Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-12-20 · Civilinė byla Nr. e2A-703-516/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-12-29Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-12-20Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-12-20
Bylos Nr.
e2A-703-516/2018
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01821-2017-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė, Aldona Tilindienė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Tetija“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-703-516/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01821-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4.; 3.3.1.18.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Atėja apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5168-565/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Atėja ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tetija“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) Atėja kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Tetija“ 88 500,31 Eur skolą, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės viešosios įstaigos Nacionalinio teisės centro, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Iš ieškovės dokumentų bankroto administratorė nustatė, kad 2013 m. balandžio 1 d. tarp ieškovės (rangovės) ir atsakovės (generalinės rangovės) buvo sudaryta generalinės statybos rangos sutartis. Šios rangos sutarties pagrindu ieškovė už atliktus darbus išrašė atsakovei 2016 m. spalio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2160296, 2016 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2160332, 2016 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2160333, 2016 m. gruodžio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2160334, 2016 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2160336, 2016 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2160335, 2016 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2160337 ir 2016 m. gruodžio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2160339 už bendrą 88 904,56 Eur sumą, taip pat 2016 m. gruodžio 21 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 20160340, kurios suma yra 404,25 Eur. Ieškovės teigimu, atsakovė nėra sumokėjusi ieškovei 88 500,31 Eur pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras, todėl ši suma turi būti priteista iš atsakovės ieškovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas pažymėjo, kad iš 2017 m. balandžio 3 d. dokumentų perdavimo–priėmimo akto Nr. 2017/04/03-01PPA matyti, kad ieškovės bankroto administratorei buvo perduoti didelės apimties visus ieškovės veiklos metus apimantys ieškovės dokumentai, o duomenų, jog buvo perduoti ne visi ieškovės dokumentai, kad pagal perduotus ieškovės dokumentus negalima nustatyti jos veiklos, nėra.

5. Teismas nurodė, kad PVM sąskaitos faktūros yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, nustatant tikrąjį šalių susitarimo dalyko turinį. Teismas atkreipė dėmesį, kad Generalinės statybos rangos sutarties, kurios pagrindu, ieškovės teigimu, buvo išrašytos nurodytos PVM sąskaitos faktūros, 1.2. punkte nustatyta, jog darbų kiekiai, kainos ir įvykdymo terminai yra derinami atskirais šalių susitarimais, o ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad šios sąskaitos išrašytos pagal konkrečius atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus. Tačiau byloje nėra nei šalių susitarimo dėl konkrečių darbų atlikimo, nei PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų priėmimo–perdavimo aktų, nei kokių nors kitų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė užsakė ieškovei atlikti, o ieškovė atliko ir 2016 m. spalio – gruodžio mėn. perdavė atsakovei 88 500,31 Eur vertės statybos darbus.

6. Teismas pastebėjo ir tai, kad pateiktos PVM sąskaitos faktūros nėra pasirašytos nei ieškovės, nei atsakovės, byloje nėra įrodymų, jog šios sąskaitos buvo pateiktos atsakovei apmokėti. Iš 2017 m. rugpjūčio 10 d. ieškovės administratorės rašto atsakovei matyti, kad 2016 m. spalio 28 d. 45 244,07 Eur PVM sąskaita faktūra buvo įtraukta į PVM deklaraciją, tačiau vėliau deklaracija buvo patikslinta ir šis atsakovės skolinis įsipareigojimas buvo anuliuotas. Taip pat buvo anuliuotos ir kitos 2016 m. gruodžio mėn. atsakovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros, o ieškovės bankroto byloje 2017 m. sausio 18 d. pateiktame skolininkų sąraše nėra atsakovės.

7. Be to, teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartyje nurodytą aplinkybę, kad ieškovė nuo 2016 m. liepos mėn. nemokėjo VSD įmokų, įmokos nebuvo išieškotos priverstine tvarka, nes ieškovės sąskaitose nebuvo lėšų, priėjo išvadą, jog nuo 2016 m. liepos mėn. ieškovė neturėjo lėšų veiklai vykdyti, o tai, teismo įsitikinimu, leidžia abejoti ieškovės galimybe 2016 m. spalio – gruodžio mėn. realiai vykdyti statybos rangos darbus, įsigyjant tam reikalingas medžiagas ir įrangą.

8. Teismas papildomai nurodė, kad ieškovės bankroto administratorės teiginys, jog tiek ieškovės, tiek atsakovės vardu faktiškai veikusio A. J. nurodymu iš ieškovės dokumentų buvo išimti dokumentai, patvirtinantys, kad ieškovė atsakovės užsakymu atliko statybos rangos darbus, už kuriuos išrašytos su ieškiniu pateiktos PVM sąskaitos faktūros, per klaidą pamiršus išimti jas, tėra tik niekuo nepagrįsta prielaida. Teismo vertinimu, nurodyta aplinkybė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės vardu faktiškai veikė tas pats asmuo, jog ieškovė buvo tarpinė įmonė tarp atsakovės ir paslaugas teikusių rangovų, kad ieškovė neturėjo jokio turto ir buvo ruošiama bankrotui, kaip tik rodo, kad tarp ieškovės ir atsakovės galėjo būti sudaromi fiktyvūs sandoriai, išrašomos fiktyvios sąskaitos, pavyzdžiui, papildant ieškovę minimaliai veiklai vykdyti reikalingomis piniginėmis lėšomis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovė BUAB Atėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Bendrovės Atėja ir „Tetija“ yra glaudžiai susijusios, o tai patvirtina pateikti buvusių darbuotojų paaiškinimai; UAB Atėja faktinio vadovo A. J. naudojimasis UAB „Tetija“ elektroniniu paštu; abiejų bendrovių sutampantys faktinių buveinių adresai; UAB Atėja direktorės O. P. valytojos pareigos UAB „Tetija“; ieškovės iš Telia Lietuva, AB gautos įrangos neatlygintinis perdavimas atsakovei UAB „Tetija“; net 22 UAB Atėja darbuotojų įsidarbinimas bendrovėje „Tetija“ ir kiti įrodymai. Ieškovė buvo nurodžiusi, kad ieškovės buvę vadovai (faktinis vadovas A. J. ir formali vadovė O. P.) bankroto administratorei neperdavė visų su atsakove UAB „Tetija“ susijusių dokumentų, be kita ko ir atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktų. Ieškovė iš turimų dokumentų neturi galimybės tiksliai nustatyti, kokius darbus užsakė atsakovė, kokius darbus ieškovė atliko, kiek ir kokių sąskaitų pateikė atsakovei, tačiau visi šie duomenys žinomi atsakovei, kaip generalinei rangovei ir tiesiogiai susijusiai su buvusiais ieškovės vadovais. 2017 m. lapkričio 3 d. ieškovė kartu su dubliku pateikė prašymą iš atsakovės išreikalauti šiuos rašytinius įrodymus: 1) visas atsakovės su ieškove sudarytas sutartis; 2) visus ieškovei atsakovės pateiktus užsakymus, prašymus ir (arba) pavedimus, įskaitant susirašinėjimą elektroniniu paštu; 3) visus tarp ieškovės ir atsakovės sudarytus darbų perdavimo–priėmimo ir (arba) paslaugų atlikimo aktus; 4) visas iš ieškovės gautas sąskaitas; 5) visas ieškovei pateiktas sąskaitas; 6) buhalterinėje apskaitoje naudojamos „Didžiosios knygos” kopiją, kiek tai susiję su ieškovės ir atsakovės santykiais; 7) atsakovės motyvuotus rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės sąskaitų nepripažinimo ar anuliavimo, įskaitant prie šios bylos ieškinio pridėtas sąskaitas; 8) kitus su tuo susijusius dokumentus. Ieškovė savo prašymą išreikalauti įrodymus pagrindė, tačiau teismas nenurodė nei vienos priežasties, kodėl prašymas atmestas, tad ieškovei iki šiol nėra žinomos priežastys, kodėl buvo atsisakyta tenkinti šį prašymą, kuris užkirto kelią ieškovei surinkti papildomus ieškinį pagrindžiančius dokumentus.

9.2. Ieškovė teismui pateikė ir 2017 m. gruodžio 27 d. prašymą, tačiau ir šis prašymas be jokių argumentų buvo atmestas žodine nutartimi. Dar daugiau, šis prašymas neįtrauktas net į elektroninę bylą, todėl pateikiamas kartu su apeliaciniu skundu. Dėl šių priežasčių manytina, kad skundžiamu teismo sprendimu buvo grubiai pažeistos ieškovės civilinės teisės, akivaizdžiai apribota jos galimybė dalyvauti įrodinėjimo procese, ir sprendime nenurodyti motyvai, o tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

Atsiliepimas

10. Atsakovė UAB „Tetija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

10.1. Apeliantė skunde tik atkartoja ieškinio teiginius, kurie nėra pagrįsti įrodymais (nei nagrinėjamoje byloje, nei BUAB Atėja bankroto byloje), neva 2017 m. balandžio 3 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu bankroto administratorei buvo perduoti ne visi esami UAB Atėja dokumentai, nors pirmos instancijos teismas nagrinėjo šį klausimą ir nustatė, jog duomenų, kad buvo perduoti ne visi ieškovės dokumentai, jog pagal perduotus dokumentus negalima nustatyti ieškovės veiklos, nėra.

10.2. Apeliantė iš esmės argumentuoja apeliacinį skundą tik tuo, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skolos, kurią turi įrodyti ieškovė, priteisimo, netyrė ir galimai atsisakė įpareigoti VMI ištirti atsakovės UAB „Tetija“ ekonominę ūkinę veiklą ir šios veiklos dokumentus tam, kad ieškovė galėtų pagrįsti jos nepagrįstus ieškinio reikalavimus. Kitų esminių ir susijusių su nagrinėjama bylą argumentų apeliantė nepateikė, todėl jos skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės BUAB Atėja apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

12. Apeliantė savo skunde akcentuoja, kad jos buvę vadovai neperdavė apeliantės bankroto administratorei visų su atsakove susijusių dokumentų, todėl ieškovės bankroto administratorė neturi galimybių pati nustatyti, kokius darbus užsakė atsakovė ir kokius ieškovė atliko, savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, be motyvų atmetęs ieškovės procesinius prašymus (dėl įrodymų išreikalavimo bei Valstybinės mokesčių inspekcijos įpareigojimo atlikti priešpriešinį mokestinį patikrinimą), apribojo ieškovės galimybę dalyvauti įrodinėjimo procese ir taip priėmė nemotyvuotą sprendimą, kuris, ieškovės įsitikinimu, turi būti panaikintas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

14. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

15. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-482-1075/2017; kt.).

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių, kad, teigdama, jog atsakovė neatsiskaitė su ieškove už pastarosios neva atliktus statybos rangos darbus, ieškovė į bylą pateikė tik bendro pobūdžio (t. y. kurioje nėra nustatyti nei konkretūs darbai, nei kainos, nei terminai) Generalinės statybos rangos sutartį, sudarytą ieškovės ir atsakovės 2013 m. balandžio 1 d., bei PVM sąskaitas faktūras (išrašytas 2017 m. spalio – gruodžio mėn.), kurios nėra pasirašytos nei vienos iš ginčo šalių.

17. Ieškovė taip pat neginčija aplinkybės, kad minėtos Generalinės statybos rangos sutarties 1.2 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, jog darbų kiekiai, kainos ir įvykdymo terminas yra derinami atskirais šalių susitarimais, tačiau tokių susitarimų ieškovė neturi ir nepateikė. Pažymėtina, kad tai, jog konkretūs darbai, jų kiekiai ir kainos derinamos atskirais susitarimais, papildomai nustatyta ir Generalinės statybos rangos sutarties 3 punkte.

18. Byloje taip pat nustatyta ir ieškovės neginčyta, kad į bylą nepateikti ir PVM sąskaitose faktūrose minimi atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktai.

19. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes bei konstatuodamas, kad tik PVM sąskaitų faktūrų išrašymas savaime nėra pakankamas įrodymas, jog tarp šalių susiklostė statybos rangos teisiniai santykiai, t. y. kad ieškovė atsakovės užsakymu atliko statybos darbus ir perdavė juos atsakovei, o atsakovei kilo prievolė sumokėti ieškovei už atliktus statybos darbus, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės BUAB Atėja ieškinį, kaip nepagrįstą pakankamais įrodymais.

20. Nors ieškovė savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neva visiškai nemotyvuodamas atmetė jos procesinius prašymus (prašymą išreikalauti įrodymus iš atsakovės bei prašymą įpareigoti VMI atlikti UAB Atėjos ir UAB „Tetija“ priešpriešinį mokestinį patikrinimą), iš 2017 m. gruodžio 28 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašo, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas minėtus ieškovės prašymus, nurodė pakankamai išsamius jų atmetimo motyvus – prašymas išreikalauti įrodymus atmestas, nes atsakovė jau buvo teismui nurodžiusi, jog įrodymų apie ieškovės atliktus darbus neturi ir pakartotinis reikalavimas pateikti tokius dokumentus, kurie, atsakovės teigimu, neegzistuoja, pirmosios instancijos teismo vertinimu, tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, savo ruožtu antrasis prašymas įpareigoti VMI atlikti priešpriešinį patikrinimą (kuris (prašymas), priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, yra įtrauktas į elektroninės civilinės bylos medžiagą, t. I, b. l. 90–95) netenkintas dėl to, kad CPK nenumato tokio įrodinėjimo būdo, be to, nagrinėjamoje byloje tikrinama ne tai, ar atsakovė sumokėjo visus mokesčius, kuriuos turėjo sumokėti pagal viešosios teisės normas, bet tai, ar tarp ieškovės ir atsakovės buvo iš tikrųjų susiklostę tam tikri civiliniai teisiniai santykiai.

21. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismui protokoline nutartimi atmetus ieškovės procesinius prašymus ir teismo posėdyje nurodžius jų atmetimo motyvus, teismas neturėjo pareigos šių motyvų pakartotinai išdėstyti galutiniame 2017 m. gruodžio 29 d. teismo sprendime, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentas, neva pirmosios instancijos teismas atmetė jos prašymus, nenurodydamas jokių motyvų ir todėl, ieškovės nuomone, pripažintinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas.

22. Nors ieškovė apeliaciniame skunde neišdėstė jokių konkrečių jos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nurodytais procesinių prašymų atmetimo motyvais argumentų, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad vien tik ieškovės įrodinėjama UAB Atėja ir UAB „Tetija“ sąsajumo per faktiškai bendroves valdžiusį asmenį aplinkybė, savaime nei pagrindžia, jog ieškovės bankroto administratorei nebuvo perduoti visi UAB Atėja dokumentai (pažymėtina, kad ieškovė nepateikė ir įrodymų, jog bankroto byloje buvo kėlusi klausimą dėl ne visų dokumentų perdavimo), nei, tuo labiau, atleidžia ieškovę nuo jos keliamų reikalavimų ir nurodomų aplinkybių įrodinėjimo pareigos. Todėl šiuo atveju ieškovės prašymas išreikalauti iš atsakovės absoliučiai visus kaip nors su ieškove susijusius dokumentus (sutartis, užsakymus, prašymus, pavedimus, el. susirašinėjimą, darbų perdavimo–priėmimo aktus, didžiosios knygos kopiją ir pan.), bei, atsakovei nepateikus tokių įrodymų, laikyti, kad atsakovė nenuginčijo ieškovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, ne tik pernelyg abstraktus, galėjęs užvilkinti bylos nagrinėjimą dėl su byla nesusijusių dokumentų prijungimo prie bylos medžiagos (kaip minėta, Generalinės statybos rangos sutartis sudaryta dar 2013 metais, o ieškovė reikalavo pateikti bet kokius su ja susijusius dokumentus), bet ir nepagrįstai perkeliantis atsakovei įrodinėjimo naštą, nes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, reikalavimas, kad atsakovė pateiktų ir įrodytų, jog ieškovė neatliko jokių darbų pagal jos pačios vienašališkai išrašytas, į bylą pateiktas (atsakovės nepasirašytas) PVM sąskaitas faktūras, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. reikalavimą įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica).

23. Pažymėtina ir tai, kad nors ieškovė yra bankrutavusi bendrovė, jos inicijuota byla vis dėlto yra dispozityvaus pobūdžio. Tačiau ieškovė, prašydama, kad teismas išreikalautų visus ieškovės ieškiniui įrodinėti, jos nuomone, būtinus duomenis, nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, jog ir pati ėmėsi kokių veiksmų reikšmingiems įrodymams surinkti – pavyzdžiui, kad kreipėsi į VMI dėl duomenų pateikimo, bet jai buvo atsisakyta juos suteikti, ar jog pagal turimus dokumentus (perduotus ieškovės bankroto administratorei 2017 m. balandžio 3 d. dokumento perdavimo–priėmimo akto pagrindu) kreipėsi į ieškovės kontrahentus (trečiuosius asmenis), stengdamasi išsiaiškinti, kam (kieno naudai) galėjo būti atliekami statybos rangos darbai ginčo laikotarpiu ir pan. Pastebėtina, kad pagal Generalinės statybos rangos sutarties 2.1 punktą medžiagas ir įrangą, atlikdama darbus, turėjo teikti pati ieškovė, tačiau vėlgi jokių, net netiesioginių, įrodymų byloje, jog minėtų laikotarpiu ieškovė buvo kažką pirkusi iš trečiųjų asmenų (kokias nors medžiagas ar pan.), byloje nėra. Šiame kontekste pastebėtina, kad specifinis bylos šalies subjektas neturi paneigti civiliniame procese vyraujančių procesinio šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principų (CPK 6, 12, 13 straipsniai).

24. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad byloje nesant net netiesioginių įrodymų apie realų ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose minimų statybos darbų atlikimą 2016 spalio – gruodžio mėnesiais, bei įvertinus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje bankroto byloje, nustatytas aplinkybes, kad VSDFV net priverstine tvarka nesugebėjo išieškoti iš ieškovės pastarosios nuo 2016 m. liepos mėnesio nemokamų įmokų, yra pakankamas pagrindas abejoti, kad kokie nors darbai ieškovės apskritai galėjo būti atliekami jos nurodytu laiku, savo ruožtu ieškovės akcentuojamas UAB Atėja ir UAB „Tetija“ sąsajumas (t.y. jog bendrovės buvo valdomos vieno ir to paties asmens ir kad ieškovė jokio turto niekada neturėjo bei buvo ruošiama bankrotui) veikiau pagrindžia jos teikiamų PVM sąskaitų faktūrų fiktyvumą, nei realių darbų pagal jas atlikimo faktą.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, reikalaudama sprendimo panaikino ir bylos perdavimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, neįrodė nei to, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas BUAB Atėja procesinius prašymus, pažeidė kokias nors proceso teisės normas, nei tuo labiau jog dėl pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

27. Remdamasi pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad BUAB Atėja apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiRasa GudžiūnienėKazys KailiūnasAldona Tilindienė