- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-21
- Bylos Nr.
- eI3-5880-289/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00863-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius (pirm.), Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- D. V.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriaus
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyrius
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyriaus atstovei R. G.,
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos per ZOOM būdu) išnagrinėjo pareiškėjos D. V. prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. V. 2021 m balandžio 27 d. pateikė teismui prašymą (b. l. 1–6), kuriuo prašoma pripažinti, kad pareiškėja dėl svarbios priežasties praleido terminą iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikti pareiškimą nuosavybės teisėms atkurti ir atnaujinti terminą pateikti pareiškimą nuosavybės teisėms atkurti į pareiškėjos seneliui A. A. nuosavybės teise priklausiusį 15,25 ha žemės sklypą, esantį Raseinių apskrityje, Šimkaičių valsčiuje, Šimkaičių seniūnijoje.
Pareiškėjos D. V. prašyme (b. l. 1-6) nurodoma, kad ji kreipėsi į trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyrių atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t.y. į 15,25 ha žemės sklypą, priklausiusį jos seneliui seneliui A. A. nuosavybės teise priklausiusį 15,25 ha žemės sklypą, iki nacionalizacijos valdytą Raseinių apskrityje, Šimkaičių valsčiuje, Šimkaičių seniūnijoje. Pareiškėja laiku dar iki 2001 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jurbarko skyrių, siekdama išsiaiškinti kokius duomenis reikia pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja inicijavo žemės atkūrimo procesą, tačiau dėl svarbių priežasčių laiku nepateikė jos teises patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja dar 2000 m. siekė realizuoti savo teises atkurti nuosavybės teises į žemę. Ji kreipėsi į Lietuvos centrinį archyvą, rinko kitus svarbius duomenis, buvo aktyvi ir domėjosi proceso eiga. Pareiškėjai laiku nepavyko surinkti reikiamų duomenų ir pateikti tinkamai suformuluoto prašymo NŽT, kadangi nuo 2000 m. iki 2017 m. didžiąją laiko dalį praleido Kaliningrado srityje, į kur vykdavo slaugyti savo motinos J. A..
Teismo posėdžio metu pareiškėja D. V. savo pačios skunde keliamus reikalavimus palaikė, patvirtino skunde nurodytas aplinkybes, prašė pripažinti, kad pareiškėja dėl svarbios priežasties praleido terminą pateikti pareiškimą nuosavybės teisėms atkurti ir atnaujinti terminą pateikti pareiškimą nuosavybės teisėms atkurti į žemės sklypą.
Pareiškėjos atstovė advokato padėjėja J. R. skunde keliamus reikalavimus taip pat palaikė, kad pareiškėja dėl svarbios priežasties praleido terminą iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikti pareiškimą nuosavybės teisėms atkurti ir atnaujinti terminą pateikti pareiškimą nuosavybės teisėms atkurti į pareiškėjos seneliui A. A. nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriaus atsiliepime (b. l. 46–50) nurodoma, kad pareiškėja D. V. prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Jurbarko skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos seneliui A. A. nuosavybės teise priklausiusį 15,25 ha žemės sklypą, esantį Raseinių apskrityje, Šimkaičių valsčiuje, Šimkaičių seniūnijoje pateikė tik 2020 m. rugpjūčio 21 d. Jurbarko skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsisakė prašymą priimti, nes praleistas įstatyme nustatytas terminas. Patikrinus 1991 m. Jurbarko rajono Šimkaičių apylinkės agrarinės reformos tarnybos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teises į žemę registracijos žurnalą, užregistruoto prašymo D. V. ar jos mirusio tėvo A. A. (buvusio savininko sūnaus) vardu, nėra. Nors prašymą, net ir neturėdama nuosavybės ir giminystės įrodančių dokumentų, pareiškėja galėjo pateikti. Be to, pareiškėjos 2000-10-03 gauta iš Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažyma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja jau tuo metu žinodama, kad terminas prašymui pateikti artėja į pabaigą, bei būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę spėti laiku pateikti prašymą Atkūrimo įstatymo tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, pareiškėjos nurodytos priežastys – mamos slaugymas – negali būti laikomos nepriklaususiomis nuo jos valios. Be to, pareiškėja galėjo įgyvendinti savo teises nuosavybės atkūrimo procese pasirūpindama atstovavimu, kaip pasielgė šiuo atveju, kai nusprendė kreiptis į teismą. Prašė pareiškėjos D. V. prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos D. V. prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas D. V. pretenduoja į pareiškėjos seneliui A. A. nuosavybės teise priklausiusį 15,25 ha žemės sklypą, esantį Raseinių apskrityje, Šimkaičių valsčiuje, Šimkaičių seniūnijoje.
Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal iki 1997-07-01 galiojusį LR įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Nuo 2004-10-26, įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018).
Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A261-85/2010).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad apie tai, jog pareiškėja turi teisę pretenduoti į senelio A. A. žemę, ji žinojo dar iki prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę teikimų termino 2001-12-31 pabaigos. Pareiškėjos gauta iš Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2000-10-03 pažyma Nr. T-2884-A (b. l. 28) leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja jau tuo metu žinodama, kad terminas prašymui pateikti artėja į pabaigą, bei būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę spėti laiku pateikti prašymą Atkūrimo įstatymo tvarka dar iki prašymui pateikti termino pabaigos - 2001 m. gruodžio 31 d. Į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio A. A. žemę su prašymu pareiškėja kreipėsi tik 2020 m. rugpjūčio 21 d. Taigi pareiškėja veiksmus, susijusius su savo, kaip galimos pretendentės į žemę, realizavimu atliko jau pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytiems terminams prašymui ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismui nepateikta jokių įrodymų, kad egzistavo objektyvios kliūtys iki įstatymo nustatyto termino kreiptis į atitinkamas institucijas ar teismus dėl informacijos apie prašyme nurodyto buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, giminystės ryšius. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog D. V. turėjo realią galimybę reikiamus duomenis gauti laiku.
Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, D. V. turėjo galimybę pasidomėti turėta senelio ir tėvo nuosavybe. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad D. V., elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Taip pat teismas vertina tai, jog net atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja apie galimybę atkurti nuosavybės teises į žemę žinojo vėliausiai nuo 2000 m. spalio 3 d. (Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2000-10-03 pažyma Nr. T-2884-A), tačiau Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio A. A. žemę su prašymu pareiškėja kreipėsi tik 2020 m. rugpjūčio 21 d., į teismą dėl termino atnaujinimo dar beveik po metų – 2021 m. balandžio 27 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime sudarė galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog valstybės įstaigos neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Priešingai, byloje nustatyta, jog D. V. savo valios veiksmais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nesiekė ir nesiėmė priemonių gauti informaciją apie valdytą žemę. 2004 m. spalio 12 d. Atkūrimo įstatymo Nr. IX-2490 redakcija įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atkuriamaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodytos priežastys, jog ji laiku nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus įstatymo nustatytu laiku nepateikė dėl to, kad pareiškėja nuo 2000 m. iki 2017 m. didžiąją dalį laiko praleido Kaliningrado srityje, į kur dažnai vykdavo slaugyti savo motinos, mirusios 2017 m. vasario 2 d., nelaikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėjos kreipimasis praėjus beveik dvidešimt metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos senelio valdytą žemės sklypą nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, jog pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai buvo kokių nors objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų argumentų, terminas buvo praleistas dėl subjektyvių aplinkybių (pavėluotas kreipimasis į atitinkamas institucijas). Aptartos aplinkybės patvirtina tai, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pareiškėjos subjektyvus situacijos vertinimas bei jos pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos D. V. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.