Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui A. S. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos metu įgyto turto padalijimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. S. apeliacinio skundo ribose.

Byloje nustatyta, kad šalių santuoka buvo sudaryta 1980-09-05 Maskvos miesto civilinės metrikacijos įstaigos Gagarino skyriuje ( t.1, b. l. 173-175). 1983 m. rugpjūčio 25 d. sutuoktiniams gimė sūnus A. S. ( t.1, b. l. 12). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartimi atsakovas A. S. įpareigotas gyventi skyrium nuo sutuoktinės L. S. ( t.1, b. l. 86). Vilniaus rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2010-08-20 nuosprendžiu ieškovė L. S. ir A. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2007-11-01 (duomenys neskelbtini),veikdami kartu tyčia sudavė A. S. ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Šis nuosprendis Vilniaus apygardos teismo 2010-11-12 nutartimi paliktas nepakeistas (1 t., b.l. 203-208). Taip pat byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2011-08-31 nuosprendžiu atsakovas A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2010-01-01 bei 2010-01-23 (duomenys neskelbtini),, apsvaigęs nuo alkoholio nežymiai sutrikdė L. S. sveikatą (1 t., b.l. 176-177).

Apeliantas A. S. apeliaciniu skundu prašo priimti naują sprendimą dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) padalijimo - priteisti atsakovo A. S. asmeninėn nuosavybėn 2/3 dalį buto, o ieškovės L. S. asmeninėn nuosavybėn 1/3 dalį buto. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog dalinant santuokoje įgytą butą nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo bei pripažindamas aplinkybę, kad dalį buto kainos už apeliantą sumokėjo jo motina J. S. bei E. D. sprendė, kad šios aplinkybės nereikšmingos. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas dalindamas šalims būnant santuokoje įgytą turtą, laikėsi sutuoktinių turtą padalijimą reglamentuojančių CK 3 knygos nuostatų ir pagrįstai nenukrypo nuo lygių sutuoktinių dalių šiame turte prezumpcijos. CK 3.123 straipsnyje pateikiamas pavyzdinis aplinkybių, kurias įvertinęs teismas, padalydamas bendrą sutuoktinių turtą, gali nukrypti nuo CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto lygių dalių principo, sąrašas. Šioje normoje nepateikta išsamaus aplinkybių sąrašo, nes vienos aplinkybės išvardytos įstatyme, o kitas gali nustatyti ir pripažinti reikšmingomis sprendžiant dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo teismas pagal konkrečios bylos faktus. Tačiau tai pripažindamas ir nukrypdamas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo teismas turi nustatyti, kad toks nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba visumos aplinkybių kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga. LR CK 3.123 straipsnyje iš esmės nurodžius pagrindines aplinkybes, kurioms esant galima nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, kitomis aplinkybėmis nuo šio principo galima nukrypti tik nustačius tokio nukrypimo realų poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d. nutartis S. B. v. R. B. byloje Nr. 3K-3-177/2007; 2007 m. birželio 20 d. nutartis Ž. V. v. J. V. byloje Nr. 3K-3-220/2007; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis V. J. v. O. A. J. byloje Nr. 3K-3-577/2009). Nukrypdamas nuo lygių dalių principo teismas turi įvertinti, kiek įstatyme nustatytų ar teismo pripažintų svarbiomis, t. y. sudarančiomis pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo, aplinkybių byloje yra. Jeigu jų yra keletas ir jos pasiskirsto taip, kad vienos vertinamos vieno, o kitos – kito sutuoktinio naudai ir savo reikšme yra lygiavertės, tai nukrypimas nuo lygių dalių gali būti netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis A. B. v. A. B. byloje Nr. 3K-3-14/2008; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis V. J. v. O. A. J.byloje Nr. 3K-3-577/2009).

LR CK 3.127 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Byloje nustatyta, kad dalį sumos už šį butą sumokėjo tretieji asmenys, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatytas aplinkybes laikė nereikšmingomis, kadangi minimų asmenų teisės į butą nebuvo registruotos, o šeimai ilgą laiką gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, preziumavo, kad grąžinimo klausimai irgi buvo sprendžiami kartu. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis LR CK 3.127 straipsnio nuostata, dalijant sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą, prioritetas teikiamas turto dalijimui natūra. Turtas padalijamas natūra, jei toks padalijimo būdas yra galimas. Spręsdamas dėl turto padalijimo būdo, teismas privalo atsižvelgti į CK 3.123 straipsnio 1 dalyje ir 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus. Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, spręsdamas dėl turto padalijimo būdo, gali atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybių ypatumus. Pažymėtina, kad teismas pirmiausia turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus dėl turto padalijimo. Jeigu sutuoktiniai šiuo klausimu nesutaria, tai turto padalijimo būdą parenka teismas, atsižvelgęs į CK 3.123 straipsnio 1 dalyje ir 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus ir įvertinęs konkrečioje byloje nustatytas svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybę konkretų turtą tarp buvusių sutuoktinių padalyti natūra gali eliminuoti ne tik objektyvios priežastys (pvz., turto nedalumas), bet ir subjektyvios (pvz., itin sudėtingi buvusių sutuoktinių tarpusavio santykiai, pašalinantys galimybę derinant interesus naudotis padalytu turtu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-26/2006). Byloje nustatyta, kad šalių santykiai yra ypač blogi ir dėl to jiems būtų labai sudėtinga gyventi bendroje gyvenamojoje aplinkoje ir derinti interesus, susijusius su bendro turto naudojimu. Tai reiškia, kad byloje nustatyta svarbi aplinkybė – itin blogi buvusių sutuoktinių tarpusavio santykiai, todėl šalims priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini),padalijimas natūra negalimas, nes tai neatitiktų jų interesų bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, neužtikrintų nekonfliktiškų ir saugių gyvenimo sąlygų. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog vienas iš sutuoktinių praranda turėtą gyvenamąją vietą ir neturi kitos, nėra lemiama teisminio ginčo dėl turto padalijimo baigčiai, nes pirmenybę teismas teikia šalių ginčui išspręsti ir užkirsti kelią naujų ginčų atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis D. A. v. A. A. byloje Nr. 3K-3-51/2008). Šiuo atveju apeliantas nelieka be gyvenamosios vietos, kadangi jam asmenine nuosavybės teise priklauso gyvenamasis būstas, esantis Kyviškių kaime, Vilniaus rajone. Apelianto argumentas, kad jam būtų žymiai patogiau gyventi mieste, atmestinas ir negali būti vertinamas, sprendžiant klausimą dėl nukrypimo nuo LR CK 3.117 str. 1 d. nustatytos sutuoktinių lygių dalių prezumpcijos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į LR civilinio kodekso nurodytus kriterijus, nusprendė nedalyti buto natūra, paskiriant jį ieškovei, o atsakovui – priteisti kompensaciją, už jam priskirtino minimo buto dalį. Pažymėtina, jog atstumas nuo Kyviškių kaimo iki Vilniaus miesto centro nėra didėlis – apie 15 kilometrų. Teisėjų kolegija pripažįsta tokį teismo sprendimą teisėtu ir pagrįstu bei pažymi, kad teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes teismas konstatavo nepažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymo įvertinimo proceso teisės normų. Dėl nurodytų motyvų bei atsižvelgdama į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį, kuria apeliantas buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo sutuoktinės L. S., į Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-08-20 ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-08-31 nuosprendžių turinius, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl buto padalijimo natūra.

Sprendžiant klausimą, jog teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 30 000 Lt kompensaciją, konstatuodamas, kad iš bankų gauti pinigai buvo įdėti į apeliantui priklausančio gyvenamojo būsto, esančio Kyviškių k., Vilniaus rajone pagerinimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Šioje byloje nustatyta, kad apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas šalims gyvenant santuokoje buvo iš esmės pagerintas. Ieškovė, atsakovui priklausančio namo pagerinimą grindė UAB „Liturta“ išvada dėl preliminarios turto vertės, kredito sutartimis, liudytojų parodymais, nuotraukomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, pagrįsdama aplinkybes apie namo rekonstrukcijos darbams paimtus kreditus, pateikė 2004-06-11 vartojimo kredito sutartį Nr. 1750418051164-03, pagal kurią kredito gavėjai L. S. suteiktas 20 000 Lt kreditas terminui iki 2006-12-10; sutartyje nurodyta kredito paskirtis – namo remontui (1 t., b.l. 28-32). Taip pat pateikta 2006-01-10 Kreditavimo sutartis Nr.23-06IL, sudaryta su AB banku „NORD/LB Lietuva“ dėl 40000 Lt kredito vartojimo reikmėms suteikimo iki 2009-12-31 (1 t., b.l. 33-41). Pagal LR CK ir kituose įstatymuose nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą sutuoktiniai gali turėti tiek bendrą, tiek asmeninį turtą. Svarbus vertinimo aspektas yra tas, kad gyvenamasis būstas su visais atliktais iš bendrų pajamų pagerinimais ir toliau lieka apelianto nuosavybė. Teismas, spręsdamas klausimą dėl turto pagerinimo, nustatė ir vertino teisiškai reikšmingas aplinkybes pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutuoktinis, prisidėjęs savo asmeninėmis lėšomis, statybinėmis medžiagomis ir darbu prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, turi teisę gauti piniginę kompensaciją, atitinkančią panaudotų asmeninių lėšų, statybinių medžiagų, darbo vertę. Kai vienas sutuoktinis iš savo asmeninių lėšų ar darbu prisideda prie pagerinimo daikto, priklausančio kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise, tai, nors toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo teisei į turto bendrąją jungtinę nuosavybę pripažinti, tačiau sukuria teisines prielaidas sutuoktiniui pagrįstai tikėtis kompensacijos už įdėtus daikto pagerinimus, tokia materialinė kompensacija reikštų sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą, neleistų vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita. Prisidėjusio prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo sutuoktinio teisių gynimo būdas, kai nėra turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe sąlygų, nurodytų CK 3.90 straipsnyje, laikytinas tokio turto pagerinimo, atlikto vieno sutuoktinio asmeninėmis lėšomis, darbu, vertės kompensavimas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pagal proceso teisės normų reikalavimus įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, ieškovės pateiktus duomenys, nustatė, jog santuokos metu buvo pagerintas apeliantui asmenine nuosavybe priklausantys gyvenamasis būstas, esantis Kyviškių k., Vilniaus rajo0ne, todėl apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovės naudai 30 000 Lt kompensaciją, atmestinas.

LR CPK 314 str. nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė prijungti prie bylos įrodymus, kuriuos apeliantas pateikė kartu su apeliaciniu skundu ir pažymi, kad kai kurie prie apeliacinio skundo pridėti įrodymai, jau yra byloje, todėl būtinybės prijungti tuos pačius dokumentus antrą kartą, nėra. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad būtinybės prijungti prie bylos sutarties, kuri sudaryta tarp apelianto A. S. ir J. S. taip pat nėra, kadangi byloje nėra ginčo dėl to, kad gyvenamasis namas, esantis Kyviškių k., Vilniaus rajone asmenine nuosavybės teise priklauso apeliantui, be to byloje yra išrašas iš VĮ „Registrų centras“, kuris patvirtina apelianto nuosavybės teises į šį būstą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus motyvus, apelianto prašymo prijungti prie bylos naujus įrodymus, netenkina.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutatis mutandis, Helle v. Finland, judgmentof 19 December 1997, no. 20772/92, § 56; Marini v. Albania, no. 3738/02, judgment of 18 December 2007, § 105). Kadangi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais dėl ginčo dalyko, todėl apeliacinės instancijos teismas kitų pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja, o jiems pritaria.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus ir juos įvertinęs (CPK 185 str.), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas.

Kadangi apeliacinis skundas atmestas, ieškovės apeliacinio proceso metu patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto A. S., tačiau Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012-08-28 sprendimu atsakovas yra 100 procentų atleidžiamas nuo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, todėl ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.