Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria, vadovaujantis BPK 361, 362 str., (nurodyta 364 str. 8 d. 2 p.), į Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu bei jį pakeitusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 22 nuosprendžiu nuteistajam E. K. paskirtos bausmės laiką buvo įskaitytas kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 1994 m. vasario 8 d. iki 1994 m. rugsėjo 14 d.

Išnagrinėjusi skundą ir susipažinusi su baudžiamąja byla, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

- pagal BK 181 str. 3 d. dėl UAB „Cesta" akcininkų turto prievartavimo laisvės atėmimu 6 metams;

- pagal BK 181 str. 3 d. dėl I. ir V. K. turto prievartavimo laisvės atėmimu 6 metams;

- pagal BK 25 str. 3 d., 181 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 5 metams;

- pagal BK 25 str. 3 d., 213 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras skunde nurodo, kad teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Skundžiamos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstyti motyvai prieštarauja jos rezoliucinėje dalyje priimtam sprendimui. Nutartyje teisingai nurodyta, kad vadovaujantis BK 66 str. 1 d. į skiriamą bausmę įskaitomas suėmime išbūtas laikas tik tais atvejais, kai suėmimas asmeniui buvo taikomas toje pačioje byloje, kurioje yra priimamas nuosprendis ir skiriama bausmė, ir kad įstatymas neleidžia įskaityti į bausmės laiką suėmimo, paskirto kitoje byloje. Taip pat nutartyje pateikiamas teisingas BPK 255 ir 361 straipsniuose įtvirtintų normų aiškinimas, neleidžiantis tenkinti E. K. prašymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis irgi suformuota šių įstatymų taikymo praktika (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-378/2007, Nr. 2K-183/2005). Iš esmės analogiškus motyvus išdėstė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 27 d. nutartyje. Skundžiamoje nutartyje apygardos teismas taip pat teisingai įvertino nustatytas ir abejonių nekeliančias faktines aplinkybes, kad bylos, kurių vienoje E. K. buvo išteistas, o kitoje nuteistas, buvo tiriamos ir nagrinėjamos atskirai, niekada nebuvo sujungtos ar atskirtos viena nuo kitos ir jos neturi nieko bendro. Tokie teismo motyvai galėjo lemti vienintelį sprendimą – atmesti E. K. prašymą. Tuo tarpu teismas be jokio pagrindo priėmė priešingą sprendimą. Vienintelis teismo motyvas, kuris turėtų pagrįsti tokį sprendimą, yra tai, kad buvo nustatytas E. K. dalyvavimas nusikalstamame susivienijime nuo 1990 m. iki 1998 m., todėl, vadovaujantis teisingumo principu, yra pagrindas įskaityti į bausmės laiką suėmimą nuo 1994 m. vasario 8 d. iki 1994 m. rugsėjo 14 d. Tačiau šis motyvas yra visiškai nepagrįstas ir klaidingas tiek teisės normų aiškinimo, tiek nustatytų faktinių aplinkybių požiūriu ir juo negali būti pagrįstas sprendimas E. K. suėmimo laiką įskaityti į bausmės laiką. Šiuo atveju tokio BK ir BPK normoms prieštaraujančio sprendimo negalima grįsti ir teisingumo principu, nes BK 54 str. 3 d. įtvirtintu teisingumo principu remiamasi tik skiriant bausmę. Be šių nurodytų esminių skundžiamos nutarties trūkumų joje yra padarytų ir kitų klaidų. Nutartyje nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu buvo nustatytas E. K. dalyvavimo nusikalstamame susivienijime laikotarpis nuo 1990 m. iki 1998 m. Iš tikrųjų šiuo nuosprendžiu E. K. pagal BK 249 str. 3 d. buvo išteisintas, o kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą pripažintas Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu. Tačiau šiuo nuosprendžiu buvo nustatyta, kad E. K. nusikalstamam susivienijimui vadovavo ne nuo 1990 m. iki 1998 m., o nuo 1993 m. iki 2004 m. Dar nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad į bausmės atlikimo laiką įskaitomas E. K. suėmimo laikas nuo 1994 m. vasario 8 d. iki 1994 m. rugsėjo 14 d., nors tos pačios nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad E. K. buvo suimtas nuo 1994 m. vasario 14 iki 1994 m. rugsėjo 14 d. Be to, priimdama skundžiamą nutartį teisėjų kolegija vadovavosi BPK 364 str. 8 d. 2 p., tačiau BPK 364 str. normos reglamentuoja su nuosprendžio vykdymu susijusių nutarčių apskundimo ir skundų nagrinėjimo, o ne prašymų nagrinėjimo tvarką. Visos šios aplinkybės rodo, kad teisėjų kolegija, priimdama skundžiamą nutartį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminį BPK pažeidimą. Prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir E. K. prašymą atmesti.

Teismo posėdyje prokuroras prašo jo paduotą skundą patenkinti, nuteistojo E. K. gynėjas prašo prokuroro skundą atmesti.

Skundas tenkinamas. Teismo nutartis naikinama ir dėl prokuroro skundo priimamas naujas sprendimas. Nuteistojo E. K. prašymas į jam paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaityti papildomą kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką atmetamas.

Išnagrinėjus skundą nustatyta, kad nuteistasis E. K. šiuo metu atlieka bausmę, kuri jam buvo paskirta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-44/2006) ir jį pakeitusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu. Būtent šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. K. buvo nuteistas pagal BK 249 str. 3 d. (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakciją), nes buvo pripažintas kaltu vadovavus nusikalstamam susivienijimui nuo 1993 m. vasario mėnesio iki 2004 m. pabaigos. Taip pat nustatyta, kad kitoje baudžiamojoje byloje (byla Nr. 1-463/1994) E. K. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1994 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. BK 150 str. 3 d. buvo išteisintas. Kardomoji priemonė E. K. buvo panaikinta ir jis iš suėmimo paleistas teismo salėje. Būtent toje byloje suėmime išbūtą laiką nuteistasis E. K. ir prašo įskaityti į kitoje byloje jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką. Prašyme nuteistasis nurodo, kad tuomet buvo suimtas nuo 1994 m. vasario 8 d. iki 1994 m. rugsėjo 14 d., nors bylos duomenys patvirtina kiek trumpesnį suėmime išbūtą laiką – nuo 1994 m. vasario 14 d. iki 1994 m. rugsėjo 14 d.

Tą patį nuteistojo E. K. prašymą teismas nagrinėjo jau du kartus. Pirmą kartą Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 13 d. nutartimi prašymą patenkino iš dalies ir į E. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitė papildomą kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 1994 m. vasario 14 d. iki 1994 m. rugsėjo 14 d. Ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartimi buvo panaikinta, o nuteistojo E. K. prašymas perduotas iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismo kitų teisėjų kolegijai. Nurodyta pirmoji apygardos teismo nutartis buvo panaikinta dėl nustatytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, tačiau toje pačioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje jau buvo išdėstytos ir abejonės dėl paties sprendimo patenkinti E. K. prašymą pagrįstumo. Buvo nurodytos ir konkrečios aplinkybės bei konkretūs įstatymai, į kuriuos, kolegijos nuomone, turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant tą patį E. K. prašymą iš naujo. Tačiau iš antrosios, skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarties matosi, kad teismas nurodytų bylos aplinkybių tinkamai neįvertino. Nutartyje remiamasi konkrečiais nurodytais BK bei BPK straipsniais, netgi kartojamos ankstesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų ištraukos, tačiau vėl priimtas sprendimas nuteistojo E. K. prašymą patenkinti aiškiai prieštarauja teismo išdėstytiems sprendimo priėmimo motyvams.

Patenkinęs nuteistojo E. K. prašymą teismas rėmėsi BK 66 ir BPK 255 bei 361 straipsnių nuostatomis, jas tinkamai išdėstė, tačiau priėmė joms aiškiai prieštaraujantį sprendimą. BK 66 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Iš pačios šio baudžiamojo įstatymo dispozicijos matosi, kad joje nurodoma apie suėmimo laiko įskaitymą tik į bausmę, paskirtą toje pačioje byloje. Be to, į bausmę įskaitomas tik suėmimas, taikytas asmeniui irgi tik toje pačioje byloje. Tokios pačios išvados išplaukia ir iš baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų. BPK 307 str. 1 d. 4 p. nurodoma apie tai, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jo rezoliucinėje dalyje teismas turi nurodyti sprendimą dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas. BPK 255 str. nustato bylos nagrinėjimo ribas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl irgi akivaizdu, kad į bausmės laiką nuteistajam gali būti įskaitytas tik tas jo suėmimo laikas, kuris asmeniui buvo taikomas tik dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjant skundą nustatyta, kad dvi baudžiamosios bylos Nr. 1-463/1994, kurioje E. K. buvo išteisintas, ir Nr. 1-44/2006, kurioje priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tarpusavyje niekaip nesusijusios, jos nebuvo išskiriamos arba sujungiamos, šiose bylose E. K. buvo kaltinamas skirtingų nusikalstamų veikų padarymu, be to, ikiteisminis tyrimas antrojoje byloje buvo pradėtas praėjus net keletui metų po išteisinamojo nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad į šiuo metu E. K. atliekamos bausmės laiką įskaityti jo suėmimo ankstesnėje byloje laiko nebuvo jokio teisinio pagrindo. Prokuroro skunde visiškai pagrįstai nurodoma, kad pačioje skundžiamoje teismo nutartyje išdėstyti motyvai prieštarauja šios nutarties rezoliucinei daliai. BK 63 str. 9 d. dar yra nurodoma, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Tačiau nuteistojo E. K. prašymas negalėjo būti patenkintas ir vadovaujantis šiuo baudžiamuoju įstatymu. Visų pirma, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį bausmė (į jį įskaitomas suėmimo laikas) gali būti įskaityta tik subendrinus keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes BK 63 str. 9 d. nustatyta tvarka. E. K. šia tvarka bausmės nebuvo subendrinamos. Be to, taip bendrinti bausmes iš viso nebuvo jokio pagrindo, nes ankstesniu 1994 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu jam jokia bausmė nebuvo paskirta, šis nuosprendis išteisinamasis.

Skundžiamoje nutartyje dar nurodoma, kad ankstesnėje byloje E. K. buvo suimtas tuo metu, kai, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, vadovavo nusikalstamam susivienijimui. Todėl suėmimo laiką teismas nusprendė įskaityti vadovaujantis dar ir teisingumo principu. Nutartyje teismas iš viso nieko neišdėstė apie tai, kaip šiuo atveju tas teisingumo principas susijęs su nuteistojo prašymu, kodėl juo vadovaujantis buvo nuspręsta nesilaikyti daugelio konkrečių įstatymų reikalavimų, tačiau akivaizdu, kad ir šis nutarties motyvas yra visiškai nepagrįstas. Teisingumo principas iš tikrųjų yra vienas svarbiausių ir baudžiamosios teisės, ir baudžiamojo proceso teisės principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. nurodyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Tačiau tame pačiame Konstitucijos straipsnyje nurodyta ir apie tai, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Šis Konstitucijos straipsnis atkartotas ir BPK 6 str., kurio 2 dalyje dar nurodoma, kad teisingumas baudžiamosiose bylose vykdomas vadovaujantis principu, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs, nepaisant kilmės, socialinės ir turtinės padėties, tautybės, rasės, lyties, išsilavinimo, kalbos, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties. Taigi BPK 6 irgi įtvirtina principą, kad teisingumo vykdymas yra išskirtinė teismo kompetencija, o taip pat asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą. Šiuo požiūriu nuteistojo E. K. teisės nebuvo pažeistos ir tenkinti jo prašymą vadovaujantis teisingumo kaip baudžiamojo proceso principu teismas neturėjo pagrindo. Tuo tarpu baudžiamojoje teisėje teisingumo principas įtvirtintas BK 41 ir 54 straipsniuose. BK 41 str. 2 d. 5 p. nurodoma, kad viena iš bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 54 str. 3 d. nurodoma, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Abi nurodytos BK bendrosios dalies normos susijusios su bausmės skyrimu. Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas, taip pat nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Nagrinėjant nuteistojo E. K. prašymą, teismas jam paskirtos bausmės klausimo nesvarstė ir net negalėjo svarstyti, nes nuosprendis yra įsiteisėjęs. Todėl prašymą patenkinti siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą vadovaujantis baudžiamosios teisės principais teismas taip pat negalėjo. Jau nurodytos ankstesnės panaikintos apygardos teismo nutarties motyvuose dar buvo tiesiog nurodyta, kad E. K. suėmimo ankstesnėje byloje laikas niekur nebuvo įskaitytas. Su tokiu teismo argumentu irgi negalima sutikti. Tai, kad asmuo vienoje byloje buvęs suimtas, toje byloje išteisinamas, nereiškia, kad jo suėmimas privalomai turi būti įskaitytas į bausmės laiką bet kurioje kitoje byloje, kurioje priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo tarpu patenkinęs tokį nuteistojo prašymą vien tik nurodytu motyvu, teismas pats pažeidė įstatymų reikalavimus, o taip pat ir patį teisingumo principą. BPK 44 str. yra išdėstyti asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu užtikrinimo pagrindai. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kuris buvo nepagrįstai sulaikytas ar suimtas, turi teisę į žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka. Būtent šią įstatyme numatytą teisę kaip tik ir turėjo nuteistasis E. K. , išteisintas pirmojoje baudžiamojoje byloje. Šios įstatymu garantuotos teisės realizavimas kaip tik ir reikštų teisingumo principo įgyvendinimą.

Prokuroro skundas tenkinamas dar ir dėl kitos priežasties. BPK 361 str. 1 d., apie kurią, beje, taip pat paminėta skundžiamojoje nutartyje, nurodoma, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Kardomasis kalinimas į bausmės laiką vadovaujantis BPK 361 str. dažniausiai įskaitomas tais atvejais, kai nuosprendžiu tai nebūna padaryta arba dėl teismo klaidos, nuosprendžio priėmimo metu nesant tokį suėmimą patvirtinančių duomenų arba dėl kitokių, dažniausiai techninio pobūdžio priežasčių. Tuo tarpu nagrinėjant E. K. prašymą teismas sprendė klausimus, susijusius su dviejų skirtingų bylų faktinėmis aplinkybėmis, iš esmės dar kartą vertino įrodymus, o patenkinus šį prašymą pakeitė jau įsiteisėjusio bei vykdomo nuosprendžio esmę. BPK 361 str. tvarka nuteistojo E. K. prašymas negalėjo būti patenkintas.

Prokuroro skunde pagrįstai nurodoma ir apie kitus teismo nutarties trūkumus. E. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 249 str. 3 d. ne apygardos teismo, o jį pakeitusiu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nutartyje neteisingai nurodomas E. K. dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje laikas, skirtingai nurodomas ir jo suėmimo ankstesnėje byloje laikas. Nuteistojo prašymą teismas be to patenkino vadovaudamasis BPK 364 str. 8 d. 2 p., numatančiu ne su nuosprendžio vykdymu susijusių klausimų išsprendimo tvarką, o vieną iš sprendimų, priimamų nagrinėjant dėl teismo nutarčių paduotus skundus. Visos šios aplinkybės rodo, kad patenkinęs nuteistojo E. K. prašymą, teismas ne tik pažeidė baudžiamuosius ir baudžiamojo proceso įstatymus, tačiau šį sprendimą priėmė dar ir pakankamai nesusipažinęs su bylos duomenimis. Ši teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, ji naikinama, o dėl prokuroro skundo turi būti priimamas naujas sprendimas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir priimti dėl prokuroro skundo naują sprendimą.

Nuteistojo E. K. prašymą į paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaityti papildomą kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką atmesti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.