Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-08-26 · Administracinė byla Nr. I-2310-426/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-08-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-01-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-26
Bylos Nr.
I-2310-426/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00557-2019-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
P. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2310-426/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00557-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K) 7 500 (septynis tūkstančius penkis šimtų eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–7).

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d. perpildytose kamerose, todėl virš 20 valandų per parą tekdavo gulėti lovoje, neužteko vietos pajudėti. Be to, trukdė baldai. Dėl šios priežasties pareiškėjas tvirtina patyręs nepatogumus, diskomfortą, stresą, nerimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją, nemigą, skaudėjo sąnarius, galvą.

Atkreipia dėmesį, kad teko gyventi jaučiant nemalonų kvapą iš tualeto, nes jis įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas nuo jos tik 1,2 m sienele, neįrengta ventiliacija. Atliekant gamtinius reikalus, trūko privatumo.

Pažymi, kad miegoti teko ant metalinių gultų, kurių 10 metų naudojimo laikas seniai pasibaigęs. Jie buvo netvarkingi, surūdiję, girgždantys. Negalėjo tinkamai išmiegoti, skaudėjo nugarą, kaklą.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas galėjo tik 1 valandą pasivaikščioti kiemelyje, kuriame trūkdavo erdvės. Esant prastam orui, šios galimybės atsisakydavo.

Pareiškėjas manymu, jis buvo laikomas pavojingoje sveikatai ir gyvybei aplinkoje. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismui taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuos jis nesutiko su Lukiškių TI-k pateikta informacija. Nurodė, kad Lukiškių TI-K klaidina teismą (b. l. 81–83).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su skundu nesutinka, nurodo, kad keliami reikalavimai nepagrįsti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 12–22) nurodo laikotarpius, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K ir teigia, kad minimalaus kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K pabrėžia, jog yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus. Jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Teigia, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena. Reikalingą inventorių bei kalcinuotą sodą, skirtą kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, išduoda į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiria nuobaudas.

Pažymi, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto paaiškina, kad jis atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti.

Pažymi, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenustato nei teisės aktai, nei teismų praktika.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Lukiškių TI-K neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą nurodo apytiksliai – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.).

Akcentuoja, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškina, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardinant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje.

Atsiliepime pažymi, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos reikalavimų bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Tvirtina, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pažymi, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose yra įrengiamas vadovaujantis PĮVTT 16.7 punktu. Tai viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti.

Atsiliepime nurodo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Akcentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui visada pabarstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlieka kiemsargis. Taip pat, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalimi, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Todėl dalis nuteistųjų padeda tvarkyti Lukiškių TI-K teritoriją (tame tarpe ir pasivaikščiojimo kiemelius).

Atsiliepimas

Atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Atsiliepime pažymi, kad Lukiškių TI-K 1 – ojo, 2 – ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Atsakovas nurodo, kad III – ojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigimas keisti ir I – ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

Pasak Lukiškių TI-K, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o Lukiškių TI-K neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, pareiškėjo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K 168 paras kameroje Nr. 104, kurios plotas 7,38 kv. m dviese, t. y. pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Jo skundo argumentai, kad turėjo tekti 5 kv. m ploto, yra nepagrįsti. Akcentuotina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m) vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Taigi, konstatuotina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo atžvilgiu nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Šie pareiškėjo skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi, kaip minėta, objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl pažeistos ploto normos laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose nebuvo atskirtas sanitarinis mazgas.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pagal LVAT formuojamą praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis, nustatyta, kad kai pareiškėjas buvo laikomas vienas, o kamerose buvo įrengtos užuolaidos, t. y. 2018 m. gegužės 11, 27 d., 2018 m. birželio 6 d., 2018 m. liepos 1 d., 2018 m. liepos 9 d., 2018 m. liepos 19 d., 2018 m. rugpjūčio 27 d., 2018 m. rugsėjo 9 ir 18 d., 2018 m. spalio 14 ir 23 d. buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, kadangi kameroje buvo laikomas vienas, įrengus sanitarinio mazgo užuolaidą (b. l. 25–28). Tai atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (pvz. 2019 m. liepos 31 d. Nr. A-2299-525/2019). Likusiu laikotarpiu, t. y. iš viso 157 paras, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, buvo pažeista.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra ventiliacijos, sklinda nemalonūs kvapai.

Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Vadovaujantis Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 25–28) nurodyta, kad kameros vėdinamos natūraliai per lengvai atidaromus ir vėdinimui pritaikytus langus. Be to, vadovaujantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) patikrinimo aktuose (b. l. 29–73) nenustatyta pareiškėjo nurodytų Higienos normų reikalavimų pažeidimų. Pareiškėjas jokių duomenų skunde nurodytiems pažeidimams pagrįsti nepateikė. Šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teises, ginčo laikotarpiu suteikdamas galimybę tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis). Taigi, suėmimo vykdymo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numatė suimtajam asmeniui teisę į kasdienį pasivaikščiojimą gryname ore, kurio trukmė diferencijuojama atsižvelgiant į suėmimo vykdymo tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas aplinkybes – ilgesni pasivaikščiojimai yra garantuojami asmenims, patenkantiems į specialias nustatytas asmenų kategorijas. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija, kad buvo suteikta galimybė kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, be to, teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K kiltų pareiga užtikrinti ilgesnius pasivaikščiojimus dėl pareiškėjo amžiaus ar sveikatos būklės, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai yra netvarkingi, purvini, stogeliuose yra asbesto, kenkiančio pareiškėjo sveikatai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 3.1 punktu, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K buvo įrengta ir veikė dar iki minėto nutarimo įsigaliojimo, darytina išvada, kad šios įstaigos atžvilgiu nėra taikomos nuostatos, draudžiančios naudoti iš asbestcemenčio pagamintas medžiagas. Be to, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, kad pastato konstrukcijose nėra asbesto, be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl pastarosios medžiagos. Jis tik abstrakčiai nurodė, kad asbestas kelia pavojų sveikatai ir žaloja, todėl argumentai dėl pastarojo buvimo atmestini kaip neįrodyti. Pareiškėjo argumentai dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių yra abstraktūs ir neindividualizuoti, o teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K argumentais, kad kiemeliai tinkamai įrengti ir yra tvarkingi. Be to, ir patys nuteistieji turi pareigą rūpintis kiemelių tvarka ir švara. Patikrinimo aktuose tokių pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, kad gultai yra pasenę, netvarkingi ir jais jau negalima naudotis.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam. Lukiškių TI-K gultai yra įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, pranešime nurodoma, kad surūdijusių, perkrypusių ir girgždančių gultų nėra (b. l. 28). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis kreipėsi į atsakovą dėl netinkamos gultų kokybės ar prašė juos pakeisti. Taigi, šie pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Pažymėtina ir tai, kad Lukiškių TI-K nustačius tam tikrus pažeidimus, jie yra šalinami. Administracija stengiasi sudaryti tinkamas laikymo sąlygas visiems asmenims. Pareiškėjas buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi asmenys. Taip pat nėra pareiškėjo skundų dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų tuo metu, kai jis buvo laikomas. Be to, pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepakankamai individualizuoti dėl netinkamų laikymo sąlygų, todėl negali būti laikomi pagrįstais.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 157 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Kiti skunde nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.

Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą ir pripažįsta, kad jo teisė naudotis sanitariniais mazgais užtikrinant privatumą Lukiškių TI-K buvo pažeista.

Teismo vertinimu, pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma (7 500 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma – 470 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui P. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 470 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė