Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-52-492/2010

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2010-03-15
Bylos Nr.: 2A-52-492/2010
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andžej Maciejevski, Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė
Atsakovas: A. V., UAB „Lietuvos rytas“, LR Užsienio reikalų ministerijai
Ieškovas: D. R.
Trečiasis asmuo: UAB „Tele-3“, B. V., A. P.

Civilinė byla Nr. 2A-52-492/2010Procesinio sprendimo kategorija: (S) 22.7.;121.15.; 121.18.; 121.21.;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,

teisėjų Dalios Višinskienės, Andžej Maciejevski,sekretoriaujant Aleksui Navickui,dalyvaujant atsakovo apelianto UAB „Lietuvos rytas“ adv. Sigitui Židoniui,atsakovo A. V. adv. Virgilijui Kaupui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. R. ir atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1086-727/2009 pagal ieškovo D. R. ieškinį atsakovams A. V. , LR Užsienio reikalų ministerijai, dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjui AB „Lietuvos rytas“ dėl tikrovės neatitinkančių ir garbę bei orumą žeminančių žinių paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys byloje UAB „Tele-3“, B. V. , A. P. –M., dienraščio „Respublika“ leidėjas UAB „Respublikos leidiniai“, UAB ,,Laisvas ir nepriklausomas kanalas“,

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas D. R. prašė teismą (t.1, b.l. 21-35, t.3, b.l. 88-89, 219-226):

I. Pripažinti, kad atsakovo LR Užsienio reikalų ministro A. V. paskleistos per visuomenės informavimo priemones žinios neatitinka tikrovės, žemina ieškovo D. R. garbę ir orumą:

„Iš sistemos dabar pašalinti visi nusikaltę pareigūnai, apie kurių pažeidimus turime informacijos“ (paskelbta dienraštyje „Respublika“, 2003 07 26, Nr. 173 (4017), A. P. straipsnis „Diplomatų citadelėje - kyšių skandalas“, dienraščio 1 ir 3 psl.);(pareigūnai atleisti) „<...> už bendradarbiavimą su taip vadinamom turistinėm firmom ir iš jų veiklos gaudami tam tikras pajamas <...> (paskelbta LNK televizijos žinių laidoje, 2003 07 30, 18.45 val. ir TV3 televizijos laidoje „TV3 žinios“, 2003 07 30, 18.45 val.);„Be to, šią savaitę A. V. paskelbė vieša paslaptimi laikytą faktą, jog 7 diplomatai buvo priversti atsistatydinti dėl ryšių su turistinėmis firmomis, Rusijos ir Baltarusijos piliečiams padedančiomis gauti Lietuvos vizas. Ministras pripažino, kad diplomatai iš tokių firmų veiklos gaudavo pajamų“ (paskelbta dienraštyje „Respublika“, 2003 08 02, Nr. 179 (4023), A. P. straipsnis „Savaitės žmogus - užsienio reikalų ministras A. V. “, 4 psl.);„Jie visi, išduodami vizas turizmo firmoms, turėdavo asmeninės naudos" (paskelbta dienraštyje „Lietuvos rytas“, 2003 08 02, Nr. l79 (3835), B. V. straipsnis „Ministras nukreipia ugnį ir į save, bet mėgina nesudegti“, 2 psl.).

II. Pripažinti, kad atsakovo dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjo UAB „Lietuvos rytas“ paskleistos per šią visuomenės informavimo priemonę nurodytos žinios neatitinka tikrovės, žemina ieškovo garbę ir orumą:

1. „Rusų kyšiai pražudė Lietuvos diplomatus“ (straipsnio pavadinimas);

2. „...Mūsų šalies diplomatai įkliuvo imdami kyšius iš įvairių firmų už išduodamas vizas kaimyninėse šalyse“ (1, 2 teiginiai paskleisti dienraštyje „Lietuvos rytas“, 2003 07 25, Nr. 172 (3828), B. V. straipsnis „Rusų kyšiai pražudė Lietuvos diplomatus“, 1, 3 psl.);

3. „Kyšininkus dangsto valstybės paslaptis“ (straipsnio pavadinimas);

4. „Jie tapo pažeidžiami ir dėl to diplomatinė tarnyba galėjo būti mažiau saugi“,- taip vakar Užsienio reikalų ministras A. V. įvardijo kyšininkavimą“;

5. „Visi diplomatai į Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Užsienio reikalų ministerijos akiratį pateko dėl kyšių ėmimo iš įvairių bendrovių už mūsų šalies vizų išdavimą Rusijoje ir Baltarusijoje“ ( 3, 4, 5 teiginiai paskleisti dienraštyje „Lietuvos rytas“, 2003 07 26, Nr. 173 (3829), B. V. straipsnis „Kyšininkus dangsto valstybės paslaptis“, 2 psl.);

6. „Užvakar iš diplomatinių postų dėl kyšių buvo priversti pasitraukt iškart net septyni Lietuvos konsulinės tarnybos darbuotojai“ (dienraštis „Lietuvos rytas“, 2003 07 26, Nr. 173 ( 3829), B. V. straipsnis „Prieš kelionę – VSD vėzdo smūgiai“, 1, 2 psl.);

7. „Septyni konsulinės tarnybos pareigūnai, už Lietuvos vizų ir pasų išdavimą Rusijoje bei Baltarusijoje iš turizmo firmų imdavę kyšius, nebedirba“ (dienraštis „Lietuvos rytas“, 2003 08 02, Nr. 179 (3835), B. V. straipsnis „Ministras nukreipia ugnį ir į save, bet mėgina nesudegti“, 2 psl.);

III. Įpareigoti atsakovus dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėją UAB „Lietuvos rytas“, A. V. . LR Užsienio reikalų ministeriją per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo adekvačiu paskelbimui būdu paskelbti tikrovės neatitinkančių žinių paneigimą:

IV. Priteisti iš atsakovo A. V. ieškovo D. R. naudai 1 000 Lt, iš atsakovo LR Užsienio reikalų ministerijos ieškovo D. R. naudai - 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

V. Priteisti iš atsakovo dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjo UAB „Lietuvos rytas“ ieškovo D. R. naudai 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

VI. Priteisti iš atsakovų proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai visas bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Šalies argumentai

Ieškovas D. R. , nurodydamas apie atsakovo A. V. paskleistas žinias, neatitinkančias tikrovės ir žeidžiančias garbę bei orumą, teigė, jog iš visų straipsnių pavadinimų, minėtų teiginių turinio matyti, kad visos paskleistos žinios liečia ieškovą asmeniškai. atsakovo A. V. pirmasis teiginys, kad „...pašalinti visi nusikaltę pareigūnai...“ aiškiai neatitinka tikrovės, nes iš tarnybos ieškovas nebuvo pašalintas, o buvo atleistas paties prašymu. Dirbdamas LR Užsienio reikalų ministerijos sistemoje, ieškovas nebuvo apkaltintas jokių nusikaltimų įvykdymu, už tai nebuvo nubaustas kriminaline bausme, todėl atsakovo A. V. ieškovo įvardinimas per visuomenės informavimo priemones kaip nusikaltusio pareigūno, aiškiai neatitinka tikrovės. Ieškovas nurodė, jog Vilniaus m. 2 apylinkės teismo įsiteisėjusia 2004 m. lapkričio 4 d. nutartimi yra patvirtinta taikos sutartis byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“, tretieji asmenys UAB „BNS“, LR Valstybės saugumo departamentas, dėl tikrovės neatitinkančios bei garbę ir orumą žeminančios informacijos paneigimo bei neturtinės žalos atlyginimo (c.b. Nr. 2-7666-03/2004), kurioje šalys susitarė, jog žinia „buvę diplomatai saugumo departamento duomenimis įtariami ėmę neteisėtus atlygius už Lietuvos vizas, išduotas Rusijoje bei Baltarusijoje, taip pat turėję neformalių kontaktų su užsienio specialiųjų tarnybų bendradarbiais“, neatitinka tikrovės. LR Generalinis prokuroras raštu konstatavo, kad ištyrus LR Valstybės saugumo departamento surinktą operatyvinio tyrimo medžiagą, ieškovo veiksmuose nenustatyta nusikalstamos veikos požymių.

Ieškovas nurodė, kad kaltinimas bet kokio nusikaltimo padarymu, nesant teismo nuosprendžio (nesant teisėto pagrindo), yra žeidžiantis kiekvieną žmogų bei vertintinas kaip nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, taip pat besąlygiškas garbės ir orumo pažeidimas, už kurį asmuo turi atsakyti įstatymų nustatyta tvarka bei atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę (moralinę) žalą. Šiuo atveju padarytos žalos dydis turi būti įvertintas dar ir tuo aspektu, kad ieškovas yra prisiekęs ištikimai dirbti Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti diplomato pareigas, saugoti valstybines ir tarnybines paslaptis. Todėl paskleistos žinios yra kaltinimas ne tik nusikaltimų padarymu, bet kartu ir duotos priesaikos Lietuvos Respublikai sulaužymu. Kaltinimas nusikaltimų padarymu labai neigiamai paveikė ieškovo savijautą, normalaus bendravimo bei savęs realizavimo galimybes visuomenėje, kadangi tiesos neatitinkantys teiginiai ne tik žeidė ieškovo garbę, orumą ir sukėlė neigiamas emocijas, bet kartu padarė didelę žalą ieškovo reputacijai: teko iškęsti draugų ir pažįstamų smerkiančius žvilgsnius ir skausmingai išgyventi beveik visuotinį visuomenės pasmerkimą, draugų atitolimą, artimųjų patiriamus nepatogumus. Melaginga informacija buvo rodoma televizijos laidose, transliuojama per radiją, spausdinama beveik visuose šalies laikraščiuose, platinama internete, todėl galima daryti išvadą, jog ši informacija buvo paskleista visos Lietuvos mastu. Kadangi žinių paskleidimo mastas buvo labai didelis, tai dar labiau padidino ieškovo patirtą moralinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovo paskleisti antrasis, trečiasis ir ketvirtasis teiginiai, kuriais akcentuojami ieškovo ryšiai su turistinėmis firmomis, Rusijos ir Baltarusijos piliečiams padedant gauti Lietuvos vizas, diplomatų atsistatydinimas dėl ryšių su turistinėmis firmomis ir asmeninės naudos turėjimo, taip pat aiškiai neatitinka tikrovės, kadangi 1999-04-15 sudaryta su ieškovu Diplomato tarnybos sutartis Nr. 107 buvo nutraukta 2003-07-3l pagal LR diplomatinės tarnybos įstatymo 58 str. 6 d., t.y. ieškovo prašymu, taip pat ieškovas nėra gavęs jokios asmeninės naudos iš įvardintų turistinių firmų, juolab, kad pagal Sankt Peterburge esančiame LR Generaliniame konsulate dirbamo darbo pasiskirstymą ieškovas nebuvo atsakingas už vizų išdavimą turizmo firmoms, ieškovas atlikinėjo notarinius veiksmus, vykdė konsulinę LR piliečių registraciją, išduodavo konsulines pažymas, rengė notas, teikė konsultacijas piliečiams teisinės pagalbos, pilietybės ir kt. klausimais ir t.t. Ieškovas niekada, niekur ir iš nieko nėra gavęs neteisėto atlyginimo, todėl VSD atlikto ar atliekamo operatyvinio tyrimo medžiagoje tokie tikrovės neatitinkantys faktai negali ir negalėjo būti užfiksuoti. Nuo pat darbo LR Užsienio reikalų ministerijoje pradžios, visas pareigas ieškovas atliko kruopščiai ir tinkamai, jokių pažeidimų nepadarė, drausmine tvarka baustas nebuvo, priešingai, LR Prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanotas atminimo ženklu. Po tikrovės neatitinkančių ir garbę bei orumą žeminančių žinių paskelbimo ieškovas buvo ištiktas šoko, nes buvo pažemintas viešai. Didžiulį stresą dėl sūnaus, brolio pažeminimo patyrė ieškovo motina, tėvas ir brolis. Be to, šios ieškovo garbę ir orumą žeminančios žinios padarė nepataisomą žalą jo, kaip asmens, žinomo diplomatiniuose sluoksniuose, autoritetui, taip pat didžiulė žala buvo padaryta ieškovo reputacijai muzikų, menininkų bei teisininkų bendruomenėse, su kuriomis ieškovas glaudžiai susijęs. Nepaisant administracinio vadovavimo ir derybinės patirties, ilgą laiką (vienerius metus) ieškovas negalėjo susirasti darbo ne tik valstybinėse, bet ir privačiose struktūrose.

Šalies argumentai

Ieškovas D. R. , nurodydamas apie dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskleistas žinias, teigė, kad jos neatitinka tikrovės ir žeidžia jo garbę bei orumą. Ieškovas, dirbdamas LR Užsienio reikalų sistemos įstaigose nebuvo apkaltintas jokiu nusikaltimu, tame tarpe ir LR BK 225 str. „Kyšininkavimas“ įvykdymu. Ieškovo atžvilgiu nėra priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, konstatuojantis, jog ieškovas yra įvykdęs nusikaltimą, numatytą LR BK 225 str. LR Konstitucijos 31 str. numatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tas pat yra nurodyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., kurios taikymas konkrečiai išaiškintas Europos žmogaus teisių teismo bylos Nr. 48297/99 sprendimu A. B. prieš Lietuvą. LR visuomenės informavimo įstatymo 20 str. 2 d., 3 d. numatytas draudimas skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją bei platinti informaciją, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Todėl dienraščio straipsniuose nurodyti teiginiai apie kyšius, kyšių ėmimą iš įvairių firmų už išduodamas vizas kaimyninėse šalyse, neatitinka tikrovės ir aiškiai pažeidžia ieškovo garbę ir orumą. Atsakovas, paskleisdamas apie ieškovą nurodytus teiginius, apkaltino ieškovą be jokio teisėto pagrindo sunkaus nusikaltimo įvykdymu, kas sukėlė jam dideles neigiamas pasekmes.

Nustatant atsakovų atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalu atsižvelgti į aukščiau minėtą, o taip pat į tai, kad neatitinkančias tikrovės bei žeminančias ieškovo garbę ir orumą žinias paskleidė plačiai žinomas tiek LR valstybėje, tiek užsienio valstybėse ilgametis politikos veikėjas, aukštas pareigas užimantis valstybės pareigūnas - užsienio reikalų ministras A. V. , taip pat į tai, jog neatitinkančias tikrovės bei žeminančias ieškovo garbę ir orumą žinias paskleidė didžiausi, labiausiai Lietuvoje skaitomi Lietuvos dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ bei aukščiausius reitingus turintys televizijos kanalai TV3 ir LNK. Šios žinios buvo paskleistos dienraščių pirmuosiuose ar antruosiuose puslapiuose, taip pat televizijų žinių laidose. Daugelyje jų ieškovas buvo apkaltintas sunkaus nusikaltimo – kyšininkavimo padarymu.

Šalies argumentai

Atsakovai A. V. ir Užsienio reikalų ministerija su ieškiniu nesutiko (t. 1, b.l. 145-148, 164-169, 219-226), prašė ieškinio netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas D. R. netinkamai kvalifikuoja ginčo santykį, netinkamai aiškina įstatymus, reglamentuojančius teisinius santykius dėl garbės ir orumo gynimo, painioja sąvokas „žinia“ ir „nuomonė”, „žinių paskleidimas”, „pirminis informacijos šaltinis”, „informacijos rengimas” ir pan., iškraipo faktines bylos aplinkybes, nepateikia objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog LR Užsienio reikalų ministerija ar ministras A. V. paskleidė ieškovo garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias. Nurodė, kad 2003-07-24 Užsienio reikalų ministerija iš LR Valstybės saugumo departamento, kaip diplomatinės tarnybos saugumo užtikrinimo funkciją vykdančios institucijos, gavo operatyvinio tyrimo medžiagą, kurioje buvo nurodyti septynių Užsienio reikalų ministerijos diplomatų, tame tarpe ir ieškovo D. R. veiksmai, VSD įvertinti kaip diplomatinės tarnybos imuniteto pažeidimas, tai sukėlė rimtas abejones ieškovo, kaip diplomato, galimybe eiti šias pareigas.

Atsiliepimas

Atsakovai A. V. ir Užsienio reikalų ministerija nurodė, kad sprendžiant ieškovo reikalavimus atsakovams LR Užsienio reikalų ministerijai ir A. V. teisiškai yra reikšminga išsiaiškinti, ar atsakovų – visuomenės informavimo priemonių dienraščiuose paskelbtos informacijos turinys atitinka atsakovo LR Užsienio reikalų ministro A. V. spaudos konferencijose ir kitu būdu paskelbtų pranešimų turinį ir jų nepakeičia, kadangi už iškraipytą spaudoje informaciją šaltinis neatsako. Spaudos leidinių pateiktos laisvai interpretuotos naujienos negali būti laikomos LR Užsienio reikalų ministro A. V. pateikta informacija (žinia). Žurnalistų tekstuose A. V. pareikšta nuomonė ir apibendrinimai, o su jais kaip citata nurodomi keli A. V. priskiriami sakiniai iškraipė ministro pasakymų esmę ir turinį. Remiantis VSD surinkta informacija, ministras spaudos konferencijoje informavo apie egzistuojantį VSD teikimo faktą, tačiau tai nereiškia, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Ministras, informuodamas apie tai visuomenę, siekė drausminančio poveikio kitiems LR Užsienio reikalų ministerijos diplomatams. A. V. nesiekė paskleisti tikrovės neatitinkančių duomenų apie ieškovą ir pažeminti jo garbę bei orumą, jis buvo įsitikinęs VSD teikime nurodytų duomenų teisingumu ir ieškovo veiklos faktus vertino kaip instrukcijų nesilaikymą. A. V. nei žurnalistams, nei kitokiu būdu teigęs, kad ieškovas yra kaltas ar neabejotinai padaręs konkretų nusikaltimą.

Atsakovas dienraščio „Lietuvos rytas” leidėjas UAB „Lietuvos rytas” prašė ieškinio netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 84-88, 142-143, 219-226). Teigė, kad ieškovui D. R. taikomi griežtesnės atsakomybės už savo veiklą reikalavimų standartai. Ieškovas buvo viešas asmuo, o Europos Žmogaus teisių teismas yra konstatavęs, kad viešo ir privataus asmens garbės ir orumo gynimo ribos skiriasi. LR Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija 2003-09-05 protokolu Nr. 19 konstatavo, kad VSD atliekamo tyrimo metu surinkta informacija patvirtina, kad ieškovas palaikė netarnybinius ryšius su turistinėmis firmomis dėl kvotų vizoms gauti nustatymo, sudarė išskirtines sąlygas tarpininkauti dėl LR vizų išdavimo, o taip pat gavo atlygį, nesusijusį su diplomatine tarnyba. Šią informaciją paskleidė oficiali valstybės institucija, kuri patvirtino jau anksčiau žurnalistei žinomą informaciją. Žurnalistė B. V. , ieškovo atlygį, nesusijusį su diplomatine tarnyba, pavadinusi “kyšiu”, turėjo teisę gautus faktus interpretuoti savaip, nepakeičiant jų esmės, nes neteisėtas atlygio gavimas yra kyšio sinonimas. Žurnalistė paskelbė tikrus duomenis, kuriuos sužinojo iš URM ministro A. V. 2003-07-25 spaudos konferencijoje, apie kuriuos pateikė savo nuomonę, įvardindama ieškovo veiksmus kaip kyšio gavimą. Atsakovas nurodė, jog LR CK 2.24 str. 5 d. yra numatyta, kokiais atvejais turtinę ir neturtinę žalą atlygina visuomenės informavimo priemonės, kokiais – duomenis paskleidęs asmuo. Dienraštis šiuo atveju nebuvo pirminis informacijos šaltinis.

Trečiasis asmuo UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas” nurodė, kad 2003-07-30, 18 val. 45 min. žinių laidoje transliuotame interviu, LR Užsienio reikalų ministras A. V. pareiškė, jog (pareigūnai atleisti) „<...> už bendradarbiavimą su taip vadinamom turistinėm firmom ir iš jų veiklos gaudami tam tikras pajamas<...>“. Tai buvo išsakytos asmeninės ministro A. V. mintys, kurios buvo paskleistos žinių laidoje. Pagal LR CK 2.24 str. 5 d. už paskleistos informacijos atitikimą tikrovei visuomenės informavimo priemonė neatsako, o privalo atsakyti šios informacijos autorius (t. 1, b.l. 68-69).

Trečiasis asmuo UAB „Respublikos leidiniai” nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, mano, kad byla turėtų būti palikta nenagrinėta LR CPK 296 str. 1 d. 1 p. tvarka. Trečiojo asmens nuomone, ieškovas pirmiau privalėjo pateikti paneigimo tekstą visuomenės informavimo priemonėms ir tik po to, atsisakius joms skelbti paneigimą, įgytų teisę kreiptis į teismą (CK 2.24 str. 4 d.). Ieškovo nurodyto paneigimo paskelbimas prieštarautų gerai moralei, o atsiprašymo nenumato LR CK (t. 1, b.l. 66).

2006-11-22 nutartimi patvirtinta 2006-10-05 pasirašyta taikos sutartis tarp ieškovo D. R. ir atsakovo UAB „Tele-3“, civilinė byla atsakovui UAB „Tele-3“ pareikštų reikalavimų dalyje nutraukta, o UAB „Tele-3“ byloje paliktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje (t. 2, b.l. 103-105).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad atsakovo dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjo UAB „Lietuvos rytas“ paskleistos per šią visuomenės informavimo priemonę žinios:

1. „Rusų kyšiai pražudė Lietuvos diplomatus“ (straipsnio pavadinimas);

3. „Kyšininkus dangsto valstybės paslaptis“ (straipsnio pavadinimas);

4. „Jie tapo pažeidžiami ir dėl to diplomatinė tarnyba galėjo būti mažiau saugi“,- taip vakar Užsienio reikalų ministras A. V. įvardijo kyšininkavimą“;

5. „Visi diplomatai į Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Užsienio reikalų ministerijos akiratį pateko dėl kyšių ėmimo iš įvairių bendrovių už mūsų šalies vizų išdavimą Rusijoje ir Baltarusijoje“ (3, 4, 5 teiginiai paskleisti dienraštyje „Lietuvos rytas“, 2003 07 26, Nr. 173 (3829), B. V. straipsnis „Kyšininkus dangsto valstybės paslaptis“, 2 psl.);

6. „Užvakar iš diplomatinių postų dėl kyšių buvo priversti pasitraukt iškart net septyni Lietuvos konsulinės tarnybos darbuotojai“ (dienraštis „Lietuvos rytas“, 2003 07 26, Nr. 173 (3829), B. V. straipsnis „Prieš kelionę – VSD vėzdo smūgiai“, 1, 2 psl.);

8. „Septyni konsuliniai pareigūnai buvo priversti atsistatydinti liepą, paaiškėjus, kad jie ėmė neteisėtą atlyginimą už tarpininkavimą turizmo firmoms gaunant Lietuvos vizas“ (dienraštis „Lietuvos rytas“, 2003 08 27 Nr. 199 (3855), straipsnis „Diplomatų byla ir vėtoma ir mėtoma“, 2 psl.; 2003 08 21 Nr. 194 (3850), B. V. straipsnis „Iš darbo savo noru – dėl psichologinio smurto“, 1 ir 6 psl.) iš dalies neatitinka tikrovės, žemina ieškovo D. R. garbę ir orumą. Įpareigojo dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėją UAB „Lietuvos rytas“ per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo adekvačiu paskelbimui būdu, t.y. pirmame - antrame dienraščio puslapiuose, tokiu pat šriftu, paskelbti tokio turinio paneigimą: „2003 07 25 d. Nr. 172; 2003 07 26 d. Nr. 173; 2003 08 02 d. Nr. 179; 2003 08 27 d. Nr. 200 dienraščio „Lietuvos rytas“ publikuojamuose straipsniuose „Rusų kyšiai pražudė Lietuvos diplomatus“, „Kyšininkus dangsto valstybės paslaptis“, „Prieš kelionę - VSD vėzdo smūgiai“, „Ministras nukreipia ugnį į save, bet mėgina nesudegti“, „Diplomatų byla ir vėtoma ir mėtoma“, buvo paskelbti duomenys apie D. R. , kuris nuo 1997 m. dirbo LR Užsienio reikalų ministerijoje, nuo 2001 m. dirbo LR Generalinio konsulato Sankt Peterburge vicekonsulu, ėjo diplomatines pareigas. „Lietuvos ryto“ nurodyta informacija, jog D. R. , dirbdamas LR Generalinio konsulato Sankt Peterburge vicekonsulu, imdavo kyšius iš Rusijos bei Baltarusijos turistinių firmų už Lietuvos vizų ir pasų išdavimą neatitinka tikrovės. Dienraštis „Lietuvos rytas“ nurodytose publikacijose nesant teismo nuosprendžio neteisėtai apkaltino D. R. nusikaltimo padarymu (kyšininkavimu)“. Priteisė iš atsakovo dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjo UAB „Lietuvos rytas“ 7 500 Lt neturtinės žalos bei 1 696 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo D. R. naudai. Likusio ieškinio dalies netenkino.

Teismas nurodė, kad ieškovas D. R. neįrodė, kad ieškinyje išdėstytus pirmą, trečią ir ketvirtą teiginius paskelbė atsakovas A. V. . Prieštaravimas tarp skirtinguose šaltiniuose pakartotos galimai 2003-07-25 spaudos konferencijoje išsakytos frazės teksto paneigia ieškinio argumentą, kad atsakovas A. V. teigė, jog atleisti iš tarnybos diplomatai yra padarę nusikaltimus. Trečiąjį teiginį teismas vertino kaip žurnalistės teiginį, nes jis dėstomas straipsnio įžangoje, t.y. iki A. V. interviu pradžios, ir todėl negali būti traktuojamas kaip priklausantis A. V. . Ketvirtąjį teiginį teismas taip pat vertino kaip autorės teiginį, nes jis yra straipsnio įžangos dalis ir todėl negali būti priskiriamas A. V. . Antrąjį teiginį teismas vertino kaip įrodytą ir atitinkantį tikrovę. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis LR Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2003-09-05 protokolu Nr. 19, LR Valstybės saugumo departamento pateiktais išslaptintais duomenimis ieškovo atžvilgiu – telefoninių pokalbių suvestinėmis, iš kurių matyti, jog ieškovas palaikė nevienkartinius netarnybinius ryšius su kitais asmenimis vizų klausimu. Teismas ieškinį dalyje dėl atsakovui dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjui UAB „Lietuvos rytas“ nukreipto reikalavimo tenkino iš dalies, nurodęs, kad „Lietuvos rytas“ žurnalistė, rašydama apie atsistatydinusius diplomatus, pati kvalifikavo jų veiklą, įvardindama tai kyšininkavimu, tuo savaip interpretavo interviu pateiktą A. V. , kitų šaltinių informaciją. Teismas nurodė, kad reikalavimas atsakovo dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnių turinį sąlygojo operatyviniai duomenys, kurie negali būti įrodymu civilinėje byloje. Civiliniame procese įrodymu, patvirtinančiu teiginius, iš kurių būtų aišku, kad asmuo yra apkaltintas nusikaltimo padarymu, gali būti tik apkaltinamasis nuosprendis, tačiau ieškovo atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis. Sąvoka „kyšininkas“ visuomenėje suprantama neigiamai ir siejama su nusikaltimo padarymu. Todėl atsakovas pažeidė LR Visuomenės informavimo įstatymo 20 str. 2 d. 3 p. numatytą draudimą skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją, bei platinti informaciją, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Ieškovo įvardinimo kyšininku teismas nelaikė hiperbolizavimu ar žurnalisto nuomone, nes sąvokos „kyšininkas“ negalima suprasti kitaip nei paskleistos žinios apie asmenį, nusikaltusį baudžiamajam įstatymui. Nors ieškovo, kaip viešojo asmens, kritikos ribos yra platesnės nei privataus, ir atsakovas turėjo tikslą informuoti visuomenę apie susidariusią situaciją konkrečioje valstybės institucijoje, jis, remdamasis tos pačios valstybės institucijos viešai paskelbta informacija, neturėjo teisės pats kvalifikuoti, interpretuoti ieškovo veikos, apkaltinti jį nusikaltimo padarymu. Teismas pakeitė ieškovo suformuluotą paneigimo tekstą, nenurodė tekste reikalavimų, kurie yra netenkinami bei nenurodė dalies informacijos, viršijančios prašomų paneigti paskleistų žinių turinį. Patenkinęs iš dalies ieškovo reikalavimus dėl teiginių pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais jo garbę ir orumą, teismas iš dalies tenkino reikalavimą dėl moralinės žalos atlyginimo. Teismas atsižvelgė į publikacijų skaičių, į tai, kad visuose atsakovo paskleistuose teiginiuose, dėl kurių ieškovo reikalavimai tenkinami, yra tiesiogiai ir aiškiai išsakyti kaltinimai sunkaus nusikaltimo padarymu, nurodytų teiginių turinys dienraščio skaitytojams nepalieka jokių abejonių dėl išsakomų kaltinimų, informacija pateikiama kaip akivaizdus ir įrodytas faktas, ji skelbta didelį reitingą turinčiame, kone labiausiai skaitomame leidinyje, dalis nurodytų teiginių pateikta kaip straipsnių pavadinimai pirmuose puslapiuose, taip padidinant straipsnių informatyvumą ir skaitomumą. Mažindamas priteisiamą neturtinę žalą teismas atsižvelgė į tai, kad tiesioginių įrodymų apie ieškovo ar jo tėvų, kitų artimų žmonių sveikatos sutrikdymą, nepateikta.

Šalies argumentai

Ieškovas D. R. apeliaciniu skundu prašė: 1) pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, t.y. iš atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ ieškovo D. R. naudai priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti nuo 1 969,00 Lt iki 3 418,20 Lt; 2) panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimų atsakovams A. V. ir LR Užsienio reikalų ministerijai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo D. R. ieškinio reikalavimus atsakovams A. V. ir LR Užsienio reikalų ministerijai tenkinti pilnai; 3) pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą dalyje dėl reikalavimų atsakovui UAB „Lietuvos rytas“, t.y. ieškovo D. R. ieškinio reikalavimus atsakovui UAB „Lietuvos rytas“ tenkinti pilnai; 4) iš dalies panaikinus ir pakeitus skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, t.y. iš atsakovų A. V. , LR Užsienio reikalų ministerijos ir UAB „Lietuvos rytas“ ieškovo D. R. naudai priteisti visas byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kuria netenkinti reikalavimai atsakovams A. V. ir LR Užsienio reikalų ministerija, nurodė, kad teismas, konstatuodamas, kad pirmasis teiginys nepriskirtinas A. V. , be pagrindo neįvertino tos aplinkybės, kad šis teiginys paimtas iš 2003-07-26 laikraštyje „Respublika“ išspausdinto interviu, kurį parengė žurnalistė A. P. , o ne išsakytas 2003-07-24 dienos spaudos konferencijos metu, kaip nurodė teismas. Teismas nevertino aplinkybės, kad buvęs LR Užsienio reikalų ministras A. V. ar po jo buvę ministerijos vadovai jokių pretenzijų žurnalistei dėl išspausdinto interviu nepareiškė. Tokius pačius argumentus ieškovas nurodė ir dėl trečiojo bei ketvirtojo teiginių, papildomai pažymėjęs, kad teiginys „diplomatai iš tokių firmų veiklos gaudavo pajamų“ priskirtinas A. V. , kadangi jis tai pasakė viešai per televiziją 2003-07-30, o 2003-08-02 išspausdintame interviu žurnalistams dar kartą pakartojo. Ieškovas nurodė, kad nepagrįsta teismo išvada, kad iš LR valstybės saugumo departamento pateiktų telefoninių pokalbių suvestinių matyti, kad ieškovas palaikė nevienkartinius netarnybinius ryšius su kitais asmenimis vizų klausimu, nes byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas būtų palaikęs tokius ryšius vizų klausimais. Ieškovas pažymėjo, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl antrojo teiginio. Pateiktos televizijos žinių laidų ištraukos šį faktą visiškai įrodo. Tuo metu teismas rėmėsi išslaptintais telefoniniais pokalbiais ir administracinių teismų sprendimais. Tačiau nors byloje yra pateikta telefono pokalbių suvestinė, joje esanti informacija Valstybės saugumo departamento teikime nėra vertinama teisės normų laikymosi požiūriu, taip pat nėra nurodoma, kuri telefono pokalbio suvestinėje esanti informacija leidžia konstatuoti esant padarytus įstatymų pažeidimus. Be to, administracinių teismų sprendimuose nėra konstatuojama, jog D. R. būtų ėmęs neteisėtą atlygį ar gavęs kokias nors pajamas. Ieškovas pažymėjo, kad teismas nukrypo nuo LR Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl operatyvinių duomenų teisėtumo tokiose bylose. Byloje esanti telefono pokalbio suvestinė nėra tinkamas įrodymas civiliniame procese, nes tai yra operatyvinė informacija. Jos panaudojimo ir atskleidimo atvejai yra griežtai reglamentuoti Operatyvinės veiklos įstatyme ir negali būti aiškinami plečiamai. Pagal šį įstatymą kitiems nei baudžiamasis procesas tikslams operatyvinė informacija gali būti panaudojama tik tuomet, kai tokia galimybė yra aiškiai ir konkrečiai nurodyta įstatymuose, tačiau įstatymuose nenurodyta panaudoti operatyvinę informaciją civiliniame procese, todėl tokia informacija nėra leistinas įrodymas nagrinėjamoje byloje. Ieškovas nesutiko su teismo išvada, kad A. V. neapkaltino ieškovo konkrečiu nusikaltimu, nes teiginiuose yra konstatuojama, kad ieškovas, būdamas valstybės tarnautoju, gavo neteisėtą atlyginimą ir dalyvavo neteisėtoje veikloje, o tai yra ne kas kita, kaip įvardijimas padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 225 ir 228 straipsniuose. Nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, ieškovas nurodė, kad teismas priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, priešingai nei nurodė sprendime, ieškovo reikalavimą dėl paskleistų teiginių pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais ieškovo garbę ir orumą patenkino visiškai. Vien aplinkybė, kad teismas šiek tiek pakoregavo ieškovo ieškinyje nurodytą paneigimo tekstą, nereiškia, kad reikalavimą dėl paskleistos informacijos paneigimo tenkino iš dalies. Teismas nenurodė, kokioje dalyje šio reikalavimo netenkino. Be to, vien faktas, kad reikalavimas dėl paskleistų teiginių pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais ieškovo garbę ir orumą tariamai buvo patenkintas iš dalies, savaime nereiškia, jog ieškovo prašytas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis turėjo būti mažinamas. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį svarbu atsižvelgti į tai, kokio dydžio neturtinės žalos atlyginimą pagrindžia teismo nustatytos aplinkybės. Atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ skleistos informacijos pobūdis ir mastas yra tokie, kad jie savaime patvirtina 15 000 Lt neturtinės žalos ieškovui atsiradimą. Tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis net ir nesant, kaip nurodė pirmos instancijos teismas, tiesioginių įrodymų apie ieškovo ar jo tėvų, kitų artimų žmonių sveikatos sutrikimus. Tokių įrodymų buvimas būtų sudaręs pagrindą didesniam neturtinės žalos atlyginimui. Nesutikdamas su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, ieškovas nurodė, kad teismas nepagrįstai visas ieškovo bylinėjimosi išlaidas susiejo tik su reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinimu, nors pagrindiniai reikalavimai yra susiję su paskleistų žinių pripažinimu neatitinkančiomis tikrovės bei žeminančiomis ieškovo garbę ir orumą. Reikalavimų dėl paskleistų žinių pripažinimo neatitinkančiomis tikrovės bei žeminančiomis garbę ir orumą patenkintoji dalis yra 8/12, o reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintoji dalis yra 7 500/22 000, todėl iš atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ ieškovui priteistina ne 696,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, o 3 418,20 Lt.

Apeliaciniu skundu atsakovas dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjas UAB „Lietuvos rytas“ prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti pilnai; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civ.b. Nr. 3K-3-687/2003 ir kt.), tiek ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konsulinės tarnybos darbuotojus ex officio yra pripažinęs viešais asmenimis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktiką, viešas asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą informaciją ar nuomonę, kurią privatus asmuo galėtų vertinti kaip garbės ir orumo pažeidimą. Teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje apima ir teisę vartoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija paryškinama, abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama. Spauda turi teisę ne tik skleisti žinias, bet ir pareikšti nuomonę apie vienus ar kitus įvykius, taip pat ir apie jo dalyvius. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ginčijamų teiginių traktavimo kaip nuomonės. Atsakovas pažymėjo, kad sprendžiant dėl visuomenės informavimo priemonės, paskleidusios duomenis apie viešą asmenį, atsakomybės, svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusios visuomenės informavimo priemonės elgesys – jei ji elgėsi sąžiningai, tai informacijos netikslumai arba agresyvi kritika nėra pagrindas tai visuomenės informavimo priemonei taikyti atsakomybę. Nagrinėjamu atveju žurnalistė diplomatų gautą atlygį, nesusijusį su diplomatine tarnyba, įvardindama kyšininkavimu ir taip išreikšdama nuomonę apie valstybės pareigūnų elgesį, buvo sąžininga, griežtai vertino jų neteisėtus veiksmus ir apie tai informavo visuomenę. Atsakovas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą). Nė vienoje dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje nėra nurodyta, kad konkrečiai ieškovas kaltinamas kyšininkavimu baudžiamosios teisės sąvokų prasme, o tik visų diplomatų, gavusių atlygį, nesusijusį su diplomatine tarnyba, veiksmai apibendrinamai apibūdinami kaip kyšininkavimas Tokie veiksmai lygiai tai pat galėtų būtų įvardinti kaip korupcija, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir pan. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje taikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje padaryti apibendrinimai ir išaiškinimai. Kadangi informacija buvo paskleista apie viešo asmens veiklą, sąžiningai siekiant informuoti visuomenę apie to asmens veiklą, civilinė atsakomybė atsakovui UAB „Lietuvos rytas“ netaikytina. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendime nurodytu paneigimo tekstu, pažymėjo, kad tekstas „... buvo paskleisti duomenys apie D. R. , kuris nuo 1997 m. dirbo LR Užsienio reikalų ministerijoje, o nuo 2001 m. dirbo LR Generalinio konsulato Sankt Peterburge vicekonsulu, ėjo diplomatines pareigas...Dienraštis „Lietuvos rytas“ nurodytose publikacijose nesant teismo nuosprendžio neteisėtai apkaltino D. R. nusikaltimo padarymu (kyšininkavimu)“ nėra tik paskelbtų duomenų paneigimas. Tai perteklinis tekstas, komentaras ir išplėstos formos atsiprašymas, tuo pačiu paneigiant ir tikrus duomenis, kurie nežemina ir negali žeminti ieškovo garbės ir orumo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas D. R. prašė netenkinti atsakovo dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjo UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinio skundo; patenkinti ieškovo apeliacinio skundo reikalavimus; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinio skundo teiginiais, jog sąvoka „kyšininkavimas“ nebūtinai turi būti siejama su konkretaus nusikaltimo padarymu ir kad toks asmens įvardijimas spaudoje tėra nuomonė arba informacijos netikslumas, agresyvi kritika, tam tikro laipsnio faktų perdėjimas, viešojo asmens kritika. Nurodė, kad nebuvo kaltinamas pagal BK 225 str. kyšininkavimu, jo atžvilgiu nėra priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, konstatuojantis, kad ieškovas įvykdė LR BK 225 str. numatytą nusikaltimą. Atsakovas, paskleisdamas apie ieškovą teiginius dėl jo kyšininkavimo, be teisėto pagrindo apkaltimo jį sunkaus nusikaltimo padarymu. Atsakovas, kaip viešos informacijos rengėjas, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidė imperatyvius teisės normų reikalavimus ir asmens teises bei teisėtus interesus, todėl nėra atleidžiamas nuo pareigos paneigti tiesos neatitinkančias ir asmens garbę bei orumą žeminančias žinias bei atlyginti nematerialią žalą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo D. R. apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjo UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Ieškovas D. R. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje atmesti jo reikalavimai atsakovui A. V. , Užsienio reikalų ministerijai, prašant juos patenkinti, o atsakovas dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjas UAB „Lietuvos rytas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas.

Asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ir Visuomenės informavimo įstatymo 20, 21 straipsnius ginami, kai yra nustatoma: žinių paskleidimo faktas; faktas, kad žinios paskleistos apie ieškovą; faktas, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą; faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Vertinant, ar paskleista informacija yra duomenys (žinia) ar nuomonė, turi būti vadovaujamasi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Visuomenės informavimo įstatyme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 33 punktą nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais, ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų bei duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 punkte žinia apibrėžiama kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Taigi žinia yra siejama su atitinkamo fakto ir duomenų apie šį faktą buvimu. Faktas - tikras nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas, o duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti LR CPK 177 straipsnyje išvardytais įrodymais.

Dėl ieškovo D. R. apeliacinio skundo.

Ieškinys atsakovams A. V. , Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai buvo pareikštas dėl keturių teiginių, kurie buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemones, prašant juos pripažinti neatitinkančius tikrovės ir žeminančius ieškovo garbę bei orumą, o būtent:

1.”Iš sistemos dabar pašalinti visi nusikaltę pareigūnai, apie kurių pažeidimus turime informacijos” (paskelbta dienraštyje “Respublika, 2003-07-26, Nr. 173 (4017), A. P. straipsnis “Diplomatų citadelėje - kyšių skandalas, dienraščio 1 ir 3 psl.);

2.”(pareigūnai atleisti)” <...> už bendradarbiavimą su taip vadinamom turistinėm firmom ir iš jų veiklos gaudami tam tikras pajamas <...> (paskelbta LNK televizijos žinių laidoje, 2003-07-30; 18.45 val. ir TV 3 televizijos laidoje “TV3 žinios”, 2003-07-30, 18.45 val.);

3.”Be to, šią savaitę A. V. paskelbė vieša paslaptimi laikytą faktą, jog 7 diplomatai buvo priversti atsistatydinti dėl ryšių su turistinėmis firmomis, Rusijos ir Baltarusijos piliečiams padedančiomis gauti Lietuvos vizas. Ministras pripažino, kad diplomatai iš tokių firmų veiklos gaudavo pajamų” (paskelbta dienraštyje “Respublika”, 2003-08-02, Nr. 179 (4023), A. P. straipsnis „Savaitės žmogus - užsienio reikalų ministras A. V. ”, 4 psl.);

4.”Jie visi, išduodami vizas turizmo firmoms, turėdavo asmeninės naudos” (paskelbta dienraštyje ”Lietuvos rytas”, 2003-08-02, Nr. 179 (3835), B. V. straipsnis „Ministras nukreipia ugnį ir į save, bet mėgina nesudegti”, 2 psl.).

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, kad ieškovas neįrodė, jog A. V. paskleidė informaciją, kurioje būtų nurodyta, jog D. R. yra „nusikaltęs“, „ėmė kyšius“, o jo ryšiai su turizmo firmomis „yra nusikalstami“. Šią aplinkybę paneigia tai, kad nėra tokių įrašų, kurie patvirtintų ieškinyje nurodytus A. V. pasakytus žodžius. Pažymėtina, kad ieškovo nurodytuose straipsniuose ir publikacijose buvo vartojama skirtingos sakinių konstrukcijos, išsireiškimai, o teisme žurnalistai pripažino, jog URM neatskleidė, kuo yra prasižengę turėję atsistatydinti diplomatai. Tai rodo, kad A. V. gautų iš VSD duomenų pagrindu pateikė visuomenei informaciją apie diplomatų pasitraukimo iš tarnybos priežastis, o žurnalistai savaip ją interpretavo, priskirdami atskirus išsireiškimus ministrui.

Kolegija iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais ir byloje esančių įrodymų vertinimu, padarant išvadą, kad dalis reikalaujamų paneigti teiginių, susijusių su ieškovo netarnybiniais ryšiais su turizmo firmomis už atlygį, atitinka tikrovę. Šią aplinkybę patvirtina išslaptinta VSD operatyvinė medžiaga (įrašyti ieškovo pokalbiai su kitais asmenimis), LR paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2003-09-05 protokolas Nr.19 ir kiti byloje esantys įrodymai, kurie yra tinkamai įvertinti teismo (b.l. 149-162, t.1, b.l. 93-94, 111-113, 194-197). Kolegija atmeta ieškovo argumentus dėl teismui pateiktos išslaptintos VSD tyrimo medžiagos neatitikimo įrodymų leistinumui (CPK 177 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 06 22 nutartyje (b.l.24-49, t.2) analogiškoje civilinėje byloje 3K-3-23/2006 nurodė, kad išslaptintas VSD teikimas bei telefonų pokalbiai laikytini rašytiniais įrodymais (CPK 177 str. 5 d.). Tuo tarpu teismas šioje byloje ištyrė įstatymų nustatyta tvarka išslaptintus VSD atlikto tyrimo duomenis ir teikimą URM bei vertino juos kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (CPK 183 str., 185 str., 200 str., 250 str.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-07-08 nutartyje Nr. A502-704/2008 (b.l. 130-137, t. 3) spręsdamas dėl ieškovo teisės dirbti su slapta informacija, susipažino su VSD 2003-07-24 teikime nurodyta ir įbylą pateikta išslaptinta informacija; duomenys buvo gauti Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, t.y. teismui sankcionavus techninių priemonių naudojimą operatyvinėje veikoje trečiųjų asmenų atžvilgiu VSD vykdant diplomatinės tarnybos saugumo užtikrinimo funkciją. Todėl kolegija sprendžia, kad abejoti byloje esamų ir teismo ištirtų įrodymų tinkamumu, o taip pat padaryta išvada dėl ieškinio dalies nepagrįstumo pagrindo nėra. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas).

Kolegija pripažįsta nepagrįstais ir apeliacinio skundo argumentus dėl LR Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimo bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. garantijos, užtikrinančios asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, pažeidimo, kadangi teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimo mastu, kaip privatus asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 14 d. nutartis S. Č. v. UAB ,,Tauragės kurjeris“, Tauragės rajono meras byloje Nr. 3K-3-529/2001; 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis R. Č. v. UAB ,,Žeimenos krantai“ byloje Nr. 3K-3-973/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis A. S. v. UAB ,,Rinkos aikštė“ byloje Nr. 3K-3-687/2003).

Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu santykiu, atsižvelgiant į teisėtumo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijus. Asmens garbės ir orumo, gero vardo suabsoliutinimas ir teisių gynimas, esant menkiausiam netikslumui, reikštų visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas.

Kolegija pripažįsta nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl įstatymais įtvirtinto ieškovo nekaltumo prezumpcijos principo, reiškiančio, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą tik teismo nuosprendžiu, pažeidimo, nes remiantis teismų praktika, tik konkretus teiginys apie asmens kaltę ar konkretaus nusikaltimo padarymą būtų nekaltumo prezumpcijos pažeidimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-02-28 nutartis Nr. 3K-3-231/2000). Tačiau šioje byloje nėra surinkta įrodymų, kad A. V. būtų apkaltinęs ieškovą konkretaus nusikaltimo padarymu, todėl apelianto nurodytas argumentas atmestinas (CPK 178 str.).

Kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad neatitinkančių tikrovės žinių, žeminančių ieškovo garbę ir orumą, faktą patvirtina skunde nurodyti ankstesni teismų sprendimai ar nutartys, nes tokios aplinkybės šiuose dokumentuose faktiškai nėra konstatuotos.

Kadangi apeliantas neįrodė, kad A. V. paskleidė ieškinyje prašomus paneigti teiginius, iš kurių dalis teismo pagrįstai pripažinta atitinkančiais tikrovę, o kiti teiginiai negali būti pripažinti žiniomis, kurios žemina ieškovo, kaip viešojo asmens, garbę ir orumą, D. R. apeliacinis skundas atmestinas dėl visų reikalavimų.

Dėl atsakovo dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjo UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinio skundo.

Atsakovas (dienraščio leidėjas) apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas dėl paskleistos informacijos apie ieškovą, kaip viešąjį asmenį, nepagrįstai laikė nurodytą informaciją žinia, o ne nuomone, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pirmos instancijos teismas atsakovo paskleistas neatitinkančiomis tikrovės žiniomis, žeminančiomis ieškovo garbę ir orumą, pripažino:

1.“Rusų kyšiai pražudė Lietuvos diplomatus” (straipsnio pavadinimas);

2.”...Mūsų šalies diplomatai įkliuvo imdami kyšius iš įvairių firmų už duodamas vizas kaimyninėse šalyse” (1,2 teiginiai paskleisti dienraštyje “Lietuvos rytas”, 2003-07-25, Nr. 172 (3828), B. V. straipsnis „Rusų kyšiai pražudė Lietuvos diplomatus“, 1, 3 psl.);

3.”Kyšininkus dangsto valstybės paslaptis “ (straipsnio pavadinimas);

4.”Jie tapo pažeidžiami ir dėl to diplomatinė tarnyba galėjo būti mažiau saugi”, - taip vakar Užsienio reikalų ministras A. V. įvardijo kyšininkavimą”;

5.”Visi diplomatai į Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Užsienio reikalų ministerijos akiratį pateko dėl kyšių ėmimo iš įvairių bendrovių už mūsų šalies vizų išdavimą Rusijoje ir Baltarusijoje” (3,4,5 teiginiai paskleisti dienraštyje „Lietuvos rytas“, 2003-07-26, Nr. 173 (3829), B. V. straipsnis ”Kyšininkus dangsto valstybės paslaptis, 2 psl.);

6.”Užvakar iš diplomatinių postų dėl kyšių buvo priversti pasitraukt iškart net septyni Lietuvos konsulinės tarnybos darbuotojai” (dienraštis „Lietuvos rytas”, 2003-07-26, Nr. 173 (3829), B. V. straipsnis “Prieš kelionę - VSD vėzdo smūgiai”, 1, 2 psl.);

7.”Septyni konsulinės tarnybos pareigūnai, už Lietuvos vizų ir pasų išdavimą Rusijoje bei Baltarusijoje iš turizmo firmų imdavę kyšius, nebedirba” (dienraštis „Lietuvos rytas”, 2003-08-02, Nr. 179 (3835), B. V. straipsnis “Ministras nukreipia ugnį ir į save, bet mėgina nesudegti, 2 psl.);

Remiantis LR CK 2.24 straipsnio 1 dalimi preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Šioje teisės normoje pareiga įrodyti duomenų tikrumą tenka duomenis paskleidusiam asmeniui, bet ne tam asmeniui, apie kurį tie duomenys paskleisti.

Aplinkybę, kad ieškovas turėjo netarnybinius ryšius su turizmo firmomis ir už atlygį tarpininkavo joms dėl Lietuvos vizų išdavimo, patvirtina išslaptinta VSD operatyvinė medžiaga (įrašyti ieškovo pokalbiai su kitais asmenimis), LR paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos 2003-09-05 protokolas Nr. 19 ir kiti byloje esantys aukščiau paminėti įrodymai. Apie diplomatus tam tikros žinios, kurias prašoma paneigti, pasirodė jau 2003-07-25 ir 2003-07-26 dienraščiuose. Tuo tarpu Užsienio reikalų ministras A. V. informaciją apie pasitraukusius iš tarnybos diplomatus viešai pateikė 2003-07-25. Kad ministras A. V. būtų sakęs, jog ieškovas ar kiti atleisti diplomatai „yra kyšininkai“, „nusikaltę asmenys“, įrodymų nėra. Tai rodo, kad žurnalistai gautą informaciją iš ministro ar kitų šaltinių savaip interpretavo, išreikšdami savo subjektyvią nuomonę dėl diplomatų veiksmų, susijusių su jų netarnybiniais ryšiais su turizmo firmomis, nurodant, kad jie „ėmė kyšius“, „yra nusikaltę“ ir pan.

Pirmos instancijos teismas pripažino, kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ apie ieškovą paskleistos ieškinyje nurodytos žinios neatitinka tikrovės ir žeminą jo garbę bei orumą, todėl ieškinį šioje dalyje tenkino. Kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo argumentais ir pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją (žr. Dalban c. Roumanie, no. 28114/95, 49, CEDH 1999-VI). Visuomenėje vykstant diskusijai viešojo intereso klausimais, kai valstybės pareigūnai ir žurnalistai turėtų naudotis plačia laisve kritikuoti valdžios veiksmus, net kai pateiktiems teiginiams gali trūkti aiškaus faktinio pagrindo, vis mažiau svarbus tampa faktinių ir vertinamųjų teiginių (žinios ir nuomonės) skirtumas (žr. Lombardo and Others v. Malta, no. 7333/06, § 60, 2007 balandžio 24 d.; Judgment of 24 April 2007; Dyuldin and Kislov v. Russia, no. 25968/02, Judgment of 31 July 2007).

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus teisių Teismo praktika, konkuruojant dviem teisiniams gėriams (teisei į saviraiškos laisvę ir teisei į asmens garbės bei orumo apsaugą), labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje L. P. v. M. A. P., byla Nr. 3K-3-65/2006). Saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai (siaurai), o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (žr. Janowski v. Poland [GC], no. 25716/94, § 30, ECHR 1999-I; Nilsen and Johnsen v. Norway [GC], no. 23118/93, § 43; Kwiecien v. Poland, no. 51744/99, Judgment of 9 January 2007).

Kaip jau buvo minėta anksčiau, teisėjų kolegija pripažįsta, kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskleista informacija (apie ieškovo pasitraukimą iš diplomatinės tarnybos) nevisiškai atitinka informaciją gautą iš ministro, ar patvirtintą byloje esančiais įrodymais. Tačiau nei vienoje iš nurodytų dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijų ieškovas nėra įvardijamas padaręs konkretų nusikaltimą. Tuo tarpu byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovo pasitraukimas iš diplomatinės tarnybos yra susijęs su netarnybiniais ryšiais savanaudiškais (naudos gavimo) tikslais su turizmo firmomis ir Diplomatinės tarnybos bei Valstybės tarnybos paslapčių įstatymų pažeidimu, dėl ko prarado teisę dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Taip pat pažymėtina, kad dabartinėje lietuvių kalboje žodis „kyšis“ yra aiškinamas, kaip „paperkamoji dovana“, todėl ši reikšmė faktiškai negali būti visiškai atskirta nuo ieškovo netarnybinių ryšių už atlygį ar tam tikrą naudą. Tuo tarpu žodis „nusikaltęs“ bendrinėje kalboje dažnai yra vartojamas ir padarius nekriminalinio pobūdžio veiksmus. Todėl kolegija mano, kad ieškovo nurodytuose straipsniuose ir publikacijose pavartoti žodžiai „kyšininkavimas“, „ėmė kyšius“ „nusikaltę“ ir panašūs žurnalistų išsireiškimai, vertinant diplomatų neteisėtus veiksmus, yra tam tikra jų subjektyvi nuomonė, o ne žinia, kuri neatitinka tikrovės ir žeminą ieškovo garbę bei orumą. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad ieškovas turėjo viešojo asmens statusą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką garbės ir orumo gynimo bylose, konstatavo, kad „viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimu, kaip privatus asmuo. Viešojo asmens kritika, kad ir kokia griežta ir kandi bebūtų, yra leistina. Viešas asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą (nors ir ne visiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kurią privatus asmuo galėtų vertinti kaip garbės ir orumo pažeidimą. Taigi žurnalistų paskleista informacija, siekiant informuoti visuomenę apie pasitraukusio iš tarnybos viešojo asmens netarnybinę veiklą, susijusią su tam tikra nauda, apibūdinant ją ieškinyje nurodytais išsireiškimais, negali būti pripažinta nesąžininga. Paminėta aplinkybė faktiškai suteikia pagrindą atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės (CK 2.24 str. 6 d.).

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš dalies nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, todėl jis naikintinas ir priimtinas naujas, ieškinio reikalavimai dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjui atmestini (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaujantis LR CPK 93, 98 straipsniais, iš ieškovo atsakovui UAB „Lietuvos rytas“ priteistinos patirtos bylinėjimosi (žyminio mokesčio ir advokato pagalbos) išlaidas apeliacinėje teismo instancijoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendė:

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1086-727/2009 dalį, kurioje teismas pripažino, kad UAB „Lietuvos rytas“ dienraštyje „Lietuvos rytas” paskleistos per šią visuomenės informavimo priemonę žinios neatitinka tikrovės, žemina ieškovo garbę ir orumą:

1.“Rusų kyšiai pražudė Lietuvos diplomatus” (straipsnio pavadinimas);

2.”...Mūsų šalies diplomatai įkliuvo imdami kyšius iš įvairių firmų už duodamas vizas kaimyninėse šalyse” (1, 2 teiginiai paskleisti dienraštyje „Lietuvos rytas”, 2003-07-25, Nr. 172 (3828), B. V. straipsnis „Rusų kyšiai pražudė Lietuvos diplomatus“, 1, 3 psl.);

3.”Kyšininkus dangsto valstybės paslaptis“ (straipsnio pavadinimas);

4.”Jie tapo pažeidžiami ir dėl to diplomatinė tarnyba galėjo būti mažiau saugi”, - taip vakar Užsienio reikalų ministras A. V. įvardijo kyšininkavimą”;

5.”Visi diplomatai į Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Užsienio reikalų ministerijos akiratį pateko dėl kyšių ėmimo iš įvairių bendrovių už mūsų šalies vizų išdavimą Rusijoje ir Baltarusijoje” (3, 4, 5 teiginiai paskleisti dienraštyje „Lietuvos rytas“, 2003-07-26, Nr. 173 (3829), B. V. straipsnis „Kyšininkus dangsto valstybės paslaptis“, 2 psl.);

6.”Užvakar iš diplomatinių postų dėl kyšių buvo priversti pasitraukt iškart net septyni Lietuvos konsulinės tarnybos darbuotojai” (dienraštis „Lietuvos rytas”, 2003-07-26, Nr. 173 (3829), B. V. straipsnis „Prieš kelionę - VSD vėzdo smūgiai”, 1, 2 psl.);

7.”Septyni konsulinės tarnybos pareigūnai, už Lietuvos vizų ir pasų išdavimą Rusijoje bei Baltarusijoje iš turizmo firmų imdavę kyšius, nebedirba” (dienraštis „Lietuvos rytas”, 2003-08-02, Nr. 179 (3835), B. V. straipsnis „Ministras nukreipia ugnį ir į save, bet mėgina nesudegti“, 2 psl.);

8.”Septyni konsuliniai pareigūnai buvo priversti atsistatydinti liepą, paaiškėjus, kad jie ėmė neteisėtą atlyginimą už tarpininkavimą turizmo firmoms gaunant Lietuvos vizas” (dienraštis „Lietuvos rytas”, 2003-08-27 Nr. 199 (3855), straipsnis „Diplomatų byla ir vėtoma ir mėtoma”, 2 psl.; 2003-08-21 Nr. 194 (3850), B. V. straipsnis “Iš darbo savo noru – dėl psichologinio smurto”, 1 ir 6 psl.); įpareigojo UAB „Lietuvos rytas“ per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, adekvačiu paskelbimui būdu, t. y. „Lietuvos ryto” pirmajame antrajame puslapiuose paskelbti paneigimą ir priteisė atsakovo UAB „Lietuvos rytas” ieškovo D. R. naudai 7 500 Lt neturtinės žalos ir 1 696 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priimti šioje dalyje naują sprendimą ir ieškovo D. R. ieškinį atsakovui dienraščio „Lietuvos rytas“ leidėjui UAB „Lietuvos rytas“ atmesti.

Likusią dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. R. 2 172 Lt atsakovui UAB „Lietuvos rytas“ bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo D. R. 25,20 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinėje teismo instancijoje.

Kolegijos pirmininkė Virginija VolskienėTeisėjai Dalia VišinskienėAndžej Maciejevski