Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei Puidienei, Evelinai Dzenytei

viešame teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės D. R., nuteistojo M. P. ir nuteistojo S. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu mokytis arba dirbti, arba užsiregistruoti darbo biržoje, nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu (apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą), neatlygintinai išdirbti 40 val. per 4 mėn. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Šiuo nuosprendžiu S. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 138 straipsnio 2 dalies, 6, 8 punktuose ir paskirta 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio, 5 dalies, 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir 60 parų arešto bausmė, paskirta 2015-10-12 Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, subendrinta bausmes apimant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trims) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityta laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2015-04-28 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. A. ir M. P. nuteisti už tai, kad 2015-04-18, laikotarpyje nuo 21.30 val. iki 22.10 val., (duomenys neskelbtini), lauke prie apleisto mūrinio pastato, S. A. tyčia sudavus kumščiu bei spyrus koja V. G. daugybinius smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, tuo pat metu M. P. ir asmeniui, kuris veikos darymo metu neturėjo amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, sudavus V. G. smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei kitas kūno vietas, pargriautą ant žemės V. G. S. A. smaugiant rankomis už kaklo, bendrais veiksmais padarė V. G. daugybinius kūno sužalojimus – nubrozdinimus kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, nubrozdinimą dešinio kelio priekinėje vidinėje dalyje, nubrozdinimą dešinio smilkinio srityje, nubrozdinimą kairio smilkinio srityje, nubrozdinimą pakaušyje, nubrozdinimą kaktos dešinėje viršutinėje dalyje, nubrozdinimą kairio skruosto srityje, nubrozdinimus pilvo kairėje, kraujosruvą kaklo priekyje kairėje viršutinėje dalyje, kraujosruvą kaklo priekyje dešinėje viršutinėje dalyje, kraujosruvą kaklo priekyje kairėje apatinėje dalyje, pereinančią į krūtinės kairę pusę, kraujosruvą dešinės akies obuolio junginėje, kraujosruvas akių vokuose, kairiojo žandinio ančio išorinės sienelės lūžį, kairės akiduobės vidinės sienelės lūžį, kraujavimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais. Tai yra S. A. dėl chuliganiškų paskatų, aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, viešoje vietoje kitų asmenų, tarp jų ir nepilnamečių akivaizdoje, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – neva nukentėjusysis nepilnametis V. G. kartu su draugais (duomenys neskelbtini) seniūnijos kaimuose kabinėjasi prie žmonių, itin žiauriai, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. P., bendrais veiksmais V. G. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad kaltinamieji S. A. ir M. P. sudavė smūgius V. G. į galvą, iš kurių bet kuris smūgis nukentėjusiajam galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po galvos minkštaisiais dangalais ir kairio žandinio ančio ir kairės akiduobės vidinės sienelės lūžį, t. y. sužalojimus, kurie nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, abu bendrininkai veikė tyčia ir konkliudentiniais veiksmais siekė realizuoti bendrą nusikalstamą ketinimą, kaltinamųjų veika teisingai kvalifikuota, kaip baigtas nusikaltimas, pagal faktiškai atsiradusius padarinius – nesunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą (BK 138 str.).

2.1. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teismas sprendė, kad S. A. padarytas nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas traktuotinas, kaip itin žiaurus ir padarytas iš chuliganiškų paskatų.

2.2. Tuo tarpu M. P. veikoje apylinkės teismas nenustatė itin žiaurių ir chuliganiškų motyvų, t. y., būtinųjų nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 straipsnio, 2 dalį, 6 ir 8 punktus, kvalifikuojančių požymių, jo veika kvalifikuotina pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį. Iš kaltinimo pašalinama aplinkybė, kad nusikalstama M. P. veika padaryta itin žiauriai ir iš chuliganiškų paskatų.

2.3. Skirdamas bausmę M. P. Kauno apylinkės teismas atsižvelgė į bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (LR BK 91 straipsnis), vadovavosi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybę, tai kad veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, lengvinančių aplinkybių nenustatė.

2.4. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę S. A. Kauno apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, pagal BK 27 straipsnio 1 dalį S. A. pripažino recidyvistu, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje.

3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė D. R. (toliau – ir prokurorė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendį S. A. atžvilgiu. S. A. už LR BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą skirti 4 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 3 dalimi ir 9 dalimi, šią bausmę subendrinti su 2015-10-12 baudžiamuoju įsakymu paskirta galutine 60 parų arešto bausme visiško sudėjimo būdu ir galutinę bausmę S. A. paskirti 4 metus 6 mėn. laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

3.1. Prokurorė skunde nurodo, kad teismas nuteistajam S. A. paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę, taip pat bendrindamas paskirtąja skundžiamu nuosprendžiu bausmę su anksčiau paskirtąja, nepagrįstai taikė bausmių apėmimo būdą, t.y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Prokurorės nuomone teismas netinkamai atsižvelgė į LR BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

3.2. Apeliaciniame skunde prokurorė savo reikalavimą grindžia tuo, kad nuteistasis S. A. iki nusikalstamos veikos, už kurią pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, buvo teistas keturis kartus, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus, pripažintas recidyvistu. Prokurorė skunde nurodo, kad nusikaltimas padarytas su ypatingu brutalumu - nuteistasis nukentėjusįjį mušė rankomis ir spardė kojomis itin intensyviai, smaugė, liudytojų parodymais, smurtavimo eigoje neleido kviesti pagalbos. Nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į nuteistojo asmenybę, jo vaidmenį nusikaltime, į veikos pavojingumą.

3.3. Prokurorė skunde nurodo, kad LR BK 138 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki penkerių metų, šios sankcijos bausmės vidurkis yra 2 metai 7 mėn. 15 d. Todėl šiuo atveju buvo netinkamai pritaikytos ir LR BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, parenka bausmės rūšį, taip pat jos dydį, skaičiuodamas nuo bausmės vidurkio. Nuteistajam S. A. paskirtoji trejų metų laisvės atėmimo bausmė tik nedaug viršija sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, todėl aiškiai per švelni.

3.4. Taip pat prokurorė skunde teigia, kad Skirdamas galutinę bausmę S. A., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė bausmių apėmimo būdą, numatytą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte. LR BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas numato bausmių apėmimo taikymą, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal LR BK 10 ar 11 straipsnius, o ne pagal nusikaltimo objektą. 2015-10-12 baudžiamuoju įsakymu S. A. pripažintas kaltu už dviejų nesunkių ir dviejų apysunkių nusikaltimų, o skundžiamuoju 2016-03-23 nuosprendžiu - už apysunkio nusikaltimo padarymą. Taigi visos šios nusikalstamos veikos tiek rūšimi, tiek kategorija yra artimos arba vienodos ir todėl už jas paskirtos bausmės, nesant kitų BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytų bausmių apėmimo sąlygų, turi būti bendrinamos taikant visiško ar dalinio bausmių sudėjimo būdą.

4. Nuteistasis M. P. ir jo atstovai pagal įstatymą O. P. ir V. P. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2016-03-23 nuosprendį pakeisti; M. P. veiką kvalifikuoti pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnyje nustatytais pagrindais; pašalinti iš nuosprendžio atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas grupėje bendrininkų ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs; jeigu Apeliacinės instancijos teismas nuspręstų nusikalstamos veikos kvalifikacijos nekeisti, M. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 93 straipsnio pagrindais; nenustatyti įpareigojimo nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

4.1. Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apylinkės teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas reglamentuojančias įrodinėjimo procesą. Nesutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytomis aplinkybėmis ir teigia, kad nuoširdžiai ir nuosekliai nurodė visas įvykio aplinkybes, gailėjosi dėl atsiradusių padarinių, savo atžvilgiu buvo kritiškas. Nurodo, kad nuo pat pirmosios apklausos nuosekliai aiškino, kad įvykio metu nukentėjusiajam V. G. spyrė du kartus. Į gynėjo jam užduotus klausimus patvirtino, kad nukentėjusiajam į veidą nesudavė, kad įspyrė jam į sėdmenis du smūgius. Nuteistasis teigia, kad tokiu būdu jis patvirtino savo, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Kaltinamasis S. A. parodė, kad nukentėjusįjį sumušė pats vienas. Įvykio metu S. A. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo kraujyje rasta amfetamino pėdsakų, buvo tamsu, jis mušėsi su nukentėjusiuoju, buvo pats patyręs smūgius į veidą, todėl M. P. atrodo natūralu, kad jis galėjo ir nematyti bei nesuvokti kaip jis ar D. Č. spyrė. Todėl teismas visiškai nepagrįstai nustatė, kad kaltinamieji davė gan skirtingus parodymus ir tai, kad aš savo kaltės nepripažįstu. Nuteistasis skunde rašo, kad apie tai, kad jis smūgiavau nukentėjusiajam į galvą kategoriškai teigia tiktai pats nukentėjusysis V. G.. Tačiau nukentėjusiojo parodymai yra fragmentiniai, kaip ir jis pats išsireiškė, jog atsimena tiktai veiksmų nuotrupas. Teigė, kad įvykio

metu M. P. ir D. Č. buvo neblaivūs, kad nuo mūsų užuodė smarkų alkoholio kvapą. Tačiau nei vienas liudytojas nepatvirtino tai, jog jis, ar liudytojas D. Č. būtų smūgiavę nukentėjusiajam į galvą, kad M. P. įvykio metu buvo neblaivus. Nuteistais nurodo, kad teisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kad spyrė nukentėjusiajam tiktai norėdamas jį besimušantį išskirti. Spyrė V. G. todėl, kad tuo momentu jis ir S. A. smūgiavo vienas kitam ir būdamas įsitikinęs, kad neturėjo pranašumo vienas kito atžvilgiu. Nurodo, kad kažkur mintyse turėjo šiek tiek nuoskaudos dėl to kad stotelėje V. G. buvo jį sumušęs, tačiau tikrai negalvojau, kad tai puiki proga. Nuteistasis skunde teigia, kad nuolat domėjosi V. G. sveikatos būkle, savo susirūpinimą dėl V. G. sveikatos būklės išreiškė per tėvus, nurodo, kad jo tėvas buvo nuvažiavęs į ligoninę aplankyti V. G., visą informaciją žinojo iš draugų ir klasiokų, nukentėjusysis atsisakė bet kokios siūlomos pagalbos.

4.2. Nuteistasis M. P. skunde analizuoja liudytojų parodymus ir nurodo, kad liudytojas D. Č. parodė, kad jis kartu su nuteistuoju bandė išskirti konfliktuojančius V. G. ir S. A., tuo metu abu buvome blaivūs, jokių alkoholinių gėrimų nevartojome ir kad V. G. sumušė S. A.. Liudytojas L. D. parodė, kad pirmas V. smogė S. A.. Ar sudavė M. P. ar D. Č. nematė, nes buvo tamsu, pirminius parodymus jis paneigė jau ikiteisminio tyrimo metu. Į daugybinius teismo, valstybinio kaltintojo, gynėjų klausimus L. D. atsakė kategoriškai, kad nematė jog aš ar D. Č. būtume sudavę nors vieną smūgį V. G. į galvą ar veidą. Skunde nurodoma, kad liudytojas pats savarankiškai nepapasakojo, kad nuteistasis ir D. Č. sudavė į galvą V. G.. Nuteistojo teigimu, tyrėja uždavusi atsakymą menančius klausimus, išgavo jos norimus atsakymus. Be to, vaizdo ir garso įraše jis negirdėjo, kad liudytojui ir apklausos metu dalyvavusiems atstovams būtų išaiškintos jų teisės ir pareigos. Skunde nurodoma, kad liudytojas J. S. patvirtino kaltinamųjų ir liudytojų parodymus toje dalyje, kad V. G. mušė S. A.. Liudytojas M. R. taip pat parodė, kad V. G. sumušė S. A.. Konkrečiai parodė, kad smūgiavo į veidą rankomis ir spardė. Matė, kaip M. P. prašė S. A. nemušti V. G.. Patvirtino tai, kad įvykio metu M. P. ir D. Č. buvo blaivūs. Liudytojas V. K. parodė tai, kad matė konflikto pradžią, kuomet S. A. grąsinančiu tonu reiškė V. G. pretenzijas dėl šio netinkamo elgesio. Po to girdėjęs iš kitų kalbų, kad S. vienas sumušė V. ir, kad M. P. ir D. Č. buvo blaivūs. Liudytojas K. D. į konflikto vietą atėjo kuomet V. G. jau buvo sumuštas, kruvinas. Matė kaip S. A. su kojomis trynė, spardė V. G. galvą. Taip pat šis liudytojas papasakojo teismui, girdėjęs iš nuteistojo, kad sudavė V. G. kelis smūgius, keršydamas už tai, kad buvo V. sumuštas autobusų stotelėje. Liudytojas J. Š. į įvykio vietą atvyko kuomet V. G. jau buvo sumuštas. Parodė, kad V. G. ir L. D. jam buvo sakę, kad V. G. sumušė trise, t.y. M. P., D. Č. ir S. A.. Tačiau kas, kiek ir į kurias kūno vietas sudavė jam niekas nepasakė. Liudytoja K. V. parodė, kad į įvykio vietą atbėgo su K. D. kai V. G. jau buvo sumuštas. Matė kaip S. A. spyrė j veidą gulinčiam V. G., girdėjo grasinimus nukentėjusiojo adresu iš S. A.. Liudytoja patvirtino savo, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus juos garsiai perskaičius, jokių duomenų apie tai, kad M. P. ar D. Č. būtume sudavę V. G. į veidą, juose nėra. Atstovas pagal įstatymą O. P. parodė, kad ji taip pat žinojo, kad prieš mėnesį mane (duomenys neskelbtini) autobusų stotelėje sumušė V. G.. Į klausimus ką konkrečiau darė M. P., atsakė, kad gal ir įspyrė kokį kartą. Patvirtino ir tai, kad įvykio metu M. P. buvo visiškai blaivus. Liudytojas Ž. Č., D. Č. tėvas parodė, kad į įvykio vietą atvyko smurtui jau pasibaigus. Sutiko suprakaitavusį ir girtą S. A.. Jis paaiškino, kad daro tvarką. Liudytojas G. M. apklaustas teisminio nagrinėjimo metu savo anksčiau duotus parodymus patikslino ir paaiškino, kad supratęs jog tą vaikiną sumušė S. A. pats vienas, o kiti tą sumuštą ne apspardė, o apspito.

4.3. Apeliantas M. P. skunde nurodo, kad liudytojų A. G., G. M., K. V., J. Š., K. D. parodymai, kuriais teismas grindė M. P. apkaltinantį nuosprendį yra išvestiniai, pagrįsti ne tiesioginiu bylai reikšmingų aplinkybių patyrimu, o vien tik kitų asmenų parodymų perpasakojimu. Jo teigimu, esant kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymams visiškai priešingais, būtina ypatingai kruopščiai įvertinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu daryti išvadas, kurio iš šių asmenų parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visuma ir gali būti laikomi patikimais. Šioje byloje esančių įrodymų visete nėra objektyvių ir neginčytinų duomenų, pagal kuriuos būtų galima patikimai konstatuoti M. P. atžvilgiu nepalankų aplinkybių, nustatant veiką už kurią buvo nuteistas buvimą, todėl dėl šių priežasčių byloje negali būti daroma išvada dėl numatyto nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių - priežastinio ryšio tarp mano veikos ir kilusių padarinių - nustatymo. Nuteistasis skunde teigia, kad nei vienas liudytojas nepatvirtino nukentėjusiojo V. G. aiškinamų aplinkybių apie tai, kad jam į galvą smūgiavo trise, t. y. S. A., M. P. ir D. Č.. Apelianto teigimu, nepatvirtino ir tai, kad jis ir D. Č. buvo pavartoję alkoholio. Absoliuti dauguma liudytojų parodė priešingai, kad buvo blaivūs, išskyrus liudytoją V., kuri aiškino, kad nežinanti, ar buvome blaivūs, ar ne.

4.4. Remdamasis išvardintų liudytojų parodymais M. P. skunde daro išvadą, kad 2015-04-18 vakare, (duomenys neskelbtini) kaime smurto prieš V. G. metu jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kad atsiradusios pasekmės, dėl kurių buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas kilo dėl sumušimų suduodant smūgius į veidą ir tai, kad į veidą nukentėjusiajam smūgiavo rankomis, spardė, trypė, smaugė tiktai S. A.. Taip pat galima patvirtinti faktą, kad tuo pačiu laiku ir vietoje prieš V. G. smurtavo ir M. P. su D. Č., tačiau jų veiksmai pasireiškė tiktai po du spyrius nukentėjusiajam į sėdmenis ir šoną. Apelianto nuomone, teismas turėjo galimybę atriboti jo, D. Č. ir S. A. konkrečius veiksmus ir atsiradusius padarinius dėl jų, kadangi, ištyrus įrodymus teisme, nebuvo gauta neginčytinų ir patikimų duomenų apie tai, kad jis ir D. Č. būtų sudavę bent vieną smūgį į nukentėjusiojo veidą, ar galvos sritį. M. P. skunde daro išvadą, kad tokiu būdu jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal LR BK 140 straipsnio l dalies dispoziciją.

4.5. Dėl LR BK 24 straipsnio taikymo nuteistasis M. P. skunde nurodo, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Taigi, bendrininkavimo atveju, kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti ne tik patį bendrininkų susitarimo faktą, bet ir susitarimo ribas, kadangi priešingu atveju nebūtų įmanoma nustatyti vykdytojo eksceso.

4.6. M. P. skunde rašo, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodytas privalomas bendrininkavimo požymis - jo ir S. A. susitarimas bendrininkauti. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje toks M. P. ir S. A. susitarimas taip pat nenurodytas, apie M. P. ir S. A. išankstinį ar staiga susiformavusį kokį nors susitarimą bendrai veikti nuosprendyje iš viso nepasisakyta. Apelianto nuomone teismas nepagristai kvalifikavo jo veiksmus kaip benrininkavimą su S. A..

4.7. Skundo autoriaus teigimu, absoliuti dauguma liudytojų patvirtino, kad jis ir D. Č. aktyviais veiksmais stengėsi - laikyti S. A. nuo smurto, prašė jį nutraukti nusikalstamus veiksmus. Apelianto nuomone, jokiais duomenimis teismas nepaneigė jo aiškinamos aplinkybės, kad įspyrė nukentėjusiajam vien dėl to, kad norėjo konfliktą užbaigti, ketino padėti jam pareiti į namus. Nurodo, kad S. A. ir jam pačiam - davė alkūne į veidą, kad jam nekliudyčiau. Nuteistojo pozicija tokia, kad bendrininkavimas turi būti pašalinta iš nuosprendžio nustatomosios dalies.

4.8. Dėl skundo reikalavimo nenustatyti M. P. įpareigojimo būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., skunde nurodoma, kad šis įpareigojimas yra perteklinis, nes jis yra teigiamai charakterizuojamas, niekada nebuvo teistas, ar baustas, gyvena darnioje šeimoje, mokosi, sportuoja, tėvai jam skiria daug dėmesio. Nurodo, kad su šeima gyvena (duomenys neskelbtini), turi nuosavą valdą ir (duomenys neskelbtini)kaime, (duomenys neskelbtini)., sav. Visus savaitgalius, šventines dienas, atostogas leidžia kaime, o darbo dienomis būna Kaune. Kaime padedu tėvams namų ūkio darbuose. Tėvo V. P. darbas susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis į užsienį, todėl jis retai būna namuose, todėl mamai padeda, nes yra daug darbų, kuriems atlikti reikia vyriškos fizinės jėgos. Taip pat nurodo, kad mokausi generolo (duomenys neskelbtini). Mokymo įstaiga veikia sukarintu režimu, dažnai tenka išvykti į stovyklavietes su nakvyne. Todėl įpareigojimas būti namuose nuo 22 vai. iki 6 vai. labai apsunkintų jo šeimos gyvenimą. Reikėtų nuolat prašinėti Probacijos tarnybos specialistų leidimų išvykti iš (duomenys neskelbtini) į, paskui iš (duomenys neskelbtini), bei į licėjaus organizuojamas stovyklavietes.

4.9. M. P. skunde nurodo, kad teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apelianto nuomone, ištirti įrodymai ir jais nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro nuoseklios ir logiškos grandinės, jų visuma neginčytinai ir neabejotinai nepatvirtina M. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

4.10. Dėl LR BK 93 straipsnio taikymo nuteistasis M. P. skunde nurodo, kad pagal LR BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, t. y. kad jis: nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba pripažintas ribotai pakaltinamu, arba pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

4.11. Nuteistojo teigimu, kad net jeigu ir sutikti su skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota nusikalstama veika matyti, kad nusikalstamą veiką - apysunkį nusikaltimą, jis padarė būdamas nepilnametis ir pirmą kartą. Net jeigu ir M. P. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, formaliai asmeniškai neatsiprašė nukentėjusiojo, tačiau tai nerodo, jog nebuvo nė vienos iš LR BK 93 straipsnyje nurodytų alternatyvių aplinkybių, leidusių jį atleisti nuo audžiamosios atsakomybės, nes šiame BK straipsnyje nurodytas atleidimo sąlygų sąrašas nėra išsamus - atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės galima ir tada, kai yra kitų pagrindų, leidžiančių manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Skunde nuteistasis nurodo, kad įvykio dieną nevartojo alkoholinių gėrimų, po minėto įvykio tęsė mokslus, jam sekėsi gerai, mokykla apibūdino teigiamai, nėra įrašytas į policiją dominančių vaikų apskaitą. Šiuo metu aktyviai dalyvauja visuomeniniame mokyklos gyvenime, mano mokymusi bei elgesiu po pamokų rūpinasi abu tėvai, jų reputacija - nepriekaištinga, savo pavyzdžiu jie daro itin teigiamą poveikį jo elgesiui. Taip pat nurodo, kad visą laiką domėjosi nukentėjusiojo sveikatos būkle, jo tėvai savo iniciatyva siūlė padėti nukentėjusiajam, jo šeimai materialiai, tačiau pasiūlymai nebuvo priimti.

4.12. Nuteistojo nuomone, teismas nepagrįstai suteikė išskirtinę reikšmę kitoms BK 93 straipsnyje nurodytoms alternatyvioms atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygoms. Skunde nurodoma, kad M. P. davė teisingus parodymus apie faktines aplinkybes, o dėl nuteistojo pozicijos, atsižvelgtina į jo jauną amžių, socialinę brandą ir gyvenimišką patirtį.

4.13. M. P. skunde pažymi, kad LR BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta papildoma sąlyga, jog „yra pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų“, sietina vien su nepilnamečio kaltės prisipažinimu bei nuoširdžiu gailėjimusi. Nurodo, kad pagal LAT praktiką teismo diskrecija šioje srityje yra įvertinti visas bylos aplinkybes susijusias su asmenybe, gyvenimo, darbinės veiklos, auklėjimo sąlygomis, sveikatos būkle, socialine branda, elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo, faktu, kad anksčiau nebuvo taikytos poveikio priemonės. Būtent į tokias aplinkybes ir rekomenduojama atkreipti dėmesį svarstant ar nepilnametis ateityje nedarys nusikaltimų ir laikysis įstatymų.

4.14. M. P. skunde daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė LR BK 138 straipsnio l dalies normas, nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus pagal LR BK 138 straipsnio l dalį, padarytus bendrininkų grupėje su kaltinamuoju S. A., kadangi tokios nusikalstamos veikos M. P. nepadarė.

5. Nuteistojo S. A. gynėja advokatė Jurgita Mačiulskienė (toliau – ir advokatė) apeliaciniame skunde prašo pakeisti 2016 kovo 23 d. Kauno apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kurioje S. A., pripažintas kaltu pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 8 punktą ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė: S. A. padarytą veiką perkvalifikuoti į LR BK 138 straipsnio 1 dalį ir Kauno apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtą bausmę sumažinti; Pašalinti iš nuosprendžio S. A. sunkinančią aplinkybę, numatytą LR BK 60 straipsnio l dalies 1 punkte, kad nusikalstama veiką padarė bendrininkų grupė; Pripažinti S. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą LR BK 59 straipsnio l dalies 2 punkte, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailėjosi; Apeliacinės instancijos teismui nusprendus nusikalstamos veikos kvalifikacijos nekeisti, Kauno apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtą bausmę sumažinti.

5.1. Nuteistojo gynėja skunde nurodo, kad teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir baudžiamojo proceso įstatymą. Byloje nepagrįsta ir nemotyvuota kaltinamojo S. A. kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų, itin žiauriai, netinkamai pritaikytos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, nustatančios bausmės skyrimą.

5.2. Advokatė skunde rašo, kad S. A. veika kvalifikuota pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą „itin žiauriai“, taip pat nuosprendžiu pripažinta jog S. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė „dėl chuliganiškų paskatų“, t.y. jo veika atitinka LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tuo tarpu M. P. nuosprendžiu šį kvalifikuojanti aplinkybė pripažinta nebuvo, motyvuojant, jog tarp V. G. ir M. P. buvo kilę ankstesni nesusipratimai.

5.3. Advokatė skunde teigia, kad Teismas, konstatuodamas bendrininkavimą, turi įrodyti ir tai, kad visų bendrininkų veiksmų visumą jungia vieninga tyčia, siekiama bendro nusikalstamo rezultato, ir dėl to buvo susitarimas. Būtinu bet kurios bendrininkavimo formos požymiu yra ir bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

5.4. Advokatės teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad S. A. veikė bendrininkų grupe su M. P., nenurodė nei koks buvo jų susitarimas, nei kokie įrodymai rodo, jog toks susitarimas buvo, kuo pasireiškė veiksmų bendrumas, kokia buvo bendra tyčia ir koks buvo susitarimas su kiekvienu iš jų. Susitarimo aplinkybių nepatvirtina ir nei vienas bylos liudytojas, nei kiti bylos duomenys. Be to, advokatės nuomone teismui S. A. veiką kvalifikavus pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies, 6 punktą, 8 punktą, o M. P. - pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį, tuo pačiu paneigiama S. A. ir M. P. nusikalstamos veikos bendrininkų grupėje įvykdymas, kadangi teismo pripažįstama jų veiksmų skirtinga tyčia, veiksmų bendrumo nebuvimas. Tai, kad S. A. nukentėjusįjį V. G. mušė, o M. P. atliko gynimo, atskyrimo veiksmus, o nepritarė S. A. veiksmams ir kartu smurtinių veiksmų neatliko, patvirtina jo pačio parodymai, liudytojų D. Č., V. P., Ž. C., L. D., M. R. parodymai teisme. Net ir konstatavus jog įvykio metu M. P. nukentėjusiajam V. G. vieną ar du kartus sudavė ar įspyrė V. G. į sėdmenis ar šoną, kaltinamųjų M. P. ir S. A. veika nekvalifikuotina kaip įvykdyta bendrininkų grupėje, kadangi nei vienas iš liudytojų nepatvirtino nukentėjusiojo V. G. aiškinamų aplinkybių, kad jam į galvą smūgiavo trise, t. y. S. A., M. P. ir D. Č., kas galėjo nukentėjusiajam sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą. Advokatė mano, kad nukentėjusiojo parodymai vertintini kritiškai dėl jo būklės, dėl jo parodymų fragmentiškumo (jo teigimu atsimenąs tiktai veiksmų nuotrupas). Be to, nukentėjusysis neatsimena, kuris kuriam smūgiavo pirmas, smūgių intensyvumo, skaičiaus ir pan.. Tuo pačiu V. G. patvirtino, kad su M. P. draugavo, bet paskui susipyko. Neseniai prieš įvykį su M. P. buvo susimušęs Zapyškyje, autobusų stotelėje, pripažindamas, kad jis pats pirmas pradėjo muštynes. Tai motyvas M. P. apkalbėti. Advokatė nurodo, kad M. P. veika atitiktų LR BK 140 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, ir tai paneigtų jo veikimą bendrininku grupe su S. A., nukentėjusiajam V. G. sukeliant nesunkų sveikatos sutrikdymą.

5.5. Advokatė skunde daro išvadą, kad bendrininkavimas turi būti šalinama iš nuosprendžio aprašomosios dalies ir tuo pačiu šalintina ir kaltinamojo S. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

5.6. Nuteistojo gynėja skunde nurodo, kad pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Šią veiką kvalifikuojanti aplinkybė yra įrodinėjimo dalykas.

5.7. Advokatė skunde rašo, kad kaltinamasis M. P. tiek į ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė jog su nukentėjusiuoju V. G. jau turėjo konfliktų, jis jį buvo sumušęs prieš mėnesį laiko iki įvykio autobusų sustojimo aikštelėje. V. G. juos gaudydavo su draugais su mašinomis ir po vieną vietinis jaunimas vaikščioti negalėjo, turėjo vaikščioti grupelėmis. Tokias aplinkybes patvirtina ir liudytojas D. Č.. Kaltinamasis S. A. patvirtino žinojęs, jog V. G. sumušęs M. P. ir jog V. G. kabinėjasi prie vietinio jaunimo, pas V. G. atvažiuoja pažįstami iš (duomenys neskelbtini) ir jie važinėjasi po (duomenys neskelbtini) kaimą ieškodami prie ko prisikabinti. Tai jam sakė M. P., bei, kad V. G. kabinėjasi prie vietinio jaunimo žinojo iš kitų vietinių gyventojų. Kaltinamasis S. A. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog būtent dėl tokių netinkamų, neteisėtų nukentėjusiojo V. G. veiksmų jį pakvietė pasiaiškinti, kaip vietinis (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas. Liudytojas M. R. taip pat tvirtino aplinkybes apie neteisėtus V. G. veiksmus, nurodydamas jog yra buvę su V. G. konfliktų, problemų, jog V. G. vieną ar du kartus buvo atvykęs pas jį į namus nakties metu dėl neaiškių priežasčių.

5.8. Advokatė skunde akcentuoja ir tai, kad tuo pačiu nuosprendžiu M. P., nurodomas kaip S. A. bendrininkas, pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą LR BK 138 straipsnio l dalį, nors buvo kaltintas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarymu. Teismas šį sprendimą motyvavo tuo, jog, M. P. jau anksčiau konfliktavo su nukentėjusiuoju V. G., būtent siekdamas asmeninio keršto, ėmė smurtauti prieš nukentėjusįjį, todėl tokie kaltinamojo M. P. veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti iš chuliganiškų paskatų.

5.9. Advokatė skunde daro išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir atsižvelgiant į nurodytas byloje neginčijamai nustatytas aplinkybes, kaltinamojo S. A. veiksmai taip pat negali būti vertinami kaip padaryti iš chuliganiškų paskatų, jo veika kvalifikuotina pagal LR BK 138 straipsnio l dalį.

5.10. Nuteistojo gynėja skunde nurodo, kad teismų praktikoje sąvoka „itin žiauriai“ yra laikoma vertinamuoju požymiu, tam kad kvalifikuoti veiką pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, be teismų praktikos, kvalifikuojant veiką būtina atsižvelgti ir į bylos aplinkybes, surinktus įrodymus. Advokatė skunde rašo, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad smūgius sudavė ne vienas S. A. o ir kaltinamasis M. P.. Teismo nuosprendžio aprašomoje dalyje nurodoma, kad smūgius V. G. kartu sudavinėjo ir asmuo, kuris veikos darymo metu neturėjo amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė - D. Č.. Nors ir kaltinamasis S. A. teisme paklaustas menamo klausimo - ar galėjo nukentėjusiajam suduoti 37 smūgius atsakė, kad galėjo suduoti, tačiau tai nei patvirtina nei paneigia šio fakto, nes tiek smūgių galėjo ir nebūti suduota, toks smūgių kiekis nepatvirtintas kitais įrodymais ir tai neįrodo to fakto jog kaltinamais S. A. suduodamas daugybinius smūgius sužalojimą V. G. padarė būtent itin žiauriai. Nuosprendyje nurodoma smurto trukmė nepagrįsta byloje esančiais įrodymais, yra tik tikimybinio pobūdžio. Advokatės teigimu, faktą, jog V. G. sužalojimas padarytas itin žiauriai paneigia minėta teismo medicinos specialisto išvada ir eksperto Gregoire Abi Chaker apklausa teisme. Ekspertas nurodė, jog kaltinime nurodyti trys trauminiai poveikiai - kairiojo žandinio ančio išorinės sienelės lūžis, kairės akiduobės vidinės sienelės lūžis, kraujavimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais - kiekvienas iš jų įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir galėjo būti padaryti vienu trauminiu poveikiu į galvą. Visi kiti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Taip pat ekspertas nurodė jog nukentėjusysis priėmimo į medicinos įstaigą metu, ir vėliau, buvo sąmoningas, nukentėjusiojo būklė nebuvo kritiška.

5.11. Advokatė skunde akcentuoja, kad nusikaltimas kvalifikuojamas pagal aptariamą punktą tik tuomet, kai kaltininkas jo darymo metu suvokė jog nukentėjusįjį žaloja itin žiauriai (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2010, LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybės bylose“). S. A. nurodo, jog savo veiksmais nesiekė žiaurumo, viskas gavosi spontaniškai. Įrodymų, kad kaltinamasis S. A. suvokė jog V. G. žaloja būtent itin žiauriai, nėra. Be to, kaltinamasis S. A. smurtaudamas nenaudojo jokių įrankių. Tik vienas trauminis poveikis į galvą galėjo sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą, o kiti smūgiai nukentėjusiajam sukėlė tik nežymų sveikatos sutrikdymą. Šios aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad nukentėjusiajam V. G. nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas itin žiauriai. Nenustačius šio kvalifikuojančio požymio, kaltinamojo S. A. veika kvalifikuotina pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį.

5.12. Advokatė skunde rašo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltinamasis S. A. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailėjosi, davė išsamius parodymus, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes parodė ir paaiškino įvykio vietoje parodymų patikrinimo vietoje metu, tačiau Kauno apylinkės teismas 2016-03-23 apkaltinamuoju nuosprendžiu nepripažino kaltinamajam S. A. šios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, motyvuodamas jog S. A. deklaruotas gailėjimasis formalus, jis nesirūpino ir nesidomėjo nukentėjusiojo sveikata. Advokatė akcentuoja, tai jog nuo 2015-04-28 S. A. buvo sulaikytas, po to, iki šiol, jam skirta kardomoji priemonė - suėmimas. Šiuo laikotarpiu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme daugkartinių apklausų metu, S. A. prisipažino ir prisipažįsta padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, išsamiai nurodo nusikaltimo padarymo aplinkybes. Neturėdamas galimybių pats domėtis nukentėjusiojo V. G. sveikata ir bei atlyginti padarytą žalą, tai darė per savo mamą N. A..

5.13. Advokatė taip pat nurodo, kad teismas skirdamas per griežtą, 3 m. laisvės atėmimo bausmę, padarė neteisingą išvadą įvertindamas kaltinamąjį S. A. vien tik negatyviai, neatkreipė dėmesio į jo kaip asmenybės dinamiką, siekiant pozityvumo, siekiant laikytis įstatymų ir visuomenėje pripažintų elgesio ir moralės taisyklių. Be to, skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 str. Nurodo, kad S. A.: prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo teisme metu davė teismui parodymus, neketina ateityje nusikalsti, siekia pasikeisti, teikdamas teismui prašymus daugkartiniams pasimatymams su drauge L. Z., siekdamas sukurti šeimą, taip pat teigiantis su sugyventine R. L. turintis vaiką.

5.14. Nuteistojo gynėja skunde taip pat akcentuoja, kad nors ir skundžiamu nuosprendžiu teismas kaltinamąjį S. A. pripažino recidyvistu, šiuo metu galiojanti LR BK 56 straipsnio norma, numato jog tik pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Todėl, advokatės nuomone, išdėstytų aplinkybių visuma neabejotinai leidžia svarstyti švelnesnių bausmių skyrimą, nepažeidžiant LR BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija išklausė kolegijos pirmininko pranešimą, prokurorę, kuris prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistąjį M. P., jo gynėją ir įstatyminius atstovus, kurie prašė skundą tenkinti. Nuteistasis S. A. ir jo gynėja prašė jo skundą tenkinti, o prokurorės skundą atmesti, nukentėjusysis ir jo įstatyminiai atstovai palaikė prokurorės poziciją.

7. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės skundas, nuteistųjų M. P. ir S. A. skundai tenkinami iš dalies.

8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. A. veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nepagrįstai M. P. nepritaikė LR BK 93 straipsnio nuostatų ir neteisingai subendrino S. A. paskirtą bausmę su ankstesniu baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, todėl Kauno apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Dėl bendrininkų grupės

9. Nuteistasis S. A. ir M. P. apeliaciniuose skunduose prašo iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti bendrininkavimo požymį. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą dėl nusikalstamos veikos padarymo bendrininkų grupėje, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo iš nuosprendžio pašalinti aplinkybę, jog nusikatimas padarytas bendrininkų grupėje. S. A. ir M. P. skunduose nurodo, kad apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė koks buvo jų susitarimas, nepasisakė apie kokį nors staiga susiformavusį išankstinį susitarimą bendrai veikti.

9.1. Byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais nustatyta, kad S. A. ir M. P. 2015-04-18, laikotarpyje nuo 21.30 val. iki 22.10 val., (duomenys neskelbtini), lauke prie apleisto mūrinio pastato, tyčia sudavė nukentėjusiajam V. G. smūgius rankomis ir kojomis į galvą bei kitas kūno vietas, pargriautą ant žemės V. G., S. A. smaugiant rankomis už kaklo, bendrais veiksmais padarė V. G. daugybinius kūno sužalojimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog abu kaltinamieji sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą ir, bet kuris smūgis nukentėjusiajam galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po galvos minkštaisiais dangalais ir kairio žandinio ančio ir kairės akiduobės vidinės sienelės lūžį, tai reiškia, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą V. G., S. A. ir M. P. padarė veikdami bendrai.

9.2. Pagal LR BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

9.3. Nuteistieji S. A. ir M. P. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam V. G. padarė S. A. veikdamas vienas. Tokios pozicijos nuteistieji laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Teisėjų kolegija, patikrinusi įrodymus pagrindžiančius bendrininkavimo aplinkybę, nustatė, jog priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, patvirtina nuteistųjų veikos bendrumą.

9.4. Nukentėjusysis V. G., nors išsamiai visų įvykio aplinkybių neprisiminė, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai patvirtino, kad jį mušė abu kaltinamieji, o taip pat ir liudytojas D. Č.. Nukentėjusysis parodė, kad jis pargriautas, gulėdamas ant nugaros puikiai matė jį spardžiusius žmones, nurodė, kad tai buvo S. A., M. P. ir D. Č. (t. 4, b. l. 102), nukentėjusysis tiksliai nurodė, kad D. Č. jam spardė į šoną, S. A. daužė į galvą iš priekio, o M. P. spardė jam į galvą iš dešinės pusės (t. 4, b. l. 103). Nors apeliantai skunde išreiškia abejonę nukentėjusiojo parodymų patikimumu dėl tuo metu buvusios sveikatos būklės, tačiau teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo spręsti, kad V. G. nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Juo labiau, kad V. G. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu sutampa, yra nuoseklūs ir aiškūs. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina, įvykį tiesiogiai mačiusio liudytojo L. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b.l. 66-68). Duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes, L. D. nurodė, jog po to kai S. A. smogė V. G., pribėgo M. P. su D. Č. ir abu spardė V. G., galėjo suduoti 8-9 smūgius. Liudytojas K. D., kuris iš karto po įvykio kalbėjo su sąmoningu V. G., parodė, jog V. G. jam sakė, kad jį pradėjo mušti M. P., D. Č. ir S. A. prisidėjo (t. 4, b.l. 119). Aplinkybę, kad M. P. ir D. Č. mušė V. G., patvirtina ir liudytojos K. V. parodymai. Nors ji įvykio tiesiogiai nematė, o į įvykio vietą atėjo jau tuomet kai V. G. buso sumušats, tačiau ji duodama prodytmusd, nurodė, kad nuteistasis M. P. pats pasakojo, kad jie su D. Č. norėjo pamušti V. G., už kažką atsilyginti, V. pargriovė ant žemės ir pradėjo spradyti į šonus (t. 5, b.l. 37, 38).

9.5. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų S. A. ir M. P. veiksmai visiškai atitinka bendrininkavimo sąvoką, nes buvo atlikti toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, logiškai ir nuosekliai papildant vienas kito veiksmus – smurto naudojimą prieš nukentėjusįjį V. G.. Pažymėtina, kad įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Tai, kad nuteistieji veikė vieninga tyčia, kad juos jungė susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, rodo jų elgesys veikos darymo metu. Jie abu atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, abu savo veiksmais pritarė vienas kito smurtiniams veiksmams. Šiuo atveju susitarimas reiškėsi konkliudentiniais nuteistųjų veiksmais, nes kartu smūgiavo nukentėjusiajam į galvą ir abu suprato, kokios pasekmės nukentėjusiojo sveikatai gali kilti, tačiau nepaisydami to, vis tiek elgėsi pavojingai ir nusikalstamai. Byloje įrodymais nustatyta, kad bet kuris iš S. A. ir M. P. suduotų smūgių galėjo sukelti nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, visiškai nesvarbu, kiek smūgių ir kur konkrečiai, kuris iš nuteistųjų sudavė, nes bendrininkavimui pagrįsti nebūtina nustatyti, kad nuteistasis asmeniškai būtų atlikęs visus nusikaltimo objektyviuosius požymius sudarančius veiksmus – bendrininkai atsako už visus bendrai padarytus veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia, o ne tik už kiekvieno konkrečius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016).

9.6. Taigi apylinkės teismas visiškai teisingai konstatavo, jog S. A. ir M. P. veikė bendrai smurtaudami, suprasdami savo vaidmenį, konkliudentiniais veiksmais siekė realizuoti bendrą nusikalstamą ketinimą ir pagrįstai nustatė, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje.

9.7. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų M. P. ir S. A. apeliacinio skundo reikalavimas pašalinti iš nuosprendžio atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl M. P. veikos kvalifikavimo pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį.

10. Apeliaciniame skunde M. P. prašo jo veiką pakvalifikuoti iš LR BK 138 straipsnio 1 dalies į LR BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas). Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmos instancijos teismo įrodymų vertinimą dėl M. P. pripažinimo kaltu pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai išanalizavo surinktus duomenis ir įvertinęs bylos įrodymų visumą padarė motyvuotas ir faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas pripažindamas M. P. kaltu padarius LR BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

10.1. Pirmos instancijos teismas spręsdamas dėl M. P. kaltės rėmėsi nuosekliais nukentėjusiojo V. G. parodymais, liudytojų L. D., J. Š., K. D., M. R., J. Š., K. V., O. P., V. P., A. G., D. Č. parodymais, medicinos eksperto Gregoire Abi Chaker parodymais, specialisto išvada Nr. G1227/15(02), specialisto išvada Nr. T-N 1174/15(01), įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo protokolais. Sprendžiant dėl M. P. kaltės pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį, visi šie įrodymai nuosprendyje aptarti ir tinkamai įvertinti. M. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, o liudytojų A. G., G. M., K. V., J. Š., K. D. parodymai, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį yra išvestiniai, pagrįsti ne tiesioginių bylai reikšmingų aplinkybių patyrimu, o vien tik kitų asmenų parodymų perpasakojimu.

10.2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę.

10.3. M. P. skunde nurodo, kad jis V. G. spyrė du kartus, vieną kartą ir sėdmenis, o kitą - į šoną, o S. A. V. G. mušė vienas, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl apelianto nuomone teismas turėjo galimybę atriboti jo, D. Č. ir S. A. konkrečius veiksmus ir atsiradusius padarinius dėl jų.

10.4. Aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad S. A. ir M. P. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1227/15(02) konstatuota, kad remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7.1 punktu kraujavimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, kairio žandinio ančio išorinės sienelės lūžis, kairės akiduobės vidinės sienelės lūžis laikomi nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Kraujavimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais galėjo atsirasti nuo bet kurio kontakto su galva. Ekspertas, apklaustas teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam sukėlė kraujo išsiliejimas po galvos minkštaisiais dangalais ir kairio žandinio ančio ir kairės akiduobės vidinės sienelės lūžis. Šiuos sužalojimus, specialisto teigimu, galėjo sukelti, t. y. jie galėjo atsirasti dėl bet kurio trauminio poveikio į galvos sritį, juos galėjo sukelti bet kuris vienas poveikis į galvos sritį, tiek ir daugiau poveikių. Atriboti, kuris ar kurie poveikiai sukėlė šiuos sužalojimus, negalima.

10.5. Taigi pakartotinai pažymima, kad V. G. nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas M. P. veikiant bendrai su S. A. ir nėra galimybės atriboti kurio nuteistojo veiksmai lėmė smurto padarinius – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems bendrininkams. Todėl daroma išdava, kad skundžiamu nuosprendžiu M. P. pagrįstai inkriminuota, jog jis, veikdamas bendrai su S. A., nustatytomis aplinkybėmis, mušdamas nukentėjusįjį, nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, t. y. M. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Tuo pagrindu M. P. skundo motyvai, kad jo suduoti keli smūgiai V. G. negalėjo jam sukelti nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o toks sužalojimo mastas atsirado dėl S. A. suduotų smūgių, yra atmetami kaip paneigti byloje surinktais ir įvertintais įrodymais. Nuteistojo M. P. skunde nurodytas reikalavimas perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką į LR BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl S. A. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

10. Nuteistasis S. A. apeliaciniame skunde prašo jo padarytą veiką perkvalifikuoti iš LR BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkto 8 punkto į LR BK 138 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone apylinkės teismas nustatydamas S. A. kaltę ir kvalifikuodamas jo veiką pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą įrodymo vertinimo taisyklių nepažeidė ir teisingai įvertino nuteistojo elgesio motyvą – chuliganiškas paskatas. Tačiau apylinkės teismas nustatydamas S. A. veikoje kvalifikuojantį požymį „itin žiauriai“ (LR BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktas), teisėjų kolegijos nuomone, neteisingai įvertino įvykio aplinkybes ir nuteistojo psichinį santykį su padarytu sveikatos sutrikdymo būdu.

10.1. Teismų praktikoje sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011). Nužudymas ar sveikatos sutrikdymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama ar sutrikdoma sveikata itin skausmingu būdu ir kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ar sveikatos sutrikdymo ypatumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016).

10.2. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas sprendė, kad S. A. padarytas nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas traktuotinas, kaip itin žiaurus. Tuo tarpu M. P. veiksmus apylinkės teismas nevertino kaip itin žiaurius.

10.3. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas S. A. veiką kvalifikuojantį požymį „itin žiauriai“ pažymi, kad nagrinėjamu atveju S. A. veiksmus kvalifikuoti kaip itin žiaurius nėra pagrindo. Pažymėtina, kad itin žiaurų nusikalstamos veikos pobūdį nulemia kaltininko veiksmų kryptingumas ir tyčia. Specialisto išvadoje Nr. G1227/15(02) nustatyta, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, ir sužalojimai galėjo būti padaryti dešimties (ar daugiau) trauminių poveikių (2 t., b. l. 6). Byloje įrodyta, kad S. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą V. G. padarė veikdamas bendrininkų grupe kartu su M. P.. Kuris poveikis ir kurio asmens smūgis nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujo išsiliejimu po galvos minkštaisiais dangalais ir kairio žandinio ančio ir kairės akiduobės vidinės sienelės lūžiu, atriboti byloje nėra galimybės.

10.4. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad M. P. veiką apylinkės teismas kvalifikavo pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį, nenustačius jo veikoje kvalifikuojančių požymių. Kaip jau minėta, byloje įrodyta, kad S. A. ir M. P. nusikaltimą padarė veikdami bendrai. Asmenų bendrininkavimas pasireiškia bendra tyčia ir susitarimu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad S. A. ir M. P. susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t.y. abudu naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, matė vienas kito veiksmus, jiems pritarė ir turėjo bendrą tyčią surikdyti V. G. sveikatą, t.y. suprato ir suvokė, kokias pasekmes V. G. sukels jų bendri veiksmai. Kaip minėta, kvalifikuojantis požymis „itin žiauriai“ neatsiejamas nuo kaltininko psichinio santykio su sveikatos sutrikdymu, t. y. ar jis suvokė, kad sutrikdo sveikatą itin žiauriai. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji S. A. ir M. P. nusikalstamą vieką įvykdė bendrininkaudami, turėdami bendrą tyčią, teisėjų kolegija, pažymi, kad M. P. veikoje nepripažinus kvalifikuojančio požymio „itin žiauriai“, minėtas požymis negali būti pripažintas ir kvalifikuojant S. A. veiką. Be to teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad ir kitos bylos aplinkybės, tokios kaip nuteistojo spontaniškas elgesys; aplinkybė, kad jis baigdamas smurtauti K. D. paprašė laikyti jo rankas kad daugiau netrenktų V. G.; smurto pobūdis, kuomet S. A. sąmoningai ir kryptingai nesiekė itin skausmingai žaloti nukentėjusįjį; neatliko nukentėjusįjį žeminančių veiksmų, neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusiajam V. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą S. A. padarė itin žiauriai.

10.5. Atsižvelgianti į tai kas išdėstyta iš S. A. veikos šalintinas veiką kvalifikuojantis požymis „itin žiauriai“ (LR BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

Dėl S. A. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

11. Nuteistasis S. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmai negali būti vertinami kaip daryti iš chuliganiškų paskatų (LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir prašo jo vieką kvalifikuoti pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą nuteistojo S. A. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo klausimu pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, konstatuoja, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad S. A. nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas iš chuliganiškų paskatų.

11.1. LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (nesunkus žmogaus sužalojimas ar susargdinimas dėl chuliganiškų paskatų) numatytas kvalifikuojamasis požymis – chuliganiškos paskatos, kaip nusikalstamos veikos elgesio motyvas, konstatuojamos tada, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2008, 2K-136/2008). Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-454/2011, 2K-314/2012, 2K-475/2012, 2K-166/2013).

11.2. S. A. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, taip pat skunde nurodo, jog būtent dėl V. G. netinkamų, neteisėtų veiksmų (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojų atžvilgiu, nuteistasis pakvietė pasiaiškinti, kaip vietinis (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą dėl S. A. nusikalstamo elgesio motyvo – chuliganiškų paskatų, nustatė, kad S. A. V. G. anksčiau nepažinojo, jie neturėjo jokių asmeninių tarpusavio santykių, anksčiau jokių konfliktų tarp jų nekilę. Taigi jokių asmeninių ir panašaus pobūdžio santykių tarp nuteistojo S. A. ir V. G. nebuvo užsimezgę. Pats S. A. nurodė, kad smurtauti pradėjo dėl nuogirdų apie V. G. elgesį miestelyje, kuriame jie gyveno. Todėl darytina išvada, kad S. A. nusikalstamus veiksmus nulėmė ne konkrečios asmeninės aplinkybės, o noras priešpastatyti save aplinkiniams, aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimas bei noras „pamokyti“ nuketėjusįjį be jokios aiškios dingsties.

11.3. S. A. gynėja skunde nurodo, kad apylinkės teismas nustatė, jog M. P. su V. G. anksčiau turėjo konfliktų, todėl M. P. veiksmus kvalifikavus pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį, S. A. esant nusikalstamos veikos bendrininku, jo veiksmai taip pat turi būti kvalifikuojami pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Šiuo konkrečiu atveju chuliganiškos paskatos yra būtinas nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėties požymis. Jeigu nesunkus sveikatos sutrikdymas padaromas BK 138 straipsnio 2 dalyje nenurodytais motyvais arba siekiant šioje dalyje nenurodytų tikslų bei nesant kitų šios dalies punktuose numatytų požymių, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007). Nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad S. A. ir M. P. siekė bendro rezultato ir turėjo bendrą tyčią sutrikdyti V. G. sveikatą, tačiau akivaizdu, kad jų motyvai skyrėsi. M. P. smurtaudamas V. G. atžvilgiu turėjo asmeninių motyvų dėl anksčiau kilusių tarp jų konfliktų, tuo tarpu S. A. V. G. atžvilgiu smurtavo be jokios dingsties. S. A. ir M. P. veikė bendrai, tačiau turėdami skirtingus motyvus, todėl jiems atsakomybė kyla dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagal LR BK 138 straipsnio skirtingas dalis.

11.4. Atsižvelgiant į tai, S. A. skundo reikalavimas jo veiką perkvalifikuoti į LR BK 138 straipsnio 1 dalį netenkinamas.

Dėl M. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 93 straipsnį.

12. M. P. apeliaciniame skunde prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 93 straipsnyje nustatytais pagrindais. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas M. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

12.1. Pagal LR BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu asmuo padarė nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus, padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, padarė nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

12.2. Kolegijos vertinimu M. P. atitinka LR BK 93 straipsnio 1 dalyje numatytas tris bendrąsias būtinas nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas: jis nusikalto pirmą kartą; padarytas nesunkus nusikaltimas, numatytas LR BK 138 straipsnio 1 dalyje; veikos padarymo metu jis buvo 16 metų.

12.3. Vertinant ar yra bent viena alternatyvi atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 93 straipsnį sąlyga, kolegija pažymi, kad apylinkės teismas nuspręsdamas neatleisti nuteistojo M. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstai įvertino, kad atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės nėra nė vienos iš alternatyvių sąlygų, nes jis savo kaltės nepripažino, stengėsi menkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, įvykį stengėsi pateikti sau palankesniu aspektu, nebuvo nuoširdus, taip pat pats asmeniškai nukentėjusiojo neatsiprašė, padarytas nusikaltimas tyčinis, smurtinis, bendrininkų grupe, o tai rodo dar didesnį šio nusikaltimo pavojingumą. Visgi darytina išvada, kad šioms aplinkybėms apylinkės teismas suteikė nepagrįstai išskirtinę reikšmę

12.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau sisteminis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirties ir jos ypatumų aiškinimas atsižvelgus į bendrą baudžiamojo įstatymo paskirtį bei jo normų sistemą, leidžia teigti, kad kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas turėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad tinkamas kaltinamojo veikos įvertinimas ir teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje siekimas yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2009, 2K-599-976/2015). Taigi, be paminėtų bendrųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, numatytų LR BK 93 straipsnio 1 dalyje ir nesant alternatyvių LR BK 93 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, kolegija konstatuoja, kad yra kitų pagrindų manyti, kad M. P. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas spręsdamas ar yra kitų pagrindų, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgia į nepilnamečio elgesį iki, prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo bei įvertinęs visas bylos aplinkybes, turi prognozuoti nepilnamečio elgesį ateityje.

12.5. Apeliacinės instancijos teismas vertina byloje esančius duomenis, kurie sudaro pagrindą manyti, kad M. P. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nuskalstamų veikų. Iš M. P. charakterizuojančių duomenų (t. 2, b.l. 116-136) matyti, kad mokosi Ugnės Karvelis gimnazijoje, po įvykio tęsia mokslus, jam sekasi gerai, gimnazijos pateiktoje charakteristikoje jis apibūdinamas teigiamai, nėra įrašytas į policiją dominančių vaikų apskaitą, šeima neįrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, abu tėvai dirbantys, turi gerą reputaciją. M. P. sportuoja, aktyviai dalyvauja visuomeniniame mokyklos gyvenime. Tėvai su civiliniu ieškiniu sutinka.

12.6. Taigi, siekiant padėti kaltinamajam pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, atsižvelgiant į jo amžių ir socialinę brandą bei esant pagrindui manyti, kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, sutinkamai su BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą. Vadovaujantis BK 93 straipsnio 2 dalimi, kaltinamajam yra skirtinos BK 82 straipsnio 1 dalyje numatytos auklėjamojo poveikio priemonės. Atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo ir požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, šiam kaltinamajam tikslinga paskirti auklėjamojo poveikio priemonę elgesio apribojimą ir nemokamo pobūdžio darbus, nes šių priemonių, ribojančių elgesį ir kartu turinčių auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, pakanka tam, jog būtų pasiekti baudžiamojo įstatymo keliami tikslai. Vadovaujantis LR BK 82 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktai, 85 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 2 dalies 2 punktu M. P. skirtinas 10 mėnesių elgesio apribojimas, įpareigojant per visą įpareigojimo laikotarpį mokytis, tęsti mokslą arba dirbti ir neatlygintinai išdirbti 40 val. per 4 mėn. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį poveikį.

Dėl S. A. paskirtos bausmės.

13. S. A. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė D. R. prašo pakeisti nuosprendį S. A. atžvilgiu ir už nusikaltimą numatytą LR BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 8 punkte padarymą skirti 4 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

13.1. Už LR BK 138 straipsnio 2 dalyje numatytą kvalifikuotą nesunkų sveikatos sutrikdymą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų. Apylinkės teismas S. A. paskyrė 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmę, t.y. didesnę bausmę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

13.2. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą bausmės individualizavimo aspektu, konstatuoja, kad apylinkės teismas skirdamas bausmę S. A., vadovavosi LR BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančias aplinkybes. S. A. dėl nusikalstamos veikos numatytos LR BK 138 straipsnio 2 dalyje padarymo prisipažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, todėl teismas skirdamas bausmę už minėtą nusikaltimą nepagrįstai nevertino, kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apylinkės teismas pagrįstai laikė sunkinančia aplinkybe tai, kad S. A. veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe. Nors nuteistasis skunde prašo šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę iš nuosprendžio pašalinti, tačiau teisėjų kolegija konstatavo, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, todėl nėra pagrindo tenkinti tokį S. A. skundo reikalavimą. Pirmos instancijos teismas įvertino tai, kad S. A. teistas penkis kartus ir teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas vadovaudamasis LR BK 27 straipsnio 1 dalimi visiškai pagrįstai S. A. pripažino recidyvistu. Nors apeliacinės instancijos teismas iš nuosprendžio pašalino nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį – „itin žiauriai“, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo švelninti bausmę, kadangi priešingu atveju bausmė neatitiktų paskirties ir tikslų numatytų LR BK 41 straipsnyje. Taigi teisėjų kolegija, konstatuoja, kad paskirta bausmė nėra per griežta, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

13.3. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija konstatavo, kad S. A. paskirta bausmė individualizuota tinkamai, Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės D. R. skundas dalyje dėl bausmės individualizavimo atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad iš S. A. veikos aprašymo šalinamas vienas iš jam inkriminuotų kvalifikuojančių požymių, jas skiriama bausmė švelninama įvertinant kvalifikuojančio požymio nebuvimą jo veikoje.

13.4. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės skundo argumentu, kad apylinkės teismas neteisingai subendrino S. A. paskirtas bausmes.

13.5. LR BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pagal BK 63 straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, jog asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė ir kitą nusikalstamą veiką ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės atlikimo laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (LR BK 63 straipsnio 9 dalis).

13.6. LR BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad bausmių apėmimą, be kitų šiame straipsnyje išvardytų sąlygų, teismas taiko tada, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms (BK 10 ar 11 straipsniai). Laikoma, kad padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas), teismas paprastai bausmes bendrina sudėjimo būdu. Taigi 2015-10-12 baudžiamuoju įsakymu S. A. pripažinta kaltu už dviejų nesunkių ir dviejų apysunkių nusikaltimų, o skundžiamuoju 2016-03-23 nuosprendžiu - už apysunkio nusikaltimo padarymą. Taigi visos šios nusikalstamos veikos tiek rūšimi, tiek kategorija yra artimos arba vienodos ir todėl už jas paskirtos bausmės, nesant kitų LR BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytų bausmių apėmimo sąlygų, turi būti bendrinamos taikant visiško ar dalinio bausmių sudėjimo būdą.

14. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Atleidus M. P. nuo baudžiamosios atsakomybės, skundžiamo nuosprendžio dalis M. P. naikintina ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutrauktina. Dalyje dėl S. A. nuosprendis keistinas.

15. Byloje gauti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus raštai, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos S. A., išlaidas sudaro 173,70 Eur (t. 5, b.l. 117, 135). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo priteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo S. A..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio rezoliucinės dalies dalį, kuria M. P. paskirta laisvės apribojimo bausmė ir šią dalį išdėstyti taip:

Vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleisti M. P., gim. (duomenys neskelbtini) nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Vadovaujantis LR BK 82 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktai, 85 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 2 dalies 2 punktu M. P. paskirti 5 mėnesių elgesio apribojimą, įpareigojant per visą įpareigojimo laikotarpį mokytis, tęsti mokslą arba dirbti ir nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 40 val. per 4 mėn. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį poveikį.

Nuosprendį dalyje dėl S. A. bausmės paskyrimo pakeisti ir išdėstyti taip:

iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinti veiką kvalifikuojantį požymį „itin žiauriai“. S. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies, 8 punkte ir paskirti 2 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujanti LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir 60 parų arešto bausmę, paskirtą 2015-10-12 Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, subendrinti bausmes visiškai sudedant ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trims) metams 1 mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti arešto bausmės atlikimo laikotarpį pagal 2015-10-12 Kauno apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.