Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuteistajam E. P., jo gynėjui advokatui Georgijui Zatvrakovui, nuteistojo M. G. gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. G. ir E. P. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. G. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje ir už atskirus nusikalstamas veikas paskirtąsias bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrino apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę bausmę ir paskyrė M. G. galutinę subendrintą bausmę – 18 MGL (661 Eur) dydžio baudą.

E. P. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 165 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje ir už atskirus nusikaltimus paskirtąsias bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrino apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę bausmę ir paskyrė E. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą devyniems mėnesiams, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį nuo 22 val. iki 06 val., būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

priteisė iš M. G. 7.00 Eur (septynis eurus) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios L. M. naudai;

priteisė iš M. G. ir E. P. solidariai 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo V. M. naudai. Kitoje dalyje nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė;

priteisė iš M. G. 60 Eur (šešiasdešimt) eurų, o iš E. P. 30 Eur (trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios L. M. naudai. Kitą nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Priteisė iš M. G. ir E. P. po 50 Eur (penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti nukentėjusiojo V. M. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. ir E. P. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, 2016 m. kovo 11 d., apie 21.50 val., neteisėtai, atvirai, prieš savininko V. M. valią, per neužrakintas namo duris įsibrovė į svetimą, V. M. priklausantį, namą, esantį (duomenys neskelbtini) - tokiu būdu pažeidė asmens būsto neliečiamumą.M. G. ir E. P. nuteisti ir už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, 2016 m. kovo 11 d., apie 21.50 val., namo terasoje, (duomenys neskelbtini), M. G. konfliktuojant tarpusavyje dėl asmeninių nesutarimų su sutuoktinės tėvu V. M., tyčia kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam V. M. į galvos sritį, tuo padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje. Nuo smūgio nukentėjusiajam parkritus, E. P. įspyrė nukentėjusiajam V. M. į krūtinės sritį ir kairį dilbį ir tuo padarė kraujosruvą krūtinės ląstos kairėje ir kraujosruvą kairiame dilbyje, - tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą. Jonavos rajono apylinkės teismas, apeliantų atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė išvadą, kad jų veiksmai kvalifikuoti teisingai, kaltė įrodyta byloje surinktų ir išanalizuotų duomenų visuma. Parenkant ir skiriant jiems bausmes, teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, kiekį, asmenybes, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Apeliaciniame skunde M. G. prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atmesti. Apeliantas mano, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neteisingas ir nepagrįstas jokiais objektyviais neginčijamais įrodymais, kad jis bendrininkaudamas su E. P., padarė jam inkriminuotas veikas. Teigia, kad įrodymais pripažįstami tik tie faktiniai duomenys, kuriuos įmanoma patikrinti BPK numatytomis priemonėmis.

Motyvuojamoji dalis

8. Nuteistųjų M. G. ir E. P. apeliaciniai skundai atmestini.

10. Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, proceso dalyvių nuomones bei patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistųjų kaltė padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas yra įrodyta. Pripažindamas M. G. ir E. P. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Konstatuotina, kad teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio, 305 straipsnio nuostatos nepažeistos. Visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu nuteistiesiems inkriminuotos veikos pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, kvalifikuotos tinkamai.

Dėl kaltinimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį

11. Abu nuteistieji neigia atlikę inkriminuojamam nusikaltimui būtinus veiksmus – prieš savininko valią įsibrovę į M. gyvenamąjį namą be jokio teisėto pagrindo, t. y. pažeidę asmens būsto neliečiamybę, tačiau bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku, į gyvenamąjį namą, kuris nuosavybės teise priklauso nukentėjusiajam V. M., kaltinamieji M. G. ir E. P. įėję buvo.

11.2. Nuteistasis E. P. apskritai neigė net užėjęs į nukentėjusiojo namą, nes laukė M. G. gatvėje prie automobilio. Iš prie namo vykstančių veiksmų suprato, kad pykstasi žentas su uošviu, žodžių aiškiai negirdėjo, girdėjo riksmą, matė susistumdymą tarp M. G. ir nukentėjusiojo, kilnojosi rankos, darinėjosi durys. Tik M. G. pradėjus šaukti, jis pribėgo prie namo, pamatė, kad šio ranka buvo prispausta durimis ir todėl jas atplėšė, tada visi jas laikiusieji krito ant betoninių laiptų. Jis pakėlė M. G. ir iš karto kvietė policijos pareigūnus. Jis nebuvo užėjęs į nukentėjusiųjų namus, tačiau atvykus policijai, pareigūnai rado jį įžengusį į V. M. priklausantį namą ir liepė išeiti iš svetimos valdos.

11.3. Taigi, M. G. siekia įtikinti teismą, kad į namą jis be savininko sutikimo ir be pagrindo pats nesibrovė, o pateko į jį ne savo valia ir net naudojant jėgą nebuvo iš jo išleistas paties namo savininko V. M., L. M. ir D. G., grumtynės prie durų tarp jo ir M. bei D. G. vyko būtent dėl to, kad jis norėjo iš namo išsiveržti, o jie jį laikė. E. P. tvirtina apskritai į V. M. namą nebuvęs įėjęs. Kolegijos vertinimu, tokia apeliantų versija apylinkės teismo pagrįstai buvo laikoma kaip neatitinkanti nustatytų faktinių aplinkybių. Abejonių dėl M. G. parodymų teisingumo aukštesniajam teismui kelia tai, kad jau nuo jo paaiškinimų apie įvykių seką pradžios logika kertasi – nurodęs, kad po pirmo pabeldimo V. M. į namą jo neįleido ir sakė vaiko neduos, kol nėra jo motinos, visiškai tuoj pat po antro pabeldimo, nukentėjusysis jas jau atidaro ir įsitempia M. G. į namo vidų, iš karto panaudoja smurtą – apstumdo, kelis kartus trenkia telefonu, o pats nuteistasis, ką tik norėjęs patekti į namo vidų ir pasiimti savo vaiką, to daryti jau neketina, o tik nori išeiti iš namo, bando atidaryti duris ir pro jas prasmukti, ką jam trukdo padaryti V. M., o paskui ir L. M. bei grįžusi D. G.. Jo parodymų nepatvirtina ir kito nuteistojo E. P. parodymai, nes šis M. G. patekimo į namą aplinkybių teigė nematęs, nes buvo toliau nuo įvykio vietos, o vėliau tik buvo priėjęs prie namo ir patraukė duris. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad iš pradžių prie namo jie priėjo abu ir jis stovėjo kartu su M. G., kai šis beldė į duris, tik vėliau, suskambus telefonui, nuėjo link automobilio.

11.4. Nuteistieji be to, kad prašo apeliacinės instancijos teismo teisingais laikyti jų išsakytas įvykių versijas, taip pat nurodo, kad teismas be jokio pagrindo tikėjo nukentėjusiųjų bei liudytojos D. G. parodymais, neįvertino, kad jų santykiai įtempti, be to, jie visi yra šeimos nariai, todėl galėjo apkalbėti M. G., iškraipyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Su tokia išvada negalima sutikti, nes apylinkės teismas jų parodymus vertino objektyviai. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymų esant akivaizdžių prieštaravimų, teismas juos kaip patikimus vertino tik tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys. Kolegija visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog nuteistųjų įsibrovimo į V. M. priklausantį namą prieš jo valią faktą patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojos D. G. parodymai. Nekyla ginčo, kad V. M., L. M. ir D. G. yra šeimos nariai, tačiau pažymėtina, kad tai, jog liudytojai ir nukentėjusieji susieti giminystės ar kitais artimais ryšiais, savaime neduoda pagrindo jų parodymus laikyti šališkais ir tendencingai palaikančiais kurią nors ginčo pusę. Parodymai, nepaisant to, kas juos davė, teismo bus laikomi patikimais ir atitinkančiais faktus tik tuomet, kai jie atitiks kitus patikrintus, neginčijamus bylos duomenis, jų visumą. Kaip matyti iš minimų asmenų parodymų, jie buvo nuoseklūs, detalėse atitiko vieni kitus, be to, juos patvirtino ir kiti bylos duomenys. V. M. parodė, kad M. G. pirmą kartą beldžiant ir spardant į duris, esančias iš gatvės pusės jo neįsileido, tačiau netrukus abu nuteistieji agresyviai nusiteikę į šio namus įsiveržė pro neužrakintas duris iš kiemo pusės, įsiveržę elgėsi agresyviai, ir abu nuteistuosius išstūmus pro duris ir nespėjus jų užsirakinti, šie dar ne kartą vis įsiverždavo į namo visų. E. P. stovėjo tarpdury, M. G. ėjo prie vaiko kambario, bet nukentėjusysis neleido. Grįžus dukrai, M. G. dar kartą įsiveržė į namus, konfliktavo su ja. Nukentėjusiojo V. M. parodymus patvirtino ir nukentėjusioji L. M., kuri nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai nurodė, kad įvykio dienos vakarą ji jau buvo nuėjusi miegoti, kai išgirdo savo vyro žodžius: „Mariau, nelįsk, Mariau, nereikia“, atsikėlusi pamatė M. G. su jos vyru besigrumiančius prie vaiko kambario durų, jis norėjo patekti į vaiko kambarį, bet jos vyras neleido, matė, kaip į namo vidų kelis kartus buvo įbėgęs E. P. Liudytoja apklausta D. G. taip pat parodė, kad grįžusi į namus rado M. G., kuriam liepė išeiti. V. M., L. M. ir D. G., kaip ir nuteistieji, neginčijo fakto, kad jie visi stumdėsi prie namo durų su M. G., tačiau priešingai nei jis, jie tvirtino, kad buvo siekiama, jog M. G. išeitų iš namo, o šis to nedarė.

11.5. Be to, kad V. M., L. M. ir D. G. parodymai iš esmės analogiški, jų patikimumą patvirtina objektyvus bylos įrodymas – policijoje pokalbio telefonu metu įrašytas garso įrašas, kuriame girdisi vyriškas balsas „eik iš čia“ ir M. G., kuris kvietė policiją ir kalbėjo su operatoriumi, žodžiai „niekur neisiu“. Pats M. G. patvirtino, kad jis skambino bendrajam pagalbos centrui, kvietė policiją, į liepimą išeiti atsakė „niekur aš neisiu“, tuo paneigdamas savo išdėstytą versiją. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojos D. G. parodymais ir dėl E. P. įsibrovimo į jų namą. Jei dėl M. G. apkalbėjimo dar buvo pagrindo teigti, jog minimi asmenys galėjo turėti suinteresuotumą jį apkalbėti dėl skyrybų proceso su D. G., tai teigti, jog jie turėjo pagrindo apkaltinti ir E. P., nėra jokio objektyvaus pagrindo. E. P. ir M. G. nurodė, kad jie yra pusbroliai. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką V. M. nurodė, kad prie namo jis pamatė žentą M. G. su kažkokiu nepažįstamu vaikinu, kaip vėliau sužinojo, tai buvo jo pusbrolis. L. M. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose paminėjo, kad žinojo, jog tas vaikinas, kuris atėjo kartu su M. G., yra šio pusbrolis, buvo jį mačiusi kelis kartus. Kad E. P. pažinojo kaip vyro pusbrolį patvirtino ir D. G.. Šie duomenys rodo, kad nukentėjusieji E. P. asmeniškai nepažinojo. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kad E. P. su nukentėjusiaisiais ar liudytoja D. G. būtų sieję kokie nors asmeniniai ar kitokio pobūdžio ryšiai, dėl ko jie būtų suinteresuoti apkaltinti jį ir dėl to duotų šį šmeižiančius parodymus. Be to, abejoti E. P. versija, jog jis į V. M. namą nebuvo užėjęs, leidžia ir tai, kad jau atvykus policijai, jis vis tik buvo rastas įžengęs į šiuos namus.

11.6. Analizuodamas visus būtinus aptariamai veikai inkriminuoti sudėties požymius, apylinkės teismas teisingai akcentavo, kad įvykio metu kaltinamasis M. G. pas nukentėjusįjį negyveno. Kad ši aplinkybė buvo žinoma ir kaltinamajam E. P.. Todėl abu suvokė, jog be nukentėjusiojo V. M. - gyvenamojo namo savininko sutikimo – jie patekti į šį namą neturi teisės. Pagrįsta apylinkės teismo išvada ir dėl nuteistųjų bendrininkavimo darant šią nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad apeliantai atvažiavo kartu, aukščiau aptarti ir patikimais laikomi nukentėjusiojo V. M. parodymai patvirtina, kad prie nukentėjusiojo gyvenamojo namo durų jie atėjo kartu, kartu įsibrovė į nukentėjusiojo namus turėdami bendrą tikslą, jų veiksmai buvo bendri. Kiekvienas iš kaltinamųjų suvokė, kad jie bendrai dalyvauja darant nusikalstamą veiką.

Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

12. Abu nuteistieji neigia savo kaltę ir dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. M. G. skunde nurodo, kad jis jokių smūgių nesudavė nei V. M., nei L. M., o įvykio metu pats buvo sužalotas, tą patvirtino specialisto išvada. Nurodo, kad dėl jo sužalojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu V. M. pripažino, kad konflikto metu suspaudė tarp durų jo ranką, elgėsi neatsargiai, tačiau teisme savo kaltę jau neigė. Teismas tokius nenuoseklius jo parodymus vertino kritiškai kaip gynybinius, taip pat kaip asmenų, suinteresuotų bylos baigtimi, nepatikimais laikė ir L. M. bei D. G. parodymus, o vadovavosi M. G. parodymais ir specialisto išvados duomenimis, ko pagrindu pripažino V. M. kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

12.1. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų baudžiamojoje byloje pagal teisminio proceso numerį (duomenys neskelbtini), matyti, kad iš tiesų V. M. dėl tos pačios dienos įvykių, Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, nuosprendis įsiteisėjęs, todėl jis nekvestionuojamas. Sutiktina su apelianto M. G. skundo argumentais, kad šioje byloje teismas V. M., L. M. ir D. G. parodymus nelaikė patikimais ir vertino kaip palaikančius kaltinamojo gynybinę poziciją, tačiau įvertinus V. M. pareikšto kaltinimo turinį ir tuo pačiu teismo šių asmenų parodymų vertinimo aspektus, matyti, kad pirmosios instancijos teismas ir nuteistojo skundą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, kuris nuosprendį paliko galioti, visų byloje apklaustų konflikte dalyvavusių asmenų parodymus vertino pagal tiriamo nusikaltimo aplinkybes, todėl negalima daryti vienareikšmės išvados, kad, V. M., L. M. ir D. G. parodymai ir šioje byloje yra melagingi, ir tuo pačiu M. G. – teisingi. Pažymima, kad asmens parodymų dalį pripažinus neteisingais, dėl kitų aplinkybių jo duoti parodymai, kuriuos neginčijamai patvirtina kiti patikimi duomenys, pagrįstai ir teisėtai gali būti laikomi įrodymu. Kaip matyti iš aptariamos bylos, V. M. buvo nuteistas už neatsargų nusikaltimą, t. y., kad tarpusavio konflikto su M. G. metu sudavė šiam durimis per dešinę ranką, padarydamas šiam dešinės rankos plaštakos laivalaukio lūžį. V. M. parodymai bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs, jis pradžioje kaltę pripažino, vėliau jau neigė, L. M. nurodė nemačiusi, kad M. G. durimis būtų priverta ranka, D. G. nurodė, kad durimis rankos jam niekas nespaudė. Teismas, atsižvelgęs į V. M. parodymų pakeitimą, į tai, kad tai, kad L. M. ir D. G. yra kaltinamojo šeimos nariai bei į tai kad tuoj po įvykio M. G. buvo konstatuotas sužalojimas, kuris nebūdingas griuvimui, laikė, kad kaltinamojo ir liudytojų, kurie yra šeimos nariai, parodymai dėl įvykio aplinkybių, yra gynybinio pobūdžio, ir pripažino V. M. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Tačiau svarbu pažymėti, kad kiti įvykusio konflikto metu dalyvavusių asmenų veiksmai ir dėl jų atsiradę padariniai šioje byloje nebuvo tiriami.

12.2. Šioje byloje aiškinamasi, ar yra pakankamai patikimų įrodymų nuteistųjų M. G. ir E. P. kaltei dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti. Kolegija, išanalizavusi visą bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino objektyviai, juo teisingais laikė tik patikrinęs kitų duomenų visete. Nors abiejų apeliantų skunduose pažymima, kad teismas neteisingai ir neobjektyviai vadovavosi V. M., L. M. ir D. G. parodymais, nors jie visi yra šeimos nariai, tačiau kaip jau buvo nurodyta aukščiau analizuojant nuosprendžio teisėtumą dėl nuteistųjų pripažinimo kaltais pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, asmenų suinteresuotumas negali būti laikomas dėl juos duodančio santykio su viena iš ginčo šalių, o sprendžiant dėl jų šališkumo, turi būti objektyviai nustatyta, ar asmens parodymai atitinka faktinius duomenis ar ne. Apylinkės teismas, ištyręs visus įrodymus, konstatavo, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. M. parodymais, kad M. G. jam sudavė kumščiu į galvos sritį, o nuo smūgio parkritus, E. P. įspyrė jam į krūtinės sritį ir į ranką. Su tokiu konstatavimu sutinka ir skundus nagrinėjantis teismas. Apie jam nuteistųjų suduotų smūgių eigą, skaičių ir lokalizaciją V. M. nuosekliai nurodė analogiškas aplinkybes viso bylos tyrimo metu, taip pat ir bylą nagrinėjant teisme. Jis nurodė, kad jis, M. G. ir D. G. besistumdydami tarp durų atsirado lauke ant betoninės terasos, M. G. laikė dukrą už plaukų, o ją paleidus, V. M. pajuto smūgį į galvos sritį, tiksliau, į kairę ausį, nuo smūgio nukrito, bandė atsikelti, tada pribėgęs E. P. tris kartus jam spyrė į šoną, vieną kartą į ranką. Nukentėjusioji L. M. parodė, kad nematė, kaip buvo suduoti smūgiai sutuoktiniui V. M., tačiau pro praviras terasos duris pamatė gulintį savo vyrą, pribėgusi bandė įspirti M. G., tačiau pati gavo nuo jo smūgį į veidą, po kurio juto fizinį skausmą. Liudytoja D. G. davė analogiškus parodymus kaip ir V. M., kad jie visi trys besistumdydami atsirado terasoje, matė, kaip M. G. vieną kartą kumščiu trenkė tėčiui, nuo kurio šis parkirto, matė, kaip E. P. gulinčiam tėčiui spyrė į šoną 2-3 kartus, pribėgusi jos mama L. M. bandė spirti M. G., o šis kumščiu sudavė mamai į veidą. Iš šių asmenų parodymų matyti, kad jų nurodytos aplinkybės detaliai sutampa.

12.3. Kad nukentėjusieji nesiekia tyčia tendencingai apkaltinti nuteistuosius parodo tai, jog L. M., nors smūgių sudavimo V. M. metu ir nebuvo šalia, tačiau pačiame name buvo, todėl taip pat galėjo liudyti mačiusi, kaip nuteistieji sudavė jos vyrui, be to, ji nenuslėpė ir savo veiksmų M. G. atžvilgiu – bandymo jam įspirti. D. G. taip pat nenutylėjo aplinkybės, kad L. M. bandė nuteistajam įspirti. Svarbu pažymėti ir tai, kad šie asmenys daugiau nesutarimų turi su M. G., kaip buvusiu D. G. vyru, o E. P. jiems yra pašalinis asmuo, todėl logiška būtų manyti, kad jie turėtų būti suinteresuoti apkalbėti M. G., tačiau visi analogiškai nurodė, kad šis nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį į veidą, o šiam gulinčiam tris kartus į šoną ir vieną į ranką įspyrė E. P., kas duoda pagrindo teigti, jog jie nurodė būtent tas aplinkybes, kokios buvo iš tiesų. Nepagrįstas M. G. skundo motyvas, kad V. M. galėjo susižaloti griūdamas terasoje, nes jį paneigia specialisto išvada Nr. G 1245/2016 (02), jog V. M. konstatuoti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis, koja ar kitas panašaus pobūdžio daiktas, ne mažiau kaip penkių trauminių poveikių pasekoje. Pažymėtina, kad V. M. specialisto išvadoje nustatyto sužalojimo pobūdis ir lokalizacija tiksliai atitinka jo ir liudytojos D. G. nurodytas smūgių sudavimo aplinkybes. Teismas nuosekliai išanalizavo abiejų nuteistųjų veiksmus, jų bendrą tikslą, suvokimą bendrai dalyvaujant darant nusikalstamą veiką ir padarė pagrįstą išvadą ir dėl nuteistųjų bendrininkavimo darant šią nusikalstamą veiką.

12.4. M. G. skunde teigia, kad teismas atsižvelgė į nenuoseklius L. M. parodymus ir todėl laikė neįrodytu, jog jis sudavė jai smūgį ir šią aplinkybė iš kaltinimo pašalino. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti priešingai – kad teismas dėl tų pačių priežasčių – nukentusiosios L. M. nurodytas smūgio jai sudavimo aplinkybes nuosekliai patvirtinus V. M. ir D. G., jų parodymus laikė atitinkančius tikrovę ir todėl M. G. pripažino kaltu ir dėl fizinio skausmo sukėlimo L. M., tik dėl šių jo veiksmų padarymo nebuvo nustatyta bendrininkavimo su E. P. aplinkybė.

13. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo visapusišką, nuoseklų ir nešališką bylos aplinkybių analizę patvirtina ir tai, kad teismas, įvertinęs objektyvias aplinkybes, susijusias su kaltinamojo M. G. ir nukentėjusiųjų santykiais, t. y. nustatęs, jog bylos nagrinėjimo laikotarpiu M. G. ir sutuoktinės D. G. tėvai - nukentėjusieji V. M. ir L. M. kartu negyvena ir neveda bendro ūkio nei su jais, nei su jų dukra D. G., todėl negali būti laikomi šeimos nariais BK 248 straipsnio 2 dalies kontekste. Todėl pašalino iš kaltinimo M. G. veiksmus kvalifikuojantį požymį, kad jis nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė skausmo savo šeimos nariams ir perkvalifikavo jo veiką pagal faktinius požymius iš BK 140 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Spręsdamas dėl nukentėjusiosios L. M. pareikšto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo, teismas be kita ko įvertino ir pačios nukentėjusiosios elgesį ir pripažino, kad tokie veiksmai paskatino M. G. neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu. Taigi, įvertinus šiuos aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad M. G. ir E. P. kaltei dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka, jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

14. Skirdamas nuteistiesiems bausmes, apylinkės teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingai įvertino nuteistųjų asmenybes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitas bylos aplinkybes. Civilinių ieškinių klausimas išspręstas tinkamai, vadovaujantis įstatymo nuostatomis.

15. Kolegija konstatuoja, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 4 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį ar naikinti M. G. ir E. P. apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

16. Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos apie nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. G. ir E. P., kurias sudaro po 57,90 Eur už kiekvienam iš nuteistųjų teikiamą teisinę pagalbą, kurios susidarė dėl būtino gynėjų dalyvavimo. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis byloje Nr. 2K-322/2014). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų M. G. ir E. P. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. G. ir E. P. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.