Kauno apygardos teismo nuosprendis

2013-11-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-633-327-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-02-25Kauno apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-04-19Kauno apygardos teismas
  3. ApeliacijaNuosprendis · 2013-11-27Kauno apygardos teismas
  4. T-30-668/2014Nutartis · 2014-01-31Kauno apylinkės teismas
  5. Atskirasis skundasNutartis · 2016-05-05Kauno apygardos teismas
  6. T-2152-1009/2019Nutartis · 2019-10-16Kauno apylinkės teismas
  7. T-1066-668/2020Nutartis · 2020-06-12Kauno apylinkės teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-11-27
Bylos Nr.
1A-633-327-2013
Teisminio proceso Nr.
1-89-1-00872-2012-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gytis Večerskas, Viktoras Preikšas, Olegas Šibkovas, Viktorija Akelienė
Nuteistasis
T. Ž., D. B.
Kategorijos

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-633-327-2013

Teisėjas Raimundas Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00872-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.2.4.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.2.; 1.1.8.13.; 1.1.8.9.; 1.2.14.5.2.; 2.4.6.3.1.; 2.4.5.3.2.; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Olego Šibkovo ir Gyčio Večersko, sekre­to­riau­jant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Čivinskaitei, nuteistajam T. Ž., jo gynėjui ad­vo­katui Daniui Svirinavičiui, nuteistajam D. B., viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Kau­no apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo T. Ž. sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos. Iš T. Ž. priteista 67,35 Lt proceso išlaidų Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Šiuo nuosprendžiu D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 str. 1 d., o pagal BK 182 str. 2 d. – išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neskun­džia­mas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Ž. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio mėnesio tiksliai nenustatytą dieną Kauno mieste, turėdamas išankstinį tikslą neatsiskaityti už pirktas prekes ir apgaulės būdu įgyti (už­val­dyti) svetimą turtą savo naudai, įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą, tikslu be išankstinio ap­mokėjimo įgyti didelės vertės UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – prekes (įvairią skerdieną), nurodė D. B. kreiptis į Tauragės apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu iš­duoti Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą. D. B., įgy­ven­­dindamas T. Ž. nusikalstamą sumanymą, 2012-08-20 kreipėsi į Tauragės apskrities vals­ty­binę mokesčių inspekciją, kuri 2012-08-21 išdavė jam pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), maisto, gėrimų ir ta­ba­ko gaminių mažmeninei prekybai kioskuose ir prekyvietėse. Po to T. Ž., tęsdamas nu­si­kalstamą sumanymą, paėmė D. B. gautą pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2012-08-29, degalinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), siekdamas suklaidinti UAB (duomenys neskelbtini) vadybininką J. K. Ž., prisistatė D. B. vardu ir neketindamas vykdyti įsipareigojimų, t.y. atsiskaityti už įsigytą iš UAB (duomenys neskelbtini) produkciją, pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB (duomenys neskelbtini), ir 2012 m. rugsėjo mėnesį pagal UAB (duomenys neskelbtini) D. B. iš­ra­šy­tas PVM sąskaitas – faktūras įgijo įvairios skerdienos viso už 49487,90 Lt, t.y. 2012-09-04 pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 574,1 kg skerdienos už 5765,69 Lt; 2012-09-05 pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 452,4 kg skerdienos už 4543,45 Lt; 2012-09-06 pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 421,3 kg skerdienos už 4231,12 Lt, 2012-09-11 pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 690,9 kg skerdienos už 6938,71 Lt; 2012-09-12 pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 698 kg skerdienos už 7010,01 Lt; 2012-09-13 pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 707,8 kg sker­dienos už 7108,44 Lt; 2012-09-14 pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 607,8 kg skerdienos už 6104,14 Lt; 2012-09-18 pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo 775,3 kg skerdienos už 7786,34 Lt, kurią realizavo tyrimo metu nenustatytiems asmenims ir gau­tus pinigus už sker­die­nos pardavimą pasisavino, tokiu būdu savo naudai įgijo svetimą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį didelės vertės turtą – įvairią skerdieną, padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 49487,79 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Nuteistasis T. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nepadarius veikos, tu­rin­čios nusikaltimo požymių. Skunde nurodo, kad buvo nuteistas nepagristai. Apylinkės teismo nuos­prendis paremtas prielaidomis. Nei kito nuteistojo parodymai, nei byloje apklaustų liudytojų pa­rodymai, rašytiniai bylos duomenys nepatvirtina nuosprendyje tariamos jo kaltės. Jis nei vienas, nei su kitu nuteistuoju nesukčiavo, nesirengė sukčiauti ar kokiu nors kitu neteisėtu būdu pasipelnyti. Norėjo uždirbti iš šio vers­lo, tačiau dėl apylinkės teismui nurodytų priežasčių verslas strigo, todėl jie vėlavo atsiskaityti su tiekėju. Visa tai tebuvo ir tėra tik civiliniai teisiniai santykiai. Visus veiks­mus su sutarties kon­trahentais atlikinėjo atvirai, nesislapstydami, nevartodami apgaulės priemonių. Skolos neginčijo, galiausiai ji buvo apmokėta. Svetimo turto įgijimas apgaule gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, tuo tarpu jis neturėjo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios sukčiauti. Taip pat pažymi, kad nei jis, nei kitas nuteistasis nesudarė situacijos, kai kreditorius negali civilinėmis tei­si­nė­mis priemonėmis at­kurti savo pažeistos teisės. Savo asmenybių nenuslėpė, sandorio faktas len­g­vai įrodinėjamas, taip pat jų veikoje nebuvo apgaulės elemento. Pažymima, kad ir pagal LAT for­muojamą praktiką pa­pras­tas pažado netesėjimas (nagrinėjamu atveju – dėl konkrečių jau nurodytų priežasčių netesėjimas įpareigotu laiku), nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens iden­ti­fi­ka­vimo apsunkinimu ir (ar) paties sandorio fakto įrodinėjimu, nėra apgaulės požymis.

Apeliantas skunde taip pat pažymi, jog net jeigu nebūtų pagrindo jį išteisinti, apylinkės teis­mo nuosprendį vis tiek nebūtų galima laikyti esant pilnai pagrįstu. Jam be pagrindo inkriminuota tęstinė veika. Atskiri mėsos priėmimai, neatsiskaitymai nesudaro jokio didelio masto, nebuvo jokios tyčios ne tik apskritai sukčiauti, bet juo labiau sukčiauti dideliu mastu. Todėl nėra teisinga ir jo vei­kos kvalifikacija (per sunki), o to pasėkoje jam paskirta aiškiai per didelė, neatitinkanti ir BK ben­drosios dalies nuostatų (54 str., 41 str.), bausmė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis T. Ž. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais mo­ty­vais.

Nuteistasis D. B. iš dalies palaiko nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. Ž. ape­liacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių ap­linkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pažei­dimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teis­mas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tei­sin­gai kvalifikavo T. Ž. nusi­kalstamą vei­ką.

Apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės ginčija savo kaltę tuo pagrindu, kad jis neturėjo tikslo apgaule gauti svetimą turtą, tik nesugebėjo laiku įvykdyti sutartį.

Pagal BK 182 str. 2 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės sve­timą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad esminis suk­čiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio de­likto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra tur­tas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną spren­dimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (pav., kasacinė nutartis Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgi­ji­mo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo su­klai­di­ni­mu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės per­lei­dimo, tur­tinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės per­leidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba kal­ti­nin­ko tur­tinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvyk­dymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-322-2013).

Sukčiavimą nuo civilinių deliktų pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, skiria tai, jog civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu suk­čia­vi­mo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar tur­ti­nė teisė įgyjama neteisėtai. Esminiai sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiai, skiriantys jį nuo civilinio delikto, yra šie: 1) kaltinamo as­mens naudota apgaulė turėjo esminę reikšmę turto sa­vi­ninkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių ži­nio­je yra turtas, apsisprendimui dalyvauti žalingame sandoryje, 2) kreditoriaus galimybių atkurti sa­vo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis prie­monė­mis apsunkinimas arba panaikinimas. Suk­čia­vi­mo at­veju kaltininkas suvokia, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio ži­nio­je yra turtas, pvz., meluodamas jiems, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas netei­sin­gus duomenis, nutylėdamas ar iškraipydamas esmi­nes aplinkybes, faktus, ir numato, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir nori ap­gau­le įgyti svetimą turtą (kasacinė nutartis Nr. 2K-309-2013).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad nuteistojo T. Ž. kaltė padarius BK 182 str. 2 d. numatytą veiką yra įrodyta bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais – T. Ž. inicijavo veiklą ir veikė kito asmens (D. B., neturinčio savo turto ir galimybės atsiskaityti už gautas prekes) vardu – įkalbėjo D. B. gauti verslo liudijimą, pasirašė D. B. vardu produkcijos pirkimo – pardavimo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) nuslėpdamas savo duomenis, pakankamai didelio kiekio ir nemažos vertės parti­jo­mis gaudavo produkciją, perkraudavo produkciją iš tiekėjo automobilio į kitą automobilį ir tik tada gabeno ją į realizavimo vietą (ar neaišku kur), teismui nenurodė asmenų, su kuriais, jo tvirtinimu, pats palaikė verslo santykius – perdavė mėsą perdirbimui, rūkymui, nurodė praradęs mėsą jai su­ge­dus, tačiau ir toliau ją ėmė iš tiekėjo, už gautas pajamas pirko automobilį žmonos vardu, po mėsos tiekimo nutraukimo vengė ryšių su tiekėju. Per palyginti trumpą laiką – laikotarpį, per kurį galėjo gauti produkciją neatsiskaitydamas, gavo didelės vertės produkcijos kiekį, nė už vieną produkcijos partiją neatsiskaitė. Visos šios aplinkybės teikė pakankamą pagrindą apylinkės teismui daryti iš­va­dą, kad T. Ž. siekė be apmokėjimo gauti kuo daugiau produkcijos ir neketinant už ją atsis­kaityti.

Apeliacinio skundo argumentą, kad T. Ž. nevykdė komercinės veiklos savo vardu todėl, kad turėjo įsiskolinimą vaikų išlaikymui, teisėjų kolegija laiko nepagrįstu. Kaip matyti iš spe­cialisto išvados (t. 1, b. l. 147-155), iš esmės jokia buhalterinė apskaita apie D. B. in­di­vi­dualią veiklą nebuvo atliekama, nors iš bylos aplinkybių matyti, kad veiklos organizatoriumi buvo ne D. B., kurio vardu buvo sudaryta produkcijos pirkimo – pardavimo sutartis, o T. Ž. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad sutartis svetimu vardu buvo sudaryta ne siekiant išvengti ga­limos antstolių kontrolės, o tikslu užmaskuoti savo tapatybę santykiuose su produkcijos tiekėju.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tik savo tikro vardo pasakymas, telefono numerio bendra­vimui pateikimas, pasirašymas kai kuriose sąskaitose faktūrose, esant visoms kitoms aukščiau nu­ro­dy­toms aplinkybėms, negali būti pripažintas kaip savo tapatybės deklaravimas neapsunkinant civi­li­nių tei­sinių santykių tarp sutarties šalių.

Savo veiksmais T. Ž. sukūrė legaliai veikiančio ūkio subjekto įvaizdį ir taip nulėmė nukentėjusios bendrovės atstovo apsisprendimą sudaryti produkcijos pirkimo – pardavimo sutartį ir pagal ją tiekti skerdieną D. B.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, už T. Ž. realizuotą produkciją gautos lėšos nebuvo apskaitomos D. B. tariamo verslo buhalterinėje apskaitoje, o buvo panaudojamos T. Ž. nuožiūra, kas tik patvirtina išankstinį jo ketinimą neatsikaityti su UAB (duomenys neskelbtini).

Skundo argumentas, kad nusikalstama veika nepagrįstai buvo kvalifikuojama kaip tęstinė, taip pat nėra pagrįstas. Byloje nustatyta, kad visa tęstine veika pirmiau nurodytomis aplinkybėmis netei­sėtai įgyto turto vertė – 49487,79 Lt. Pagal teismų praktiką tęstine nusikalstama veika pri­pa­žįs­ta­ma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių laiko požiūriu vienas nuo kito paprastai nenu­to­lu­sių, padarytų analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis veiksmų, kurių kiek­vienas, verti­na­mas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusi­kal­timo ar bau­džia­mo­jo nusižengimo sudėties požymius, tačiau visus juos sieja vienas nusi­kals­ta­mas sumanymas (vie­ninga tyčia) dėl to paties objekto. Neteisėto turto įgijimo atveju turtas paprastai gau­namas iš to pa­ties šaltinio, analogišku būdu ir padarant žalą tam pačiam savininku. Nagrinėjamu atveju panau­do­jant vieną UAB (duomenys neskelbtini) ir D. B. sutartį, surašytą 2012 m. rugpjūčio 29 d., kuri galiojo iki 2013 m. sausio 31 d., ir kurioje nebuvo numatytas joks produkcijos (ma­ri­nuo­tų gaminių, šviežios mė­sos ir kt.) kiekio ar patiekimo kartų apribojimas, nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 18 d. per aštuonis kartus, kasdien su keliomis kelių dienų pertraukomis (iš esmės savaitgalių per­traukomis), tuo pačiu būdu (pagal PVM sąskaitas faktūras) buvo neatlygintinai paimta produkcija – skerdiena iš to paties šaltinio (UAB (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad kiekvieną kartą buvo pa­imta skerdienos, kurios vertė sudarė nuo 4231,12 Lt iki 7786,34 Lt. Kaip nustatė apylinkės teis­mas, fak­ti­nės bylos aplinkybės rodo, kad nuteistasis turėjo vieningą tyčią per tam tikrą laikotarpį tuo pačiu būdu, iš vieno šaltinio apgaule įgyti mėsos. Nusikalstami veiksmai nutrūko tik kai bendrovė, nega­vusi atsiskaitymo už pateiktą produkciją, nutraukė produkcijos tiekimą. Taigi, T. Ž. jau prieš darydamas jam in­kri­minuotą veiką turėjo vieningą tyčią atlikti pasikartojančius veiksmus, įgyjant svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį didelės vertės turtą. Esant išdėstytoms aplinkybėms tei­sė­jų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad T. Ž. veika turi būti kvalifikuota kaip tęstinė, pagal BK 182 str. 2 d.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmę T. Ž., jos dydį motyvavo tik faktais, kad jis neteistas, baustas administracine tvarka, jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad savo noru atly­gi­no padarytą žalą, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, pir­mos instancijos neįvertino T. Ž. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir jo as­mens pavojingumo, ir paskyrė sankcijoje numatytą bausmę, kuri prieštarauja teisingumo principui.

BK 41 str. greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusi­kal­timams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumo tikslą. Teismo paskirta bausmė turi atitikti du rei­ka­lavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų lei­dėjas, nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pa­vo­jin­gumą. Iš tikrųjų, nuteistojo T. Ž. padaryta nusikalstama veika priskirta sunkių nusikaltimų ka­­tegorijai (BK 11 str. 5 d.). Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimus nuo­sa­vybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams numato įvairių rūšių bausmes. Tik susiję su prie­var­ta arba smurtu, arba kva­li­fi­kuoti dėl kitokių aplinkybių šios rūšies nusikaltimai priskirti prie sunkių. T. Ž. inkri­mi­nuo­tas nusikaltimas priskirtas prie sunkių dėl jo apgaule įgyto turto didelės vertės. Tačiau ir sunkius nu­si­kaltimus padaro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi.

BK 54 str. 1 d. nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straips­nio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio ko­dekso bendrosios dalies nuostatų. Tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę ats­ki­rais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sank­cijoje. BK 54 str. 3 d. nustato, kad tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės pa­sky­ri­mas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota vei­ka, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švel­nes­nę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės pasky­ri­mas būtų aiškiai neproporcingas, neadek­va­tus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kal­ti­nin­ko asmenybei bei kitoms bylos aplin­ky­bėms. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad nereikia suprasti, jog įstatymas reikalauja nustatyti kaž­ko­kias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, api­būdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo prin­ci­pui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-7-45/2007, 2K-390/2011, 2K-382/­2012, 2K-137/2013, 2K-348/2013).

T. Ž. padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.), nusikalstama veika truko palyginti trumpą laikotarpį – dvi savaites, apgaule įgytas vienos bendrovės turtas. Nors pa­da­ry­ta santykinai didelė žala, tačiau ji palyginti greitai buvo atlyginta – 2013 m. sausio 11 d., ir nu­ken­tėjusi bendrovė T. Ž. neturi jokių pretenzijų (t. 4, b. l. 140). Nėra duomenų, kad nu­si­kals­ta­ma veika būtų sutrikdžiusi bendrovės veiklą ar padariusi kitokio pobūdžio žalą. Nuteistasis yra sąlyginai jauno amžiaus ir turi keturis mažamečius vaikus (t. 4, b. l. 57-60), taigi T. Ž. materialinis išlaikymas ir pagalba yra svarbūs šeimai. T. Ž. anks­čiau nebuvo nusikaltęs (t. 4, b. l. 61), nors buvo ne kartą baustas administracine tvarka, tačiau nuo­baudos skirtos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Nuo T. Ž. inkriminuotos sunkios nu­si­kalstamos veikos nuosavybei padarymo praėjo jau daugiau kaip metai, ir nėra duomenų, kad per tą laiką jis būtų dar nusikaltęs. Nuteistasis charakterizuojamas paten­ki­na­mai – gyvenamojoje vietoje juo nusiskundimų nėra gauta (t. 4, b. l. 74). Sulaikytas ir apklausiamas įtariamuoju T. Ž. pri­pa­žino ir detaliai paaiškino visas faktines nusikalstamos veikos pada­ry­mo aplinkybes. Tei­sėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pas jį yra susiformavusios an­tivisuomeninės nuosta­tos, kad nu­sikaltimas būtų loginė jo gy­ve­ni­mo būdo ir anks­tes­nio elgesio pa­sek­mė.

Byloje nėra duomenų, kad nuteistajam paskyrus įsta­tyme numatytą bausmę nebūtų kam prižiūrėti jo mažamečius vaikus. Teisėjų kolegija byloje nemato ir kitokių aplinkybių, kurių pa­grin­du būtų galima svarstyti BK 62 str. 2 d. taikymo tikslingumą. Šioje byloje teisinio pagrindo taikyti BK 62 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas nėra.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti apie mažesnį nuteistojo T. Ž. asmenybės bei jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad T. Ž. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra per griežta. Tiek nusi­kals­tamos veikos pobūdis, tiek nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys atitinka BK 54 str. 3 d. taikymo sąlygas, ir laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo prin­ci­pui, nes tai turėtų neigiamos įtakos tiek nuteistojo, tiek ir mažamečių vaikų ateičiai ir duoda pagrindą paskirti švelnesnę bausmę, kartu apsaugant nuteistojo bei jo šeimos svarbius socialinius interesus.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau nurodytos nuteistojo asmenybę, jo šeiminę padėtį bei įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančios aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai – su­lai­kyti kal­ti­na­mą­jį nuo nusi­kals­ta­mų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas vei­kas bei už­tikrinti tei­sin­gu­mo prin­cipo įgy­ven­di­ni­mą (BK 41 str. 2 d.), gali būti pasiekti, o pati bausmė atitiks tei­sin­gu­mo bei protingumo principus, pritaikius jam BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskyrus švel­nesnę, nei nustatyta BK 182 str. 2 d. sankcijoje, bausmę – baudą (BK 47 str.), o jos dydis nustatytinas ma­žesnis už vidurkį (BK 61 str.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skir­da­mas T. Ž. bausmę, turėjo pagrindą taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, o to nepadaręs netin­ka­mai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ir tai lėmė neteisingos bausmės paskyrimą, todėl nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p. ir 2 p.).

Kadangi ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu T. Ž. buvo sulaikytas, jam buvo paskirtas kardomasis kalinimas (t. 4, b. l. 2, 39-40, 44-46, 132-134), sulaikyme ir suė­mime išbūtas laikas įskaitomas į paskirtą bausmę (BK 65 str. 1 d. 2 p. a) pp., 66 str.).

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti kiti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 2 p., 331 str. 1 d. ir 4 d.

nusprendžia:

Pakeisti Kau­no apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendį.

T. Ž., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti 250 MGL (trisdešimt dviejų tūkstančių penkių šimtų litų) dydžio baudą.

Pagal BK 66 str. į paskirtą bausmę įskaičius laiką, T. Ž. išbūtą laikinajame su­lai­kyme ir suėmime nuo 2012-11-22 iki 2013-01-21, pagal BK 65 str. 1 d. 2 p. a) pp. vieną laisvės atėmimo dieną prilyginus dviejų MGL dydžio baudai – viso šešiasdešimt vieną dieną – 122 MGL, galutinę bausmę nustatyti 128 MGL (šešiolikos tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimties litų) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Viktoras PreikšasOlegas ŠibkovasGytis Večerskas