Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Autoreikmuo“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria nepatvirtintas kreditorinis reikalavimas, civilinėje byloje Nr. B2-903-259/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Artapolas“ administracijos vadovo Mindaugo Vilko ieškinį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Artapolas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Artapolas“ administracijos vadovas Mindaugas Vilkas kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Artapolas“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

UAB „Autoreikmuo” pareiškė restruktūrizuojamai UAB „Artapolas“ 79 071,52 Lt kreditorinį reikalavimą ir prašė įtraukti jį į bendrovės UAB „Artapolas“ restruktūrizavimo planą.

UAB „Autoreikmuo“ nurodė, kad jis patyrė turtinę žalą, už kurios atsiradimą tiesiogiai atsakingas UAB „Artapolas“. UAB „Autoreikmuo“ 2008 m. birželio 4 d. iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities viršininko administracijos, įsigijo 0.1450 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. 4400-1285-0681, esantį Žemaitės g. 44, Marijampolėje, už jį sumokėdamas 145 000 Lt sumą. UAB „Autoreikmuo“ ir UAB „Detalinė“ 2008 m. birželio 30 d. buvo sutarusios dėl žemės sklypo pardavimo, t.y. UAB „Autoreikmuo“, kaip būsimasis pardavėjas, įsipareigojo iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. parduoti UAB „Detalinė“, kaip būsimajam pirkėjui, 0.1450 ha žemės sklypą, esantį Žemaitės g. 44, Marijampolėje, už 400 000 Lt sumą. Teismui tenkinus UAB „Artapolas“ prašymą, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios apribojo UAB „Autoreikmuo“ naudojimąsi žemės sklypu. Dėl to atsirado nuostoliai, kuriuos sudaro ne tik 20 000 Lt suma, bet ir papildomos iki šiol patiriamos išlaidos-palūkanos, negautos pajamos iš rinkliavų, atlyginimai darbuotojams. Nuostolių suma sudaro 79 071,52 Lt Dėl atsakovo veiksmų, t.y. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (jos taikytos 2008 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3036-374/08, patikslintos 2008 m. liepos 10 d. d. nutartimi, iš dalies panaikintos 2008 m. spalio 16 d. nutartimi, visiškai panaikintos 2009 m. kovo 9 d. nutartimi), ieškovas UAB „Autoreikmuo“ patyrė turtinę žalą, už kurios atsiradimą tiesiogiai atsakingas atsakovas UAB „Artapolas“, todėl įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos, padarytos atsakovo prašymu taikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo (CPK 147 str. 3 d.). Taikius laikinąsias apsaugos priemones ir kreditoriui negalint įvykdyti savo įsipareigojimo dėl žemės sklypo pardavimo, UAB „Detalinė“ atsisakė banko paskolos ir pareikalavo iš kreditoriaus, kad jis sumokėtų susitarimu sutartą 20 000 Lt baudą, kuri kaip netesybų įvykdymo forma buvo aptarta 2008 m. birželio 30 d. tarpusavio susitarimo 1.4 punkte. Dėl sandorio neįvykdymo kreditorius ne tik negavo pajamų ir dėl to patyrė nuostolį, tačiau ir privalo sumokėti 20 000 Lt netesybas už sandorio neįvykdymą. Už nuostolius atsakingas atsakovas, todėl jis ir privalo juos atlyginti. Kreditoriaus nuostolius sudaro ir papildomos iki šiol patiriamos išlaidos, kurių būtų neturėjęs, jei sandoris būtų įvykęs. Pardavus žemės sklypą ir gavus už jį sutartą 400 000 Lt sumą, bendrovė ketino padengti turimas savo paskolas, taip išvengdama ateityje prievolės mokėti bankui palūkanas. Pagal vieną kredito sutartį bendrovė turės viso sumokėti 18 269,82 Lt palūkanų, o pagal kitą – 4 175,88 EUR, kas atitinkamai sudarytų 14 418,48 Lt (4175,88 EUR x 3,4528 Lt = 14 418,48 Lt) Dėl atsakovo kaltės bendrovė papildomai patirs 32 688,30 Lt nuostolį (papildomas išlaidas). Šią sumą kreditorius laiko bendrovės nuostoliu, už kurio atsiradimą yra atsakingas atsakovas. Kreditoriaus teigimu, nuostolius taip pat sudaro ir negautos pajamos, kurias bendrovė būtų gavusi, jeigu nebūtų buvę atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl atsakovo kaltės bendrovė nuo 2008 m. liepos 10 d. iki 2008 m. spalio 23 d. negalėjo vykdyti veiklos (rinkti mokestį už automobilių stovėjimą) ir taip gauti pajamas. Vienos dienos surinkimo už automobilių stovėjimą mokestis sudaro 184 Lt, tad už minėtą laikotarpį susidarytų bendra 19 320 Lt (184 Lt x 105 d. = 19 320 Lt) suma, kuri laikytina kreditoriaus nuostoliu. Nuostolį bendrovė patyrė dar ir dėl to, kad, įrengus mokamą aikštelę, buvo priimti du darbuotojai, kuriems buvo sumokėta už sustabdymo vykdyti rinkliavą laikotarpį 7 063,22 Lt suma, kuri laikytina įmonės nuostoliu, nes darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, nors kasininkė darbo funkcijų neatliko, o ūkvedys nors ir atliko, tačiau iš to įmonė jokios naudos negavo. Pasak kreditoriaus, bendras bendrovės patirtas nuostolis sudaro 79 071,52 Lt sumą (20 000 Lt netesybos + 32 688,30 Lt palūkanos + 19 320 Lt negautos pajamos + 7 063,22 Lt darbo užmokestis už prastovą = 79 071,52 Lt). CK 6.251 str. numato, kad padaryti nuostoliai privalo būti atlyginti visiškai. Kreditorius prašė patvirtinti 79 071,52 Lt kreditorinį reikalavimą.

Teismas nutartyje nurodė, kad teismo 2008 m. liepos 1 d. ir 2008 m. liepos 10 d. nutartimis nustatyti ribojimai dėl UAB „Autoreikmuo“ naudojimosi žemės sklypu Žemaitės g. 44 yra nustatyti šiam žemės sklypui dar 2007 metais, kai UAB „Autoreikmuo“ nebuvo žemės sklypo savininkas. Formuojant šį žemės sklypą, Marijampolės apskrities viršininko 2007 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. ŽM-1966 visam minėtam sklypui, kaip tarnaujančiam daiktui buvo nustatytas servitutas - kelio servitutas. Teismo nustatytas ribojimas susijęs ne su UAB „Autoreikmuo“ teisės rinkti mokestį už automobilių stovėjimą ribojimu, bet su UAB „Autoreikmuo“ pareiga, kuri egzistuoja nepaisant teismo taikytų ribojimų, užtikrinti kitiems asmenims jų teises naudotis nustatytuoju servitutu, įregistruotu Nekilnojamojo turto registre. Pasak teismo, su ieškiniu nepateiktas nei vienas dokumentas, kad UAB „Autoreikmuo“ yra minėtos automobilių stovėjimo aikštelės savininkas, taip pat kad jis turi teisę disponuoti šia aikštele. UAB „Autoreikmuo“ tik formaliai nurodo, kad jis yra žemės sklypo, esančio Žemaitės g. 44, savininkas, tačiau pats žemės sklypas ir automobilių stovėjimo aikštelė, kuria toks sklypas yra užstatytas, yra atskiri daiktai, o UAB „Autoreikmuo“ įrodinėjami nuostoliai yra lyg ir patirti būtent iš automobilių stovėjimo aikštelės apmokestinimo, kurios teisėto naudojimo pagrindo UAB „Autoreikmuo“ neįrodinėjo. Teismo teigimu, automobilių stovėjimo aikštelė, kuria užstatytas UAB „Autoreikmuo“ priklausantis žemės sklypas, yra sukurta (pastatyta) UAB „Artapolas“, statyba vykdyta griežtai laikantis visų statybos normatyvinių techninių dokumentų reikalavimų ir yra valstybinės komisijos pripažinta kaip teisėtai UAB „Artapolas“ sukurtas turtas. Tuo tarpu UAB „Autoreikmuo“ teisės disponuoti šia aikštele niekada neturėjo. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Autoreikmuo“ niekada neturėjo teisės disponuoti, valdyti ir naudotis automobilių stovėjimo aikštele, tad iš jos naudojimo niekada negalėjo gauti ir jokių pajamų, o UAB „Artapolas“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių UAB „Autoreikmuo“ negavo pajamų iš automobilių stovėjimo aikštelės. Teismas padarė išvadą, kad priežastinis ryšys tarp UAB „Artapolas“ veiksmų ir UAB „Autoreikmuo“ patirtų nuostolių neegzistuoja. UAB „Autoreikmuo“ turi pareigą įrodyti ne tik patirtos žalos dydį, bet ir UAB „Artapolas“ neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir UAB „Artapolas“ neteisėtų veiksmų, tačiau UAB „Autoreikmuo“ tokių aplinkybių visiškai neįrodinėja ir net nenurodo, sprendžiant kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, nepateikia ir jas patvirtinančių įrodymų, dėl ko kreditorinis reikalavimas netvirtintinas ir šiuo pagrindu. Pasak teismo, UAB „Autoreikmuo“ byloje savo patirtos žalos dydžio neįrodė, nes ieškinyje nurodoma nuostolių forma yra visiškai nesusijusi su UAB „Artapolas“ veiksmais. UAB „Autoreikmuo“ ir UAB „Detalinė“ 2008 m. birželio 30 d. sudaryto tarpusavio susitarimo pagrindu jokie mokėjimai tarp šalių nebuvo vykdomi, susitarime šalių prievolė įvykdyti kokius nors piniginius įsipareigojimus nėra nustatyta, t.y. susitarimo dalyku esantis įsipareigojimas iš viso nėra įkainotas. Tad susitarimas neturi jokios sumos, nuo kurios skaičiuojama 5 proc. bauda, dėl ko UAB „Autoreikmuo“ jokių nuostolių dėl šio susitarimo neįvykdymo objektyviai negali patirti. 2008 m. birželio 30 d. tarpusavio susitarimas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre nustatyta tvarka, dėl ko UAB „Autoreikmuo“ negali remtis šio sandorio sudarymo faktu prieš UAB „Artapolas“ ir reikalauti atlyginti nuostolius, patiriamus dėl susitarimo neįvykdymo (CK 1.75 str. 2 d.). Nuostoliai turi būti realiai patirti, o ne hipotetiniai, nes priešingu atveju UAB „Autoreikmuo“ nepagrįstai praturtėja suma, kurios nėra išleidęs (CK 6.249 str. 1 d.). UAB „Autoreikmuo“ šiuo metu tokių nuostolių nėra patyręs – 20 000 Lt pinigų suma UAB „Detalinė“ nėra sumokėta. Pasak teismo, UAB „Autoreikmuo“ nepagrįstai savo nuostoliais laiko į ateitį dar keturis metus mokėtinas bankui palūkanas, kurių šiuo metu nėra sumokėjęs, tuo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių taikymo UAB „Autoreikmuo“ įrodinėja patyręs nuostolius, buvo panaikintos 2009 m. vasario mėnesį. Kreditas buvo suteiktas tikslinei paskirčiai - žemės sklypo pirkimui, sandoris yra įvykdytas, UAB „Autoreikmuo“ yra sklypo savininkas, dėl ko reikalavimas bankui mokėtinas palūkanas pripažinti nuostoliais yra nepagrįstas. Teismas taip pat nurodė, kad UAB „Autoreikmuo“ nėra automobilių stovėjimo aikštelės savininkas, teisės naudotis aikštele iki teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones jau buvo suvaržytos servitutu, tad iš neteisėtos UAB „Autoreikmuo“ veiklos pajamos nėra laikomos negautomis pajamomis, t.y. nuostoliais. Teismas kritiškai vertino kreditoriaus pateiktą rašytinį įrodymą kasos kvitą, pagal kurį įrodinėjamos negautos pajamos už tam tikrą laikotarpį. Teismas nurodė, kad kvitas yra atspausdintas ne už vieną dieną, o 184 Lt suma gauta per laikotarpį nuo 2008 m. birželio 25 d. iki 2008 m. liepos 12 d., t.y. vienos dienos pajamos vidutiniškai yra 10,82 Lt. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Autoreikmuo“ reikalavimas dėl išmokėto darbuotojams darbo užmokesčio yra nepagrįstas, reikalavimas priteisti darbuotojų darbo užmokestį yra perteklinis, nes UAB „Autoreikmuo“ reikalauja ir pajamų, kurių negavo, ir nuostolių, kuriuos sudaro darbo užmokestis. Teismo teigimu, nuostolių dalis, kurią UAB „Autoreikmuo“ nurodo kaip darbo užmokestį, yra patirta dėl jo paties netinkamų verslo sprendimų, be to, A. K. į darbą priimtas jau galiojant teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms byloje. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad UAB „Autoreikmuo“ neįrodė prašomo patvirtinti kreditorinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio (CPK 178 str.).

1. Teismas, nenagrinėjęs UAB „Autoreikmuo“ ieškinio, nutartyje iš esmės sprendė dėl pareikštų reikalavimų UAB „Artapolas“ ir taip pažeidė ĮRĮ nuostatas dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, tiek ir UAB „Autoreikmuo“ procesines teises, susijusias su tinkamu ieškinio nagrinėjimu. Teismas nutartyje galėjo nurodyti tik motyvus, ar, iš esmės neišnagrinėjus bylos, yra pagrindas tvirtinti UAB „Autoreikmuo“ kreditorinį reikalavimą UAB „Artapolas“ restruktūrizavimo byloje.

2. Teismas nepagrįstai nepatvirtino UAB „Autoreikmuo“ kreditorinio reikalavimo UAB „Artapolas“ restruktūrizavimo byloje, nes teisės aktai numato, kad asmuo, kuris yra pareiškęs ieškinį restruktūrizuojamai įmonei, yra laikomas tokios įmonės kreditoriumi ir turi teisę dalyvauti restruktūrizavimo byloje (ĮRĮ 2 str. 5 d., 13 str. 1 d. 9 p.). Į kreditorių sąrašą įrašomi ir tie kreditoriai, kurie yra pareiškę įmonei turtinius reikalavimus teisme, tačiau sprendimai civilinėse bylose dar nepriimti ar neįsiteisėję.

3. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo praktika (2007 m. spalio 25 d. nutartis, civ. b. Nr. 2-712/2007, 2008 m. sausio 24 d., civ. b. Nr. 2-73/2008, 2010 m. sausio 27 d. nutartis, civ. b. Nr. 2-132/2010). Po teismo nutarties dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo įsiteisėjimo dienos kreditoriniai reikalavimai negali būti priimami (ĮRĮ 7 str.). Asmenys, kurių reikalavimai nebuvo nagrinėti kartu su restruktūrizavimo planu, nėra laikomi įmonės kreditoriais. Be to, restruktūrizavimo planas gali būti tikslinamas.

4. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo bylos iš esmės ir nepriėmė sprendimo byloje pagal UAB „Autoreikmuo“ ieškinį UAB „Artapolas“, o tik procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje pateiktus įrodymus nagrinėjo kreditorinio reikalavimo tvirtinimo pagrįstumui nustatyti. Teismas nutartimi iš esmės išsprendė ieškinį, nors ieškinys turėjo būti išnagrinėtas pagal CPK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio nagrinėjimą (CPK 290 str., 279 str. 4 d.). Teismas iš esmės nenagrinėjo bylos pagal UAB „Autoreikmuo“ ieškinį, tačiau, priėmus nutartį, kurioje nurodomi motyvai ir argumentai dėl tokio ieškinio pagrįstumo, iš esmės yra užkertamas kelias UAB „Autoreikmuo“ į teisingą bylos nagrinėjimą.

5. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad UAB „Autoreikmuo“ neturi teisės reikšti ieškinio dėl nuostolių atlyginimo vien tuo pagrindu, kad bendrovė neturėjo teisės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančia automobilių stovėjimo aikštele (Statybos įstatymo 2 str. 71 d., 3 str., 28 str., CK 4.103 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.).

6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „Autoreikmuo“ neįrodė patirtos žalos dydžio ir priežastinio ryšio tarp patirtų nuostolių ir UAB „Artapolas“ veiksmų. Sutarties šalys gali susitarti dėl netesybų. UAB „Autoreikmuo“ turi atlyginti reikalaujamus nuostolius pagal sudarytą sutartį (CK 6.165 str. 4 d.). UAB „Autoreikmuo“ neturėjo galimybės pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius apie realiai patirtus nuostolius, nes teismas nenagrinėjo bylos iš esmės.

7. UAB „Autoreikmuo“ prarado galimybę pelningai realizuoti turtą ir turi akivaizdų nuostolį, susijusį su palūkanų mokėjimu bankui. UAB „Autoreikmuo“ buvo apribota galimybė pateikti įrodymus, kad ginčo sklypas yra išnuomotas, kas pagrindžia reikalavimą priteisti negautas pajamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu. Kasos kvite yra nurodyta būtent 2008 m. liepos 12 d. apyvarta. UAB „Autoreikmuo“ taip pat negalėjo pateikti paaiškinimų dėl būtinybės priimti darbuotojus, kurie vykdė Marijampolės savivaldybės administracijos 2008 m. birželio 6 d. reikalavimą dėl teritorijos priežiūros.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Atskirajame skunde apeliantas UAB „Autoreikmuo“ nurodo, kad teismas, nenagrinėjęs UAB „Autoreikmuo“ ieškinio, nutartyje iš esmės sprendė dėl pareikštų reikalavimų UAB „Artapolas“ ir taip pažeidė ĮRĮ nuostatas dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, tiek ir UAB „Autoreikmuo“ procesines teises, susijusias su tinkamu ieškinio nagrinėjimu.

Pagal byloje esančius duomenis, Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi (t. 2, b.l. 42), be kita ko, nutarė prijungti civilinę bylą pagal UAB „Autoreikmuo“ ieškinį atsakovui UAB „Artapolas“ dėl nuostolių atlyginimo prie UAB „Artapolas“ restruktūrizavimo bylos. UAB „Autoreikmuo“ pareikštas reikalavimas, restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui civilinę bylą prijungus prie restruktūrizavimo bylos, savo pobūdžiu iš esmės yra kreditorinis reikalavimas restruktūrizuojamai įmonei, kurio pagrįstumą teismas teisėtai išsprendė nutartimi. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno iš ieškovo pareikštame reikalavime dėl nuostolių atlyginimo nurodyto pagrindo, nurodė argumentus ir motyvus, kodėl jų netenkina, tad nėra pagrindo spręsti, kad UAB „Autoreikmuo“ buvo užkirstas kelias į teisingą bylos nagrinėjimą, tuo labiau, kad apeliantas naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, pats reiškė reikalavimą, pats jį ir grindė.

Atskirajame skunde apeliantas UAB „Autoreikmuo“ nurodo, kad sutarties šalys gali susitarti dėl netesybų, o UAB „Autoreikmuo“ turi atlyginti reikalaujamus nuostolius pagal su UAB „Detalinė“ sudarytą sutartį (6.165 str. 4 d.). UAB „Autoreikmuo“ neturėjo galimybės pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius apie realiai patirtus nuostolius, nes teismas nenagrinėjo bylos iš esmės.

Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalies nuostatą, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 yra nurodžiusi, kad kiekvienu atveju, kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, ypač svarbią reikšmę turi teisingas vienos iš atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), nustatymas. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyta kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Pažymėtina, kad dažnai nuostolius lemia ir objektyvūs, t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (pvz., sparti ir ne visada prognozuojama kainų kaita, ypač nekilnojamojo turto rinkoje). Tačiau vien tik šie veiksniai neturėtų būti pagrindas reikalauti piniginio atlygio už prarastą galimybę, taip pat vieninteliai kriterijai, nustatant piniginę prarastos galimybės vertę. Kiekvienu atveju labai svarbu įvertinti konkrečios preliminariosios sutarties šalių sąžiningumą, jų apdairumą ir rūpestingumą. Taigi teisinės preliminariosios sutarties nevykdymo pasekmės (tarp jų ir prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimas) visada priklauso nuo konkrečių individualios preliminariosios sutarties ypatumų, jos sudarymo aplinkybių, tikslų, objekto, dėl kurio tariamasi, specifikos, taip pat teisingumo, sąžiningumo, sąžiningos dalykinės praktikos ir protingumo kriterijų.

Kaip matyti iš tarp UAB „Autoreikmuo“ ir UAB „Detalinė“ 2008 m. birželio 30 d. parsirašyto tarpusavio susitarimo, šalys sutarė, kad UAB „Autoreikmuo“ iki 2008 m. rugpjūčio 14 d. parduos UAB „Detalinė“ 0.1450 ha žemės sklypą, esantį Žemaitės g. 44, Marijampolėje, už 400 000 Lt. Remiantis bylos duomenimis, iki šalių sutarto termino (2008 m. rugpjūčio 14 d.) šis tarpusavio susitarimas nebuvo įvykdytas, t.y. pagrindinė žemės sklypo, esančio Žemaitės g., Marijampolėje, pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl objektyvių, nuo UAB „Autoreikmuo“ nepriklausančių aplinkybių, t.y. dėl laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Autoreikmuo“ turtui taikymo. Nors pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis ir nebuvo sudaryta, tačiau šioje byloje sprendžiant klausimą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, o ne UAB „Detalinė“ reikalavimą dėl nuostolių iš UAB „Autoreikmuo“ priteisimo, nėra pagrindo spręsti, ar UAB „Autoreikmuo“ nepagrįstai atsisakė sudaryti tokią sutartį, t.y. neatliko veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias sudaryti tokį sandorį. Šalis nuostolių CK 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu gali reikalauti, tik jei yra nustatytas faktas, kad preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Kadangi šios bylos dalykas nėra nustatyti, ar UAB „Autoreikmuo“ tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal tarpusavio susitarimą, tad negalima spręsti ir dėl reikalavimo dėl baudos pagal šį susitarimą priteisimo iš UAB „Artapolas“ pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė, kad UAB „Autoreikmuo“ 20 000 Lt nuostolių nėra patyręs, tokia pinigų suma UAB „Detalinė“ nėra sumokėta. Nors UAB „Autoreikmuo“ atskirajame skunde teigia, kad jis neturėjo galimybės pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius apie realiai patirtus nuostolius, nes teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, tačiau pirmosios instancijos teismui, žodinio proceso tvarka nagrinėjusiam jo kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, jis nenurodė aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 20 000 Lt nuostolius jis yra sumokėjęs UAB „Detalinė“. Atskirajame skunde apeliantas taip pat nenurodė, kad jis 20 000 Lt yra sumokėjęs UAB „Detalinė“. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį apelianto reikalavimą.

Be to, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šis 2008 m. birželio 30 d. tarpusavio susitarimas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre nustatyta tvarka, dėl ko UAB „Autoreikmuo“ negali remtis šio sandorio sudarymo faktu prieš UAB „Artapolas“ ir reikalauti atlyginti nuostolius, patiriamus dėl susitarimo neįvykdymo (CK 1.75 str. 2 d.).

Apeliantas UAB „Autoreikmuo“ atskirajame skunde taip pat teigia, kad jis prarado galimybę pelningai realizuoti turtą ir turi akivaizdų nuostolį, susijusį su palūkanų mokėjimu bankui. Savo reikalavimą priteisti 32 688,30 Lt nuostolį UAB „Autoreikmuo“ ieškinyje grindė aplinkybe, kad,0 pardavus žemės sklypą ir gavus už jį sutartą 400 000 Lt sumą, bendrovė ketino padengti turimas savo paskolas, taip išvengiant ateityje mokėti bankui palūkanas.

Palūkanų dydžiui pagrįsti apeliantas pateikė 2009 m. balandžio 2 d. paskaičiavimą (t. 1, b.l. 59), pagal kurį už papildomai paimtą 40 000 Lt kreditą žemės sklypo, esančio Žemaitės g. 44. Marijampolėje, pirkimui jis nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2013 m. birželio 20 d. turės sumokėti 18 269,82 Lt palūkanų. Tačiau susitarimas dėl 2005 m. spalio 19 d. kreditavimo sutarties Nr. 860 sąlygų pakeitimo ir papildomo 40 000 Lt kredito suteikimo buvo pasirašytas 2008 m. birželio 28 d., kai tuo tarpu valstybinė minėtos žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2008 m. birželio 4 d. (t. 1, b.l. 16-19), kurios 5 punkte pažymėta, kad pirkėjas (UAB „Autoreikmuo“) už perkamą žemės sklypą sumokėjo 145 000 Lt. Tad kredito sutartį UAB „Autoreikmuo“ pasirašius vėliau nei žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nėra patvirtinta, kad žemės sklypo pirkimo tikslu buvo siekiama paimti papildomą 40 000 Lt kreditą, ir kad buvo įvykdytos susitarimo 1.6 punkto sąlygos, būtinos kreditui gauti. UAB „Autoreikmuo“ nepateikė jokių patikimų duomenų, kad kreditas jam iš tikrųjų yra suteiktas ir jis turi pareigą mokėti bankui palūkanas. Be to, apelianto pateiktame palūkanų skaičiavime (t. 1, b.l. 59) nėra nurodyta, kaip tos palūkanos buvo apskaičiuotos, teismui nebuvo pateikti paskolos grąžinimo grafikai. Apelianto nurodytas palūkanų dydis sudaro beveik 50 proc. kredito sumos. Be to, atsižvelgiant į tai, kad palūkanų normos už kreditus žymiai sumažėjo, nėra pagrindo visam likusiam paskolos laikotarpiui taikyti 10,15 proc. palūkanų normą, banko apskaičiuotą tik 2008 m. gruodžio 2 d. – 2009 m. vasario 28 d. laikotarpiui.

Apeliantas 4 175,88 EUR palūkanų dydžiui pagrįsti pateikė 2008 m. birželio 28 d. kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2008-76 specialiąją dalį (t. 1, b.l. 64), pagal kurią 25 000 EUR paskola taip pat buvo suteikta žemės sklypo, esančio Žemaitės g. 44. Marijampolėje, pirkimui. Ši sutartis taip pat buvo pasirašyta jau po valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo.

Be to, apeliantas nepateikė tikslių palūkanų skaičiavimų, tad nėra aišku, kaip jis skaičiavo minėtas palūkanas. Kaip matyti iš 2009 m. balandžio 2 d. paskaičiavimo (t. 1, b.l. 63), UAB „Autoreikmuo“ 81,88 EUR per mėnesį palūkanas skaičiavo už 51 mėnesį, tačiau, kaip matyti iš 2008 m. birželio 28 d. kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2008-76 specialiosios dalies 4 punkto, kreditas turi būti grąžintas dalimis laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d., tad apelianto nurodytas vienodo dydžio palūkanų skaičiavimas už 51 mėnesį nėra pagrįstas įrodymais. Be to, apeliantas palūkanas skaičiuoja pagal 3,93 proc. metų palūkanų normą, kuri banko buvo nustatyta nuo 2008 m. gruodžio 2 d. iki 2009 m. vasario 28 d. (t. 1, b.l. 65) Kaip žinoma, palūkanų normos už kreditus, paimtus eurais, žymiai sumažėjo, tad nėra pagrindo skaičiuoti 3,93 proc. palūkanų normą ir visam likusiam paskolos laikotarpiui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad UAB „Autoreikmuo“, kuriam kaip verslininkui yra taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, prisiimdamas skolinius reikalavimus prieš banką iki 2013 metų birželio mėnesio, visiškai suvokė, jog už nurodytą laikotarpį už naudojimąsi kreditu jis privalės sumokėti bankui palūkanas ir pats gera valia tokį įsipareigojimą prisiėmė.

Sudarant preliminariąją sutartį, dar nėra visiško tikrumo dėl to, ar bus sudaryta ir vykdoma pagrindinė sutartis, nes tai gali lemti įvairios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju pagrindinės sutarties nesudarius dėl turtui UAB „Artapolas“ prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nėra pagrindo visą sandorio nesudarymo riziką perkelti UAB „Artapolas“. Taigi, UAB „Autoreikmuo“ turėjo įvertinti, kad, sudarius preliminariąją sutartį, objektyvios priežastys gali sutrukdyti sudaryti pagrindinę sutartį.

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog UAB „Autoreikmuo“ neturi teisės reikšti ieškinio dėl nuostolių atlyginimo vien tuo pagrindu, kad bendrovė neturėjo teisės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančia automobilių stovėjimo aikštele (Statybos įstatymo 2 str. 71 d., 3 str., 28 str., CK 4.103 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2005 m. rugsėjo 30 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo pripažintas tinkamu naudoti V. Kudirkos g. 47A esantis prekybos centras, kas patvirtina, jog šalia jo yra įrengtos (įrengė UAB „Artapolas“) ir automobilių stovėjimo aikštelės, nes, neįrengus parkavimo vietų, prekybos centras negali būti nei statomas, nei pripažįstamas tinkamu naudoti, nei eksploatuojamas. Tačiau apeliantas teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad minėta automobilių stovėjimo aikštelė, kaip nekilnojamojo turto objektas, priklauso jam, nenurodė, kad ginčijo 2005 m. rugsėjo 30 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir kt.

Nėra pagrindo sutikti ir su UAB „Autoreikmuo“ reikalavimu priteisti 19 320 Lt, kaip negautas pajamas, 2008 m. liepos 10 d. – 2008 m. spalio 23 d. negalėjus vykdyti veiklos ir rinkti mokesčius už automobilių stovėjimą. UAB „Autoreikmuo“ šį savo reikalavimą grindė aplinkybe, kad vienos dienos surinkimo mokestis sudaro 184 Lt, ką patvirtina kasos kvitas. Tačiau nors apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasos kvitas (t. 1, b.l. 58) patvirtina pajamų gavimą už tam tikrą laikotarpį, žymiai didesnį nei viena diena, jokių tai paneigiančių finansinių duomenų apeliacinės instancijos teismui jis nepateikė. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, negautomis pajamomis yra pripažįstamas tik negautas grynasis pelnas, o UAB „Autoreikmuo“ jokio negauto grynojo pelno paskaičiavimo nepateikė. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimą dėl 7 063,22 Lt nuostolio, kaip darbo užmokesčio, priteisimo. Be to, vien tai, kad apeliantas vykdė Marijampolės savivaldybės administracijos 2008 m. birželio 6 d. reikalavimą dėl teritorijos priežiūros, nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimą dėl 7 063,22 Lt nuostolio priteisimo, kadangi ši pareiga jam tenka kaip žemės sklypo savininkui.

Pažymėtina, kad pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal CPK 181 straipsnio 2 dalies nuostatą, teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į šias teisės normas, bei į tai, kad ieškinį UAB „Autoreikmuo“ teismui pateikė dar 2009 m. balandžio 6 d., o iki civilinės bylos perdavimo restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui (Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi) buvo praėję pakankamai daug laiko, kad ieškovas su ieškiniu buvo pateikęs net 40 priedų, kad teismas kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėjo žodžiu, o apelianto interesams atstovavo advokato padėjėjas, nėra pagrindo spręsti, kad UAB „Autoreikmuo“ dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti visų jo ieškinį pagrindžiančių įrodymų ar kad jo procesinės teisės buvo suvaržytos ar pažeistos.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, tinkamai įvertino reikšmingas šiam klausimui išspręsti bylos aplinkybes bei tinkamai taikė proceso teisės normas ir klausimą išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, taip pat 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartį nepakeistą.