- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-395-300-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00411-2009-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Civilinis ieškovas
- G. R.
- Nukentėjusysis
- G. R.
- Advokatai
- Saulius Alysas, Vytautas Blažaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendžio, kuriuo:
J. T., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo, ir ji perduota J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsakomybei pagal laidavimą be užstato, ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta. Nustatytas laidavimo terminas 1 (vieneriems) metams.
Priteista iš J. T. 35 747,20 Lt (trisdešimt penki tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt septyni litai 20 ct) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo G. R. naudai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
J. T. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 19 dieną, apie 19.26 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodama S. T. priklausantį automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų saugumo priemonių, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams ir jų turtui, tuo pažeisdama KET 9 punkto reikalavimus, ne sankryžoje sukdama į kairę neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir nedavė kelio priešinga eismo juosta tiesiai važiavusiam motociklui „Yamaha Yze-1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiam ir vairuojamam G. R., tuo pažeisdama KET 106 punkto reikalavimus, ir su juo susidūrė, dėl to motociklo vairuotojui G. R. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl įvykio metu patirtų sužalojimų – kairio kelio kirstinės žaizdos, atviro kairio kelio sąnario išnirimo, savo girnelės raiščio, priekinio kryžminio raiščio, abiejų kolateralinių raiščių plyšimų, abiejų meniskų plyšimų, kairės girnelės lūžio, dešinio stipinkaulio ir dešinio alkūnkaulio atvirų skeveldrinių lūžių – ir iš to kilusių pasekmių, t. y. kairio kelio sąnario potrauminės kontraktūros (funkcijos nepakankamumas trečio laipsnio) ir trečio laipsnio artrozės, G. R. neteko 30 (trisdešimties) procentų bendrojo darbingumo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. R. prašo: pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendį, pagal kurį J. T., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą; dėl netinkamo pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės, pripažinus ją kalta pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, jai skirti bausmę, susijusią su laisvės atėmimu; priteisti iš J. T. jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirti J. T. baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams; kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.
Nukentėjusiojo teigimu, teismas išnagrinėjęs bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie lėmė, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad
teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 11 dalies 1 punkto nuostatų reikalavimų, kad visi įrodymai būtų vertinami ir pagrįsti išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimų. Taip pat nurodo, kad teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jo paaiškinimus apie įvykius ir kitas faktines aplinkybes vertino klaidingai, vienapusiškai, vienareikšmiškai arba jų visiškai nevertino ir neanalizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Nurodo, jog BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos visos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nukentėjusiojo teigimu, J. T. atitinka pirmąją sąlygą – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą, tačiau neatitinka antrosios sąlygos, t. y. kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teigia, jog J. T. ikiteisminio tyrimo metu kalta neprisipažino ir visą kaltę dėl autoavarijos vertė jam, vėliau savo kaltę pripažino iš dalies ir dėl savo padarytos veikos nė kiek nesigailėjo. Taip pat nurodo, kad J. T. visą laiką jį sekiojo ir darė nuotraukas (jos buvo pateiktos teismui), bandydama teismą įtikinti, kad jis simuliuoja ir nėra tiek sužalotas, kaip yra nustatyta teismo medicinos specialisto, o atsiprašė tik teisme. Pasak nukentėjusiojo, teisminio nagrinėjimo metu kaltinamoji prisipažino savo kaltę ir nurodė, kad ji gailisi, bet tai, apelianto nuomone, padarė verčiama surinktų byloje įrodymų ir siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi teigia, kad šiuo atveju teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad J. T. prisipažinimas ir gailėjimasis yra nenuoširdus ir neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų. Taip pat nurodo, jog trečioji BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga, kad asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji padaryta. Apeliantas nurodo, jog žala privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens savo noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms. Taigi nukentėjusysis nurodo, jog teismas atsižvelgė, jog J. T. iš dalies atlygino padarytą žalą, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad ji atlygino tik 800 Lt, ir tai, nukentėjusiojo nuomone, padarė verčiama BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų. Nurodo, jog per du metus nuo autoavarijos, ji per du kartus atlygino 800 Lt, iš kurių 400 Lt atlygino teismui išeinant priimti nuosprendį, ir tai, pasak nukentėjusiojo, rodo, kad ji atlygino dalį žalos verčiama pačios situacijos. Taip pat nurodo, kad šiuo atveju kaltininkė nesiėmė jokių priemonių, kad atlygintų jam padarytą žalą, ir teismas neturėjo atsižvelgti į šią aplinkybę. Teigia, kad pagal teismų praktiką dalis atlygintos žalos gali būti pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai atlyginama pakankamai didelė dalis žalos, leidžianti tikėtis, kad netrukus bus atlyginta likusi žalos dalis, kaltininkas deda nuoširdžias pastangas atlyginti likusią padarytos žalos dalį ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-420/2007,2K-437/2007,2K-579/2010). Mano, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad netrukus jam bus atlyginta nors ženkli žalos dalis, kad ji dėtų nuoširdžias pastangas atlyginti jam padarytą žalą. Nurodo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji visiškai atlygins padarytą žalą, nes, apelianto teigimu, ji nesutiko teisminio nagrinėjimo metu su jo prašoma priteisti žala, ją ginčijo ir nesitarė dėl žalos atlyginimo, o sutikta po nuosprendžio J. T. aiškiai jam pasakė, kad ji neturi iš ko jam atlyginti žalą ir kad jis gaus centus. Nurodo, jog ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte – tai pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi teigia, kad teismo sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą priimtas formaliai atsižvelgus į BK 40 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau neįvertinus ir nenurodžius privalomų motyvų, ar yra pakankamas objektyviais duomenimis pagrįstas pagrindas atleisti J. T. nuo baudžiamosios atsakomybės, o būtent – ar bus pasiekti bausmės tikslai atleidžiant kaltinamąją nuo baudžiamosios atsakomybės. Apelianto teigimu, teisme laiduotoja nepaaiškino, kaip ir kokią teigiamą įtaką ji gali daryti kaltininkei, kad ši nepažeidinėtų įstatymų. Tai, nukentėjusiojo nuomone, rodo, kad laidavimo klausimas teisme buvo tiriamas paviršutiniškai, atskirai nuo nusikalstamos veikos, kurią padarė kaitinamoji.
Taip pat nurodo, kad J. T. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė pažeisdama Kelių eismo saugumo taisykles ir tai ji padarė naudodamasi specialia teise vairuoti transporto priemones. Todėl apeliantas mano, kad nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą uždraudimą naudotis specialia teise teismas gali skirti kartu su bausme, taip pat atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės bei atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teigia, kad šioje byloje J. T. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas pasižymėjo šiurkštumu, nes ji važiuodama su automobiliu ir sukdama buvo ypač neatidi ir abejinga kitiems eismo dalyviams, anksčiau yra bausta už kelių eismo taisyklių pažeidimą, padarė kelių eismo taisyklių pažeidimą net tada, kada buvo jai iškelta baudžiamoji byla, tai, nukentėjusiojo nuomone, rodo, kad ji nepadarė išvadų, todėl ji toliau turėdama teisę vairuoti transporto priemones, gali toliau vykdyti eismo taisyklių pažeidimus, todėl jai taikytinas draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones.
Nurodo, kad dėl J. T. nusikalstamos veikos padarymo patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat nurodo, jog CK 6.250 straipsnis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Taigi teigia, jog atsižvelgiant į pasekmes (neaiškios šiandien), į patirtus skausmus, į atliktų 8 operacijų skaičių, į sužalojimus, jų įtaką tolimesniam jo gyvenimui, į nepataisomus liekamuosius dvasinius reiškinius, į tai, kad 2011-05-10–2013-05-10 laikotarpiui neteko 50 procentų darbingumo, į reikalingus tolimesnius gydymus, kurie atsilieps jo darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams, savo neturtinę žalą vertina 50 000 Lt. Nurodo, jog teismas neturtinę žalą vertino 40 000 Lt suma, iš kurios dalį (3452,80 Lt) atlygino draudimas, todėl iš J. T. teismas priteisė neturtinės žalos aiškiai per mažai (padarytas sunkus kūno sužalojimas).
Be kita ko, apelianto teigimu, kadangi teismas nesant visoms BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų, neteisingai pritaikė J. T. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl teismo nuosprendis keistinas ir jai skirtina laisvės atėmimo bausmė.
Apeliacinio proceso metu atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės ir jos gynėjas prašė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas, jo atstovas, prašė nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Susipažinęs su bylos medžiaga ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliaciniu skundu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendis nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, dėl to nepagrįstai atleidus J. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad J. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalyje, tačiau apylinkės teismas nepagrįstai J. T. atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas ir atleido ją nuo baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukė.
Dėl Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio taikymo
Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų, ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Visų šių sąlygų egzistavimas iš tiesų sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys bylose 2K-239/2008, 2K-31/2010; 2K-51/2010; 2K-84/2010). Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.
Taigi Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos nurodo pagrindines sąlygas, kurioms esant galima asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.
Byloje nustatyta, kad J. T. padarytas nusikaltimas kvalifikuotinas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalį. Šiame BK straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neatsargius nusikaltimus. Taigi akivaizdu, kad BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų – neatsargus nusikaltimas – šioje baudžiamojoje byloje yra.
Antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje yra laiduotojos, J. J., t. y. J. T. sesers prašymas perduoti kaltininkę laiduotojos atsakomybei pagal laidavimą (2 t., 33 b. l.). Taip pat byloje yra duomenų, kad J. J. pagal gyvenamąją vietą ir darbovietėje charakterizuojama teigiamai (2 t., 34–35 b. l.), neteista (2 t., 18 b. l.). Be to, iš bylos medžiagos, iš apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti (2 t., 182 b. l.), kad J. J. buvo apklausta teisiamojo posėdžio metu, kur ji patvirtino, kad jos ir sesers J. T. santykiai artimi, kad jos dažnai bendrauja. Esant aptartoms aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. J. yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo, galintis turėti teigiamos įtakos J. T..
Iš šių bylos duomenų matyti, kad visos BK 40 straipsnio 1 dalies sąlygos byloje yra, tačiau BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos ir kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Teismų praktikoje konstatuota, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma, ir tik visų šių sąlygų buvimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-84/2010, 2K-P-82/2010). Taigi tokiu atveju asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Taigi pirmoji iš BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra ta, kad asmuo turi būti pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad J. T. praeityje neteista, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą (1 t., 127 b. l.). Iš to, kas aptarta, išplaukia, kad pirmoji iš BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų šioje baudžiamojoje byloje yra.
Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte, yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. (kasacinė byla Nr. 2K-P-82/2010). Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad J. T. nuo pat pirmosios apklausos teigė, kad sukdama į kairę pajuto didelį smūgį, paties susidūrimo nematė ir nematė, kad kas būtų važiavęs link jos (1 t., 43–44 b. l.), ką patvirtino tiek kitos apklausos (1 t., 50–53 b. l.), tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, kur parodė, kad sukdama į kairę tikrai nematė nukentėjusiojo, atsiprašė jo, visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi (2 t., 177–178 b. l.). Taigi duodama ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui parodymus, J. T. patvirtino savo padarytos veikos faktą, teisingai nusakė šios veikos svarbiausius bruožus ir padarymo aplinkybes. Ir nors nukentėjusysis ir civilinis ieškovas skunde nurodo, kad J. T. ikiteisminio tyrimo metu kalta neprisipažino ir visą kaltę dėl autoavarijos vertė jam, vėliau savo kaltę pripažino iš dalies ir dėl savo padarytos veikos nė kiek nesigailėjo, jį sekiojo ir darė nuotraukas, atsiprašė tik teisme, kad jos gailėjimasis nenuoširdus, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais nesutinka, juos atmeta ir atkreipia dėmesį, kad J. T. apie padarytą veiką davė teisingus parodymus (1 t., 43–44 b. l., 50-53 b. l., 2 t., 177–178 b. l.), pripažino teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškė ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir dėjo pastangas atlyginti žalą. J. T. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo atlygino 800 Lt (2 t., 145 b. l.), bylą nagrinėjant apeliacine tvarka – dar 400 Lt. Taigi, nors J. T. šiuo metu yra atlyginusi nedidelę (1200,00 Lt) žalą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. T. turi šeimą, augina du vaikus, jos mėnesinis atlyginimas 250 Lt, ji atsiprašė nukentėjusiojo. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, kolegija daro išvadą, kad yra ir antroji, ir trečioji būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, J. T. visiškas pripažinimas savo kaltės ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką bei bent iš dalies atlyginta padaryta žala.
Tačiau, kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą sprendžia, kad nėra ketvirtosios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos. Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrašytas teiginys, kuriuo šios sąlygos egzistavimą grindė apylinkės teismas, kad yra pagrindo manyti, jog žala nukentėjusiajam bus visiškai atlyginta, nes priešingai leidžiančių duomenų į bylą nėra pateikta, pagrįstas vien deklaratyviu konstatavimu, nepateikiant jokių tai pagrindžiančių objektyvių duomenų. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie įstatymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. T. su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo nesitarė, susitarimo dėl žalos atlyginimo nesudarė, todėl apeliacinės instancijos teismas ir daro išvadą, kad neįvykdyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K–435/2011).
Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma; tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008). Taigi, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nėra visų būtinų sąlygų, leidžiančių spręsti apie J. T. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. nesant pagrindo manyti, kad ji šią, t. y. neturtinę žalą atlygins ateityje (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygos nebuvimas), nėra ir pagrindo taikyti jai BK 40 straipsnio nuostatų.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas J. T. Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas, atleisdamas ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nutraukdamas jos atžvilgiu baudžiamąją bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, BK 40 straipsnio nuostatas, kadangi padarė nepagrįstą išvadą, jog yra visos sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos 40 straipsnyje.
Dėl to, kas paminėta, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio (BPK 328 str. 1 p.).
Dėl kitų nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinio skundo argumentų
Apelianto skunde nurodytas prašymas – vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirti J. T. baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, atmestinas. Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo – tiesioginis objektas yra saugus kelių eismas (ar transporto priemonių saugus eksploatavimas), kurį teisiškai reglamentuoja atitinkamos taisyklės. Kelių eismo taisyklių paskirtis – užtikrinti tokį transporto priemonių eismo reguliavimą, kad būtų užkirstas kelias žalai padaryti, kad asmuo, vairuojantis didesnį pavojaus šaltinį, nekeltų grėsmės kitiems eismo dalyviams, aplinkai. Taigi sprendžiant, kokie veiksmai (ar neveikimas) sudaro eismo saugumo taisyklių pažeidimą, visų pirma, tenka vadovautis atitinkamu teisės aktu, konkrečia jo norma. Šiuo atveju teismo nuosprendžiu pripažinta, kad J. T. pažeidė kelių eismo saugumo taisyklių 9, 106 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, jų turtui, ne sankryžoje sukdama į kairę neįsitikino, kad tai daryti saugu ir nedavė kelio priešinga eismo juosta tiesiai važiavusiam motociklui, su juo susidūrė, įvyko eismo įvykis, kurio metu motociklo vairuotojui G. R. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Aukštesnės instancijos teismas nesutinka su nukentėjusiojo skunde nurodytu teiginiu, kad šioje byloje J. T. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas pasižymėjo šiurkštumu, nes ji važiuodama automobiliu ir sukdama buvo ypač neatidi ir abejinga kitiems eismo dalyviams, anksčiau yra bausta už kelių eismo taisyklių pažeidimą, padarė kelių eismo taisyklių pažeidimą net tada, kada buvo jai iškelta baudžiamoji byla, ir tai, nukentėjusiojo nuomone, rodo, kad ji nepadarė išvadų, todėl ji toliau turėdama teisę vairuoti transporto priemones, gali toliau vykdyti eismo taisyklių pažeidimus, todėl jai taikytinas draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo mėn. 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose, apžvalgoje Nr. 30 nurodyta, kad BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis jis padarė nusikalstamą veiką. Byloje nustatyta, kad naudodamasi specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, J. T. šį nusikaltimą, sukėlusį sunkias pasekmes, įvykdė pažeisdama KET taisykles, tačiau įvykio metu ji buvo blaivi, pati iškvietė medikus, jos šeimoje auga du vaikai, jos šeima gyvena (duomenys neskelbtini) rajone, jai reikalinga vežioti vaikus į miestą. Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti, kad J. T. nėra piktybinė KET pažeidėja, kadangi už administracinius teisės pažeidimus ji bausta tik du kartus – 2000 metais ir 2010 metais, paskutinį kartą bausta už tai, kad pastatė automobilį po draudžiamu ženklu. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės rodo, kad J. T. nėra nei piktybiška KET pažeidėja, nei abejinga saugaus eismo reikalavimams, todėl kolegija sprendžia, kad J. T. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – netikslinga.
Kitas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skunde nurodytas teiginys, kad iš J. T. teismas priteisė neturtinės žalos aiškiai per mažai, taip pat atmestinas. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajam G. R. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgė į J. T. turtinę padėtį – J. T. šeimoje augina du vaikus, iš kurių vienas nepilnametis, J. T. šeima socialiai remtina, turi kreditorinių įsipareigojimų bankui, į žalą padariusio asmens kaltę – padarytas neatsargus nusikaltimas, į padarytos žalos pasekmes – nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam G. R. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų konstatuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo, nukentėjusysis G. R. patyrė kairio kelio kirstinę žaizdą, atvirą kairio kelio sąnario išnirimą, savo girnelės raiščio, priekinio kryžminio raiščio, abiejų kolateralinių raiščių plyšimą, abiejų meniskų plyšimą, kairės girnelės lūžį, dešinio stipinkaulio ir dešinio alkūnkaulio atvirus skeveldrinių lūžius, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis ilgai gydėsi ir tebesigydo iki šiol, patyrė kelias medicinines operacijas, išgyveno didelį fizinį skausmą, 2010-05-18–2011-05-17 laikotarpiui G. R. nustatytas 50 % darbingumo lygis. Taipogi apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog J. T. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš J. T. neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė tiek į kaltininko asmenybę ir jo turtinę padėtį, tiek ir nusikaltimu padarytos žalos (šiuo atveju, sunkaus sveikatos sutrikdymo) pobūdį ir dydį. Pirmosios instancijos teismas, įvertino visas šias aplinkybes ir pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies, mažindamas jį nuo prašomos priteisti 50000 Lt sumos iki 35747,20 Lt.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinę žalą galima įvertinti tik sąlygiškai, todėl tokio atlyginimo paskirtis tik kompensacinė ir čia negali būti taikomas visiško žalos atlyginimo principas.
O tai, kad, apelianto nuomone, teismas jam priteisė aiškiai per mažai žalos, negali būti teismui pagrindu laikyti jam padarytą neturtinę žalą tokią didelę, kokią jis nurodo savo skunde.
Dėl bausmės
Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, naikinant apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria J. T. atžvilgiu buvo taikytos Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatos, todėl sprendžiamas J. T. bausmės klausimas. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymą skiriant bausmę J. T. atsižvelgiama į tai, kad ji padarė neatsargų nusikaltimą, kad nusikalto būdama neteista, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką, kas pripažintina jos atsakomybe lengvinančia aplinkybe, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jos asmenybę – turi šeimą, augina du vaikus.
Be to, kolegija skirdama bausmę atsižvelgia ir į tai, kad J. T. iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, atsiprašė jo, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad J. T. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, tinkamai įvertino šiuos veiksmus, dėl jų gailisi, todėl teisėjų kolegija, mano, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali nutraukti jos siekį ir stengimąsi gyventi pilnavertį ir teisingą gyvenimą. Taip pat, kolegija spręsdama dėl J. T. skiriamos bausmės, kuri atitiktų jos padarytos veikos pavojingumą ir asmenybę bei atsižvelgdama į tai, kad J. T. atlyginimas šiuo metu – 250 Lt, kad ji turi šeimą, kuri yra socialiai remtina, du vaikus, iš kurių vienas nepilnametis, turi kreditorinių įsipareigojimų bankui, bei siekdama greitesnio nukentėjusiojo interesų patenkinimo, sprendžia, kad BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – baudos ir arešto paskyrimas netikslingas, kuris apsunkintų tiek J. T., tiek jos artimųjų bei nukentėjusiojo interesus, todėl jai skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad tokį asmenį būtina izoliuoti nuo visuomenės tam, kad būtų įgyvendinta būtinybė sulaikyti jį nuo nusikaltimų darymo ateityje, nubausti ir šiuo būdu užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, kolegija daro išvadą, kad teisingumo principas bus įgyvendintas ir bausmės tikslai bus pasiekti atidedant J. T. skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,
nusprendė:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria J. T. atžvilgiu buvo taikytos BK 40 straipsnio nuostatos, ir kuriuo ji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymo, ir ji perduota J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsakomybei pagal laidavimą be užstato, ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta.
Pripažinti J. T. kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalį ir nuteisti ją laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 7 punktu, J. T. atidėti paskirtos bausmės vykdymą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant ją, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.