- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-09-17
- Bylos Nr.
- 2-7521-1130/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-00450-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erlandas Stanislovaitis
- Ieškovas
- R. F.
- Atsakovas
- J. R.
- Advokatai
- Nikolajus Voinovas, Rostislavas Polubiankas
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. F. ieškinį atsakovui J. R. dėl skolos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
R. F. (toliau – ieškovė) prašo priteisti atsakovo J. R. (toliau – atsakovas) 202,73 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas per teismo nustatytą terminą pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti.
Šalies argumentai
Ieškovė ieškinyje nurodė, taip pat teisme paaiškino, kad 2011 metais nusprendė pirkti už 8000 Lt (2316,96 Eur) atsakovui priklausantį garažą, esantį (duomenys neskelbtini) ir kaip užstatą už parduodamą garažą 2011 m. rudenį atsakovui sumokėjo 1 000 Lt (289,62 Eur), likusią sumą pagal susitarimą su atsakovu turėjo sumokėti po garažo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo. Nurodė, kad atsakovas, paėmęs užstatą, davė ieškovei raktus nuo garažo ir leido ieškovei naudotis garažu, po kurio laiko atsakovas paprašė ieškovės sumokėti jam dar 1 000 Lt (289,62 Eur) užstato, bet ieškovė atsisakė tai padaryti ir paprašė atsakovą pateikti jai garažo dokumentus, nes kilo įtarimas, kad atsakovas neturi dokumentų, patvirtinančių jo nuosavybės teises į šį garažą. Taip pat ieškovė paaiškino, kad po to, kai ji atsisakė sumokėti atsakovui papildomą užstatą, atsakovas pareiškė ieškovei, kad jis jau pardavė garažą kitam asmeniui, t. y. A. S. (A. S.), ieškovei kreipusis į A. S., sužinojo, kad atsakovas garažą jam ne pardavė, o tik išnuomojo. Ieškovė pabrėžė, kad nusprendus atsisakyti pirkti iš atsakovo garažą, pareikalavo, kad jis grąžintų 1 000 Lt (289,62 Eur) sumokėtą užstatą, jis žodžiu pažadėjo grąžinti užstatą, bet delsė tai padaryti. Nurodė, kad 2015 m. sausio 3 d. atsakovas pateikė ieškovei savo raštišką įsipareigojimą dėl 1 000 Lt (289,62 Eur) užstato grąžinimo, kuriame nurodė, kad užstatą grąžins per savaitę, t. y. nuo 2015 m. sausio 3 d. iki 2015 m. sausio 10 d. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas savo pažadų neįvykdė ir per savaitę užstato negrąžino. Taip pat ieškovė paaiškino, kad ji nekartą skambino atsakovui dėl užstato grąžinimo, bandė su juo geruoju susitarti, bet atsakovas tik žadėjo grąžinti pinigus, o savo pažadų nevykdė, kai ieškovė pasakė atsakovui, kad kreipsis į teismą dėl užstato grąžinimo, atsakovas jai davė 100 litų (28,96 Eur), kuriuos buvo gavęs iš A. S.. Ieškovė nurodė, kad taip pat A. S. savo iniciatyva davė ieškovei 200 Lt (57,92 Eur) už atsakovui sumokėtą užstatą, todėl atsakovas liko skolingas ieškovei 202,73 Eur (700 Lt) ir iki šiol jų negrąžino. Nurodė, kad baudžiamojoje byloje parodė, kad gavo 300 Lt, nes nebuvo svarbu, kas atidavė, tiesiog pasakė, kad atgavo 300 Lt. Pažymėjo, kad atsakovas savo 2021 m. vasario 19 d. atsakyme į pretenziją nurodė, kad negrąžins savo įsiskolinimo ieškovei, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo, t. y. šiuo sakiniu pripažįsta, kad turi įsipareigojimą ieškovei, bet tuo metu atsakovas savo 2021 m. birželio 19 d. prieštaravime nurodė, kad jo paimtą iš ieškovės 1 000 Lt (289,62 Eur) užstatą jai grąžino ir tai padarė A. S., akivaizdu, kad toks atsakovo teiginys yra melagingas, nes A. S. davė ieškovei tik 200 Lt (57,92 Eur), o ne 1 000 Lt (289,62 Eur), kaip teigė atsakovas. Mano, kad akivaizdu, jog atsakovas savo veiksmais pažeidė prievolę, nes praleido savo 2015 m. sausio 3 d. pakvitavime nurodytą užstato grąžinimo terminą. Pabrėžė, kad atsakovas raštu pažadėjo ieškovei įvykdyti savo prievolę iki 2015 m. sausio 10 d., bet pažeidė savo prievolę, todėl nuo 2015 m. sausio 16 d. atsakovas yra pažeidęs prievolę ir jis turi atlyginti visus ieškovės patirtus nuostolius. Ieškovė mano, kad atsakovo rašytinė prievolė ieškovei atsirado 2015 m. sausio 16 d., todėl dešimt metų senaties terminas ieškiniui paduoti nėra praleistas, jeigu teismas nustatys, kad yra praleistas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, tai ieškovė prašo šį terminą atnaujinti. Paaiškino, kad 2015 m. pakvitavime yra minimas tas pats garažas, atsakovas parašė, kiek jis iš jos paėmė, bet ji reikalauja 700 Lt, nes dalis pinigų atiduota. Paaiškino, kad tariantis dėl garažo pirkimo, atsakovas nuosavybės dokumentų nerodė, bet pasakė, jog viskas tvarkoje, o kadangi garažo jai reikėjo skubiai, sutiko jį pirkti, pati dar nuėjo į seniūniją paklausti, ar gali pirkti garažą be dokumentų ir seniūnas patvirtino, pasakė, kad paskui galės įforminti, bet kadangi dokumentai buvo netvarkingi sandoris neįvyko, ieškovas siūlė įforminti garažą kito asmens vardu, bet ji nesutiko, taip pat atsakovas nenorėjo, kad sudarant sutartį dalyvautų jo žmona.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad R. F. 2011 m. nusprendė pirkti iš jo garažą už 8 000 Lt (2 316,96 Eur), esantį (duomenys neskelbtini) ir kaip užstatą už perkamą garažą, sumokėjo 1 000 Lt (289,62 Eur), likusią sumą pinigų ieškovė pagal susitarimą turėjo sumokėti po garažo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo. Atsakovas nurodė, kad gavus užstatą, perdavė ieškovei raktus ir leido jai naudotis garažu. Atsakovas pažymėjo, kad šį dar nebaigtą statyti garažą 1995 m. sausio 31 d. pirko iš E. M., buvo surašytas pakvitavimas ir pirkimo – pardavimo sandoris buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, kitų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų į garažą neturėjo, todėl kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūną su prašymu, padėti įregistruoti šį garažą valstybės įmonėje Registrų centras, tačiau seniūnas negalėjo padėti, pasakė, jog tas garažų masyvas, kuriame yra ir jo garažas, buvo pastatytas valstybinėje žemėje be atitinkamų leidimų ir nei vienas iš garažų savininkų, negali užregistruoti nuosavybės teisės. Pabrėžė, kad seniūnas pareiškė, jog garažo pirkimo – pardavimo juridinį faktą jis gali patvirtinti ir užregistruoti (duomenys neskelbtini) seniūnijos registre, todėl apie tokį garažo įforminimo būdą pranešė (atsakovas) ieškovei, tačiau ieškovė pareiškė, jog kadangi jis neturi jokių dokumentų į garažą, jo nuosavybės teisė į garažą neregistruota, ji atsisako pirkti garažą bei pareikalavo grąžinti sumokėtą užstatą 1 000 Lt (289,62 Eur). Paaiškino, kad pinigų tam momentui neturėjo, negalėjo grąžinti užstatą, todėl garažą išnuomojo A. S., kuris sutiko mokėti po 50 Lt už garažo nuomą, jis kelis kartus sumokėjo nuomą, vėliau jie susitarė, kad nuompinigius už garažą jis tiesiogiai mokės ieškovei R. F.. Pabrėžė, kad jo žiniomis A. S. sumokėjo ieškovei 300 Lt (86,88 Eur), jokių dokumentų patvirtinančių pinigų perdavimo faktą ieškovei nei pats, nei A. S. neturi, šią faktinę aplinkybę A. S. gali patvirtinti būdamas apklaustas liudytoju šioje civilinėje byloje. Nurodė, kad pats asmeniškai jai grąžino 100 Lt (28,96 Eur), tačiau jokių dokumentų patvirtinančių pinigų perdavimo faktą ieškovei irgi neturi, tačiau nori pabrėžti, jog A. S. išvykstant iš (duomenys neskelbtini) gyvenvietės nuolatiniam gyvenimui į (duomenys neskelbtini), pas pastarąjį namo atėjo ieškovė R. F. ir prisistačiusi atsakovo seserimi R. R., apgaule paėmė iš jo raktus nuo garažo ir keletą metų iš eilės (ne mažiau trijų metų) naudojosi garažu nemokėdama už garažo nuomą. Pabrėžė, kad keliasdešimt kartų ieškovei minėjo, jog pinigus, kuriuos ji turėtų mokėti už naudojimąsi garažu, ieškovė turėtų užskaityti į gauto užstato grąžinimą, tačiau ji pareiškė, kad gautą užstatą jis grąžins jai visą iki paskutinio cento, taigi, 2015 m. sausio 3 d. ieškovė su savo sutuoktiniu privertė jį surašyti įsipareigojimą dėl 1 000 Lt (289,62 Eur) užstato grąžinimo, kuriame jis nurodė, jog užstatą grąžins po savaitės, nurodė pilną paimtą iš atsakovės sumą, nes nežinojo, kiek A. S. ieškovei atidavė. Nurodė, kad dėl negrąžinto užstato ieškovei turėjo nemalonumų su teisėsauga bei buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, dėl ieškovės sutuoktinio L. F. (L. F.) sumušimo, kai 2018 m. lapkričio 4 d. apie 10.30 val. atsakovui priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su L. F. metu dėl negrąžintos skolos, sudavė kumščiu vieną kartą į veido sritį nukentėjusiajam, padarydamas jam odos nubrozdinimą veido kairėje, muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje, dėl ko nukentėjusiajam L. F. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius ir baudžiamoji byla nutraukta, pagal liudytojos R. F. parodymus ji pažįsta J. R., nes norėjo iš jo pirkti garažą ir jam asmeniškai davė 1 000 litų užstatą, o jis vėliau šį garažą pardavė ir pinigų negrąžino, 2015 m. kartu su sutuoktiniu buvo nuėjusi pas J. R., pastarasis pažadėjo pinigus grąžinti, žmogus, kuris buvo išsinuomojęs garažą, jai sumokėjo 300 litų, o J. R. liko skolingas 700 litų. Pabrėžė, kad taigi ieškovė ieškinyje pripažįsta, kad jis jai grąžino 100 Lt (28,96 Eur), teigia, jog A. S. savo iniciatyva, davė ieškovei 200 Lt (57,92 Eur), tačiau iš prejudicinio fakto, nustatyto teisminiu būdu seka, kad A. S. ieškovei grąžino 300 Lt (86,88 Eur), tokiu būdu laikytina, kad atsakovas šiai dienai ieškovei negrąžino 173,78 Eur sumokėto užstato, tačiau teismui nustačius, jog ieškovė (kreditorė) dėl savo kaltės neįvykdė pareigų skolininkui, atsisakė sudaryti pirkimo – pardavimo sandorį seniūnijoje ir dėl to skolininkas pagrįstai sustabdė prievolės vykdymą, be to, nebuvo tiek rūpestinga ir atidi nepatikrinus visų atsakovo turimų (ar neturimų) dokumentų į nekilnojamąjį daiktą, sumokėjo avansą, laikyti šią aplinkybę kaip šalinančią atsakovo atsakomybę, be to, ieškovė neatlygintinai, keletą metų iš eilės (ne mažiau trijų metų) naudojasi atsakovo garažu, todėl prašo laikyti šią aplinkybę kaip šalinančią atsakovo atsakomybę. Atsakovas nurodė, kad ieškovės teigimu, garažą ji nusprendė pirkti 2011 m. sausio mėnesį, tuo pačiu laikotarpiu sumokėjo atsakovui avansą (užstatą), taigi laikytina, kad sutartiniai šalių įsipareigojimai atsirado 2011 m. sausio mėnesį ir šiai dienai bendrasis ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Paaiškino, kad ieškovę iš karto informavo, kad garažo dokumentų neturi, viskas bus įforminama per seniūniją.
Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad su ieškinio reikalavimais sutinka, tačiau nesutinka su prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą suma, taip pat patvirtino, kad garažo pirkimo – pardavimo sandoris neįvyko dėl atsakovo kaltės, nes jis neturėjo nuosavybę patvirtinančių dokumentų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas visiškai.
Byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio mėnesį šalys žodžiu susitarė sudaryti garažo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį. Šalys susitarė, kad turto pardavimo kaina yra 8 000 Lt, ieškovė sumokėjo 1 000 Lt (289,62 Eur) avansą. Kadangi atsakovas neturėjo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta. 2015 m. sausio 3 d. atsakovas pasirašė pakvitavimą, kuriame nurodyta, kad yra skolingas ieškovei 1 000 Lt, kuriuos įsipareigoja grąžinti laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 3 d. iki 2015 m. sausio 10 d.
2021 m. gegužės 26 d. ieškovė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl 289,62 Eur skolos, penkių procentų procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo, 2021 m. gegužės 26 d. priimtas teismo įsakymas, tačiau skolininkas pateikė prieštaravimus, todėl ieškovei pareiškus ieškinį 2021 m. liepos 20 d. teismo nutartimi 2021 m. gegužės 26 d. teismo įsakymas buvo panaikintas.
Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 2011 m. sausio mėnesį tarp šalių buvo sudaryta žodinė pirkimo – pardavimo sutartis. Šalys žodžiu susitarė, jog atsakovas parduos garažą, o ieškovė jį nupirks. Tarp šalių taip pat nėra ginčo, kad darbų kaina turėjo būti 8 000 Lt, o avanso suma 1 000 Lt (289,62 Eur), taip pat, kad sutartis nebuvo vykdoma, t. y. pirkimo – pardavimo sandoris neįvyko. Byloje kilęs ginčas dėl avanso, t. y. ieškovė nurodė, kad atsakovas nėra grąžinęs 202,73 Eur sumokėto avanso dalies. Taigi, byloje reiškiamas reikalavimas dėl avanso grąžinimo pagal žodinę pirkimo - pardavimo sutartį.
Kai iki sutarties patvirtinimo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą, sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, toks lėšų perdavimas turi būti kvalifikuojamas teisiškai, t. y. turi būti nustatoma, kokiu tikslu lėšos perduotos ir kokių teisinių padarinių tai sukelia. Įstatyme įtvirtinta, kad pinigų sumokėjimas asmeniui, įsipareigojusiam parduoti daiktą pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jei šalys nėra sutarusios kitaip (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.309 straipsnio 2 dalis).
Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 straipsnio 2 dalis). Jeigu lėšos kvalifikuojamos kaip avansas, nesudarius sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo jas turėti ir turi būti grąžinti pirkėjui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai nustatomas pagrindas įskaityti kitos šalies priešpriešinį vienarūšį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2007).
Kaip minėta, pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, teismas vertina, kad pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, kadangi susitariant su ieškove dėl garažo pardavimo, jis neturėjo parduodamo turto nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo (pardavėjo) kaltės, jis neteko teisinio pagrindo turėti ieškovės jam perduotą pinigų sumą ir turėjo ją grąžinti ieškovei. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu teigė, kad atsakovas asmeniškai perdavė jai 100 Lt, dar 200 Lt jai kaip atsakovo skolos apmokėjimo dalį perdavė A. S., taigi atsakovas liko jai skolingas 700 Lt (202,73 Eur), atsakovas teismo posėdžio metu pripažino šį ieškovės reikalavimą, priešpriešinių reikalavimų atsakovas nereiškė, todėl ieškovės ieškinys tenkintinas.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties socialinė paskirtis – garantuoti turtinių santykių stabilumą, aiškumą, teisėtų interesų apsaugą ir gynimą nuo kitų asmenų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, skatinti operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą. Nustatytas terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą.
Reikalavimams dėl skolos grąžinimo taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo žinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolei įvykdyti nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (CK 1.127 straipsnio 2 dalis). CK 1.130 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas (CK 1.130 straipsnio 3 dalis).
Kaip matyti, šalys dėl garažo pirkimo – pardavimo susitarė ir avansas atsakovui buvo sumokėtas 2011 m. sausio mėnesį, todėl ieškinio senaties terminas turėjo pasibaigti 2021 m. sausio mėnesį, tačiau atsakovas 2015 m. sausio 3 d. surašė pakvitavimą, kuriame pripažino, kad yra skolingas atsakovei 1 000 Lt už 2011 m. ieškovės sumokėtą avansą, todėl ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas ir pradėtas skaičiuoti nuo 2015 m. sausio 3 d., todėl atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį atmetamas.
Ieškinį patenkinus, bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 88, 92, 93, 96, 98 straipsniai). Ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus, pagrindžiančius patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, kurios atitinka CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 9 punkte įtvirtintas bylinėjimosi išlaidas, neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio“ nustatytų dydžių. Ieškovė pateikė 250 Eur advokato išlaidų įrodymą Teismas atsižvelgia į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į nagrinėjamo ginčo pobūdį, į pateiktų atsiliepimų turinį, apimtį, nurodytus argumentus dėl ieškinyje nurodytų bei iškeltų argumentų ir klausimų, galimas darbo ir laiko sąnaudas, ir vertina, kad ieškovei iš atsakovo priteistinas prašomas 250 Eur advokato išlaidų atlyginimas.
Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo ieškovei priteisia jos sumokėtą 20 Eur žyminį mokestį (10 Eur žyminio mokesčio dalis sumokėta civilinėje byloje Nr. L2-5899-1130/2021 paduodant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).
Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 394-399 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės R. F. ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti ieškovės R. F., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovo J. R. (J. R.), a. k. (duomenys neskelbtini) 202,73 Eur (dviejų šimtų dviejų eurų ir 73 ct) skolą.
Priteisti iš atsakovo J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės R. F., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 20 Eur (dvidešimties eurų) žyminį mokestį ir 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) advokato išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmus.