- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-06-04
- Bylos Nr.
- 1A-165-185/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08241-2015-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus, Jolanta Raščiuvienė, Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- D. O.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. O. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-13 nuosprendžio, kuriuo D. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. ir jam paskirta trejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ str. 1 ir 2 d., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 65, 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, kurį nuteistasis išbuvo laikinajame sulaikyme nuo 2015-02-07 iki 2015-02-09. Priteista iš D. O. 300 Eur A. J. naudai neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. O. nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 7 d. apie 19 val. 10 min., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su A. J., apgaule, t. y. kviesdamas pas tariamai nukentėjusiajai pažįstamą moterį, įsiviliojęs nukentėjusiąją A. J. į namo, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., liftą, sustabdęs kylantį liftą ir pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, t. y. ją pargriaudamas ant grindų, užguldamas savo kūnu, ranka užspaudęs burną, prievarta numaudamas A. J. kelnes ir kelnaites, apnuogindamas savo lytinį organą ir kišdamas jį nukentėjusiajai į makštį, pasikėsino lytiškai santykiauti su A. J. prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji aktyviai priešinosi, stumdama jį nuo savęs, garsiai šaukė pagalbos, daužė lifto duris, kol pašaliniai asmenys atidarė liftą ir sulaikė nuteistąjį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas Žygimantas Rutkauskas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-13 nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti apylinkės teismo nuosprendį, pripažinti D. O. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi bei paskirti jam švelnesnę bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis ir taikyti BK 62 str. 2 d. 4 p. nuostatas bei, vadovaujantis BK 62 str. 3 d. 3 p., paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, t. y. skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba taikyti D. O. BK 75 str. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nurodo, kad teismo nuosprendžio dalis dėl D. O. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d., yra nepagrįsta ir neteisėta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalies normų, procesinių teisės normų pažeidimo, pripažįstant duomenis įrodymais ir vertinant įrodymus bei teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių. Apylinkės teismas, pripažindamas D. O. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi ypatingai prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, dėl ko padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teigia, jog apylinkės teismas, darydamas išvadą apie nukentėjusiosios A. J. parodymų nuoseklumą, teisingumą ir patikimumą, visiškai nevertino jos pirminių parodymų ikiteisminio tyrimo metu bei duotų bylą nagrinėjant teisme. Advokatas, apeliaciniame skunde cituodamas nukentėjusiosios pareiškimo turinį ir pirminius (iš karto po įvykio) jos duotus parodymus, atkreipia dėmesį, jog įvykio dieną nukentėjusioji geriausiai prisiminė įvykį, pati apie jį papasakojo taip, kaip suprato, kas įvyko, jos parodymams neturėjo jokios įtakos kiti bylos duomenys, nes tyrėjai, apklausiusiai nukentėjusiąją, visiškai nebuvo žinomi kitų liudytojų parodymai. Tačiau tokie nukentėjusiosios parodymai visiškai nesutampa su liudytojų Ž. Ž., V. G. ir V. L. parodymais. Pastebi, kad po minėtų liudytojų apklausų dar kartą apklausta nukentėjusioji davė visai kitokius parodymus, kaip mano, suderintus su šių liudytojų parodymais, t. y. A. J. nurodė jau visai kitus neva jos atžvilgiu atliktus prievartinius veiksmus. Be to, teisme nukentėjusioji dar kitaip aiškino įvykio aplinkybes ir tik teismui pagarsinus 2015-02-13 jos parodymus, ji nurodė, jog juos tvirtina ir teismas rėmėsi būtent 2015-02-13 užrašytais tyrėjos parodymais, kurie akivaizdžiai skyrėsi nuo pirminių jos parodymų (2015-02-07), teismas prieštaravimų nepašalino, nuosprendyje jie neaptarti. Esant šioms aplinkybėms kyla abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų teisingumo ir patikimumo, nes ji dar kitokias aplinkybes nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Atkreipia dėmesį į tai, kad V. L. parodymus davė nežinodamas apie tai, kad nukentėjusiąją buvo pasikėsinta išžaginti (pati nukentėjusioji jam apie tai neminėjo). Nukentėjusiosios parodymai dar labiau kelia abejonių dar ir dėl to, jog ji nurodė, kad D. O. su ja „nerišliai kalbėjo“, nors nuteistasis yra kurčnebylys nuo gimimo (turi neįgalumą) ir jis ne tik visiškai negirdi, tačiau ir neskleidžia jokių garsų (skirtingai nei kiti kurčnebyliai). Todėl mano, kad remtis nukentėjusiosios parodymais teismui nebuvo jokio pagrindo. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, jog D. O. kėsinosi lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią ir tai darė tyčia, t. y. suvokdamas, jog nukentėjusioji nesutinka su juo lytiškai santykiauti. Ž. Ž. ir V. G. parodė, kad A. J. šaukė „gelbėkit“, kalbėjo su liudytoju V. G., jog liftas užstrigęs, o ji negali pasiekti lifto mygtuko. Tačiau nė vienas iš jų neparodė, jog nukentėjusioji būtų daužiusi ar spardžiusi lifto duris bei aktyviai priešinusis D. O. – būtų mėginusi jį nustumti, sužaloti ar kitaip rodžiusi nesutikimą su juo lytiškai santykiauti. Atkreipia dėmesį, jog atsidarius lifto durims, liudytojui Ž. Ž. pažvelgus į lifto kabiną, jis išgirdo, kaip nukentėjusioji pasakė „o, žiūrėk, vyrai atėjo“, tačiau ji neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų išreiškusi pasipriešinimą. Aptartos aplinkybės nesuteikia jokio pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusioji nesutikimą lytiškai santykiauti išreiškė aktyviais veiksmais, iš kurių D. O. suprastų, jog ji nesutinka su juo lytiškai santykiauti. D. O. dėl neįgalumo negalėjo girdėti jokių A. J. skleidžiamų garsų. Taip pat jis negirdėjo, kaip atsidarė lifto durys, prie lifto buvo atėję žmonės, o nuo nukentėjusiosios pasitraukė tik tada, kai liudytojas V. G. jam įspyrė. Taigi nukentėjusiosios priešinimosi nepatvirtina jokie byloje apklausti liudytojai, o jos parodymai, dėl kokių priežasčių D. O. nebuvo įstūmęs savo lytinio organo jai į makštį, yra prieštaringi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra jokio pagrindo teigti, kad D. O. mėgino su A. J. lytiškai santykiauti prieš jos valią, t. y. kad jis iš A. J. atliktų veiksmų suprato, jog ji tam prieštarauja, kad jis elgiasi prieš nukentėjusiosios valią ir to norėjo – darė tai tyčia. Nurodo, kad nors D. O. ir prisipažino kaltu dėl jam pareikštų kaltinimų, tačiau nurodė, jog visų įvykio aplinkybių neprisimena, o jei liudytojai ir nukentėjusioji taip nurodo, jis sutiko, kad galėjo atlikti jam inkriminuotus veiksmus. Tačiau atkreipia dėmesį, jog nuteistojo prisipažinimas teismui nėra privalomas, juolab tokiomis aplinkybėmis, kai pats nuteistasis neprisimena visų įvykio aplinkybių. Mano, kad šiuo atveju apylinkės teismas privalėjo išsamiai ir nešališkai ištirti aplinkybes ir, laikydamasis įstatymo reikalavimų, įvertinti byloje surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas šioje byloje, pripažindamas D. O. kaltu, nesilaikė šių įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimų, atliktas įrodymų vertinimas yra neišsamus, paviršutiniškas ir vienpusis, paremtas prieštaringais nukentėjusiosios parodymais, todėl, kaip mano, toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių D. O. kaltę. Nurodo, kad atsižvelgiant į objektyvius bylos duomenis, nėra jokių neginčijamų duomenų apie nuteistojo siekį lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja natūraliu būdu. Be to, jo ginamasis yra baustas administracine nuobauda už savo lyties organo demonstravimą kitiems asmenims. Todėl mano, kad yra pakankamas pagrindas vertinti, jog D. O. galėjo siekti savo lytinę aistrą tenkinti kitokio sąlyčio būdu, pvz., savo lyties organą demonstruodamas nukentėjusiajai, trindamas jį į nukentėjusiąją ar pan., kas esmingai lengvina nuteistojo teisinę padėtį, kadangi jo veika gali būti perkvalifikuota į lengvesnį įstatymą, t. y. BK 150 str. 1 d. Dar kartą pažymi, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs, o liudytojas V. G. parodė, jog D. O. lyties organas, kuomet pravėrė lifto duris, nebuvo erekcijos būsenos.
Nurodo, kad apylinkės teismas, paskirdamas nuteistajam bausmės rūšį, netinkamai taikė bendrosios dalies normas, nepagrįstai nurodė, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors D. O. bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad neprisimena visų įvykio aplinkybių, tačiau sutiko, jog galėjo taip būti, kaip nurodo liudytojai, gailėjosi dėl savo veiksmų. Be to, nors teismas ir konstatavo, jog D. O. veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai skirdamas bausmę, taip pat nevertino ir pačios nukentėjusiosios neatsargaus elgesio, kai ji neaišku, dėl kokių priežasčių su nepažįstamu neblaiviu vyriškiu ėjo į namo laiptinę, kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Pažymi, kad praeityje D. O. buvo teistas už visai kitokio pobūdžio nusikaltimus, turi legalų darbą. Darbovietės charakterizuojamas teigiamai. Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad nuteistojo padaryta veika yra daugiau atsitiktinio pobūdžio, dėl atliktų veiksmų nuteistasis apgailestauja ir pergyvena, todėl mano, kad apylinkės teismo jam paskirta bausmė yra per griežta, neatitinka padarytos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumo, todėl turi būti švelninama. Be to, atsižvelgiant į tai, jog D. O. veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. 2 d. 4 p. ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje. Nurodo, kad ankstesni D. O. teistumai yra išnykę, todėl jis laikomas neteistu, kaip minėta, jo veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kas rodo mažesnį jo veikos pavojingumą. D. O. ne tik prisipažino dėl atliktų veiksmų, bet ir po nusikalstamos veikos padarymo savo elgesiu siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų veikų. Be to, nuteistasis yra jauno amžiaus, nuo ankstesnio nuosprendžio priėmimo praėjo ketveri metai, nuteistasis atsipašė nukentėjusiosios, pripažįsta padarytą žalą ir įsipareigojo ją atlyginti, tačiau to realiai negalėjo padaryti dėl nežinomos nukentėjusiosios gyvenamosios vietos, todėl mano, kad šios bei kitos pirmiau paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Realus paskirtos bausmės atlikimas neigiamai paveiktų nuteistojo teigiamus socialinius ryšius – nuteistasis turi nuolatinį darbą, kurį vertina labai atsakingai, gyvena su tėvais, kurie abu yra neįgalūs, o realiai jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, jis prarastų darbą ir galimybę padėti tėvams bei jais rūpintis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Tenkinama apeliacinio skundo dalis.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis šio kodekso 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Tačiau pažymėtina, kad įstatymas įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir kokios išvados remiantis ištirtais įrodymais turi būti daromos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, visiškai sutinka su skundžiamą nuosprendį priėmusio apylinkės teismo padarytomis išvadomis, jog D. O. kaltė pasikėsinus išžaginti nukentėjusiąją A. J. yra visiškai įrodyta byloje surinktais įrodymais. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai išdėstė įrodymus, kuriais grindė nuteistojo kaltę dėl pasikėsinimo lytiškai santykiauti su A. J. prieš jos valią. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis bei jo gynėjas, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas bei kad D. O. pripažintas kaltu nepagrįstai. Kaip minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, įrodymų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-358/2014). Nagrinėjamu atveju išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą nekyla jokių abejonių dėl nuteistojo kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo. Jokio netinkamo BPK 20 str. nuostatų aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos tiriant ir vertinat įrodymus, darant išvadas ir surašant apkaltinamąjį nuosprendį aukštesnės instancijos teismas nenustatė.
Vienas iš argumentų, kuriuo grindžiamas apeliacinis skundas yra tas, kad apylinkės teismas rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiosios A. J. parodymais, o kitų objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, jog D. O. kėsinosi lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią ir tai darė tyčia, t. y. suvokdamas, jog nukentėjusioji nesutinka su juo lytiškai santykiauti, byloje nėra. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir prieštarauja bylos medžiagai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios A. J. parodymai apie esmines jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, buvo nuoseklūs viso proceso metu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamos veikos prieš ją padarymo metu nukentėjusioji buvo apsvaigusi nuo alkoholio (jai nustatytas 1,92 promilės girtumas), o papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po įvykio patirto streso ji ne viską tiksliai prisiminė ir todėl pirminėje apklausoje ne viską tiksliai nurodė. Tačiau, kaip matyti iš jos parodymų, esmines įvykio aplinkybes nukentėjusioji nurodė tas pačias, t. y. kad nuteistasis, kurio ji iki įvykio nepažinojo, panaudodamas apgaulę (kviesdamas pas tariamai nukentėjusiajai pažįstamą moterį), įsiviliojo ją į daugiabučio namo liftą, sustabdė kylantį liftą tarp aukštų, prievarta pylė jai į burną alkoholį, jėga pargriovė ją ant lifto grindų, užgulė ją savo kūnu, ranka užspaudė burną, prievarta draskė nuo jos drabužius bei bandė į jos lytinius organus įkišti savo lytinį organą; ji tam priešinosi, spardydama lifto duris, šaukdama pagalbos, stumdama jį nuo savęs; suprato, kad nuteistasis nori ją išprievartauti. Taigi nukentėjusioji A. J., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pakankamai aiškiai ir išsamiai nurodė įvykio aplinkybes, kuriomis ji apgaule buvo įviliota į namo liftą ir jame, pavartojant fizinę prievartą, buvo pargriauta ir pasikėsinta ją išžaginti, taip pat paaiškino, kuo pasireiškė nuteistojo veiksmai kėsinantis ją išžaginti ir kokiais veiksmais ji išreiškė savo nesutikimą lytiškai su juo santykiauti. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais kolegija neturi jokio pagrindo, nes juos visiškai patvirtino liudytojas V. L., kuriam nukentėjusioji po įvykio pasakė, kad ją bandė išprievartauti, taip pat liudytojai Ž. Ž. ir V. G., kurie, išgirdę jos pagalbos šauksmą, atidarė liftą ir užklupo nuteistąjį daromo nusikaltimo metu. Liudytojas Ž. Ž. parodė, kad lifte buvo įstrigusi moteris, kuri dusliu balsu kvietėsi pagalbos, sakė, kad yra užgulta, prašė greičiau padėti. Atvykus liftininkui V. G. ir pradarius lifto duris, jie pamatė gulinčią moterį, kurią buvo užgulęs vyras, moteriai buvo pusiau numautos kelnės. Moteris buvo išsigandusi, šaukėsi pagalbos. Vyriškis buvo su prasegta striuke, o išeidamas iš lifto užsisagstė klyną. Atvykus policijos pareigūnams nuteistasis jam parodė grasinančius gestus, kad tylėtų. Liudytojas V. G. (liftininkas) parodė, kad lifte buvusi moteris šaukėsi pagalbos, sakė, kad negali paspausti jokio mygtuko, nes ją yra užgulęs vyriškis. Atidaręs ir pažiūrėjęs į lifto vidų pamatė praskėstomis kojomis gulinčią moteriškę, o ant jos viršaus vyriškį. Moteriškės kelnės ir kelnaitės buvo numautos iki kelių. Vyriškiui pašokus, moteriškė apsirengė. Vyriškis buvo su kelnėmis, tačiau jo klynas buvo atsegtas, o jo vyriški organai buvo apnuoginti. Moteriškė buvo išsigandusi, verkė, sakė, kad vyriškis ją privertė gerti, pylė jai į burną alkoholį, ją užgulė. Nuteistasis Ž. Ž. rodė įvairius grasinančius gestus, kad jį įsidėmėjo. Taigi paminėti liudytojai patvirtino, kad liftą jie atidarė išgirdę jame nukentėjusiosios pagalbos šauksmą, o atidarius liftą pamatė nukentėjusiąją, gulinčią ant grindų, jos kelnės ir kelnaitės buvo numautos, ją buvo užgulęs nuteistasis, kuris taip pat buvo su nusmauktomis kelnėmis ir matėsi jo lytinis organas. Gretinant ir lyginant nukentėjusiosios ir paminėtų liudytojų parodymus bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, matyti, kad jie tarpusavyje sutampa ir todėl jais abejoti jokio objektyvaus pagrindo nėra, juolab kad byloje nenustatytas šių asmenų suinteresuotumas pakenti ar nepagrįstai apkalbėti D. O.. Nei liudytojai, nei nukentėjusioji nuteistojo nepažinojo. Apeliaciniame skunde, kritikuojant nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, taip pat nenurodoma jokių objektyvių ir įtikinamų argumentų, kodėl jų parodymai turėtų būti vertinami kaip melagingi, siekiant D. O. apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu.
Teismų praktikoje lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo valią yra laikomas tuomet, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti to asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais, pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant ar kitokio pobūdžio veiksmais, t. y. verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, vartojant fizinį ar psichinį poveikį ar kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti vartoja fizinį smurtą, grasinimus, pasinaudoja bejėgiška jo padėtimi, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl pavartoto prieš jį smurto, tačiau kaltininkas šiuo atveju turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Šie apibūdinimai akivaizdžiai rodo, kad asmens nesutikimas lytiškai santykiauti gali būti išreikštas įvairiai, net nebūtinai aktyviais veiksmais.
Pirmiau aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji savo nesutikimą lytiškai santykiauti su D. O. išreiškė aktyviais veiksmais, t. y. stūmė nuteistąjį nuo savęs, kojomis spardė lifto duris, šaukėsi pagalbos, kol ją išgirdę pašaliniai asmenys, atidarė liftą ir nutraukė D. O. neteisėtus veiksmus bei jį sulaikė. Šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusioji neišreiškė jokių aktyvių veiksmų, iš kurių D. O. būtų galėjęs suprasti, jog ji nesutinka su juo lytiškai santykiauti. Be to, bylos duomenys taip pat patvirtina, kad nuteistasis į liftą nukentėjusiąją įsiviliojo panaudodamas apgaulę, tyčia sustabdė kylantį liftą tarp aukštų, nukentėjusiosios atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą – pargriovė ją ant grindų, užgulė savo kūnu, ranka uždengė jos burną, draskė nuo jos drabužius, taip pat jį sulaikiusiems liudytojams rodė grasinančius gestus. Šios byloje nustatytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis nesuvokė, jog siekia lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią. Tai, kad nuteistasis yra kurčnebylys ir, kaip teigiama apeliaciniame skunde, jokių garsų negirdi, nerodo jo nesuvokimo apie įstatymo draudžiamus veiksmus ir savaime nepaneigia fakto, kad jis ketino su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti prieš jos valią. Kad nuteistasis aiškiai suprato ir suvokė, jog elgiasi prieš nukentėjusiosios valią, patvirtina ta aplinkybė, kad nukentėjusiajai šaukiantis pagalbos, jis užspaudė jos burną. Taigi nagrinėjamu atveju nuteistasis matė nukentėjusiosios išreikštą akivaizdų nesutikimą su juo lytiškai santykiauti iš jos veido mimikos ir aktyvių pasipriešinimo veiksmų, todėl teigti, kad nuteistasis nesuprato, jog nukentėjusioji nesutinka su juo lytiškai santykiauti, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Be to, kaip aptarta, nuteistasis siekė su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti pavartodamas prieš ją fizinę prievartą, kas patvirtina, jog jis suvokė, kad laisva valia ji lytiškai santykiauti su juo nesutinka. Taigi nuteistojo veiksmai ir jo elgesys ne tik nusikalstamos veikos padarymo metu, bet ir po jos (jį sulaikiusiems liudytojams rodė grasinančius gestus) rodo aiškius jo tikslus – įvykdyti nusikalstamą veiką, nukreiptą prieš nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, kas patvirtina jo veiksmų tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokė, jog kėsinasi su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti prieš jos valią, ir to norėjo. Pažymėtina ir tai, kad ir pats nuteistasis, aiškindamas jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, sutiko su nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, kad galėjo būti taip, kaip jie nurodė, teigdamas, jog pats to neprisimena dėl savo girtumo.
Nukentėjusiosios parodymų nepatikimumas grindžiamas ir tuo, kad A. J. parodė, jog D. O. su ja „nerišliai kalbėjo“, nors, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis yra kurčnebylys nuo gimimo (turi neįgalumą) ir skirtingai nei kiti kurčnebyliai, jokių garsų neskleidžia. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ne tik nukentėjusioji patvirtino, kad nuteistasis leidžia tam tikrus garsus, bet ir liudytojas Ž. Ž. parodė, kad policijos pareigūnams sulaikant D. O., jis jam gestais parodė „tylėk“ bei išleido garsą „pokšt“. Taigi vien ši aplinkybė, kuria ginčijamas nukentėjusiosios parodymų nepatikimumas, nedaro jos parodymų nepatikimais.
Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė apie nuteistojo lytinio organo erekcijos būsenos nebuvimą įvykio metu nepaneigia D. O. nusikalstamo kėsinimosi bei jo bandymo išžaginti nukentėjusiąją.
Apibendrinus darytina išvada, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir įvertinęs jų visumą, pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios A. J. parodymai kartu su kitais įrodymais yra pakankami D. O. kaltei pagrįsti. Nagrinėjamoje byloje D. O. veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 149 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl nėra pagrindo nagrinėti nuteistojo veiksmus apeliaciniame skunde nurodyto BK 150 str. 1 d. kontekste. Kadangi nuteistasis savo sumanymo lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią nebaigė dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji tam aktyviai priešinosi, kol pašaliniai asmenys atidarė liftą ir nutraukė jo neteisėtus veiksmus, jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d. kaip pasikėsinimas išžaginti nukentėjusiąją. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo argumentai nuteistojo kaltės nepaneigia, panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – D. O. išteisinantį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.
Apeliaciniu skundu taip pat prašoma pripažinti D. O. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi bei atitinkamai jam paskirti švelnesnę bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis arba paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę, taikant BK 62 str. 2 d. 4 p. arba BK 62 str. 3 d. 3 p. nuostatas, arba D. O. atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama, jei teismas nustato bent du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) bent vieną iš šių alternatyvų: kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką, arba padėjimą išaiškinti joje dalyvavusius asmenis.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka suriktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo priėmimą byloje.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys rodo, kad nuteistasis D. O. ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę ir tik paskutiniame teisiamajame posėdyje, išklausęs nukentėjusiosios bei tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų V. G., Ž. Ž. parodymų, pripažino, kad galėjo būti taip, kaip sako nukentėjusioji ir liudytojai, kad jis yra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas to pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes toks D. O. prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką nėra savanoriškas, nuoširdus, o yra sąlygotas objektyvių aplinkybių (pripažino kaltę priremtas neginčijamų įrodymų), taip galimai siekiant palankesnio sprendimo savo atžvilgiu. Be to, apeliacinio skundo turinys patvirtina besitęsiantį tam tikrų teismo konstatuotų faktinių aplinkybių nepripažinimą.
Pažymėtina, kad BK 62 str. 2 d. 4 p. arba BK 62 str. 3 d. 3 d. nuostatoms taikyti turi būti nustatytos bent kelios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl pirmiau paminėtos BK 62 str. nuostatos negali būti taikomos, nes tam nėra vienos iš būtinų sąlygų.
Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei stadiją (padaryta tyčinė, sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama veika, kuri nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes nukentėjusioji aktyviai priešinosi, kol pašaliniai asmenys atidarė liftą), taip pat į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (nusikalto teistumui išnykus, baustas administracine tvarka, turi galiojančią nuobaudą už chuliganizmą (demonstravo savo lytinį organą), dirbantis, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas patenkinamai, yra neįgalus). Atsižvelgęs į šias aplinkybes bei į tai, kad D. O., nors teigia įvykio aplinkybių neprisimenantis, tačiau jų neneigia ir tiki nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, taip pat įvertinęs tai, kad įstatymas už D. O. padarytą nusikaltimą alternatyvios bausmės laisvės atėmimui nenumato, siekdamas įgyvendinti bausmės paskirtį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra, apylinkės teismas nuteistajam paskyrė artimą įstatyme numatytam vidurkiui laisvės atėmimo bausmę – trejus metus devynis mėnesius laisvės atėmimo, po ko, pritaikęs BK 64¹ str. nuostatas, šią bausmę sumažino vienu trečdaliu ir D. O. paskyrė galutinę dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su nuteistajam paskirtos bausmės rūšimi bei jos dydžiu ir laikyti ją aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga. Tačiau įsigaliojus BK 75 str. 1 d. pakeitimui (2015-03-19 įstatymo redakcija Nr. XII-1554) teisėjų kolegija sprendžia, kad svarstytinas klausimas dėl D. O. skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.
Pagal BK 75 str. 1 d. (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi pagal naująjį teisinį reguliavimą, kuris buvo nustatytas po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams ir už tyčinius sunkius nusikaltimus. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje naujasis baudžiamasis įstatymas palengvina nuteistojo D. O. teisinę padėtį, t. y. turi grįžtamąją galią.
Iš bylos duomenų matyti, kad D. O. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, jam paskirta švelnesnė negu ketverių metų laisvės atėmimo bausmė (dveji metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo), todėl formalus pagrindas jam taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d., padarymo aplinkybes bei nuteistojo D. O. asmenybę (yra neteistas, neįgalus, gyvena kartu su tėvais, kurie abu yra neįgalūs, dirba L. B. individualioje įmonėje (duomenys neskelbtini) baldų surinkėju-montuotoju, darbdavio charakterizuojamas teigiamai), taip pat įvertinusi tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nusikaltimu sunkių pasekmių sukelta nebuvo, kad nuteistasis, nors ir tvirtina, jog nieko neprisimena dėl girtumo, tačiau sutiko su nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, kad galėjo būti taip, kaip jie nurodė, pripažino nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu D. O. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus jos atlikimo. Todėl nuteistajam taikytinas BK 75 str. (2015-03-19 redakcija) ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas dvejiems metams, paskiriant jam įpareigojimus, numatytus BK 75 str. 2 d. 5, 7, 8 p., – tęsti darbą, būti savo namuose nustatytu laiku ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, kurie, kolegijos nuomone, ribos nuteistojo elgesį, sudarys prielaidas siekti BK 41 str. 2 d. nustatytų tikslų.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-13 nuosprendį pakeisti:
Vadovaujantis BK 75 str. 1 d. (2015 m. kovo 19 d. redakcija) ir 2 d. 5, 7, 8 p., Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-03-13 nuosprendžiu D. O. paskirtos dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei pusę metų nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos neišeiti iš savo namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.