- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-21
- Bylos Nr.
- I-3810-789/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02359-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. liepos 12 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 500 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. atlyginti (b. l. 1–3).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas, todėl buvo suvaržyta judėjimo laisvė, apsunkintas higienos laikymasis. Pažymi, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, padidėjusi drėgmė ir kiti nepatogumai. Pasak pareiškėjo, dėl to, kad įstaiga neturi higienos paso, jis laikytas antisanitarinėmis sąlygomis, sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje. Pareiškėjas karantino kamerose patyrė daug nepatogumų ir orumo pažeminimą, nes šiose kamerose sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusio kameros ploto. Teigia, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to patyrė neturtinę žalą.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–12). Lukiškių TI-K pateikė teismui pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijas, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas, asmenų skaičius tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, bausmės ir drausmės izoliatorių, kalėjimų, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, jame yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) reikalavimus. Teigia, kad pagal HN 76:2010 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) 17 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos padarymo fakto.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-08-23 nutartimi byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2018-11-21 14 val. žodinio proceso tvarka. Teismo 2018-09-04 nutartimi Lukiškių TI-K įpareigota užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą vaizdo konferencinio ryšio pagalba 2018-11-21 14 val. vyksiančiame teismo posėdyje. Teisme 2018-11-15 gautas pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą vertina, kad yra pagrindas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas antisanitarinėmis, nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus .
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
EŽTT praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į EŽTT 2016 m spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 m² (b. l. 10).
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeistas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. balandžio 24 d., iš viso 19 dienų (b. l. 6–7). Šiuo laikotarpiu vienam asmeniui teko 3,51 m² kameros ploto. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176., 14.5 punkte, kuriame įtvirtinta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tačiau teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo nuomone, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis), juo besinaudodamas, nebūtų matomas kitų asmenų.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo atžvilgiu pažeidė subjektinę teisę privatumo aspektu, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo drėgna, bloga ventiliacija. HN 134:2015 16 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–65 proc. Minėtos higienos normos 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, kad visos kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Lukiškių TI-K pranešime dėl A. Š. skundo (b. l. 42–43) nurodyta, kad Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreipė dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama didelio drėgmės susidarymo, pelėsio ir nemalonaus kvapo. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais teismui nėra pagrindo, todėl pareiškėjo teiginiai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 7 500 Eur neturtinę žalą, tačiau pareiškėjo nurodyta suma yra nepagrįstai didelė, todėl mažintina, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui privatumas tualete ir plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai. Vertinant žalos dydį, taip pat atsižvelgiama į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 800 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu bei kalinimo plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Administracinę bylą Nr. I-3810-789/2018 nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui A. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 800 (aštuonis šimtus) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.