- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-17
- Bylos Nr.
- 2S-152-544/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09295-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Kategorijos
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S-152-544/2016
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-25643-615/2015 dėl išieškojimo nukreipimo į paskutinį gyvenamąjį būstą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja R. P. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama nustatyti, kad išieškojimas išieškant sumas, nesumokėtas už komunalines paslaugas pagal Kauno apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-14250-615/2015 išieškotojai AB „Kauno energija“ dėl 2378,78 Eur skolos ir 5 procentų metinių palūkanų, negali būti nukreipiamas į R. P. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Prašyme pareiškėja nurodė, kad daug metų gauna socialines pašalpas (šiuo metu apie 81,60 Eur per mėnesį), niekur nedirba, yra registruota darbo biržoje, niekaip nepavyksta susirasti darbo, negauna jokių kitų pajamų, jokio kito turto, išskyrus areštuotą butą, neturi. Gyvena viena, dėl sunkios finansinės padėties negali sumokėti susidariusios skolos, todėl areštuotas vieno kambario butas jai yra būtinas.
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo dėl išieškojimo nenukreipimo į paskutinį gyvenamąjį būstą netenkino. Nurodė, kad pareiškėja R. P. kartu su ja gyvenančių nepilnamečių vaikų neturi, duomenų apie savo neįgalumą nenurodė ir nepateikė, yra darbingo amžiaus, pati pateikė duomenis, kad ilgą laiką gyvena iš gaunamos socialinės pašalpos, o jos skola viršija Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 663 str. 3 d. numatytą sumą. Kartu teismas sprendė, jog aplinkybės, kad pareiškėja ilgą laiką gyveno iš gaunamos socialinės pašalpos ir nemokėjo už jos butui teikiamą šilumos energiją, kad negali susirasti darbo, kad yra registruota darbo biržoje, savaime nesudaro pagrindo taikyti CPK 663 str. 4 d. numatytą teismo sprendimo vykdymo išimtį, juo labiau kad skolininkė pirmą kartą darbo biržoje įsiregistravo tik po to, kai Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu iš jos priteisė skolą, kuri susidarė nuo 2008 m. balandžio 1 d. Jokių įrodymų, kad skolos susidarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2008-04-01 iki 2015-04-01, skolininkė ieškojo darbo ir/ar kreipėsi į darbo biržą, nebuvo pateikta, dėl ko byloje esantys patvirtina tiktai dabartinius skolininkės ketinimus ieškotis darbo, bet ne jos objektyvų negalėjimą dirbti skolos susidarymo laikotarpiu, o tai taip pat nesudaro pagrindo taikyti CPK 663 str. 4 d. numatytą išimtį. Papildomai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu skolininkė sumokėtų dalį Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimu iš jos priteistos 2378,78 Eur skolos ir išieškoma suma taptų mažesne negu 2030 Eur, kitos skolos dalies išieškojimas iš skolininkei priklausančio būsto, kuriame ji gyvena, taptų negalimu.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja R. P. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir tenkinti jos prašymą dėl išieškojimo nenukreipimo į paskutinį gyvenamąjį būstą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jos sunkią materialinę padėtį, kadangi ji jau daug metų gyvena iš socialinės pašalpos, kuri yra per maža, kad ji galėtų sumokėti susidariusią skolą. Kartu pabrėžia ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino jos amžiaus, kaip aplinkybės lemiančios socialiai pažeidžiamo asmens statusą. Būtent dėl amžiaus, kurį darbdaviai laiko priešpensiniu, jai nepavyksta susirasti darbo. Taigi socialinė pašalpa yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, o areštuotas butas – vienintelis turtas, kurį praradusi turėtų eiti į gatvę. Negana to, pareiškėja tvirtina išbandžiusi visas priemones siekdama pagerinti savo finansinę padėtį – registravosi darbo biržoje, joje lankosi reguliariai, vyksta į kiekvieną siūlomą pokalbį dėl darbo, nors iki šiol nėra gavusi darbo. Be to, ji neturi papildomų pajamų, todėl niekaip negali atsiskaityti už susidariusias skolas. Taigi ji ėmėsi visų įmanomų priemonių siekdama pagerinti savo padėtį, tačiau to padaryti nepavyko, dėl ko susiklosčiusios aplinkybės turėtų būti vertinamos, kaip atitinkančios CPK 663 str. 4 d. numatytą garantiją bei leidžiančios nenukreipti išieškojimo į paskutinį pareiškėjos gyvenamąjį būstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo (išieškotoja) AB „Kauno energija“ prašo R. P. atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėja, prašydama nenukreipti išieškojimo į paskutinį gyvenamąjį būstą, neįrodė visų CPK 664 str. 4 d. numatytų būtinų šios teisės normos taikymo sąlygų. Atsiliepime pabrėžiama, kad 2015 m. spalio 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas įrodo tik buto, esančio (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuosavybę, tačiau neįrodo, kad tai yra vienintelis pareiškėjos turtas. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji nuosavybės teise nevaldo jokių kitų Nekilnojamojo turto registre registruotinų turto vienetų, neturi indėlių bankuose ir kad neturi kilnojamojo turto, kurį pardavus būtų galima bent dalinai padengti įsiskolinimą išieškotojai. Reikšminga ir tai, jog pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ji ilgą laiką nedirbo, bandė susirasti darbą, bet tai jai nepavyko, juo labiau kad nėra jokių duomenų, kad skolininkė būtų neįgali. Nurodė, kad AB „Kauno energija“ duomenimis, pareiškėjai nebuvo ir nėra taikomos kompensacijos mokesčiams už buto šildymą ir vandens pašildymą, mažinančios pareiškėjos skolą, kas reiškia, kad pareiškėja nesikreipė į gyvenamosios vietos seniūniją ir neprašė skirti kompensacijos, nors, esant mažoms pajamoms ir neturint kito turto, kompensacijos yra skiriamos. Pareiškėja nenurodė, kokių veiksmų ketina imtis, kad susidariusi skola būtų mažinama. Taigi visi byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos elgesys yra ne tik nesąžiningas, bet ir neteisingas AB „Kauno energija“ atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama nenukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą, kadangi ji yra socialiai remtinas asmuo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys bei pačios pareiškėjos pateikti duomenys nėra pakankami tam, jog būtų galima taikyti CPK 663 str. 4 d. numatytą išimtį ir nuspręsti neišieškoti skolos iš pareiškėjos būsto. Atskiruoju skundu pareiškėja tvirtina, kad jos socialinė padėtis yra labai sunki, dėl ko ji negali sumokėti susidariusios skolos, o dėl vyresnio amžiaus nesusiranda ir darbo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, o taip pat atskirąjį skundą bei atsiliepimą į jį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju išties nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjos prašymas nenukreipti išieškojimo į paskutinį gyvenamąjį jos būstą dėl sunkios socialinės padėties yra pagrįstas ir turi būti tenkinamas.
Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-14250-615/2015 2015 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo iš atsakovės R. P. priteisė ieškovei AB „Kauno energija“ 2308,07 Eur skolos ir delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. birželio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 70,71 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. liepos 10 d., todėl AB „Kauno energija“ 2015 m. liepos 13 d. buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-14250-615/2015 dėl minėtos skolos išieškojimo. Priverstinis skolos išieškojimas pagal minėtą vykdomąjį raštą yra vykdomas antstolės R. G. kontoroje, kuri 2015 m. rugsėjo 23 d. areštavo pareiškėjai priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjos R. P. butas, kuris, kaip tvirtina pati pareiškėja, yra vienintelis jos gyvenamasis būstas, buvo areštuotas už nesumokėtas skolas AB „Kauno energija“ už tiektas šilumos energijos teikimo paslaugas, kurių vertė yra daugiau nei 2030 Eur, ir tai sudarė pagrindą apeliantei kreiptis į teismą dėl CPK 663 str. 4 d. nuostatų taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vykdant teismo sprendimus privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 str. 1 d.), t. y. kartu jis turi nepažeisti ir skolininko bei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Antstoliui suteikti įgaliojimai veikti vykdymo procese reiškia ir tai, kad jis privalo užtikrinti atskirų procesinių veiksmų ir visos vykdymo procedūros teisėtumą.
CPK 634 str. 2 d. nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 2030 Eur (CPK 663 str. 3d.). CPK 663 str. 4 d. reglamentuoja apribojimą išieškoti iš paskutinio fizinio asmens būsto ir šio apribojimo taikymo sąlygas. Teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtinų šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį ir interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sistemiškai aiškindamas šias teisės normas, yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007), kad CPK 634 str. 2 d. norma yra imperatyvi. CPK 663 str. 4 d. nuostatos yra skirtos apsaugoti nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisę į paskutinį gyvenamąjį būstą. Pagal šią teisės normą ji taikytina esant tokioms sąlygoms: 1) skolininko skola atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas; 2) dėl to skolininkui pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jo dalies, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 3) skolininkas ar jo šeimos nariai yra invalidai (neįgalieji), socialiai remtini asmenys arba turi nepilnamečių vaikų; 4) skolininkas ar jo šeimos nariai yra padavę apylinkės teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, gyvenamąjį namą ar jo dalį, būtinus šiems asmenims gyventi; 5) skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys išties patvirtina, kad ji laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. buvo socialiai remtina – gaudavo socialinę pašalpą bei vienkartines socialines paramas, kurios per mėnesį vidutiniškai sudarydavo apie 100 Eur (6 – 9 b. l.). Be to, byloje esanti darbo ieškančio asmens atmintinė išties patvirtina, kad R. P. laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. spalio 7 d. vyko į darbo biržą dėl darbo pasiūlymo (10 b. l.). Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien šios aplinkybės bei pačios pareiškėjos tvirtinimas, kad jos materialinė padėtis yra sunki, neleidžia spręsti, jog egzistuoja visuma virš nurodytų aplinkybių, leidžiančių taikyti CPK 663 str. 4 d. numatytą išimtį ir nenukreipti išieškojimo į paskutinį pareiškėjos gyvenamąjį būstą.
Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, pareiškėja, siekdama įrodyti sunkią savo finansinę padėtį, pateikė pašalpos gavimo pažymas bei darbo ieškančio asmens atmintinę. Tačiau šie duomenys atskleidžia pareiškėjos finansinę padėtį tik už kelerius praėjusius metus, t. y. kad ji nuo 2012 metų gaudavo socialinę pašalpą bei tris kartus 2015 metais lankėsi darbo biržoje dėl darbo pasiūlymo, nors skola AB „Kauno energija“ susidarė už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. (Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-14250-615/2015, 13 – 14, 15 – 16 b. l.). Duomenų, kad pareiškėja nedirbo ir neturėjo jokio turto visu skolos susidarymo laikotarpiu, nepateikta, dėl ko pirmosios instancijos teismas padarė visiškai teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėja nepagrindė CPK 663 str. 4 d. numatytų išimtinių sąlygų, leidžiančių nenukreipti išieškojimo į paskutinį gyvenamąjį būstą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į iš viešųjų registrų (Sodra, VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašas“) gautą informaciją, sprendžia, kad, nors pareiškėja išties neturi jokio kito jos vardu registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, tačiau ji tam tikrais laikotarpiais nuo 2007 m. rugpjūčio 25 d. iki 2015 m. spalio 13 d. dirbo ir už tai gavo legalias pajamas. Taigi R. P. pareiškime ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad ji ilgą laiką nedirba, nėra nei pakankamai tikslios, nei teisingos. Negana to, iš pažymos apie asmens įdarbinimus už 2008 m. vasario 1 d. – 2016 m. vasario 29 d. laikotarpį, matyti, kad didžioji dalis darbo santykių trukdavo pakankamai trumpą laiką (po keletą dienų), o 2015 metais, t. y. tais metais, kai teismo sprendimu buvo priteista skola AB „Kauno energija“, apeliantė dirbo net keturiose darbovietėse, kuriose darbo santykiai tęsėsi nuo 2 dienų iki kiek daugiau nei mėnesio. Šie duomenys leidžia atmesti kaip nepagrįstus pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, kad ji negali susirasti darbo, nes darbdaviai nepriima į darbą priešpensinio amžiaus asmenų, o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos amžių, kadangi pareiškėja dar 2015 metais ne tik buvo susiradusi darbą, tačiau ne kartą jį ir pakeitė. Kartu pažymėtina ir tai, kad šios pirmiau aptartos aplinkybės paneigia ir pareiškėjos tvirtinimą, kad ji išnaudojo visus įmanomus būdus siekdama pagerinti materialinę padėtį.
Apeliantės argumentai apie tai, kad ji ėmėsi visų įmanomų priemonių ir išnaudojo visas galimybes pagerinti savo materialinę padėtį, kelia pagrįstų abejonių ir todėl, kad ji nei dirbdama, nei gaudama socialinę pašalpą nepadengė nė dalies (išskyrus 2008 m. rugpjūčio 1 d. sumokėtą 43 Eur sumą už energiją vandens pašildymui) net nuo 2008 metų balandžio mėnesio susidariusios skolos (Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-14250-615/2015, 13 – 14, 15 – 16 b. l.), nepateikė jokių duomenų, kad būtų siekusi susitarti su AB „Kauno energija“ dėl susidariusios skolos apmokėjimo išdėstymo, kad būtų kreipusis į kompetentingą instituciją dėl kompensacijos skyrimo. Priešingai, AB „Kauno energija“ į pareiškėjos atskirąjį skundą pateiktame atsiliepime nurodė, kad jų duomenimis pareiškėja nebuvo kreipusis dėl kompensacijos jai suteikimo. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių duomenų apie jos turimą nekilnojamąjį turtą (pvz. piniginės lėšos banko sąskaitose, akcijos, obligacijos, vertybiniai popieriai ir kt.) bei į visus pirmiau išdėstytus duomenis, išties leidžia spręsti, kad pareiškėjos R. P. socialinė padėtis pagal jos pačios pateiktus bei apeliacinės instancijos teismo išsireikalautus duomenis, nėra pakankama CPK 663 str. 4 d. numatytos išimties taikymui ir nenukreipimui skolos išieškojimo į paskutinį pareiškėjos gyvenamąjį būstą, juo labiau kad pareiškėja nenurodė jokių realių duomenų, kaip, nenukreipus išieškojimo į jos paskutinį gyvenamąjį būstą šiuo metu, ji ateityje ketina atlyginti susidariusį įsiskolinimą ir kaip garantuoja, kad jis toliau nedidės.
Vadovaudamasis virš išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.