Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimu būdu ir paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, prie paskirtos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį ir subendrintos 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmės iš dalies pridėta pagal BK 145 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė ir paskirta galutinė bausmė – 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu.

V. G. pagal BK 245 straipsnį, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti ir sunkiai sutrikdyti sveikatą savo šeimos nariui, t. y. jis 2014 m. balandžio 2 d., apie 22.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankoje laikydamas peilį, pagrasino savo nepilnametei dukrai G. G., kad supjaustys jai veidą ir randas liks visam gyvenimui, po to, nuėjęs į garažą, pasiėmė pneumatinį šautuvą „HATSAN MOD. 60S“, į kurį, matant G. G., įdėjo šovinį ir grįžęs į kambarį, laikydamas rankose šautuvą, pagrasino nepilnametei dukrai G. G. bei kartu buvusiai uošvei B. P., kad visus nušaus, nė vieno neliks gyvo, dėl to nukentėjusiosios turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas bus įvykdytas.

Be to, V. G. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką bei sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, t. y. 2014 m. rugsėjo 30 d. 15.30 val. viešojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), esančioje ,, (duomenys neskelbtini)“ gimnazijos aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sukėlęs konfliktą su S. J., savo žmonos L. G. bei kitų pašalinių žmonių akivaizdoje sakydamas S. J. įvairius necenzūrinius žodžius bandė pastarajam suduoti kumščiu, po to, S. J. smūgio išvengus, V. G. išsitraukė iš automobilio „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinės kirvį ir juo mojuodamas ėjo link S. J., o šiam pradėjus bėgti, V. G., užsimojęs kirviu, vijosi jį grasindamas nužudyti ir sudarydamas S. J. realų pagrindą manyti, kad grasinimas bus įgyvendintas. Po to, L. G. pradėjus šaukti, kad iškvies policiją, V. G. priėjo prie pastarosios ir vartodamas įvairius necenzūrinius žodžius, sudavė jai į petį, sukeldamas fizinį skausmą, po to pamatęs, kad L. G. bando filmuoti jo veiksmus telefonu, apglėbė L. G. iš nugaros abiem rankomis bei bandydamas iš jos rankų atimti mobiliojo ryšio telefoną, stipriai ją suspaudė, taip dar kartą sukeldamas L. G. fizinį skausmą. Tokiu būdu V. G. įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei sukėlė fizinį skausmą savo žmonai L. G..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. G. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį V. G. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo V. G. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti ir atmetami. Nuteistojo V. G. kaltę įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.

BK 145 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

BK 145 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-12/2011, 2K-26/2010, 2K-341/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. G. grasinimas buvo efektyvus, nes jis nukentėjusiajai grasino peiliu, šautuvu, sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimai G. G. supjaustyti veidą, vėliau visus nušauti yra realūs. Nuteistasis grasinimui pasirinko peilį, vėliau šautuvą, kurį užtaisė nukentėjusiosios akivaizdoje. Nukentėjusioji tokį grasinimą suvokė kaip realią grėsmę savo gyvybei. Be to, nukentėjusioji ir B. P. patvirtino, kad smurtas buvo naudojamas ir anksčiau, šio įvykio metu buvo išsigandusios, kvietė policijos pareigūnus. Grasindamas V. G. būtent tokių padarinių ir norėjo, aiškiai suvokdamas savo elgesio bauginamąjį pobūdį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl grasinimo realumo ir pritaria, kad V. G. padarė veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Nukentėjusioji L. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad S. J. paskambino V. G. ir, pasak S. J., grasino. Nuvažiavę prie mokyklos, pamatė atvažiuojantį V. G. automobilį. V. G. išlipęs iškart puolė S. J.. Jie pradėjo stumdytis tarpusavyje. Vėliau V. G. iš automobilio bagažinės išsitraukė kirvį. Ji šaukė, kad S. J. bėgtų. V. G. vijosi, bet S. J. pavyko pabėgti. Po to V. G. apsisuko ir eidamas pro šalį, pečiu ją pastūmė. Stumtelėjimas pečiu sukėlė jai skausmą. Vėliau pamatęs, kad filmuoja, bėgo link jos. Ji bandė nusisukti, tačiau V. G. jai iš nugaros suėmė už kaklo ir pradėjo smaugti, kita ranka bandė atimti telefoną. Dėl smaugimo jai trūko oro. Pribėjęs S. J. ją išlaisvino (t. 2, b. l. 167–169). Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis S. J. (t. 3, b. l. 4–5). Nukentėjusiųjų L. G. ir S. J. nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas įvykis prie gimnazijos. Iš vaizdo įrašo matyti, kad V. G., priėjęs prie S. J., susikimba su S. J., vėliau pasiėmęs iš bagažinės kirvį puola vytis S. J.. Nepavijęs S. J., ėjo link L. G.. Tada vaizdo įrašas pradeda trūkinėti, matosi žemė, vaizdas susvyruoja, nesimato, kas vyksta. Po to įrašo kokybė pagerėja, matosi, jog V. G. nueina nuo L. G., padeda į bagažinę kirvį. Grįžta atgal prie S. J., bando suduoti S. J. (t. 1, b. l. 147–151). Nuteistasis V. G. neneigė, jog kaltinime nurodytu metu ir vietoje konfliktavo su S. J. ir L. G., tačiau teigė, kad suduoti nebandė nei S., nei žmonai, kirvis buvo žaislinis (t. 3, b. l. 8–9). Nuteistojo V. G. parodymus apie žaislinį kirvį paneigia vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad kirvis atrodo su mediniu ilgu kotu, nudažytas raudonai, ir kirvis metalinis. Nuteistojo V. G. parodymus, kad jis prie žmonos nebuvo prisilietęs, paneigia ne tik nukentėjusioji L. G., nukentėjusysis S. J., bet ir liudytojas E. S., kuris atvažiavo kartu su V. G.. Liudytojas E. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad matė, kad vyko susistumdymas tarp S. J. ir V. G.. Matė, kaip kelis kartus V. G. pastūmė žmoną ir ją suspaudė (t. 2, b. l. 169–170). Liudytojas A. M. negalėjo matyti įvykio aplinkybių, nes atvyko į įvykio vietą gavęs pranešimą dėl konflikto tarp dviejų vyriškių, iš kurių vienas turi kirvį. Tačiau patvirtino, kad L. G. buvo susijaudinusi, išsigandusi, nurodė, jog V. G. grasino susidoroti su kirviu (t. 1, b. l. 160). Liudytojas K. B. nurodė, kad važiuodamas pro šalį, pamatė kaip vyriškis išlipęs iš mašinos puolė prie vaikino, jam pasirodė, kad vyriškis rankoje turėjo kažkokį įrankį, vyriškiai nesimušė, tik barėsi. Jis sustojo ragino vyriškį nusiraminti, baigti konfliktą (t. 2, b. l. 115). Liudytojas K. B. teigė, kad konfliktą pamatė, važiuodamas pro šalį, kai šis jau buvo prasidėjęs, sustojo norėdamas nuraminti vyriškį. Taigi liudytojas K. B. negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti tų aplinkybių, kurių nematė, bet tai, kad važiuodamas pro šalį atkreipė dėmesį į vykstantį konfliktą, bandė raminti nuteistąjį, patvirtina, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta. Įvertinus tai, darytina išvada, kad nuteistojo V. G. parodymus dėl įvykio aplinkybių paneigia nukentėjusieji L. G., S. J., iš dalies E. S., A. M., K. B., vaizdo įrašas ir kiti byloje esantys duomenys.

Taikant BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje, kad dėl jo veiksmų kilo neigiamų padarinių, realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šioje byloje abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, nėra. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad tai buvo padaryta pašalinių asmenų akivaizdoje. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra kaltininko įžūlus elgesys prieš kitą asmenį viešojoje vietoje. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš asmenį, neteisėtas asmens laisvės ribojimas ir kt. Smurto panaudojimas prieš asmenį viešojoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012). Įžūlūs nuteistojo veiksmai pasireiškė tuo, kad V. G. S. sakydamas J. įvairius necenzūrinius žodžius bandė pastarajam suduoti kumščiu, po to V. G. mojuodamas kirviu ėjo link S. J., o S. J. pradėjus bėgti, V. G., užsimojęs kirviu, vijosi jį grasindamas nužudyti, po to V. G. priėjo prie L. G. ir vartodamas įvairius necenzūrinius žodžius sudavė jai į petį, sukeldamas fizinį skausmą, po to apglėbė L. G. iš nugaros abiem rankomis bei bandydamas iš jos rankų atimti mobiliojo ryšio telefoną, stipriai ją suspaudė, taip dar kartą sukeldamas L. G. fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad nei L. G., nei S. J. prieš V. G. jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Apeliaciniame skunde nuteistasis kaltina nukentėjusiuosius, kad jie patys išprovokavo konfliktą, turėjo net kelias galimybes išvažiuoti iš įvykio vietos, bet to nepadarė ir toliau jį provokavo. Tokie nuteistojo argumentai aiškiai parodo jo supratimą, kad L. G. ir S. J. privalėjo pripažinti V. G. pranašumą ir nuo jo bėgti. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, tai pirmieji prie mokyklos, atvyko L. G. ir S. J., norėdami po pamokų parvežti G. G.. Nuteistasis patvirtino, kad atvažiavęs prie mokyklos pamatė nukentėjusiuosius. Todėl V. G. pats pasirinko vietą ir būdą aiškintis asmeninio pobūdžio klausimus. L. G. ir S. J., matydami apsvaigusį nuo alkoholio ir agresyvų V. G. tikrai negalėjo išvažiuoti iš mokyklos aikštelės, žinodami, kad netrukus ten turi ateiti G. G.. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis V. G. įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nustatyta, kad nuteistasis V. G. ne tik sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bet ir sukėlė fizinį skausmą savo žmonai L. G.. Fizinis smurtas prieš žmogų viešojoje vietoje yra vertinamas kaip įžūlus elgesys. Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. G. padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

Nuteistasis teigia, kad su nukentėjusiaisiais aiškinosi asmeninio pobūdžio santykius. V. G. tvirtino, kad tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo yra susiklostę priešiški asmeniniai santykiai, nulemti turtinių nesutarimų dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad konfliktas įvyko prie gimnazijos, t. y. viešojoje vietoje, tai galėjo stebėti pašaliniai asmenys, todėl nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešojoje vietoje, t. y. viešojoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti visi asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri aukštesni elgesio reikalavimai. Pažymėtina, jog pagal susiformavusią teismų praktiką, BK 284 straipsnio 1 dalį numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, o asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-499/2011). V. G. padaryta veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nes nuteistasis viešojoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nors apeliantas teigia, kad konfliktas truko neilgai, nesukėlė jokių neigiamų emocijų ten buvusiam liudytojui, tačiau jo veika peržengė privataus konflikto ribas ir buvo pavojinga ne tik nukentėjusiesiems. Nuteistojo veiksmai buvo atlikti pašalinių asmenų akivaizdoje, prie mokyklos, tai, kad pro šalį važiavęs liudytojas K. B. sustojo ir bandė raminti V. G., rodo, kad susidariusi situacija buvo pavojinga ir aplinkiniams. V. G. veiksmai buvo demonstratyviai agresyvūs, buvo panaudotas daiktas, skirtas kūnui žaloti ar gyvybei atimti, jis S. J. vijosi su kirviu. Nustatyta, kad nukentėjusiajai L. G. buvo sukeltas fizinis skausmas. Nukentėjusysis S. J. įvykio metu buvo išsigandęs. Tai, kad V. G. net esant pašaliniams asmenims toliau vartojo necenzūrinius žodžius, bandė suduoti nukentėjusiajam S. J., nukentėjusiajai L. G. sudavė į petį, suspaudė, sukeldamas fizinį skausmą, turėjo šokiruoti ne tik nukentėjusiuosius, bet ir pašalinius asmenis. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. G. tokiais savo veiksmais pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Įvertinus visas šias aplinkybes, daroma išvada, kad V. G. viešojoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei sukėlė fizinį skausmą savo žmonai L. G.. Todėl tokia nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, apeliantas skunde tvirtina, kad jas nustatydamas teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šį teiginį nuteistasis V. G. argumentuoja tuo, kad apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl V. G. kaltės padarius nusikalstamass veikas už kurias jis nuteistas yra pagrįstos. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu nereiškia, jog minėti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai buvo pažeisti ar teismas buvo šališkas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas sunkinančią V. G. atsakomybę aplinkybę pripažino, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes blaivumas nebuvo patikrintas. Iš bylos medžiagos matyti, kad priešingai nei teigia nuteistasis V. G. 2014 m. balandžio 3 d., 2014 m. rugsėjo 30 d. blaivumas buvo tikrinamas alkotesteriu. Nustatyta, kad V. G. 2014 m. balandžio 3 d. 00.03 val. nustatytas 1,78 promilių girtumas (t. 2, b. l. 42), 2014 m. rugsėjo 30 d. 18.50 val. nustatytas 1,86 promilių girtumas (t. 2, b. l. 50). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo V. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, laikėsi bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmes nuteistajam V. G., tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. V. G. padarė tris tyčinius nesunkius nusikaltimus, būdamas neteistas. Paskirdamas nuteistajam laisvės apribojimo bausmę mažesnę negu tos bausmės rūšies vidurkis, numatytas BK 48 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas pakankamai atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Bendrindamas nuteistajam nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 63 str. reikalavimų. Taigi laikyti tiek paskirtas už atskirus nusikaltimus, tiek ir paskirtą galutinę subendrintą bausmę aiškiai per griežtomis nėra pagrindo. Tai, kad V. G. yra dirbantis, nėra pagrindas keisti paskirtos bausmės. Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius teismui pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo pusių dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija mano, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą V. G. nepriteistinos.

Esant šioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.