik pats paminėtų cigarečių gabenimo pareiškėjo faktas, bet ir tai, kad, tai darydamas, pareiškėjas suprato ir žinojo apie tokio gabenimo neteisėtumą. Todėl pastaroji aplinkybė laikytina nustatyta šioje administracinėje byloje ir ABTĮ 58 straipsnio 4 dalies taikymo prasme (pagal šią dalį, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių).
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei ir kad jam pagrįstai buvo įregistruotos aukščiau nurodytos mokestinės prievolės ir su jomis susiję delspinigiai.
Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo nuorodos apie pirmosios instancijos teismo padarytą procesinį pažeidimą – prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkinimą, kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 78 straipsnio 1 dalies ir 80 straipsnio taikymo požiūriu pareiškėjo vieną dieną prieš teismo posėdį teismui paduotas 2012 m. lapkričio 6 d. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (šiame prašyme pareiškėjas informavo teismą apie ketinimą sudaryti atstovavimo teisme sutartį su jo nurodytu advokatu) nebuvo kliūtimi teismui nagrinėti bylą iš esmės nedalyvaujant pareiškėjui, nes tokio pobūdžio prašymų tenkinimas arba jų atmetimas yra teismo diskrecija. Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjas buvo pasinaudojęs galimybe pateikti savo argumentus ne tik teismui paduotame skunde, bet ir skunduose, paduotuose centriniam mokesčių administratoriui (atsakovui) bei Mokestinių ginčų komisijai, daro išvadą, kad, atmesdamas aptariamą pareiškėjo prašymą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 81 straipsnio jam nustatytos prievolės aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2012 m. liepos 9 d. Todėl turėjo pakankamai daug laiko pasirūpinti savo atstovavimo teisme užtikrinimu.
Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kolegija pažymi, kad pareiškėjo šiuo klausimu pateikti argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamai bylai, nes jie yra nukreipti į aplinkybes, sietinas su paminėto baudžiamojo įsakymo pasekmėmis. Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, nurodytas baudžiamasis įsakymas yra reikšmingas nagrinėjamai bylai tik fakto nustatymo prasme. Todėl kolegija neįžvelgia jokio pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą (ABTĮ 4 str.).
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas (ABTĮ 86 str.).
Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo I. Z. (I. Z.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.