Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-03-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-118-519/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2014-12-01Telšių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-03-26Šiaulių apygardos teismas
  3. T-84-339/2015Nutartis · 2015-04-28Telšių apylinkės teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-26
Bylos Nr.
1A-118-519/2015
Teisminio proceso Nr.
1-86-1-00328-2014-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gražvydas Poškus (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
Nuteistasis
A. M.
Advokatai
Gintaras Gricius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-118-519/2015Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00328-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.; 1.1.7.2.5.; 1.2.4.8.1.; 2.1.7.; 2.1.14.; 2.1.15.1.2.; 2.4.; 2.4.7.; 2.9.3. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei, Irenai Skaringienei,dalyvaujant prokurorui Laurynui Butvidui,gynėjui advokatui Gintarui Griciui,nuteistajam A. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 metams.

Išaiškinta nuteistajam A. M., kad laisvės apribojimo laikotarpiu jis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš A. M. priteista V. J. M. 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. M. priteista V. J. M. 1900 Lt už advokatės suteiktas paslaugas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. kovo 21 d., apie 13.50 val., būdamas gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), rūsio bendro naudojimo patalpose, panaudodamas fizinį smurtą svainės V. J. M. atžvilgiu, t. y. suduodamas jai ranka vieną kartą į dešinį skruostą, sukėlė nukentėjusiajai V. J. M. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 327 str. 1 p. bei 3 str. 1 d. 6 p. pagrindu. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, jog bylą nutraukti aukščiau nurodytu pagrindu negalima, prašo nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nesant įrodymų, jog padarė nusikalstamą veiką.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodo, kad jog baudžiamasis persekiojimas, dėl įvykio, jo atžvilgiu iš pat pradžių buvo neteisėtas, o pareigūnai, jį iniciavę, šališki. Tokią jo išvadą patvirtina visa eilė aplinkybių. Pažymi, kad BPK 407 str. apibrėžtos nusikalstamos veikos, dėl kurių procesas pradedamas tik tuo atveju kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Teigia, kad BK 140 str. 1 d. numatyta veika patenka būtent į minėtą kategoriją veikų. BPK 409 str. 1 d. numato du atvejus, kuomet dėl veikų, numatytų BPK 407 str., atliekamas ikiteisminis tyrimas: 1) kai nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę; 2) kai žala padaroma asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo interesų. Tais dviem atvejais prokuroras, nesvarbu ar yra nukentėjusiojo skundas, privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Vertinant nurodytas įstatymo normas, bei veiką, dėl kurios padarymo buvo perduotas teismui, akivaizdu, jog ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu negalėjo būti pradėtas, nes veikos pobūdis niekaip nesusijęs su didele visuomenine reikšme, o tariamai nukentėjusi V. J. M. nėra tas asmuo, kuris pats negalėtų ginti savo interesų teisme, paduodant skundą privataus kaltinimo tvarka, kaip tai numato įstatymas. Todėl, apelianto įsitikinimu, jis baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas neteisėtai.

Nurodo, kad apie baudžiamojo proceso jo atžvilgiu šališkumą ir neobjektyvumą, liudija visa eilė byloje esančių dokumentų. Teigia, kad iš tyrėjos K. A. 2014 m. balandžio 9 d. pranešimo prokuratūrai apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 86-1-00328-14, matyti, jog ikiteisminis tyrimas specialiai buvo pradėtas pagal BK 140 str. 2 d. (tam, kad jį apskritai būtų galima pradėti), nors iš nustatytų įvykio aplinkybių iš karto buvo akivaizdu, jog veikoje nebuvo požymių smurto artimoje aplinkoje. Straipsnio dalis vėliau grubiai ištaisyta į 1-ąją dalį, tačiau bylos 3 lape esantis kitas tyrėjos K. A. tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, aiškiai rodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas būtent pagal BK 140 str. 2 d. Apie veikos perkvalifikavimą iš BK 140 str. 2 d. į BK 140 str. 1 d., joks nutarimas byloje nebuvo priimtas, o buvo padaryta tiesiog tušinuku ištaisant skaičių 1 į skaičių 2.

Taip pat nurodo, kad kitas svarbus momentas yra tas, jog būtent pati tyrėja K. A., būdama pagrindine įvykio liudininke, kurios parodymų pagrindu ir buvo nuteistas, pati, labai operatyviai, priėmė pareiškimą iš V. J. M., atliko pirminius veiksmus (įvykio vietos apžiūrą, nukentėjusiosios apklausą) ir pati pradėjo ikiteisminį tyrimą. Vėliau, kai byloje, greičiausiai, buvo padaryta išvada, jog K. A. gali būti svarbia liudytoja, be kurios įtariamojo kaltė nebus įrodyta, ikiteisminio tyrimo atlikimas pavedamas patrulei D. J. (nėra aišku ar pagal savo pareigybes ji apskritai turi teisę atlikti ikiteisminį tyrimą). Pastaroji aktyviai bandė byloje pašalinti prieštaravimus tarp V. J. M. ir K. A., jų parodymuose, susijusiuose su smūgio sudavimu V. J. M.. Ta aplinkybė yra ypač reikšminga, nes tyrėja K. A. savo pirminiuose parodymuose, ikiteisminiame tyrime apklausta kaip liudytoja 2014 m. gegužės 20 d. (kuomet jos dar nebuvo ištikusi amnezija) nurodė, jog matė kaip A. M. trenkė V. J. M. dešinės rankos pilnu delnu į dešinį skruostą. Pakartotinėje apklausoje 2014 m. liepos 8 d. K. A. jau negalėjo tiksliai pasakyti delnu ar kumščiu A. M. sudavė V. J. M., nes tas incidentas įvyko momentaliai, ji tik spėjo atsisukusi pamatyti, kad A. M. trenkė ranka į veido sritį, kaip tiksliai ji negali pasakyti. Šių parodymų analizė, akivaizdžiai leidžia teigti, jog K. A. apskritai nematė jokio suduodamo smūgio nei delnu nei kumščiu, o tik davė tokius parodymus, siekdama padėti V. J. M.. Ta frazė: „tik spėjau atsisukusi pamatyti“ išduoda aplinkybę, jog K. A. atsisuko į V. J. M. po to, kai kažkas įvyko, gal būt kilo triukšmas ar pan., dėl ko buvo patrauktas jos dėmesys. Kitas svarbus momentas tai, kad V. J. M. A. M. sudavė dešine ranka į dešinį skruostą. Gal būt teoriškai tokia situacija ir įmanoma, tačiau praktiškai nelabai, nes smūgiuojant dešine ranka į priešais stovintį asmenį, visada pirmiausia kliūtų į kairę veido pusę. Ypač tai aktualu, jeigu būtų smūgiuojama dešinės rankos pilnu delnu, kaip pirminiuose parodymuose nurodė liudytoja K. A.. Taigi tiek V. J. M., tiek K. A. savo parodymuose susipainiojo, kas liudija apie tai, kad jos nuo pat pradžių sakė netiesą. Be to, byloje liko nepašalinti jų parodymuose esantys prieštaravimai dėl to, kas buvo iš karto po tariamo įvykio. V. J. M. nurodė, kad po to, kai jai buvo suduotas smūgis dešinės rankos kumščiu į dešinį skruostą, ji rankomis užsidengė dešinį skruostą ir išbėgo iš rūsio šaukdama, kad mušasi. Tuo tarpu K. A. nurodė, kad po suduoto smūgio matė kaip V. J. M. paraudo dešinysis skruostas, tačiau kraujosruvų nebuvo, o V. J. M. pasakė, kad medikų pagalbos jai nereikia, po ko ji sudraudė jį (A. M.), kad ji taip nesielgtų. Liudytojos R. B. E. bei S. R. savo parodymuose nurodė, jog po įvykio V. J. M. skundėsi labai aukštu kraujospūdžiu, dėl ko jos veidas savaime galėjo būti paraudęs. Nei į medikus, nei į teismo medicinos ekspertus V. J. M. nesikreipė, kas, vėl gi liudija apie tai, kad sužalojimo faktas galėjo būti išgalvotas tik tam, kad jam pakenkti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visų jo paminėtų aplinkybių netyrė ir nesiaiškino, o apsiribojo tik paviršutiniška įrodymų analize, taip lyg byloje viskas būtų aišku ir niekam nekyla jokių abejonių. Pasak apelianto, teismas jo atžvilgiu buvo šališkas ir neobjektyvus. Apie tai liudija ir jam paskirta bausmė, kuri savo griežtumu prilygsta bausmei, skiriamai už kur kas sunkesnes veikas, sukėlusias kur kas sunkesnes pasekmes. Mano, kad už fizinio skausmo sukėlimą skirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę asmeniui, kuris anksčiau neteistas, yra tikrai per griežta ir neadekvatu. Nuosprendyje teismas konstatavo, jog kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. BK 48 str. 2 d. numato, jog laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų laikotarpiui. Vadinasi bausmės vidurkis būtų 10,5 mėn., o nukrypti nuo jo į didesnę pusę, pagrindų byloje nėra. Priešingai, atsižvelgiant į veikos pavojingumo laipsnį – konstatuotas tik fizinio skausmo sukėlimas, t. y. pati švelniausia iš veikų, kurias apima BK 140 str. 1 d., turėjo būti skirta maksimaliai švelniausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė.

Nurodo, kad dėl civilinio ieškinio pasisakyti nemato tikslo, nes tiki, jog apeliacinės instancijos teismas panaikins pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisins, dėl ko bus atmestas ir civilinis ieškinys. Kadangi tariamai nukentėjusiai V. J. M. jokių smūgių nesudavė, todėl nei turtinės nei neturtinės žalos nepadarė, tai nieko jai ir neprivalo atlyginti.

Atsikirtimu į nuteistojo A. M. apeliacinį skundą nukentėjusioji V. J. M. prašo atmesti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą ir palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį. Prašo priteisti turėtas advokato išlaidas surašant atsikirtimą į nuteistojo apeliacinį skundą

Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., tačiau ikiteisminio tyrimo eigoje, surinkus įrodymus, veika buvo perkvalifikuota į BK 140 str. 1 d., todėl nuteistojo motyvas, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d., vadovaujantis BPK 407 str., neatliekamas, nepagrįstas.

Taip pat pasak nukentėjusiosios, nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas ir neobjektyvus, o paskirta bausmė yra per griežta. Teigia, kad nuteistasis be pagrindo abejoja tyrėjos K. A. parodymų objektyvumu, nors akivaizdu, kad būtent K. A. yra pagrindinė nešališka liudytoja, akivaizdžiai mačiusi smūgio sudavimo momentą. Apelianto teiginys, kad ji nematė jokio suduodamo smūgio ir yra suinteresuota jai (nukentėjusiajai) padėti yra absurdiškas, nes būtent pareigūnė, kuri atvyko tirti mūsų ginčo dėl vonios išnešimo iš rūsio, yra pagrindinė ir nesuinteresuota liudytoja buvusi smūgio sudavimo momentu ir mačiusi A. M. smurtą jos atžvilgiu.

Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl teismo šališkumo, susijusios išimtinai tik su įrodymų vertinimu, o įrodymų vertinimas, kaip ir bausmės skyrimas, taip pat yra teismo prerogatyva. Mano, kad teismas teisingai vertino tiek atskirai kiekvieną įrodymą, tiek jų visetą, kadangi tiek tyrimo metu surinkti duomenys, tiek teisminio nagrinėjimo metu gauti įrodymai leidžia daryti kategorišką išvadą, kad apeliantas A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., smurtaudamas prieš ją, suduodamas jai į veidą ir taip sukeldamas fizinį skausmą.

Teigia, kad bausmės už padarytą nusikaltimą skyrimas yra teismo diskrecijos teisė, ką teismas ir padarė įvertinęs visus įrodymus ir kitas aplinkybes, nurodytas BK 54 str. 2 d. Bausmė parinkta tinkamai, įvertinus ir tai, kad švelniausia numatyta sankcijoje bausmė yra viešieji darbai, tačiau nustatyta, kad pats apeliantas yra pensinio amžiaus, yra neįgalus, jam nustatytas 35 procentų darbingumas, todėl pagrįstai kaltininkui buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, kuri yra viena švelniausių BK 140 str. 1 d. numatytų bausmių be to, jam pritaikytas tik vienintelis įpareigojimas – nekeisti savo gyvenamosios vietos. Tai praktiškai reiškia, kad jau daugelį metų jis gyvendamas savo gyvenamojoje vietoje ir toliau joje gyvens, tai jam skirta bausmė lieka tik formali. Mano, kad teismas, įvertindamas tai, kad A. M. smurtauja jau ne pirmą kartą, jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir teisme buvo nagrinėta baudžiamojo byla dėl artimos giminaitės sumušimo, galėjo paskirti ir griežtesnę bausmę, kuri galimai būtų labiau atitikusi bausmės paskirtį, numatytą BK 41 str.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. M. ir jo gynėjas prašo nuteistojo A. M. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas

Nuteistasis A. M. savo kaltę dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo neigia motyvuodamas apylinkės teismo netinkamu įrodymų vertinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Įrodymai įvertinami kiekvienas atskirai ir įrodymų visuma, ko pasėkoje, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaromos nešališkos išvados. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuotina, kad apylinkės teismas įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir pagrįstai pripažino A. M. kaltu dėl smurtavimo artimoje aplinkoje, t. y. dėl vieno ranka suduoto smūgio svainei V. J. M. į skruostą, kas sukėlė jai fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusiosios V. J. M. ir liudytojos K. A. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Vien tai, jog K. A. pradėjo ikiteisminį tyrimą šioje byloje, atliko pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, nėra pakankamas pagrindas liudytojos parodymus vertinti kaip nepatikimus. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad liudytojos parodymai yra prieštaringi ar melagingi, kadangi apklausiant liudytoją teisme, ji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Liudytoja parodė, kad 2014 m. kovo 21 d. buvo nuvykusi adresu (duomenys neskelbtini), tarp V. J. M. ir A. M. kilo nesutarimai dėl bendro naudojimo patalpose buvusios vonios, t. y. minėtiems asmenims susitikus bendro naudojimo rūsyje, jie pradėjo smarkiai ginčytis ir tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu A. M. trenkė ranka V. J. M. į dešinį skruostą. Tai, kad A. M. sudavė ranka nukentėjusiajai į skruostą patvirtina pati nukentėjusioji V. J. M.. Nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, jie nekito tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme ir atitinka jos pirminį pareiškimą apie padarytą nusikaltimą. V. J. M. nuosekliai aiškino, kad netikėtai A. M. dešinės rankos kumščiu sudavė jai vieną smūgį į dešinį skruostą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Be to ir pats apeliantas neneigia, kad konflikto metu jis, traukdamas nukentėjusiąją už kapišono, galėjo prisiliesti prie V. J. M. žando. Nors liudytojas S. D. smurtavimo fakto nematė, tačiau paliudijo kitas reikšmingas bylai aplinkybes, t. y. parodė, kad girdėjo, jog rūsyje esantys asmenys konfliktavo, po to viena moteris išpuolė į lauką ir pradėjo šaukti, jog ją sumušė, kas ir kam sudavė smūgius, jis nematė. Taip pat smurtavimo fakto nematė ir liudytojos R. B. E. ir S. R., tačiau jos parodė, kad V. J. M. papasakojo, jog A. M. jai sudavė smūgį į veidą, matė jos veide paraudimą, patinimą. Iš to kas aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodyta, jog A. M. konflikto metu sudavė nukentėjusiajai V. J. M. į veidą ir tokiu savo elgesiu siekė sukelti jai fizinį skausmą.

Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad nukentėjusioji dėl suduoto jai smūgio nei į medikus, nei į teismo medicinos ekspertus nesikreipė, kad sužalojimo faktas galėjo būti išgalvotas, teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuoti fizinį skausmą nėra būtinos specialios žinios, šį faktą gali nustatyti ir teismas, nes fakto nustatymas yra teismo kompetencija. Be to, remiantis anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiajai į veidą buvo suduotas smūgis, jos veidas buvo paraudęs, kaip teigė pati nukentėjusioji, ji juto skausmą, todėl akivaizdu, jog nuo A. M. suduoto smūgio delnu, ar tai kumščiu, V. J. M. jautė nemalonų jausmą – skausmą.

Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo, kadangi jokių objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti teismo objektyvumu nėra pateikta, o vien tai, jog subjektyvi apelianto nuomonė dėl įrodymų vertinimo nesutampa su skundžiamo nuosprendžio motyvais, nesudaro pagrindo pripažinti apylinkės teismą buvus šališku.

Priešingai nei teigia nuteistasis, byloje pagal V. J. M. pareiškimą atliekant ikiteisminį tyrimą ir procese dalyvaujant prokurorui baudžiamojo proceso normos nebuvo pažeistos. Nors BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priklauso privataus kaltinimo bylų kategorijai, kuriose iš esmės ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o byla teisme nagrinėjama pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, tačiau BPK 409 str. 1 d. numatytos išimtys, kada baudžiamasis procesas dėl privataus kaltinimo kategorijos bylų vyksta įprasta tvarka, t. y. byloje atliekamas ikiteisminis tyrimas, kaltinimą byloje palaiko prokuroras. Tie numatyti išimtiniai atvejai yra tada, kai nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Šiuo atveju remiamasis Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 str. 1 d., kurioje nustatyta, jog smurtavimas artimoje aplinkoje dėl savo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų. Minėto įstatymo 2 str. 1 d. yra pateikiama artimos aplinkos sąvoka – aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiąją ir apeliantą sieja svainystės ryšiai, todėl daroma išvada, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas ir prokuroras nagrinėjant baudžiamąją bylą dalyvavo teisėtai ir pagrįstai.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad baudžiamosiose bylose nagrinėjamose teismuose pagal BK 140 str. 1 d., kaltinamajam ir nukentėjusiajam nepriklausomai nuo to ar šios kategorijos bylose buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, ar byla nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, kviesdamas nukentėjusiąją ir nuteistąjį į apeliacinės instancijos teismo posėdį, suteikė galimybę pasisakyti dėl susitaikymo byloje galimybės. Nuteistasis A. M. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pasisakė, kad susitaikyti su nukentėjusiąja galimybės nėra. Nukentėjusioji V. J. M. savo nesutikimą susitaikyti su nuteistuoju išreiškė apeliacinės instancijos teismui pateiktame pareiškime.

Taip pat abejonių nekelia ir tai, kad ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiosios V. J. M. pareiškimą pradėtas pagal BK 140 str. 2 d., tačiau prokuroro 2014-04-10 rezoliucija (1 b. l.) pavedė ikiteisminį tyrimą atlikti Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pagal BK 140 str. 1 d. 2014-08-04 A. M. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 140 str. 1 d. (38 b. l.), 2014-10-09 kaltinamuoju aktu A. M. buvo pareikštas kaltinimas taip pat pagal BK 140 str. 1 d., o 2014-10-10 byla perduota apylinkės teismui (70 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su byla, perdavė ją nagrinėti teisiamajame posėdyje (75 b. l.). Byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. buvo nagrinėjama bendra tvarka, prokurorui palaikant valstybinį kaltinimą.

Bausmė už BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą A. M. buvo paskirta įvertinus visas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams bei atitinka bausmės tikslus. Kolegijos nuomone, nuteistajam A. M. bausmė yra parinkta tinkamai, įvertinus ir tai, kad švelniausia numatyta sankcijoje bausmė yra viešieji darbai, o ši bausmės rūšis skiriama, kai nuteistasis sutinka juos atlikti. Be to įvertinus, kad apeliantas yra pensinio amžiaus, jam nustatytas 35 procentų darbingumas, todėl pirmosios instancijos teismo kaltininkui pagrįstai buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, kuri yra viena švelniausių BK 140 str. 1 d. numatytų bausmių, jos dydis pagrįstai nustatytas mažesnis, nei įstatymo numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Kolegijos nuomone, A. M. paskirta bausmė nėra per griežta.

Spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą pirmosios instancijos teismas įvertino CK 6.250 straipsnyje nurodytas aplinkybes, savo sprendimą nukentėjusiajai priteisti 700 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą tinkamai motyvavo, todėl nėra pagrindo keisti priteistos neturtinės žalos dydžio.

Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Kolegija pažymi, kad, priteisiant iš nuteistųjų nukentėjusiesiems išlaidas advokato darbui apmokėti apeliacinėje instancijoje, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).

Iš pateikto pinigų priėmimo kvito matyti, kad 2014-12-31 V. J. M. sumokėjo advokatei E. G. 500 Lt už atsikirtimo į nuteistojo apeliacinį skundą parengimą. Įvertinus tai, kad nukentėjusiosios išlaidos advokatui yra pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų surašant atsikirtimą bei atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas, iš nuteistojo išieškoma nukentėjusiosios turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 str. 2 d.). Taip pat nukentėjusioji prašo priteisti turėtas išlaidas už 2015-03-09 Šiaulių apygardos teisme gautą pareiškimo surašymą, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi pateikto pareiškimo turinį, laiko, kad pareiškime nurodytos aplinkybės yra tapačios atsikirtime išdėstytoms aplinkybėms, todėl šios išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Įvertinus aukščiau išdėstytus motyvus, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo A. M. nusikalstamą veiką ir pripažino jį kaltu dėl nuosprendyje nurodyto nusikaltimo padarymo, paskyrė tinkamą ir ne per griežtą bausmę, pagrįstai patenkino nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentais baudžiamąją bylą nutraukti BPK 327 str. 1 p. bei 3 str. 1 d. 6 p. pagrindu, ar priimti nuteistojo A. M. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, įstatyminio pagrindo nėra ir Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti nukentėjusiajai V. J. M. iš A. M. 144,81 eurų (500 litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkas Gražvydas PoškusTeisėjai Nijolė MatuzevičienėVirginija Žindulienė