Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-3303-832/2017 išnagrinėjus bankrutuojančio fizinio asmens D. K. bankroto administratoriaus UAB „Alisanta“ įgalioto asmens D. J. prašymą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi iškėlė fizinio asmens D. K. bankroto bylą ir nustatė trisdešimties dienų terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos. 2017-06-13 teisme gautas bankroto administratoriaus prašymas dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 3 d. nutartimi netvirtino kreditorinių reikalavimų ir fizinio asmens D. K. bankroto bylą nutraukė. Šiaulių apygardos teismas, 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi išnagrinėjęs pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą, jį patenkino iš dalies, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį panaikino ir perdavė klausimą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo Mažeikių rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti kreditorinius reikalavimus ir nutraukta fizinio asmens bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

10. Byloje nustatyta, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi pareiškėjai D. K. iškėlė fizinio asmens bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 28 d. 2017 m. birželio 13 d. teisme gautas bankroto administratorės UAB „Alisanta“ prašymas patvirtinti bankrutuojančio asmens kreditorinius reikalavimus dėl 625 713,59 Eur sumos: kreditoriaus T. K. reikalavimas – 1296,13 Eur dėl priteisto išlaikymo pilnamečiam vaikui (įsiskolinimas pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. teismo įsakymą); R. K. – 5341,17 Eur dėl išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams D. K. ir T. K. (įsiskolinimas pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. vykdomąjį dokumentą Nr. 2-103-715/2007); Valstybės įmonės Turto banko – 619 061,56 Eur dėl nuosprendžiu priteistos žalos išieškojimo (2006 m. balandžio 19 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu priteista Valstybės įmonei Turto bankui solidariai iš D. K. bei S. P. ir G. M., 2 161 665,85 Lt (626 061,70 Eur) dėl žalos atlyginimo, negrąžintos skolos likutis 619 061,56 Eur) ir antstolės E. M. – 14,73 Eur dėl neišieškotų vykdymo išlaidų.

11. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas MMA (FABĮ 2 str. 2 d.). Remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu, nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti.

12. FABĮ 29 straipsnio 7 dalis numato, kad plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas, ir įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.

13. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį rėmėsi Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu, kuriuo buvo pripažinta, jog FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d., TAR, 2015 m. gruodžio 30 d., Nr. 21017; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., TAR, 2015 m. gruodžio 30 d., Nr. 21017) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštaravo (prieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

14. Vertindamas, ar pareiškėja D. K. yra nemoki FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, teismas pripažino, kad nėra įskaitomi kreditorių – T. K., R. K. ir Valstybės įmonės Turto bankas reikalavimai, kurie negali būti nurašyti, taigi pareiškėjos skolinių nenurašomų įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma neviršija 25 MMA, t. y. jos turtinė būklė neatitinka pirmiau nurodytoje teisės normoje nustatyto nemokumo kriterijaus. Bylą nagrinėjęs teismas nustatęs, kad pareiškėjos D. K. nemokumas neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodyto kriterijaus, pripažino, kad nėra pagrindo tvirtinti kreditorinių reikalavimų ir bankroto bylą nutraukė.

15. Atskirasis skundas grindžiamas argumentu, kad vėlesni teisės normų pakeitimai ar Konstitucinio Teismo išaiškinimai dėl teisės normų neatitikties LR Konstitucijai, neturi lemti apeliantės teisinės padėties, juolab neturi jos bloginti, nes taip būtų pažeistas teisingumo principas taip pat teisėtų lūkesčių principas. Su tokia apeliantės dėstoma poziciją apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

16. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną LR Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Iš LR Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatos kyla draudimas ne tik priimti naujus Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu pagrįstus sprendimus, bet ir vykdyti jau priimtus sprendimus, jeigu jie dar nėra įvykdyti. Sprendimų, pagrįstų Konstitucijai prieštaraujančiais teisės aktais, nevykdymas taip pat vertintinas kaip retroaktyvus Konstitucinio Teismo nutarimų poveikis. Taigi, LR Konstitucijos 107 straipsnio l dalies nuostata reiškia, kad oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo sprendimą, nustatantį, kad atitinkamas aktas prieštarauja LR Konstitucijai, teismas, spręsdamas konkrečią byla, neturi teises taikyti prieštaraujantį LR Konstitucijai teises aktą.

17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu, kuriuo buvo pripažinta, jog FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (atitinkamomis redakcijomis) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštaravo (prieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Taigi, apeliantės skundžiama nutartis priimta vadovaujantis nutarties priėmimo dieną LR Konstitucijai neprieštaraujančiomis teisės normomis.

18. Apeliantė tvirtina, kad didžiausio kreditoriaus – Valstybės įmonės Turto bankas reikalavimo teisę į skolininkę įgijo pagal Šiaulių apygardos teismo 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendį, iš fizinių asmenų solidariai priteisus 626061,70 Eur žalos atlyginimo. Apeliantė dešimt metų sąžiningai dirbo ir stengėsi padengti žalą, o galiojantis teisinis reglamentavimas sudarė sąlygas kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Taigi, apeliantei nesuprantama, kokiu pagrindu teismas nutraukė bankroto bylą, kuri buvo iškelta to paties teismo nutartimi, kuri jau seniai įsiteisėjusi.

19. Visų pirma, atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad fizinio asmens bankroto instituto teisiniu reguliavimu siekta sudaryti prielaidas atkurti skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, apsaugoti kreditorių interesus suteikiant galimybę iš nemokaus fizinio asmens atgauti bent dalį skolų, taip pat palengvinti sąžiningo nemokaus fizinio asmens padėtį suteikiant jam galimybę grįžti į aktyvią ekonominę veiklą; tačiau reguliuojant fizinio asmens bankroto procesą nebuvo siekiama sudaryti sąlygų fiziniams asmenims apskritai išvengti atsakomybės už turimus skolinius įsipareigojimus. Antra, pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 8 dalies 1 punktą, 29 straipsnio 7 dalį asmuo pripažįstamas nemokiu, jeigu jo objektyviai negalimų įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų, kitų nei išvardytieji FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje, suma viršija 25 MMA; jeigu asmuo turi tik tokių skolinių įsipareigojimų, iš kurių kylantys reikalavimai, pasibaigus bankroto procesui, nėra nurašomi, bankroto byla jam negali būti iškelta. Šiuo konkrečiu atveju visi prašomi patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, išskyrus antstolės reikalavimą, patenka į FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje reguliavimo sritį ir negali būti nurašomi. Trečia, Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarime „Dėl LR fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatų atitikties LR Konstitucijai” konstatuota, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui nurašomi, sudarytos prielaidos tokią žalą padariusiam asmeniui išvengti pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą, o ją patyrusiam asmeniui, dėl jam padarytos žalos tapusiam kreditoriumi fizinio asmens bankroto procese, negauti teisingo patirtos žalos atlyginimo. Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu nepaisyta Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto žalos atlyginimo principo, taip pat konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad bankroto bylos iškėlimo metu pareiškėjos D. K. nemokumas neatitiko FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodyto nemokumo kriterijaus. Taigi, nustačius, jog nėra vienos iš bankroto bylos iškėlimo sąlygų ir pareiškėjos D. K. nemokumas neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodyto nemokumo kriterijaus, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino netvirtino kreditorinių reikalavimų ir vadovaudamasis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 10 punktu fizinio asmens D. K. bankroto bylą nutraukė.

20. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamos nutarties atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.