- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-30
- Bylos Nr.
- eI2-7432-816/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04073-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Jovita Einikienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- V. F.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų mininsterijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Kristina Česnauskienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. F. (V. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. F. (V. F.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 23S32711 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Ukrainoje, (duomenys neskelbtini), atvyko į Lietuvą 1994 m., atvykęs su sutuoktine gyvena Lietuvoje 29 metus, nuo 1995 iki 2020 m. Lietuvoje nuolat gyveno, dirbo pagal darbo sutartį, mokėjo mokesčius Lietuvos valstybei, nuo 2021 m. įsidarbino (duomenys neskelbtini) įmonėje, kuri registruota (duomenys neskelbtini), ieškodamas geriau apmokamo darbo ir atsižvelgdamas į sutuoktinės neįgalumą bei prarastą galimybę dirbti ir gauti didesnes pajamas pragyvenimui; turi nuosavomis lėšomis įsigytą butą (duomenys neskelbtini). Teigia, jog nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, nėra teistas, nėra taikyta administracinė atsakomybė. Nurodo, jog su Rusijos Federacija jį sieja giminystės ryšiai (sūnus su šeima gyvena (duomenys neskelbtini)).
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas bei, priimtas formaliai, nepagrindus objektyviais kriterijais, remiantis tik vienu atsakymu į klausimyno klausimus, kuris vertintas neteisingai ir neobjektyviai, taip pat aplinkybe, jog gyvendamas Lietuvoje nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Teigia, jog Sprendime nebuvo vertinta pareiškėjo individuali situacija (ilgas gyvenimo Lietuvoje laikotarpis, šeiminė padėtis – gyvena su sutuoktine, ilgas darbo laikotarpis Lietuvoje, gyvenamoji vieta), aplinkybių visuma, kaip to reikalauja ĮUTP 128 str. ir nustato Europos Sąjungos teisė.
Paaiškina, jog Sprendimas nepagrįstas, kadangi nevertinti kiti pareiškėjo atsakymai į klausimus, susiję su Rusijos Federacijos veiksmais Ukrainoje, kuriais pareiškėjas aiškiai nurodė, jog nepritaria agresijos veiksmams Ukrainoje. Nurodo, jog pareiškėjas klausimą apie tai, kam priklauso Krymas, suprato istoriniu aspektu, atsakymas į šį klausimą nelaikytinas išreikšta pareiškėjo pozicija dėl Rusijos vykdomos agresijos. Pažymi, jog susituokė su ukrainiete Rusijoje. Pažymi, jog pats gimė Ukrainoje, (duomenys neskelbtini), Ukrainoje gyveno jo tėvai (kurie mirė atitinkamai (duomenys neskelbtini) m.), šiuo metu gyvena sūnėnas, dukterėčia, svainė, gyveno brolis ((duomenys neskelbtini) m. mirė), todėl Ukraina jam taip pat svarbi, išgyvena dėl joje vykstančio karo ir kategoriškai nepritaria Rusijos vykdomai agresijai.
Kategoriškai nesutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjas yra nelojalus Lietuvai, pritaria Rusijos veiksmams Ukrainoje, kelia grėsmę Lietuvos saugumui, gali būti užverbuotas žvalgybai ir pan. Teigia, jog Lietuvai pareiškėjas ir sutuoktinė visada buvo lojalūs, pagarbūs, nes priešingu atveju nebūtų atvykę gyventi į Lietuvą arba būtų išvykę daug anksčiau, laiko Lietuvą savo šalimi, save – lietuviais, pareiškėjas yra išmokęs ir labai gerai kalba lietuviškai.
Teigia, jog nepateikė prašymo įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę nulėmė ne jo požiūris į Lietuvą, jos politiką, o aplinkybė, jog sūnus išvykęs gyventi į Rusiją, (duomenys neskelbtini), kur gyvena su šeima, todėl V. F. norėjo dažniau ir paprasčiau nuvykti aplankyti sūnaus šeimą (vykimus patvirtina pateikiama paso kopija), sutuoktinė dėl sveikatos būklės nevykdavo į Rusiją. Nurodo, kad pareiškėjas dažnai vykdavo ir į Ukrainą, Baltarusiją.
Nurodo, jog nėra įtrauktas į Rusijos karių įskaitą, išėjo iš tarnybos savo noru (duomenys neskelbtini) m., negrąžinęs Rusijai turimo kario tapatybės pažymėjimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, teigia, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas teisingai taikius teisės normas, išsamiai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes.
Nurodo, kad, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) vertinimą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ĮUTP) 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi.
Pažymi, jog Sprendimas, be kita ko, grindžiamas kompetentingos institucijos – VSD išvada, pateikta su 2023 m. sausio 16 d. raštu Nr. 18-520 (toliau – ir VSD raštas), kuriame nurodoma, kad, VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, taip pat asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pažymi, jog VSD vertinimu, galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, todėl, atsižvelgus į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją laikytina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nepagrįstais laiko skundo teiginius, kad Sprendime neatsižvelgta į pareiškėjo individualią situaciją, jog pareiškėjas, pildydamas klausimyną nesuprato klausimo apie Krymą, jį vertino istoriniu požiūriu, jog pareiškėjas nepalaiko Rusijos vykdomos agresijos ir tai nurodė kitame anketos klausime.
Pažymi, jog VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Teigia, jog skundo teiginiai, kad pareiškėjas yra ukrainiečių tautybės, nes jo tėvai ukrainiečiai, todėl savaime suprantama, kad jis palaiko Ukrainą, dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nesikreipė, nes jo sūnus gyvena Rusijos Federacijoje, todėl norėjo dažniau ir paprasčiau nuvykti pas sūnų, pareiškėjas į Lietuvą atvyko po 1991-01-13 įvykių, kai Lietuva jau buvo laisva, su sutuoktine gyvena iki šiol, yra lojalus Lietuvai, moka lietuvių kalbą, niekaip nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos saugumui.
Teigia, jog Migracijos departamentas atliko savarankišką nagrinėjamo atvejo tyrimą (ne tik pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, bet ir jo sutuoktinė ir sūnus, Lietuvoje gyvena nuo 1995 m., tačiau iki šiol neatsisakė Rusijos Federacijos pilietybės, pareiškėjo šeiminė padėtis, socialinės įmokos ir kt.).
Nesutinka su skundo argumentu, jog neįrodyta, kad pareiškėjas atliko ar atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jo pusės, kadangi, VSD vertinimu, pareiškėjo išreikšta pozicija iš klausimyno atsakymų yra akivaizdžiai nesutampanti su Lietuvos ir kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pareiškėjo argumentą, kad jis laikosi teisės aktų, nėra baustas administracine tvarka, laiko nereikšmingu šioje situacijoje, kai grėsmė Lietuvos saugumui nustatyta kitu pagrindu.
Pabrėžia, jog remiantis LVAT praktika, grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė; nacionalinio saugumo sąvoka labai plati, paliekama plati vertinimo laisvė atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Teigia, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais; šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui; Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų; grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi panaikinimo klausimą.
Teigia, jog Sprendime buvo įvertintos visos su juo susijusios aplinkybės (socialiniai ir ekonominiai ryšiai), taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas leidimo nuolat gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui.
Skunde išdėstytą poziciją vertina kaip bandymą sušvelninti susiklosčiusią situaciją, siekiant atgauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad Sprendimas priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.
VSD vertinimu, pareiškėjas, Klausimyne deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, taigi pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taip pat VSD vertina, jog pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Pažymi, jog pagal LVAT praktiką, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu asmenys atitinka ĮUTP reikalavimus; grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais; šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui; Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų; grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi panaikinimo klausimą. Teigia, jog VSD pripažino pareiškėją galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai ir skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė iš esmės palaikė skundo reikalavimus ir jame nurodytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimo argumentus. Papildomai paaiškino, kad galimybių sudaryti taiką nemato, kadangi pareiškėjas tarnavo Rusijos jėgos struktūrose.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 23S32711, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Ukrainoje, nuo 1995 m. deklaruojantis gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, laikotarpiu nuo 1995 iki 2020 m. draustas socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo sutuoktinė Y. F., yra Rusijos Federacijos pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (nuo 2020-02-05 iki 2025-02-05), jai nustatytas (duomenys neskelbtini) proc. darbingumas laikotarpiu nuo 2007-11-26 iki 2018-06-16, darbingumo pažyma galioja iki 2021-10-16, 2021-10-17 įgijusi teisę į senatvės pensiją Lietuvos Respublikoje.
2018 m. sausio 5 d. pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7426213 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir galiojo iki 2023 m. sausio 5 d.
2023 m. sausio 16 d. VSD raštu Nr. 18-520 (toliau – ir VSD raštas) Migracijos departamentui nurodoma, kad, atsižvelgiant į Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 ,,Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ ir 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 ,,Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ nurodytas grėsmes, geopolitinę situaciją, visų užsieniečių, deklaruojančių paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje laikytinas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Nurodoma, jog atsakymas į Klausimyno 10 ir (arba) 11 klausimą, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, vertintinas kaip Rusijos vykdomos agresyvios užsienio politikos rėmimas, keliantis grėsmę valstybės saugumui, todėl priimant sprendimus, dėl užsieniečių, atsakiusių, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, leidimo gyventi VSD papildomas vertinimas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui nereikalingas.
2023 m. sausio 17 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą (toliau – ir Prašymas) pakeisti leidimą nuolat gyventi ĮUTP 53 str. 2 d. 3 p. nustatytu pagrindu.
2023 m. sausio 17 d. pareiškėjas užpildė klausimyną (toliau – ir Klausimynas).
Atsakydamas į Klausimyno 3 klausimą „Ar esate atlikęs karinę tarnybą. Jei taip, patikslinkite informaciją kada ir kur atlikote karinę tarnybą (valstybė, laikotarpis, kokios karinės pajėgos, karinis dalinys, turėtas karinis laipsnis“ pareiškėjas atsakė „Tarnavau Rusijos armijai (duomenys neskelbtini) metais, majoras“.
Atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“.
Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas atsakė „Rusijos Federacijai“.
2023 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 23S32711 (toliau – ir Sprendimas) Migracijos departamentas panaikino leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (ĮUTP 54 str. 1 d. 2 p., t. y. leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui). Sprendimas taip pat grindžiamas šiomis teisės normomis: ĮUTP 4 str. 3 d. (užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD), ĮUTP 4 str. 6 d. (VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį).
Sprendimas priimtas atsižvelgiant į VSD raštu pateiktą informaciją, Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930, 2022 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ antroje preambulėje, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010, 2022 m. gegužės 10 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1070, Lietuvos Respublikos Seimo 2022-12-13 nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ apibrėžiamas Rusijos Federacijos keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui.
Sprendime įvertinta informacija apie pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį (pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1995 m., o vėliau buvo keičiamas), deklaruotą gyvenamąją vietą (nuo 1995 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tuo pačiu adresu gyvenamąją vietą deklaruoja ir sutuoktinė, sūnus K. F.), darbovietes, socialinius ryšius (sutuoktinė J. F., yra Rusijos Federacijos pilietė, kuriai yra išduotas leidimas nuolat gyventi, ir kuri 2004 m. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės; sūnus K. F. yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris nuo 2012-10-10 iki 2017-10-11 turėjo galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui dėl dokumento pakeitimo nesikreipė; pareiškėjas nuo 1995 m iki 2020 m. dirbo Lietuvos Respublikoje, jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos).
Sprendime atsakovas pateikė vertinimą, jog, aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 1995 m. nuolat gyvenęs Lietuvos Respublikoje, nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka, suponuoja prielaidą, kad pareiškėjas nėra lojalus valstybei, kurioje ilgus metus gyvena. Taip pat Sprendime vertinama, jog pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną, pareiškėjas išreiškė sąmoningą poziciją, priskiriant neteisėtai okupuotą Ukrainos teritoriją (Krymą) Rusijos Federacijai, kas rodo Rusijos karinių veiksmų palaikymą, tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, Rusijos jėgos struktūrų gali būti panaudotas, kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti. Daroma išvada, jog pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą.
2023 m. kovo 27 d. pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ĮUTP) (aktuali ginčui teisės akto redakcija, galiojusi skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo metu), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas).
Tvarkos aprašo 104 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos VSD informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu).
LVAT aiškinimu, tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008). Pagal Teisingumo Teismo praktiką, priimant sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Akrich, C-109/01, Rink. p. I-9607, LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-1606/2012).
LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Tai patvirtina ir vėliausia LVAT praktika tapačioje faktinėmis aplinkybėmis byloje, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas). EŽTT praktikoje taip pat pažymima, kad valstybės EŽTK dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94).
Pareiškėjas iš esmės teigia, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, netinkamai motyvuotas, kadangi priimtas remiantis vien pareiškėjo atsakymu į Klausimyno klausimą apie Krymą, neatsižvelgus į pareiškėjo poziciją, jog nepalaiko Rusijos Federacijos karo prieš Ukrainą, taip pat aplinkybe, jog gyvendamas Lietuvoje nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, nepagristai darius išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, neišnagrinėjus faktinių aplinkybių visumos ir neįvertinus individualių aplinkybių, pritaikyta poveikio priemonė jo individualių aplinkybių kontekste neproporcinga.
Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų, konstatuotina, jog priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas rėmėsi VSD raštu, jog užsieniečiai, į Klausimyno klausimą apie Krymą („Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“) atsakę, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, laikytini keliančiais grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui grindė aplinkybe, jog pareiškėjas Klausimyne nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, taip pat aplinkybe, jog pareiškėjas, Lietuvoje gyvendamas nuo 1995 m. iki šiol neatsisakė Rusijos Federacijos pilietybės.
Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog VSD yra suteikta kompetencija teikti vertinimus dėl užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo, vertinimo grėsmės nacionaliniam saugumui požiūriu. Nagrinėjamu atveju sprendime remiamasi VSD raštu, kuriame visgi nėra pateikiamas individualaus pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas. Iš 2023 m. sausio 16 d. rašto turinio matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė klausimyno vertinimą galiojančio teisinio reguliavimo ir esamos geopolitinės situacijos kontekste, tačiau asmens (pareiškėjo) profilio ir jo galimai keliamų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo neatliko.
Kaip minėta, teismų praktikoje suformuotas aiškinimas, jog sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu), atsižvelgiant į konkretaus užsieniečio individualią situaciją, grėsmės vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Atsižvelgiant į tai, jog ginčijami sprendimai grindžiami dviem aplinkybėm (atsakymu į klausimyno klausimą apie Krymą ir tuo, kad pareiškėjas nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo), ir ypač atkreipiant dėmesį į tai, jog pareiškėjas į kitą Klausimyno klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai, laikytina, jog nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Teismas pažymi, jog ginčijamame sprendime nėra įvertintas minėtas prieštaravimas tarp pareiškėjo atsakymų į Klausimyno 10 ir 11 klausimus, sprendimas priimti neatlikus išsamesnio tyrimo dėl pareiškėjo pozicijos Rusijos karo Ukrainoje ir susijusių aspektų požiūriu, be kita ko, įvertinant ir jo etninę kilmę, likusius giminystės ryšius Ukrainoje. Teismo vertinimu, Klausimyne suformuluotas ginčo klausimas apie Krymą klausimyną pildantiems asmenims gali sukelti tam tikrų abejonių dėl jo esmės. Kitos ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ekonominiais, socialiniais ryšiais su Lietuvos Respublika, atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, įsidarbinimu, nagrinėjamu atveju laikytinos nedarančiomis lemiamos įtakos vertinimui dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Taip pat nėra pakankamo pagrindimo, jog nesikreipęs dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, pareiškėjas laikytinas grėsmę valstybės saugumui keliančiu asmeniu. Nagrinėjamu atveju, Sprendime nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Minėtų aplinkybių pagrindu teismas vertina, jog atsakovas nepagrindė pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl neturėjo pagrindo remiantis ĮUTP 54 str. 1 d. 2 p. priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo.
Įvertinęs tai, jog Sprendimas priimtas nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, taip pat į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmė, gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, sutuoktinė, kuriai reikalinga pareiškėjo pagalba), teismas vertina, jog pritaikyta poveikio priemonė pareiškėjui sukelia dideles neigiamas pasekmes ir, neatlikus papildomo išsamaus tyrimo, laikytina neproporcinga.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovės nurodoma aplinkybė apie tai, kad pareiškėjas yra tarnavęs Sovietų Sąjungos ir Rusijos kariuomenėje nėra šiuo atveju teisiškai reikšminga, kadangi skundžiamas sprendimas (ir VSD raštas) nėra paremtas šia faktine aplinkybe. Kaip žinia, pagal administracinių teismų praktiką administracinio sprendimo motyvai privalo būti išdėstyti skundžiamame akte, o ne teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose ar pasisakymuose teismo proceso metu (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).
Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais dėl aptariamo klausimo formuluotės neaiškumo ir dviprasmiškumo, ypač, kai nepaliekama asmenims galimybės nežinoti atsakymų į klausimus ar pasirinkti kitą (nesiūlomą) atsakymo variantą.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Tinkamo motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis o turi būti pagrįsti teisės normomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas sprendžia, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, todėl naikintinas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Byloje pateiktas dokumentas, patvirtinantis 45 Eur žyminio mokesčio už skundą sumokėjimą (2023 m. kovo 27 d. mokėjimo nurodymas). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas, pareiškėjui už skundą, pateiktą elektroninių ryšių priemonėmis, priklausė mokėti 23,00 Eur, todėl ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 35 str. 1, 3 d.). Likusi mokėjimo suma grąžintina kaip permoka (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
tenkinti pareiškėjo V. F. (V. F.) skundą.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 23S32711.
Iš esmės patenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Priteisti pareiškėjo V. F. (V. F.) naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo 23,00 Eur (dvidešimt tris eurus 00 centų) patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Grąžinti pareiškėjui V. F. (V. F.) 22,00 Eur (dvidešimt du eurus) permokėto žyminio mokesčio (2023 m. kovo 27 d. mokėjimo pavedimas Nr.223), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi asmens prašymu.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.