Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei R. M. ,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, kurias pareiškėjui sudarė Marijampolės AVPK pareigūnai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

Iš pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų nustatyta, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą iš esmės sieja su tuo, jog jis buvo konvojuojamas bei teismo posėdžio metu laikomas su antrankiais.

Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės VPK pareigūnų buvo 12 kartų konvojuotas iš Marijampolės AVPK areštinės į Marijampolės apylinkės teismą ir atgal laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. kovo 21 d. (b.l. 13-14, 26-49). Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo su antrankiais kiekvieno konvojavimo metu, todėl ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikytina nustatyta.

Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr.1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis. Pastarosiose nustatyta, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiuoju automobiliu, specialiuoju autobusu, specialiuoju vagonu, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros (3 punktas). Konvojuojamieji į tardymo izoliatorių, teritorinę policijos įstaigą ar kitas specialiąsias statutines institucijas arba kitais išimtiniais atvejais gali būti pristatomi tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone (157 punktas). Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimo departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones naudoja, konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengta kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą (223.3 punktas). Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) reglamentuojamos specialiosios priemonės, jų panaudojimo tikslas ir ribos. BVK 121 – 123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigose gali būti panaudotos specialiosios priemonės: antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika. BVK 121 straipsnio 1 dalis numato, kad Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais: 1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; 2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; 3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; 4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Pagal tą patį straipsnį, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis: 1) kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo; 2) kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu; 3) kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti; 4) konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis; 5) konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu - automobiliu Fiat Ducato (b.l. 18-19, 20-23), kuris, remiantis pateikta Techninės apžiūros rezultatų kortelę (b.l. 18), atitiko techninius reikalavimus. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, sprendžia, jog Marijampolės AVPK pareigūnai, konvojuodami pareiškėją specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu ir konvojavimo metu pareiškėjui uždėję antrankius, nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų. Taip pat atsakovas nenurodo ir byloje nenustatyta, kad pareiškėjo konvojavimo metu buvo BVK 121 straipsnio 1 - 2 dalyse nustatyti pagrindai specialiosios priemonės panaudojimui, todėl panaudodami specialiąsias priemones pareiškėjo atžvilgiu pareigūnai veikė nesilaikydami teisės aktų reikalavimų.

Dėl pareiškėjo laikymo su antrankiais teismo posėdžių metu pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 195 punktas įtvirtina, jog nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, ir iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nei vieno teismo posėdžio metu teisėjas nebuvo davęs nurodymo nuimti pareiškėjui antrankius (b.l. 50). Šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad konvojavimą vykdę pareigūnai, pristatę pareiškėją į teismo posėdį, būtų kreipęsi į posėdžio pirmininką dėl minėtos specialiosios priemonės naudojimo teismo posėdžio metu klausimo išsprendimo. Kaip minėta, specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais. Todėl pareigūnai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, turėjo kreiptis į posėdžio pirmininką dėl specialiosios priemonės naudojimo klausimo išsprendimo.

Konvojavimą vykdę pareigūnai nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar šiuo atveju buvo bylą nagrinėjusio teisėjo sprendimas, atsižvelgiant į pareiškėjo asmenybę ir duomenis apie asmens realiai keliamą pavojų sau ar aplinkiniams, laikyti jį teismo posėdžio metu surakintą antrankiais. Tokiu būdu pareigūnai nesilaikė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl pareigūnų veiksmai, naudojant specialiąją priemonę (antrankius) pareiškėjo atžvilgiu teismo posėdžio metu, šiuo atveju negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2016).

Motyvuojamoji dalis

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vertinant priteistinos žalos dydį nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Tai reiškia, jog konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Nors pareiškėjas teigia, jog pareigūnams skundėsi dėl uždedamų antrankių ir prašė juos nuimti, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs tokias pretenzijas, nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų ginčo laikotarpiu. Pateiktame Tarnybiniame pranešime (b.l. 50) konstatuota, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užfiksuoti jokie pareiškėjo skundai, įskaitant ir skundus dėl sveikatos. Be to, iš byloje pateiktų Postų žiniaraščių (b. l. 26-49) nustatyta, kad policijos pareigūnai, vykdę pareiškėjo konvojavimą, jokių pastabų ar pretenzijų konvojavimo metu ginčo laikotarpiu neužfiksavo, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjui tokia teisė būtų ribojama.

Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų konvojavimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant konvojavimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad asmens laikymas su antrankiais, nesant tam teisėto pagrindo, neabejotinai sukėlė jam papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (CK 6.271 str.). Vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 187 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti D. P. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 187 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt septynis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.