Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. T. ieškinį atsakovei V. K. dėl 1 405,01 Eur skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas 2018-09-24 pateikė teismui ieškinį, kuriame nurodė, kad 2015-03-15 atsakovė V. K., pasinaudodama artima pažintimi, iš jo žodiniu prašymu pasiskolino 1 405,01 Eur lėktuvo bilietams pirkti. Už šiuos pinigus internetu ieškovas nupirko 4 lėktuvo bilietus į abi puses atsakovei, jos tėvams ir dukrai, viso 4 bilietus į Barnaul, Rusija, ir atgal.

Atsakovė pinigus skolinosi, nes kaip pati nurodė, nemokėjo ieškoti ir pirkti bilietų internetu. Be to, kaip pati sakė, neturėjo ir kreditinės kortelės, kuria tai būtų galėjusi padaryti. Konkreti pinigų gražinimo data nebuvo užfiksuota, bet abu supratome, kad pinigus V. K. gražins nedelsiant - laikotarpyje iki 2 savaičių.

V. K. pinigų negražino.

Ieškovas 2017-06-08 atsakovei nusiuntė įspėjimą - pretenziją ragindamas gražinti skolą. Atsakovė pinigų negražino ir pretenziją ignoravo.

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis LR CK 6.870 - 6.874 str. ieškovas teismo prašė:

1. Pripažinti jį civiliniu ieškovu.

2. Priteisti ieškovui iš atsakovės V. K. 1 405,01 Eur turtinės žalos.

3. Priteisti ieškovui iš V. K. įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4. Priteisti ieškovui iš V. K. teismo išlaidas.

5. Šią bylą laikyti nevieša.

Ieškovas savo reikalavimus atsakovei grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su atsakove anksčiau buvo artimai pažįstami. Jie susitikinėdavo ir artimai bendravo. Vieno tokio susitikimo metu atsakovė paprašė ieškovo paskolinti jai pinigų, teikdama, kad jie jai reikalingi lėktuvo bilietams pirkti. Ieškovas nurodė, kad iki tol jis pasitikėdavo atsakove, kadangi juos siejo labai artimas ryšys. Teigė, kad atsakovės paprašytą pinigų sumą jis galėjo pastarajai paskolinti, kadangi dirba ir gauna pastovias pajamas. Nors atsakovė prašė jo paskolinti pinigus, tačiau jis sutiko sumokėti 1 405,01 Eur už lėktuvo bilietus. Tuomet atsakovė teigė, kad jai trūksta pinigų, todėl prašė jo paskolinti nurodytą pinigų sumą. Todėl jis pagal žodinę paskolos sutartį paskolino atsakovei 1 405,01 Eur bankiniu pavedimu sumokėdamas už lėktuvo bilietus skirtus atsakovei ir jos artimiesiems. Vėliau atsakovė pažadėjo ieškovui grąžinti jai paskolintą pinigų sumą. Tačiau atsakovė prisiimto įsipareigojimo nevykdė ir pinigų negrąžino. Dėl to ieškovas 2017-06-08 nusiuntė atsakovei įspėjimą - pretenziją ragindamas grąžinti paskolintus pinigus iki 2017-08-01 juos pervedant į kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Atsakovė iki nurodyto termino pinigų negrąžino ir ignoravo ieškovo pretenziją. Nurodė, kad atsakovė jam nėra grąžinusi paskolos ir po teismui pateikto ieškinio.

Ieškovas baigiamojoje kalboje nurodė, jog jo ieškinys atsakovei yra pagrįstas ir jis tenkintinas visiškai. Teigė, kad jo ieškinio reikalavimai dėl 1 405,01 Eur paskolos grąžinimo yra įrodyti visiškai, nes atsakovė neneigia, kad skolinosi iš jo nurodytą pinigų sumą. Kadangi atsakovė pinigus gavo, o savo prievolės juos grąžinti neįvykdė, todėl šį suma ieškovui priteistina iš atsakovės. Dėl to, jog šalys artimai bendravo, tarp jų buvo pasitikėjimas, todėl ieškovas ir skolino atsakovei pinigus. Ieškovo turtinė padėtis gera, kas nekliudė jam skolinti pinigus artimai pažįstamam asmeniui. Nurodė, jog atsakovė pačio paskolos fakto neginčija, tačiau teigia, jog ji yra ieškovui grąžinusi paskolą. Tačiau šie jos motyvai yra paneigti leistinais įrodymais. Mano, kad atsakovė teigdama, jog yra grąžinusi ieškovui skolą, tik siekia išvengti prievolės ieškovui grąžinti pinigus. Teigė, jog negalima teisiškai daryti išvados, kad atsakovė yra grąžinusi ieškovui paskolintą pinigų sumą, nes nėra šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų.

Atsakovė V. K. pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė dėl ko nesutinka su ieškovo ieškinio reikalavimais.

Ieškovas E. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš manęs 1 405,01 Eur turtinę žalą, įstatymo nustatyto dydžio palūkanas bei teismo išlaidas.

Su man pareikštu ieškiniu visiškai nesutinku, nes visus pinigus esu grąžinusi ieškovui.

Ieškovas E. T. teigia, kad 2015-03-15 jis man nupirko 4 lėktuvo bilietus į Barnaul miestą, už šiuos pinigus jis sumokėjo savo kreditine kortele. Ieškovas taip pat teigia, kad pinigus už minėtus bilietus aš jam turėjau atiduoti kelių dienų laikotarpyje, tačiau iki šiol jų negrąžinau. Nesutinku su ieškovo E. T. pareikštu ieškiniu, nes aš visus pinigus, kuriuos jis sumokėjo už lėktuvo bilietus, jam grąžinau grynaisiais pinigais kelių dienų laikotarpyje po bilietų pirkimo. Ieškovas, reikalaudamas iš manęs pinigų, nori nepagrįstai praturtėti ir pasipelnyti mano sąskaita.

Į kelionę 2015 metais vykau kartu su savo tėvais ir dukra. Šios kelionės išlaidas aš ir mano tėvai dalinomės. Apmokėti šios kelionės lėktuvų bilietams panaudojome mano tėčio V. Š. sąskaitoje buvusius pinigus. Aš pati pinigus išgrynindavau bankomate ir atiduodavau ieškovui E. T.. Reikiamą pinigų sumą nusiėmiau per 3 kartus, nes buvo uždėtas pinigų išgryninimo dienos limitas (pridedu mano tėčio V. Š. sąskaitos išrašą). Grynaisiais pinigais atiduodavau todėl, kad pats ieškovas manęs taip prašė. Jis argumentavo tuo, kad jam nusimato nemažos išlaidos artimiausiu laiku ir jam reikės grynųjų pinigų.

Nesutinku su ieškovo E. T. man pareikštu ieškiniu dėl skolos priteisimo, aš jam nieko nesu skolinga. Manau, kad jo ieškinys yra kerštas man dėl prieš kelis metus nutrūkusių mūsų santykių. Ieškovas iki šiol jaučia nuoskaudą dėl to, negali pamiršti, todėl man kerštauja.

Atsakovė savo atsikirtimus į ieškovės ieškinio reikalavimą grindė rašytiniais įrodymais.

Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino teismui, kad atsižvelgiant į jos nurodytas aplinkybes yra pagrindas ieškovo ieškinį atmesti, nes pinigai jam yra grąžinti. Nurodė, kad pinigai ieškovui buvo grąžinti kuomet ji per 3 kartus nuėmė pinigus nuo tėvo vardu banke esančios asmeninės sąskaitos ir juos perdavė ieškovui. Pinigus ji perdavė ieškovui darbo patalpose, kadangi jie yra bendradarbiai. Teigė, kad pinigų grąžinimui įtakos turėjo atsakovės pasitikėjimas ieškovu. Be to atsakovė manė, kad ieškovas nereikalaus grąžinti paskolos antrą kartą. Tai, jog atsakovė yra grąžinusi ieškovui skolą, o šiai aplinkybei patvirtinti kitų įrodymų neturi. Todėl prašė teismo priimant sprendimą remtis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principu.

Ieškovo ieškinys atsakovei tenkintinas visiškai.

Nors tarp šalių nėra ginčo dėl pinigų paskolinimo fakto, o tik dėl paskolos grąžinimo, tačiau teismas įvertinęs byloje įrodymų visumą laiko būtina plačiau pasisakyti dėl šalis siejusių paskolinių santykių, siekiant išvengti šalių bylinėjimosi ateityje. Atskirai pažymėtina, kad teismas tenkino šalių prašymus ir išsireikalavo iš ikiteisminio tyrimo įstaigų dvi baudžiamąsias bylas pagal ikiteisminį tyrimą, kurias irgi pridėjo prie nagrinėjamos bylos.

Dėl rašytinių įrodymų gautų iš ikiteisminio tyrimo (CPK 197 str.).

Pastebėtina, kad CPK 182 straipsnio 1 d. 2 ir 3 p. nustatyta, jog tik įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nuosprendis kitoje civilinėje ar baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą dėl asmens, kurio atžvilgiu priimtas teismo sprendimas ar nuosprendis veiksmų, kuris civilinių teisinių pasekmių atveju laikytinas prejudiciniu faktu. Ikiteisminio tyrimo metu procesiniuose sprendimuose nurodyti faktai teismui prejudicinės galios neturi, tačiau tokie duomenys laikytini rašytiniais įrodymais (CPK 197 str.).

Atskirai pažymėtina, kad net ir pagal Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 d. 2 p. teismo nuosprendis civilinėje byloje turi ribotą prejudicinę galią. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas teismo nuosprendžiu tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl faktų, kurie baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo nebuvo nagrinėti ir vertinti. Baudžiamojoje byloje teisiamojo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Tuo tarpu civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Todėl baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės požiūriu - neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje numatytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius

Be to baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės ir civilinėje byloje įrodinėtinos aplinkybės gali nesutapti. Baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl to, kad teisiamojo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės netapačios aplinkybėms, kurias reikia nustatyti civilinėje byloje dėl žalos išteisintam asmeniui atlyginimo.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl paskolos grąžinimo E. T. civilinių teisinių pasekmių prasme svarbu yra nustatyti ir įvertinti atsakovės V. K. veiksmus dėl kurių pasisakyta ir baudžiamosiose bylose ikiteisminio tyrimo metu šalių atžvilgiu, tiek kiek tai susiję su kreditoriaus iškeltu reikalavimu skolininkei sumokėti skolą (baudžiamosios bylos: Nr. 01-1-55503-17 ir Nr. 01-2-00069-16).

Pagal prie nagrinėjamos bylos pridėtas baudžiamąsias bylas ir jose esančių duomenų matyti, kad ieškovas 2017-10-16 pareiškime ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodė, jog atsakovei ir jos artimiesiems nupirko bilietus lėktuvu į Rusijos Federaciją sumokėdamas 1 405,01 Eur (b. b. Nr. 01-1-55503-17, 6-7 b. l.). Atsakovės 2017-02-17 kaip liudytojos apklausos protokole nurodyta, kad ji minėtą pinigų sumą ,,savaitės – dviejų laikotarpyje tuos pinigus grynaisiais“ grąžino ieškovui, dalis pinigų buvo jos tėvų kaip vartotojišką paskola, o dalis jos pačios (ta pati b. b. 124-125 b. l.). Anot ieškovo šios pinigų sumos jis nelaikė savo dovana atsakovei dėl to prašė jos juos grąžinti (ta pati b. b. 143-144), o pagal atsakovę minėtą paskolą ji grąžino (ta pati b. b. 147 b. l.). Ikiteisminio tyrimo pareigūno 2018-03-05 nutarime dėl jo nutraukimo nurodyta, kad atsakovės atsakomybė pagal LR baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. nes nepadaryta nusikalstama veika (ta pati b. b. 151-156 b. l.). Tuo pačiu ieškovui išaiškintina jo teisė ginčą dėl paskolintų pinigų spręsti civilinio proceso tvarka. Analogiški anksčiau paminėtiems duomenims dėl šalis siejančių paskolos santykių užfiksuoti ir ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00069-16 esančiuose procesiniuose dokumentuose. Duomenų, kad atsakovė paskolą būtų grąžinusi ieškovui, ikiteisminio tyrimo baudžiamosiose bylose nėra.

Iš paminėto seka, kad atsakovė yra pažeidusi savo įsipareigojimus ieškovui dėl pinigines prievoles kylančios iš civilinių sutartinių santykių. Tokie atsakovės veiksmai ikiteisminio tyrimo metu vertintini kaip neatitinkantis įstatymo keliamų reikalavimų ir leidžiantis teismui daryti išvadas vertinant jos atsikirtimus ieškovui nagrinėjamoje byloje.

Dėl 2015-03-15 paskolos sutarties sampratos ir jos galios.

Sutartis yra dviejų arba daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti arba nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (arba susilaikyti nuo jų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.).

Kaip ir bet kuris sandoris, sutartis yra jos šalių valios išraiška. Sutartis yra viena reikšmingiausių priemonių jos šalių tam tikriems interesams suderinti. Sutartimi yra įforminami turtiniai ir kai kurie neturtiniai fizinių asmenų, juridinių asmenų bei fizinių ir juridinių asmenų santykiai. Dažniausiai sutartys sudaromos siekiant sukurti teisinius santykius, rečiau - juos pakeisti arba panaikinti. Sutarties pagrindu fiziniai asmenys disponuoja savo turtu. Sutartys yra verslo pagrindas, visuomenės materialinių vertybių naudojimo pagrindas ir t. t. Tuo pat metu sutarties vertybės egzistuoja tiek, kiek sutartyje yra atspindėta jos šalių laisva valia, tikrieji ketinimai.

Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad kartu su atsakove keletą metų artimai bendravo. Bendravo su atsakove pasitikėdami vienas kitu. Taip pat atsakovei trūkstant pinigų, ieškovas jai paskolino 1 405,01 Eur nupirkdamas bankiniu pavedimu lėktuvo bilietus atsakovei ir jos artimiesiems kelionei į užsienį. Be to ieškovas teigė, kad atsakovei nuolat reikėjo pinigų. Teigė, jog jiems 2015-03-15 sudarant 1 405,01 Eur paskolos sutartį, jie tuo metu ne tik artimai bendravo, bet ir juos siejo abipusiai pasitikėjimo santykiai (ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos Nr. Nr. 01-1-55503-17 ir Nr. 01-2-00069-16). Atsakovė pripažino, kad pasiskolino pinigų iš ieškovo, nes juo pasitikėjo. Ieškovas teigė, kad jam nepavykus susigrąžinti iš atsakovės paskolintų pinigų, jis yra priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu. Teigė, jog atsakovė liko jam skolinga 1 405,01 Eur sumą, kurią atsakovė žadėjo grąžinti dar 2015 metų kovo mėnesio pabaigoje.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį ir duodama teismui paaiškinimus nurodė, kad ji su ieškovu artimai bendravo, jie kartu leisdavo laiką, tačiau jis ją apgavo. Taip pat pripažino, kad teismui gali pateikti tik išrašą iš jos tėvo asmeninės sąskaitos, kuomet buvo per tris kartus išgryninti pinigai ir ji juos atidavė ieškovui. Kadangi ieškovui ji grąžino skolą per tris kartus, dėl to ji nesutinka ieškovui jos grąžinti dar kartą, tai yra atsakovė neneigė pačio skolos fakto. Atsakovė nurodė, kad ieškovui ji skolą grąžino dalyvaujant tik jai ir kreditoriui. Atsakovė teigė, kad ieškovui skolą ji grąžino be patvirtinimo, kadangi tuo metu atsakovė juo pasitikėjo. Atsakovė teigė, kad meluoja ieškovas, o ne ji.

Visuma aukščiau nurodytų aplinkybių leidžia teismui konstatuoti, kad ginčo šalis siejo artimi santykiai, paremti šalių draugyste ir pasitikėjimu. Nors atsakovė teigia, jog ieškovui skolą grąžino tuoj pat po to, kada pasiskolino, tai yra per 5 dienas, tačiau teismas tokius atsakovės teiginius dėl skolos grąžinimo vertina kaip neįrodytus, o jos tėvo vardu išgrynintus pinigus iš jo banko sąskaitos, kaip netinkamą skolos grąžinimo įrodymą. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas tiek į šalių sutartį, kuri yra galiojanti kol ji nenuginčyta, tiek ir į kitas šioje byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių teismas irgi žemiau pasisako. Pirmiausia, pažymėtina, kad 1 405,01 Eur paskolos pagal šalių sudarytą sutartį atsakovė neneigia, kaip ir dėl sutarties formos. Be to pagal šią sutartį, aiškinant jos turinį, laikytina, kad paskolą atsakovė turėjo grąžinti asmeniškai kreditoriui remiantis rašytiniais įrodymais, o ne pinigų išėmimo iš kito asmens sąskaitos faktu (CK 6.871 str. 3 d.). Antra, paskolos sutartimi šalys susitarė, jog skolininkė skolą kreditoriui grąžins iki 2015-03-31, tačiau atsakovė 2017 m. birželio mėnesį gavus iš ieškovo įspėjimą – pretenziją į ją pastarajam neatsakė ir nenurodė jokių nesutikimo motyvų, nors kaip pati teigia pinigus buvo ieškovui jau grąžinusi. Trečia, atsakovė nepateikė teismui įrodymų, o teismas bylos nagrinėjimo metu jų irgi nenustatė, kad pagal sutarties sąlygas skolos grąžinimu laikytinas grynų pinigų perdavimas kreditoriui esant paskolos davėjo sutikimui. Taip pat pastebėtinas ir atsakovės parodymų nenuoseklumas tiek ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje, tiek ir šios bylos nagrinėjimo metu. Ketvirta, atmestinas ir atsakovės argumentas, kad ji tariamai, turėtą įsiskolinimą galėjo kreditoriui sumokėti ir jai nepriklausančiais pinigais pati, nes kaip jau minėta tam nėra pateikta jokių įrodymų. Penkta, vertinant atsakovės turtinę padėtį, darytina išvada, kad ji nepateikė teismui į bylą įrodymų, jog įvykdyti savo skolinį įsipareigojimą šiam kreditoriui, pinigų ji turėjo pakankamai. Tuo pačiu atmestini ir atsakovės argumentai, kad pinigų skolai grąžinti jai paskolino jos tėvas V. Š., nes tokių įrodymų byloje nėra.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią sutarties šalims (CK 6.189 str. 1 d.). Tai reiškia, kad kaip visi asmenys privalo laikytis įstatymų, nustatančių visiems privalomas elgesio taisykles, taip ir šalys privalo laikytis savo sudarytos sutarties, joje numatytų taisyklių. Šalys sutartyje nustato tik sau privalomas elgesio taisykles, bet negali nustatyti arba apriboti kitų asmenų, nesančių sutarties šalimis, teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo numatytas.

Paprastai šalių teisės ir pareigos pagal sudarytą sutartį atsiranda nuo jos sudarymo momento arba nuo momento, kuris nurodytas sutartyje ir paprastai orientuotas į ateitį. Bet šalys gali nustatyti, kad sutartis yra taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems santykiams (CK 6.189 str. 2 d.). Paprastai sutartis baigiasi tinkamai ją įvykdžius. Bet sutartyje arba įstatymuose gali būti numatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pabaigą pagal sutartį (CK 6. 189 str. 3 d.), t. y. šalys gali ir nesieti sutarties pabaigos su jos įvykdymu, o susieti su galiojimo termino pabaiga arba tokio termino pabaiga gali būti numatyta įstatyme. Dėl to teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į šalių sudarytą 1 405,01 Eur paskolos sutartį, jos įvykdymo terminas yra pasibaigęs ir ji turi būti vykdoma.

Sutartis yra pagrindinis civilinių teisinių santykių modelis. Todėl jos šalimis gali būti visi civilinių teisinių santykių dalyviai: tiek fiziniai, tiek viešieji bei privatieji juridiniai asmenys. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės ir kitais civilinių teisinių santykių reglamentavimo principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnyje, todėl visi nurodyti subjektai iš esmės turi vienodas galimybes pasirinkti vienokį ar kitokį sutarties modelį.

Kadangi sutartis yra šalių suderintos valios išraiška, tai tikrąją savo valią gali išreikšti tik teisnūs ir veiksnūs asmenys. Teisnumo ir veiksnumo turinį konkrečiuose sutartiniuose santykiuose lemia civilinių teisinių santykių subjektų įvairovė. Iš to seka, kad atsakovė V. K. veikdama vienasmeniškai, laisvą valia, sudarė 1 405,01 Eur paskolos sutartį su ieškovu. Todėl teismas atsižvelgiant į ankščiau nurodytus teisinius argumentus konstatuoja, kad 1 405,01 Eur paskolos sutartis yra sudaryta tarp ieškovo E. T. iš vienos pusės ir atsakovės V. K. iš kitos pusės. Teismas tokia išvada daro atsižvelgdamas tiek į sutarčių aiškinimo taisykles, tiek į sutarties turinį, tiek ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes.

Dėl 1 405,01 Eur paskolos sutarties turinio ir jos aiškinimo.

Sudarydamos sutartį šalys susitaria dėl įvairių tarpusavio teisių ir pareigų. Sutartyje šalys numato sutarties objektą, kainą, aptaria kokybės klausimus, atsiskaitymo tvarką, ginčų sprendimo būdus ir t. t., t. y. pačios sau susikuria normas, kurių privalo laikytis. Tai yra sutarties sąlygos.

Teisės doktrinoje sutarties sąlygas įprasta skirstyti į esmines, įprastines ir atsitiktines.

Esminės sąlygos yra tokios sąlygos, kurios būtinos ir pakankamos tam, kad sutartis būtų sudaryta ir sukurtų šalims teises ir pareigas. Sutartis nebus laikoma sudaryta, kol nebus suderintos visos esminės sutarties sąlygos. Todėl labai svarbu nustatyti, kokios konkrečios sutarties sąlygos yra esminės.

Pirmiausia, esmine kiekvienos sutarties sąlyga yra laikytinas jos dalykas. Jei dėl jo šalys nesusitarė, nėra ir sutarties. Bet vien tik dalyko nurodymas sutartyje ne visada yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį galiojančia. Tačiau iš ginčo šalių sudarytos paskolos sutarties dėl 1 405,01 Eur matyti, kad šalys susitarė būtent dėl 1 405,01 Eur paskolos V. K..

Antra, esminėmis sutarties sąlygomis yra laikytinos sąlygos, kurios įstatyme arba kitame teisės akte nurodytos kaip esminės. Paskolos sutarties atveju tai paskolos davėjo įsipareigojimas paskolos gavėjui perduoti sutartyje nurodytą pinigų. Iš sutarties turinio seka, kad ieškovas buvo įsipareigojęs atsakovei perduoti 1 405,01 Eur ir šį įsipareigojimą įvykdė.

Trečia, esminėmis sąlygomis pripažįstamos sutarties sąlygos, kurios yra privalomos konkrečioms sutarčių rūšims, be kurių tokios sutartys negalėtų egzistuoti. Paskolos atveju kuomet sutartis laikoma realine, šis sandoris įsigalioja tik nuo pinigų perdavimo momento. Kaip jau teismas yra paminėjęs ieškovas savo įsipareigojimą atsakovei įvykdė ir perdavė jai 1 405,01 Eur, sumokėdamas už lėktuvo bilietus, o pastaroji šio fakto irgi neneigė.

Paskolos sutartis įformina ekonominius santykius. Tokiu atveju kalbama apie atlygintiną tam tikro turto perdavimą numatant sąlygą grąžinti perduoto turto ekvivalentą (paprastai drauge su tam tikru atlygiu), kitaip tariant - apie kredito suteikimą ekonomine prasme. Todėl paskolos sutartį galima laikyti viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų.

Pagal paskolos sutartį viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų (paskolos) sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.).

Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), o tai reiškia, kad paskolos davėjo neįmanoma priversti duoti paskolą, nes pažadas suteikti paskolą neturi juridinės galios. Taigi savo juridine prigimtimi paskolos sutartis yra realinė ir vienašalė sutartis. Nors atsakovė teigė, kad skolos suma po sutarties sudarymo ji grąžino ieškovui, tačiau atsižvelgiant į jos motyvą, kad tuomet ji galėjo grąžinti skolą ne jai priklausančiais pinigais, kaip jau yra nurodyta šios aplinkybės ji neįrodė. Todėl teismas daro išvada, kad pagal paskolos sutartį savo prievolę tėra įvykdęs tik ieškovas, o ne atsakovė (CK 6.873 str. 5 d.).

Paskolos dalyką sudarantis turtas nuo jo perdavimo paskolos gavėjui momento tampa paskolos gavėjo nuosavybe. Šis turtas gali būti ir paskolos gavėjo kreditorių išieškojimo objektu, tai yra iš gautos paskolos skolininkas gali sumokėti kitas skolas kreditoriams. Paskolos davėjas praranda bet kokias teises į paskolintą turtą ir gali reikalauti, kad būtų grąžintas tik ekvivalentiškas, o ne konkretus paskolintasis turtas. Remiantis paminėtu darytina išvada, kad ieškovas turi reikalavimo teisę atsakovei V. K. dėl 1 405,01 Eur grąžinimo (CK 6.871 str. 3 d.).

Atskirai pažymėtina, kad ginčo tarp šalių dėl paskolos sutarties formos nėra, tačiau laikytina, kad ji sudaryta paprasta rašytine forma, kas atitinka įstatymo reikalavimą. Paskolos sutartis priskiriama prie vienašalių sutarčių, nes pareigos, išplaukiančios iš šios sutarties, tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas paskolos sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę (susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su arba be atlygio už paskolą).

Pirmoji paskolos gavėjo pareiga - grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d.). Šalys 1 405,01 Eur paskolos sutartyje numatė, kad paskolos grąžinimo terminas yra 2015 m. kovo 31 d. Jeigu sutartis nenumato kitaip, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (taigi tokiu momentu negalima laikyti paskolos sumos išėmimo grynais pinigais nuo paskolos gavėjui nepriklausančios asmeninės sąskaitos momento). Kadangi byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų grąžinusi paskolą ieškovui, todėl paskolos gavėjui (atsakovei) kyla ir su paskolos laiku negrąžinimu, susijusios teisinės pasekmės. Iki šio momento paskolos gavėjo pareigos paskolos davėjui išlieka visos. Atskirai pastebėtina, kad paskolos santykiai gali būti atlygintiniai arba neatlygintiniai. Jeigu konkreti paskolos sutartis šio klausimo nereglamentuoja, preziumuojama, kad paskolos sutartis, kurios dalykas - pinigai, yra atlygintinė palūkanų prasme.

Kita kaip jau minėta paskolos gavėjo pareiga - sumokėti palūkanas už naudojimąsi atlygintinės paskolos dalyku. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydis ir mokėjimo tvarka paprastai nustatoma paskolos sutartyje. Palūkanų dydis nustatomas kaip paskolos sumos dalis (procentas). Jeigu sutartyje nėra nustatytas palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios arba verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu; palūkanos mokamos kas mėnesį, kol grąžinama paskolos suma. Pabrėžtina, kad jeigu sutartyje nenumatyta kitaip, palūkanos mokamos ne iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, o iki faktinio piniginės prievolės įvykdymo dienos. Todėl ieškovo reikalavimas atsakovei remiantis CK 6. 210 str. 1 d. nuostata priteisti jam ir palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos, laikytinas tinkamu ir neprieštaraujančiu įstatymui.

Būtent minėtas įstatymas numato ir sankcijos už neįvykdytą paskolos sutartį taikymą. Tai yra paskolos gavėjas praleidęs paskolos grąžinimo terminą moka paskolos davėjui palūkanas pagal CK 6.210 straipsnyje nustatytas bendras taisykles, numatančias palūkanas už termino įvykdyti bet kurią piniginę prievolę praleidimą (t. y. penkių procentų metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o jei abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, - šešių procentų metines palūkanas), jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Palūkanos, kaip sankcija už praleistą terminą, skaičiuojamos nuo pagrindinės paskolos sumos ir tik tais atvejais, kai tai numatyta paskolos sutartyje - taip pat ir nuo palūkanų už naudojimąsi paskola. Taigi pagal bendrą taisyklę bendrą sumą, kurią paskolos gavėjas, praleidęs paskolos grąžinimo terminą, privalo sumokėti paskolos davėjui, sudaro:

paskolos suma;

palūkanos, kaip sankcija už praleistą paskolos grąžinimo terminą, skaičiuojamos nuo dienos, kai paskola turėjo būti grąžinta, iki jos faktinio grąžinimo dienos;

palūkanos už naudojimąsi paskola apskaičiuojant viso faktinio naudojimosi paskola laikotarpio palūkanas.

Palūkanos, kaip sankcija už praleistą terminą, mokamos nepaisant to, ar paskolos gavėjas, praleidęs pagrindinės paskolos sumos grąžinimo terminą, mokėjo palūkanas už naudojimąsi paskola, laikydamasis tvarkos ir terminų, nustatytų paskolos sutartyje arba įstatyme.

Remiantis ankščiau išdėstytu teismas ieškovo reikalavimą atsakovei pagal 1 405,01 Eur paskolos sutartį sumokėti kreditoriui palūkanas laiko teisėtu, pagrįstu ir ji tenkina. Dėl to ieškovui iš atsakovės priteistinos ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo priteistinos 1 405,01 Eur sumos nuo ieškinio padavimo teismui dienos (2018-09-24) iki visiško priteistos sumos išieškojimo.

Dėl paskolos sutarties užginčijimo.

Paskolos gavėjas gali užginčyti paskolos sutartį įrodydamas, kad jis faktiškai negavo pinigų ar daiktų arba gavo mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyje. Šiuo atveju ypač svarbu, ar sudarant paskolos sutartį laikytasi formos reikalavimų. Jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, pagal bendrą taisyklę - ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama (išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 str., taip pat jei sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių). Todėl atmestini atsakovės paaiškinimai dėl skolos ieškovui grąžinimo, nes ji nepateikė šio fakto patvirtinimui tinkamų įrodymų (CPK 185 str.).

Jeigu įrodoma, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis laikoma nesudaryta. Jei įrodoma, kad paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų arba daiktų, paskolos sutartis laikoma sudaryta tik dėl faktiškai gautos pinigų sumos arba daiktų.

Ginčo atveju nustatyta, kad ieškovas paskolą suteikė atsakovei lėktuvo bilietų įsigijimui. Atsakovė šalių sudarytos 1 405,01 Eur paskolos sutarties neginčijo, tai yra ją pripažino, todėl kaip jau yra nurodyta ji yra galiojanti, vykdytina, kadangi šalims turi įstatymo galią (CK 6. 189 str.). Be to teismas nenustatė, kad atsakovė dėl ieškovo nusikalstamų veiksmų ar kitų aplinkybių būti privalėjusi sudaryti paskolos sutartį su ieškove ( baudžiamosios bylos: Nr. 01-1-55503-17 ir Nr. 01-2-00069-16).

Paskolos sutarties vykdymas.

Sutarties įvykdymas yra sutarties sąlygų įgyvendinimas, kai sutarties šalys pasiekia tą rezultatą, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. Nagrinėjant sutarties institutą svarbu nustatyti: 1) kokie yra sutarties vykdymo principai; 2) ar sutartį turi įvykdyti pati šalis, ar tai gali padaryti ir kitas asmuo; 3) kaip nustatyti sutarties vykdymo vietą ir laiką, jeigu šalys šių klausimų sutartyje neaptarė; 4) pagal kokius kriterijus nustatoma parduodamų daiktų bei suteikiamų paslaugų ir atliekamų darbų kokybė, jeigu šalys šių klausimų sutartyje neaptarė; 5) kokia valiuta gali šalys vykdyti tarpusavio atsiskaitymus; 6) ar gali šalis sustabdyti savo sutartinių prievolių vykdymą, jeigu kita sutarties šalis savo prievolių nevykdo; 7) ar galima atsisakyti vykdyti sutartį, jeigu ją sudarius iš esmės pasikeičia aplinkybės ir įvykdyti sutartį darosi sunku arba apskritai neįmanoma.

CK 6.200 straipsnyje įtvirtinti sutarčių vykdymo principai: 1) tinkamo ir sąžiningo vykdymo; 2) bendradarbiavimo (kooperacijos); 3) ekonomiškumo; 4) maksimalių pastangų sutarčiai įvykdyti, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

Pagal bendrą taisyklę šalys turi įvykdyti sutartį iš karto, t. y. tuo pačiu metu. Bet iš įstatymo, šalių sudarytos sutarties, pačios sutarties prigimties arba konkrečių aplinkybių gali išeiti, kad sutartis vykdytina dalimis. Iš šalių sudarytos 1 405,01 Eur paskolos sutarties seka, kad ji turėjo būto įvykdyta iki joje nurodyto termino (iki 2015-03-31). Aplinkybės dėl ko atsakovė laikytina negrąžinusi ieškovui paskolos, kaip jau minėta laikytinos neįrodytomis ir jos atmestinos. Be to sutarties vykdymo laikotarpiu neatsirado force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių, dėl ko sutarties vykdymas galėjo būti atidėtas tam tikram laikotarpiui (CK 6. 212 str. 2 d.). Todėl teismas laiko, kad atsakovė šalių sudarytą 1 405,01 Eur paskolos sutartį turi įvykdyti, o jai nesutinkant gera valia, ji vykdytina priverstine tvarka.

Tam tikrais atvejais vykdant sutartį gali atsirasti sunkumų, dėl kurių sutarties vykdymas joje numatytomis sąlygomis prieštarautų protingumo, sąžiningumo, teisingumo arba šalių (vienos iš jų) teisėtų lūkesčių principams. Tačiau sutarties vykdymą varžančios aplinkybės turi ne tik iš esmės sunkinti sutarties vykdymą, bet ir atitikti keturis CK 6.204 straipsnyje nurodytus kriterijus: 1) aplinkybės, dėl kurių sutartį vykdyti tampa labai sudėtinga ar neįmanoma, atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos sudarius sutartį; 2) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Remiantis paminėtu teismas daro išvadą, kad ginčo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog šalys kaip fiziniai asmenys sudarė 1 405,01 Eur paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė asmeniškai atsakovei 1 405,01 eurų paskolą, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2015-03-31.

Pagal CK 6.870 str., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija šešis šimtus eurų; rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, jog tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr.: 3K-3-558/2007 ir kt.). Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas - kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200803-26 nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.).

Šioje byloje teismas įvertina teisinius faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. 1 405,01 Eur paskolos sutartis yra ne tik galiojanti, nenuginčyta, bet ir iš sutarties sąlygų seka, kad pinigus atsakovė gavo iš ieškovo asmeniškai. Tokia išvada seka taikant ir sutarties sąlygų aiškinimui įstatymo nustatytas taisykles (CK 6. 193 str.).

Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo glaudūs asmeniniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šalių pobūdį ir jų buvimą. Be to atsakovės prievolę ieškovui patvirtina ir prievolės įvykdymo prezumpcija, kurios atsakovė nenuginčijo (CK 6. 65 str., CPK 182 str. 4 p.). Pastebėtina, kad ieškovo reikalavimo pagrįstumą pagrindžia įrodymų visumą, nuoseklūs ieškovo paaiškinimai, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovės atsiliepimo argumentas, jog ji ginčo atveju yra grąžinusi skolą kreditoriui, nesudaro pagrindo ieškovo ieškiniui dėl 1 405,01 Eur paskolos grąžinimo atmesti, o tuo pačiu pažymėtina, kad atsakovė yra pripažinusi pinigų gavimo faktą (CPK 182 str. 5 p., 187 str.).

Pastebėtina, kad ieškovo reikalavimo pagrįstumą pagrindžia ir nuoseklūs jo paaiškinimai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kas duoda teismui pagrindą pagrįstai manyti, jog atsakovės atsiliepimo argumentai teisiškai nereikšmingi, o ginčo atveju jai kyla teisinė atsakomybė prieš ieškovą.

Atskirai pažymėtina, kad šalys įrodymų atskleidimo procesui teisme, be abejonės, turi skirti reikiamą dėmesį, nes tinkamas įrodymų atskleidimo proceso suval­dymas gali paveikti bylos baigtį. Šiuo atveju labai svarbu parodyti savo, kaip šalies, patikimumą, to­dėl atskleidžiant įrodymus svarbu pademonstruoti bendradarbiavimą, sąžiningumą (atvirumą), norą pateikti dokumentus pagal pateiktus prašymus. Net jeigu, šalies manymu, ir yra formalių pagrin­dų neteikti dokumentų, būtina atidžiai įvertinti visas aplinkybes ir būti atsargiems jais naudojan­tis, siekiant teismui nesudaryti „nepatikimo“, ,,nesąžiningo“ bylininko įspūdžio. Teismas laiko, kad atsakovės atsakomybė kyla ieškovui ir dėl atsakovės pasyvumo prasidėjus bylinėjimosi procesui teisme bei pateikiant savo nelogiškus atsikirtimus baigiamojoje kalboje.

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas priimdamas byloje sprendimą tuo pačiu ieškovui priteisia iš atsakovės ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tai yra žyminį mokestį, kurio dydis yra 32,00 Eur (CPK 93 str. 1 d.).

Valstybei iš atsakovės priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kadangi jų bendra suma viršija 3 Eur sumą (CPK 96 str. 6 d.). Remiantis CPK 88 str. 1 d. 10 p. iš ieškovo į teismo depozitinę sąskaitą priteistina 2,98 Eur išlaidų suma už išsireikalautos iš Kauno apylinkės prokuratūros baudžiamosios bylos Nr. 01-1-55503-17 pristatymą per kurjerių tarnybą (22A b. l.).

Dėl sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymo (CPK 271 str.).

Teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir jų patvirtinimui pateiktus argumentus, savo iniciatyva nustato sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymą dėl ieškovui priteistos sumos išieškojimo iš atsakovės. Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad atsakovė kol kas negali sumokėti iš karto visos teismo priteistos sumos (29-32 b. l.). Tačiau teismas išdėstydamas sprendimo vykdymą atsižvelgia ir į ieškovo interesus. Tokia teismo pozicija remiasi tuo, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, tuo pačiu nebūtų pažeistas ir teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principas, pagal kurį privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines ieškovo teises, jas gerbti ir ginti. Tokiu būdu kreditoriaus (ieškovo) teisė susigrąžinti skolą iš skolininkės (atsakovės) turi būti ginama, o skolininkė (atsakovė) privalo gerbti ieškovo teisę ir stengtis kuo greičiau įvykdyti savo prievolę. Atskirai pastebėtina, kad sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymas netaikytinas dėl ieškovui iš atsakovės priteistų procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų sumai.

Dėl bylos medžiagos neviešumo.

Vienas iš ieškovo ieškinio procesinių reikalavimų yra bylos medžiagą laikyti nevieša. CPK 10 str. 2 d. numato, kad priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas, gali būti duodamas atskirasis skundas.

Konstitucijos 117 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teisė į viešą bylos nagrinėjimą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje, taip pat Teismų įstatymo 7, 38 straipsniuose ir CPK 9 - 10 straipsniuose. Minėtos normos numato ir viešumo principo išimtį: siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumą, taip pat jeigu, viešai nagrinėjama, byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį, teismo posėdis gali būti uždaras.

Teismo proceso viešumas (angl. publicity, pranc. publicité-, vok. ?ffentlichkeitsmaxime) yra kanceliarinio uždarumo, slaptumo priešybė. Šis principas beveik visose valstybėse pripažįstamas vienu iš pagrindinių proceso principų. Minėta, kad reikalavimą nagrinėti bylas viešai įtvirtina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, kur sakoma, kad „spaudai ir publikai gali būti neleidžiama dalyvauti visame teisminiame nagrinėjime ar jo dalyje tiek, kiek to reikalauja visuomenės moralės, viešosios tvarkos ar valstybės saugumo interesai demokratinėje visuomenėje arba nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone, tai būtina dėl ypatingų aplinkybių dėl kurių viešumas pažeistų teisingumo interesus“. Tačiau teismo sprendimas visada turi būti skelbiamas viešai.

Proceso viešumas suprantamas dvejopai - siaurai ir plačiai. Siauruoju požiūriu proceso viešumas reiškia šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisę asmeniškai ir tiesiogiai dalyvauti procese nagrinėjant bylą ir susipažinti su visa jos medžiaga. Šiuo aspektu viešumas yra būtina kitų principų: tiesioginio dalyvavimo, rungimosi, žodinio proceso, lygiateisiškumo, egzistavimo prielaida ir tiesioginis padarinys.

Plačiuoju požiūriu proceso viešumas reiškia visuomenės teisę dalyvauti jame, gauti ir skelbti informaciją apie bylos nagrinėjimą.

Teismo proceso viešumas yra viena iš tinkamo proceso garantijų. Tik vedant procesą viešai galima įsitikinti, kad jis vyksta sąžiningai ir nepažeidžiamos nė vienos šalies teisės, abiem šalims suteikiama galimybė pareikšti savo nuomonę. Nagrinėjamoje byloje tik ieškovas išreiškė teismui prašymą, kad bylos medžiaga būtų nevieša, o atsakovė savo nuomonės dėl to teismui nepateikė.

Teismo proceso viešumo principas taikomas teismo posėdžiams, bylos medžiagai ir teismo sprendimui. Teismo proceso viešumas reiškia, kad teismo posėdžio salėje gali dalyvauti kiekvienas šešiolikos metų sulaukęs asmuo (CPK 9 str.). Tačiau civilinio proceso tvarka paprastai nagrinėjami privatūs privačių asmenų ginčai. Privataus gyvenimo neliečiamumas (Konstitucijos 22 str.) reikalauja viešumo principo išimčių. Todėl Konstitucijos 117 ir CPK 9 straipsniai nustato kai kuriuos viešumo principo ribojimus.

Dėl neviešo teismo pobūdžio teismas privalo priimti motyvuotą nutartį, nes pagal bendrąją taisyklę teismo posėdis turi būti viešas. Nagrinėjant bylą neviešame teismo posėdyje, gali būti tik byloje da­lyvaujantys asmenys, o prireikus - liudytojai, ekspertai ir vertėjai. Byla tokiame teismo posėdyje nagrinėjama laikantis visų proceso taisyklių, o teismo sprendimo rezoliucinė dalis visada skelbiama viešai, išskyrus įvaikinimo ir kt. bylas (CPK 9 str. 3 d.). Teismas atsižvelgiant į anksčiau nurodytus teisinius argumentus ir faktines bylos nagrinėjimo aplinkybes, kuomet posėdyje dalyvavo tik šalys, nusprendė šį klausimą išspręsti byloje priimtu sprendimu.

Minėta, kad proceso viešumas pasireiškia tik nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. esant trečiajai proceso stadijai (viešumas be išlygų galioja ir nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka). Bylos iškėlimui, teismo sprendimo priėmimui, kitų procesinių veiksmų atlikimui šis principas netaikomas. Pavyzdžiui, sprendimas visada priimamas in camera, t. y. pasitarimo kambaryje, kur leidžiama būti tik bylą nagrinėjančiam teisėjui (-ams) (CPK 19, 264 str.).

Nagrinėjant bylą viešai, visi teismo posėdžio salėje esantys asme­nys privalo laikytis tvarkos ir rimties, klausyti posėdžio pirmininko patvarkymų, nenaudoti filmavimo, fotografavimo, garso ar vaizdo įrašų ar kitų techninių priemonių (CPK 9 str. 5 d.). Byloje dalyvaujantys asmenys viešame teismo posėdyje atlikdami savo procesines funkcijas turi teisę daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti. Tačiau apie tai jie iš anksto privalo informuoti posėdžio pirmininką. Tuo tarpu kiti asmenys viešame teismo posėdyje neturi teisės filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus ir naudoti kitas technines priemones. Už teismo posėdžio tvarkos pažeidimą posėdyje dalyvaujantiems asmenims gali būti taikomos sankcijos (CPK 162, 237 str.).

Bylos medžiagos viešumas reiškia, kad su išnagrinėtos civilinės ar vykdomosios bylos medžiaga turi teisę susipažinti bet kuris asmuo. Išimtis daroma tik bylų, išnagrinėtų uždarame teismo posėdyje, medžiagai - šių bylų medžiaga nėra vieša (CPK 10 str.). Be to, teismas, nagrinėdamas bylą viešame teismo posėdyje, turi teisę savo iniciatyva ar byloje dalyvaujančių asmenų prašymu nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša. Tokia nutartis gali būti priimama, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindo manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Viešumo principas netaikomas ir tai bylos medžiagai, kuri yra valstybės ar tarnybos paslaptis, - su šia medžiaga turi teisę susipažinti tik asmenys, kuriems ši teisė suteikta įstatymo.

Su bylos medžiaga galima susipažinti, kai joje priimtas sprendimas įsiteisėja ir kai nebėra galimas jos kasacinis nagrinėjimas. Su vykdomosios bylos medžiaga galima susipažinti įvykdžius teismo sprendimą. Asmuo, norintis susipažinti su civilinės bylos medžiaga, pateikia nustatytos formos prašymą atitinkamo teismo pirmininkui. Susipažįstant leidžiama daryti bylos medžiagos išrašus ir nuorašus.

Teismo sprendimo viešumas reiškia, kad teismo sprendimas skelbiamas viešai ir yra prieinamas visiems. Net ir išnagrinėjus bylą uždarame teismo posėdyje, jo rezoliucinė dalis skelbiama viešai, išskyrus įvaikinimo ir kt. bylas (CPK 9 str. 3 d.). Taip pat pažymėtina, kad teismų sprendimai publikuojami Teismų įstatymo 39 straipsnio nustatyta tvarka. Europos Tarybos Ministrų komitetas yra pabrėžęs būtinumą užtikrinti, kad teismų praktika būtų prieinama visuomenei. Tokia nuostata visiškai suprantama, nes teismo precedentas yra teisės šaltinis, todėl jis turi būti viešai skelbiamas ir prieinamas visai visuomenei.

Remiantis anksčiau nurodytu teismas šį ieškovo prašymą tenkina iš dalies ir pripažįsta, kad prie nagrinėjamos bylos pridėtos dvi ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos yra laikomos neviešomis. Kitoje dalyje ieškovo prašymą atmesti, kadangi išnagrinėtoje byloje nėra jokių duomenų dėl ko nagrinėjama byla galėtų būti laikoma nevieša.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

1. Ieškovo E. T. ieškinį atsakovei V. K. tenkinti visiškai.

2. Priteisti ieškovui E. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 405,01 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkis eurus 1 ct) skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo 1 405,01 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-09-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 32,00 Eur (trisdešimt du eurus) žyminio mokesčio.

2.1. Ieškovui E. T. iš atsakovės V. K. teismo priteistą 1 405,01 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų penkių eurų 1 ct) skolos išieškojimą, išdėstyti nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos 5 (penkiems) mėnesiams, mokant keturis mėnesius po 281,00 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą), o penktą mėnesį sumokant 281,01 Eur ir pradedant kiekvienos sumos išieškojimą nuo sekančio mėnesio pirmos dienos iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės kalendorinės dienos.

3. Priteisti iš atsakovės V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) 3,32 Eur (tris eurus 32 ct) išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą.

4. Priteisti iš ieškovo E. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2,98 Eur (du eurus 98 ct) pašto išlaidų atlyginimui, įpareigojant pinigus pervesti į Šiaulių apylinkės teismo depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), pavedime nurodant bylos numerį.

5. Tenkinti iš dalies ieškovo procesinį prašymą ir pripažinti, kad prie nagrinėjamos bylos pridėtos dvi ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos yra laikomos neviešomis. Kitoje dalyje šį ieškovo prašymą atmesti.

6. Teismo sprendimui įsiteisėjus grąžinti ikiteisminio tyrimo įstaigoms pateiktas baudžiamąsias bylas: Nr. 01-1-55503-17 (vienas tomas) ir Nr. 01-2-00069-16 (penki tomai).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusi teismą.