Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-27 · Administracinė byla Nr. I-3518-426/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-11-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-02-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-27
Bylos Nr.
I-3518-426/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01701-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
M. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3518-426/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01701-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. D. prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po reorganizacijos atsakovės atstovas – Vilniaus pataisos namai), 3 800 Eur žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų šioje įkalinimo įstaigoje.

Skunde (b. l. 1–7) nurodo, jog Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas nuo 2016 m. rugpjūčio iki 2018 m. sausio mėnesio, daugiausia – karantino kamerose. Tvirtina, jog buvo nežmoniškos, žiaurios sąlygos, kurios žemino ne tik jo orumą, bet sukeldavo gėdą, nepilnavertiškumo jausmą. Kamerose nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, tualetas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas apie 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Pareiškėjas tvirtina, kad sienelė neatitiko higienos normų reikalavimų, neįrengta kabina, dėl to jautė diskomfortą, patyrė gilius, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pareigūnų prašydavo, kad užeidami į kamerą, pabelstų į duris.

Skunde aiškina, kad bet kada per langelį jį stebėdavo administracijos darbuotojai, prižiūrėtojai.

Pareiškėjas skundžiasi, kad atėmus baldų užimamą plotą, kiekvienam asmeniui kameroje tekdavo apie 2,5 kv. m laisvo ploto. Nurodo, jog į minimalų ir privatų gyvenamąjį plotą negali būti įskaičiuoti baldai, sanitarinis mazgas.

Šalies argumentai

Nurodo, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Tai, pareiškėjo manymu, sudaro pagrindą kreiptis į teismą su prašymu atlyginti patirtą neturtinę žalą. Prašo patenkinti skundą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su skunde pareikštais reikalavimais nesutinka. Atsakovės atstovo manymu, keliami reikalavimai yra nepagrįsti.

Dėl minimalaus ploto vienam asmeniui kamerose

Prie atsiliepimo pridedamos Lukiškių TI-K įskaitos Pareiškėjo asmens kortelės kopijos, iš kurių matyti jo judėjimas, laikymo laikotarpiai, kameros, kuriose jis buvo laikomas bei tuo metu kameroje buvusių žmonių skaičius nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. sausio 4 d.

Atsiliepimas

Atsiliepime pažymėta, kad iš Pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.

Dėl asmenų stebėjimo kamerose privatumo

Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimų, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimų įstaigoje.

Atsakovės atstovas aiškina, jog Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6. Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, pasak atsakovės atstovo, atitiko LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Pažymi, jog pataisos įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimu departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu N r. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Dėl kamerų įrengimo

Atsiliepime nurodyta, jog kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrenginio ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio normomis.

Dėl neturtinės žalos

Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Žalos dydžio nepagrindžia jokiais įrodymais, tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent ji pasireiškia, nepateikia faktinių aplinkybių, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Atsakovės atstovas daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Neprieštarauja dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, jį laikant netinkamomis sąlygomis nuo 2016 m. rugpjūčio iki 2018 m. sausio mėnesio.

Dėl minimalaus kameros ploto

Ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad pateiktos Nuteistųjų (kalinamųjų) tranzitų vykstančių per Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą Apskaitos kortelės (b. l. 20–34) patvirtina, kada, kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas. Šie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. sausio 1 d. tam tikrais laikotarpiais būdavo patalpinamas į 104, 105, 106, 109, 111, 114, 119, 124, 275, 327, 369, 375, 400 kameras nuo 1 iki 4 dienų.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Be to, į kameros plotą buvo įskaičiuojamas baldų bei kameros sanitarinių įrenginių užimamas plotas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Lukiškių TI-K pateikti duomenys (b. l. 15–16) patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas nepažeidus minimalaus kameros ploto, nustatyto vienam asmeniui, reikalavimo, t. y. jam teko daugiau nei 3,6 kv. m, o taip pat buvo laikomas ir vienas 12 parų.

Taigi, teismas nenustatė pareiškėjo nurodyto pažeidimo dėl per mažo kamerų ploto.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo

Pareiškėjas teigia, kad sanitarinių mazgų įrengimas ribojo jo privatumą.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pagal LVAT formuojamą praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Vilniaus PN turto valdymo skyrius Pranešime dėl M. D. skundo Veiklos organizavimo skyrių informavo, jog „laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134;2015 „Laisvės atėmimo vietų teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ <...> reikalavimus“. Aiškina, kad kameros aprūpintos baldais, inventoriumi, sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pranešime išvardintos kameros, kuriose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas tose gyvenamosiose patalpose nebuvo laikomas. Atsiliepime nurodyta, kad kitose gyvenamosiose patalpose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas kameros, kuriose sanitarinis mazgas nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Šį faktą skunde akcentuoja ir jis pats, patvirtina atsakovės atstovo į bylą patekta fotonuotrauka „tipinis gyvenamosios kameros, kurios sanitariniame mazge įrengta užuolaida, vaizdas pro atidarytas duris“ (b. l. 39).

Lukiškių TI-K nepateikė duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo įrengto durys. Taigi, sutiktina su juo, kad privatumas naudojantis sanitariniais mazgais buvo ribojamas visą laikymo laikotarpį, t. y. 30 parų. Šie pareiškėjo skundo argumentai laikytini pagrįstais. Dėl pretenzijų, kad buvo stebimas per duryse esantį stebėjimo langelį, pažymėtina, kad reikalingi užtikrinti suimtųjų/nuteistųjų ir prižiūrėtojų saugumą. Jie įrengiami vadovaujantis Apsaugos ir priežiūros instrukcija. Taigi, jis buvo stebimas vykdant nuolatinę asmenų kontrolę. Jokių išskirtinių aplinkybių dėl pažeidimo pareiškėjas nenurodė.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento pateiktuose patikrinimo aktuose (b. l. 42-45, 47–56, 59–62) nebuvo nustatyta pažeidimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K nustačius tam tikrus pažeidimus, jie yra šalinami ir administracija stengiasi sudaryti tinkamas laikymo sąlygas visiems asmenims. Pareiškėjas buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti laikomi asmenys, nėra pateiktų jo skundų dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų.

Pareiškėjas kitų netinkamų laikymo sąlygų nei skunde, nei paaiškinimuose (b. l. 68) neindividualizavo. Pažymėtina, kad jis buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 30 parų buvo laikomas neužtikrinus jo privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. sausio 4 d.

Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę, į tai, kad jis buvo laikomas vienas kameroje, o tai mažina nurodyto pažeidimo intensyvumo mastą, pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 3 800 Eur suma akivaizdžiai viršija patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui.

Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 50 Eur suma (laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 201 m. sausio 4 d.).

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė