- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-09
- Bylos Nr.
- 2A-1449-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-01276-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Egidijus Tamašauskas (pran.)
- Ieškovas
- Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- M. J.
- Trečiasis asmuo
- R. M.
- Kategorijos
- 44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja: Virginija Simanavičienė;
2014 m. rugsėjo 9 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1524-475/2014 pagal ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui M. J., trečiasis asmuo R. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, kad 2008 m. rugpjūčio 27 d. apie 20.25 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Žaliakalnio policijos nuovados tyrėjas R. M. atvyko į Žaliakalnio policijos komisariatą dirbti operatyvinės grupės sudėtyje pagal iš anksto sudarytą budėjimo grafiką. Minėtu laiku, būdamas budėtojų padalinyje, R. M. pamatė, kaip iš kambario, esančio prie laikino sulaikymo patalpų išbėgo pažeidėjas, kuris buvo pristatytas į budėtojų padalinį už administracinės teisės pažeidimą. Paskui pažeidėją išbėgo pareigūnai, taip pat ir R. M., siekdami jį sulaikyti. Vydamasis pažeidėją, R. M. susižalojo kaktą į spygliuotą metalinę tvorą, kurios nebuvo matyti, buvusią tankiai apsodintuose krūmuose A. Ramanausko-Vanago g., netoli P. Lukšio ir S. Žukausko g. sankirtos. Dėl patirtos traumos R. M. nebegalėjo tęsti tarnybos ir kreipėsi į Kauno medicinos universiteto klinikas. Nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. iki 2008 m. rugsėjo 9 d. dėl patirtos traumos R. M. buvo nedarbingas (nedarbingumo pažymėjimas Nr. 4027972). Atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, kad pareigūnas R. M. buvo sužalotas tarnybos metu, eidamas tarnybines pareigas. Tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija atliko R. M. sveikatos ekspertizę dėl jo tinkamumo tarnybai vidaus reikalų sistemoje ir konstatavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130, trauma, kuri buvo patirta 2008 m. rugpjūčio 27 d., priskiriama lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui (2009 m. sausio 5 d. pažyma Nr. 2). Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 40 str. 3 d., pareigūnui, kuris buvo sužalotas eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokama 12 mėnesinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 patvirtino Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarką (Žin., 2001, Nr. 42-1455), pagal kurią Lietuvos policijos generalinis komisaras, kaip asignavimų valdytojas, valstybės biudžeto lėšas naudoja pavaldžioms įstaigoms finansuoti nustatyta tvarka. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsižvelgdamas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2008 m. gruodžio 1 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-71 „Dėl R. M. sužalojimo“ ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 20-TE-19 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo inspektoriui R. M.“, pagal Policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos straipsnį „Darbdavių socialinė parama pinigais“ Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas skyrė 30 138,96 Lt išmokėti piniginę kompensaciją R. M., patyrusiam lengvą sveikatos sutrikdymą, susijusį su tarnybinių pareigų atlikimu (Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Finansų valdybos 2009 m. vasario 19 d. išvada Nr. 5-5-IL-35 „Dėl sprendimo priėmimo“). Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui buvo pervesta 30 138,96 Lt piniginei kompensacijai išmokėti. Piniginę kompensaciją – 30 138,96 Lt Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2009 m. vasario mėnesį pervedė į R. M. asmeninę sąskaitą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 (Žin., 1992, Nr. 8-212) yra nustatytos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos. Šių Sąlygų 26 punkte numatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Ieškovas, išmokėjęs R. M. 30 138,96 Lt piniginę kompensaciją kreipėsi į teismą vadovaudamasis CK 6.280 str. nuostatomis, suteikiančiomis teisę iš R. M. padariusio žalą M. J. regreso tvarka išieškoti tokio dydžio sumą, kokia buvo sumokėta R. M., ir prašė šią sumą priteisti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo M. J. ieškovui 5 000 Lt žalos atlyginimui, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovo valstybei 150 Lt žyminio mokesčio, 62 Lt išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą.
Spręsdamas atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties taikymo, darė išvadą, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, nes piniginė kompensacija nukentėjusiajam buvo išmokėta 2009 m. vasario 26 d., ieškinys teismui pateiktas 2012 m. sausio 31 d., teismas, todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2012 m. vasario 26 d.
Teismas nurodė, kad ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovo žalą, byloje privalėjo įrodyti esant visas keturias sąlygas būtinas civilinei atsakomybei atsirasti (CPK 178 str.). Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad atsakovą pristačius į policijos nuovadą dėl administracinio teisės pažeidimo buvo nustatyta atsakovo asmenybė, paimti jo turimi daiktai, atsakovas buvo informuotas, kad už pažeidimą jis turės atsakyti administracine tvarka ir, kad bus rašomas administracinės teisės pažeidimo protokolas. Neteisėtais atsakovo veiksmais laikytinas savavališkas pasišalinimas iš policijos nuovados, dėl kurio policijos pareigūnai turėjo jį vytis. Vienas iš atsakovą besivejančių pareigūnų – trečiasis asmuo R. M., patyrė traumą. Teismas vertino, kad nors pareigūnas traumą patyrė ne dėl tiesioginių atsakovo veiksmų, tačiau, atsakovas pasišalindamas iš policijos nuovados, sukūrė tokią situaciją, dėl kurios pareigūnai turėjo jį vytis, todėl laikė, kad atsakovo kaltės forma – neatsargumas. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad dėl atsakovo kaltės (pasišalinimo iš policijos nuovados, į kurią jis buvo atvesdintas padaręs administracinės teisės pažeidimą) trečiasis asmuo patyrė traumą, todėl teismas vertino, kad atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys.
Teismas atmetė atsakovo argumentus apie tai, kad atsakovas nežinojo, jog turi sulaukti, kol bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ar jam bus nurodyta, kada kitu laiku atvykti dėl protokolo surašymo, o tiesiog pasišalino iš policijos nuovados, kadangi atsakovas yra daug kartų baustas ir teistas, o pareigūnų (šioje byloje kaip liudytojų), kurie vijosi atsakovą, paaiškinimais nėra pagrindo netikėti. Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto aštuntojo skirsnio 40 str. 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio ir netekto darbingumo, išmokama nuo vieno iki šešiasdešimt mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – nuo vieno iki dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija (Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. 7 p.). Teismas nustatė, kad pagal tuo metu galiojusią Vidaus tarnybos statuto redakciją, pripažinus, kad trečiasis asmuo R. M. susižalojo tarnybos metu ir dėl tarnybos, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. sausio 13 d. įsakymu buvo nuspręsta R. M. išmokėti 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją (b. l. 18-20, I t.). Trečiajam asmeniui buvo sumokėta 30 138,96 Lt piniginė kompensacija (b. l. 21, I t., 19-20, II t.). Atsakovas trečiajam asmeniui išmokėtos piniginės kompensacijos teisėtumo neginčija. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė, kad yra visos sąlygos kilti atsakovo civilinei atsakomybei dėl ieškovo išmokėtos piniginės kompensacijos trečiajam asmeniui atlyginimo regreso tvarka.
Spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio teismas nurodė, kad Vidaus tarnybos statute, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygose ir juos konkretizuojančiuose vidaus reikalų ministro įsakymuose įtvirtinti kompensacijų pareigūnams už sveikatos sutrikdymą mokėjimo pagrindai ir jų dydžio nustatymo kriterijai nesiejami su žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygomis, t. y. draudimo išmoka mokama ne vadovaujantis CK nustatytais civilinės atsakomybės pagrindais, bet pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintus imperatyviųjų normų reikalavimus. Teismas vertino, kad remiantis nurodytomis nuostatomis Policijos departamentas, atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Teismas pažymėjo, kad CK 6.283 str. 1 d. numatyta, kad atvejais, kai fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Tokiais atvejais nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, sužaloto asmens priežiūros išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) (CK 6.283 str. 2 d.). Nors preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama. Kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog pareigūnas R. M. buvo nedarbingas neilgą laiką (nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. iki 2008 m. rugsėjo 9 d., t. y. mažiau nei vieną mėnesį), o jam buvo išmokėta dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, teismui kilo abejonių, ar pareigūnui išmokėta draudimo išmoka atitinka jo realiai patirtą žalą ir jos neviršija, bei paneigia kompensacijos atitikties realiai patirtai žalai prezumpciją. Byloje nustačius, kad policijos pareigūnui R. M. išmokėta jo 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, apskaičiuota vadovaujantis viešosios teisės aktų reikalavimais ir nesiejant kompensacijos dydžio su realiu pareigūno nedarbingumo laikotarpiu, už kurį jis negavo pajamų, teismas pažymėjo, kad ieškovas prašomos priteisti patirtos žalos dydį grindė specialių teisės aktų pagrindu pareigūnui išmokėtos kompensacijos dydžiu, tačiau papildomų realios žalos dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė, bylos duomenys patvirtina, kad pareigūnas realiai patyrė žalą, kai buvo nedarbingas bei gydėsi. Dėl nurodytų priežasčių teismas svarbiomis aplinkybėmis laikė pareigūno sužalojimo laipsnį, turėjusį įtakos negautoms pajamoms, ir prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio (30 138,96 Lt) santykį, taip pat aplinkybę, kad nukentėjęs asmuo traumą patyrė ne dėl tiesioginių atsakovo veiksmų jo atžvilgiu (galvos traumą patyrė atsitrenkęs į spygliuotą vielą, kai vijosi atsakovą), bei tai, kad prašoma priteisti suma atsakovui kaip fiziniam asmeniui būtų didelė finansinė našta. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, ar įvykio dieną, atsakovui pabėgus iš policijos pastato, jis buvo ieškotas savo namuose, taip pat, kodėl atsakovą suradus iš jo nebuvo paimtas paaiškinimas dėl pasišalinimo iš policijos priežasčių. Todėl teismas prašomą priteisti žalos atlyginimą mažino iki 5 000 Lt dydžio.
III. Apeliacinio skundo ir teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai.
Apeliantas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog pareigūnas patyrė traumą ne dėl tiesioginių atsakovo veiksmų, tačiau, atsakovas pasišalindamas iš policijos budėtojų dalies, sukūrė tokią situaciją, dėl kurios pareigūnai turėjo jį vytis. Atsakovui protokolas buvo surašytas kitą dieną, kas patvirtina, kad atsakovas iš komisariato pasišalino nepagrįstai, be to, atsakovą vijosi ne vienas pareigūnas, kas taip pat patvirtina, kad visi pareigūnai suprato, jog atsakovas iš komisariato bėga norėdamas išvengti atsakomybės. Atsižvelgiant į saugomo intereso svarbą, pažeidimo pobūdį bei kitas aplinkybes, nagrinėjamu atveju žalos dydis pinigais įvertintas, taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Sužalojus asmens sveikatą, asmeniui padarytos žalos objektyviai neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, nes sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė. Be to, tokiais atvejais asmeniui padaroma ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala. Teisės aktai, kuriuose įtvirtintas piniginių kompensacijų išmokėjimas dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams, yra specialieji teisės aktai, nustatantys sveikatai padarytos žalos dydžio apskaičiavimo specialias metodikas. Atsakovo padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto alternatyviu žalos kompensavimo būdu, nustatytu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. 7 p. Sužalotam pareigūnui kompensacija išmokėta, vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygomis. Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 p. įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 6.280 str. 1 d., atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Nurodytos draudimo sąlygos patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje taikytas alternatyvus žalos kompensavimo būdas įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma - privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigūnų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų (CK 6.988 str. 3 d.). Draudžiant policijos pareigūnus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir išmokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių (atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus; apsaugoti žmogaus teises ir laisves; užtikrinti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumą ir kt.) įgyvendinimą. Kartu pareigūnui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo atveju, nes būtent tokių asmenų tinkama sveikata padeda įgyvendinti jiems pavestas pareigas. Taigi dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taikytina CK 6.290 str. 3 d., kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį. Jeigu valstybė neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Apelianto vertinimu byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti žalos dydį, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sumažino padarytos žalos dydį. Atsakovo veiksmai buvo tyčiniai, jis iš komisariato pabėgo norėdamas išvengti atsakomybės, atsakovas yra daug kartų baustas ir teistas. Atsakovas neįrodė, kad išmokėta kompensacija yra didesnė už policijos pareigūno patirtą žalą.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsižvelgdamas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2008 m. gruodžio 1 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-71 „Dėl R. M. sužalojimo“ (b. l.6-9, I t.) ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 20-TE-19 „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo inspektoriui R. M.“ (b. l. 18, I t.), pagal Policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos straipsnį „Darbdavių socialinė parama pinigais“ 2009 m. vasario 19 d. skyrė 30 138,96 Lt išmokėti piniginę kompensaciją trečiajam asmeniui R. M., patyrusiam lengvą sveikatos sutrikdymą, susijusį su tarnybinių pareigų atlikimu (b. l. 19-20, I t.). Piniginė kompensacija trečiajam asmeniui buvo sumokėta 2009 m. vasario 26 d. (b. l. 21, I t., 19-20, II t.).
Ieškinį atsakovui ieškovas reiškia CK 6.280 str. 1 d. pagrindu, prašydamas regreso tvarka iš atsakovo M. J. priteisti policijos pareigūnui R. M. išmokėtą 30 138,96 Lt piniginę kompensaciją už traumą, kurią pareigūnas patyrė vydamasis iš Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Žaliakalnio policijos nuovados 2008 m. rugpjūčio 27 d. neteisėtai pasišalinusį atsakovą.
CPK 313 straipsnyje nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Šis draudimas yra būtina apeliacijos teisės įgyvendinimo sąlyga, garantuojanti asmeniui, kuris naudosis apeliacijos teise, kad jo esama padėtis, inicijavus pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimą apeliacine tvarka, nebus pabloginta. Šį draudimą sustiprina civiliniame procese galiojantys dispozityvumo ir rungimosi principai, kurių išraiška civiliniame procese įtvirtinta įstatyme nustatant, kad bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į įstatyme nustatytus draudimus bei apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ir nepasisako dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo ir šių veiksmų priežastinio ryšio su trečiojo asmens sužalojimu. Byloje nekyla ginčas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip deliktinės atsakomybės sąlygų, ginčo objektu yra žalos dydis.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo regreso tvarka pareikštą ieškinį iš dalies, tokį sprendimą grindė įvertinęs atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius. Ieškovas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad jo, kaip įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusį asmenį CK nustatyta tvarka numato LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 nustatytų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas bei CK 6.280 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo į padariusį žalą asmenį turi regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Tokiu būdu apeliantas iš esmės teigia, kad jo reikalavimo apimtį apsprendžia išmokėtų sumų dydis, taip pat teigia, kad byloje nėra nustatyta duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti žalos dydį.
Teismų praktikoje suformuota, kad tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikoma valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. M. L., bylos Nr. 3K-3-584/2009; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio.
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad žala gali būti atlyginama skirtingomis formomis ir būdais. Be Civiliniame kodekse nustatytų žalos atlyginimo (civilinės atsakomybės) pagrindų ir principų, kurie, be kita ko, reikalauja, kad būtų atlyginama tiek žalos, kiek jos yra padaryta (kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija), žala gali būti atlyginama ir kitais – alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tokie atvejai paprastai įtvirtinti ne civilinius teisinius santykius reglamentuojančiuose, bet viešosios teisės aktuose. Vienas alternatyvių žalos atlyginimo būdų – žalos atlyginimas remiantis žalos dydžio nustatymo metodikomis. Žala atlyginama ne individualizuotai, bet remiantis standartizuotais kriterijais; tai reiškia, kad toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis.
Policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013). Tai reiškia, kad atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų išmokų dokumentai pagrindžia nukentėjusio asmens patirtą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013). Toliau plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas yra konstatavęs, kad toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-131/2014). Taigi, minėta kasacinio teismo praktika nuosekliai patvirtina, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga ar kita institucija, vykdydama teisės aktų pagrindu valstybės suteiktą pareigą, nukentėjusiam asmeniui išmokėjusi draudimo išmoką (kompensaciją) įgyvendina atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį CK nustatyta tvarka, yra preziumuojama, kad išmokėta kompensacija visiškai kompensuoja padarytą žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. D. K., bylos Nr. 3K-3-291/2014).
Atsižvelgiant į tokias teismų praktikoje suformuotas nuostatas, pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies yra pagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo veiksmus, žalos atsiradimo aplinkybes iš esmės tinkamai įvertino žalą bei tinkamai nustatė jos dydį. Atsakovas šios teismo išvados neginčija ir apeliacinio skundo nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.