- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-24
- Bylos Nr.
- eI3-7001-554/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01810-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Algis Markevičius (pirm.), Audrius Grauželis, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Veisiejų regioninio parko direkcija
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Veisiejų regioninio parko direkcijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. liepos 21 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti Veisiejų regioninio parko direkcijos 2020 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 138 (1.29) „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto (paslaugos Nr. 138 KPZP-70203)“;
2) įpareigoti Veisiejų regioninio parko direkciją iš naujo derinti pareiškėjui V. S. priklausančio žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Alytaus apkrs. Lazdijų r. sav. (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas - numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, nustatyti ir keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) žemės sklypo naudojimo būdą (-us), pertvarkyti žemės sklypus.
Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat jis ir atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad vadovaujantis CPK 18 str., įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vadovaujantis ABTĮ 16 str. 1 d., įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje - jis įgyja prejudicinę galią. Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.
Nurodė, jog civilinėje byloje, kurioje buvo nustatytas juridinę reikšmę turintys faktas, kad žemės sklype buvo sodyba su pastatais, tuo tikslu, kad pareiškėjas galėtų atkurti žemės sklype buvusią sodybą, taip pat dalyvavo ir atsakovė, kuri šio juridinio fakto nustatymui neprieštaravo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė buvo įtraukta į civilinę bylą, teismo sprendime nustatytos aplinkybės ir konstatuotos išvados taip pat yra privalomos ir atsakovei, kuri neturi teisės įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių kvestionuoti bei nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo. Teismas nagrinėjęs civilinę bylą nenustatė jokių kliūčių nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tuo tikslu, kad pareiškėjas galėtų atstatyti žemės sklype buvusią sodybą. Tuo atveju, jeigu būtų kilę kokių nors kliūčių atkurti pareiškėjo žemės sklype buvusią sodybą, teismas nebūtų tenkinęs pareiškėjo prašymo. Tokiu būdu atsakovė be jokio teisinio pagrindo kvestionuoja teismo nustatytas aplinkybes ir pažeidžia teismo spendimo privalomumo principą, todėl atsakovės priimtas šioje byloje skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Pabrėžė, kad vadovaujantis Miškų įstatymo 11 str. 1 d. 7 p. miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę - nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Vadovaujantis Miškų įstatymo 3 d. valstybiniuose parkuose, draustiniuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama šio straipsnio 1 dalies 5, 7 ir 9 punktuose nustatytais atvejais. Šiuo atveju yra pagrindas miško žemę paversti kitomis naudmenomis, kadangi pareiškėjas siekia savo žemės sklype atkurti buvusią sodybą. Vadovaujantis Miškų įstatymo 11 str. 2 d. paversti miško žemę kitomis naudmenomis draudžiama: (i) I grupės miškuose; (ii) II grupės - ekosistemų apsaugos miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 7 ir 9 punktuose nustatytus atvejus; (iii) III grupės - draustinių miškuose ir valstybinių rezervatų apsaugos zonų miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 7 ir 9 punktuose nustatytus atvejus; (iv) kituose miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, II grupės rekreaciniuose miškuose ir III grupės vandens telkinių apsaugos zonų, laukų apsauginiuose ir valstybinių parkų apsaugos zonų miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 7, 8, 9 punktuose nurodytus atvejus ir šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą atvejį, kai baigiama eksploatuoti šiuo metu naudojamo telkinio dalis, dėl kurios yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas, ir nėra galimybės tęsti telkinio eksploatavimo ne miško žemėje, jeigu atitinkamų objektų statyba ar atitinkamų teritorijų formavimas numatytas bendruosiuose planuose ar valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentuose arba šių saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose. Šiame punkte nustatyti draudimai ir apribojimai netaikomi miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu atveju. Miškų įstatyme yra nustatytas baigtinis atvejų sąrašas, kai paversti miško žemę kitomis naudmenomis yra draudžiama. Nė vieno iš šių atvejų atsakovė skundžiamame sprendime nenurodė. Nei prieštaravimas aiškinamuoju raštu įtvirtintiems Ančios kraštovaizdžio draustinio tikslams nei labai išraiškingas reljefas nėra įstatymais nustatyti pagrindai paversti miško žemę kitomis naudmenomis, todėl atsakovės priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovė, atsisakydama derinti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ir tokiu būdu apribodama pareiškėjo nuosavybės teises, kadangi dėl atsakovės veiksmų pareiškėjas negali atkurti buvusios sodybos, referuoja ne į įstatymus, o poįstatyminius teisės aktus, kurių pagrindu apriboti nuosavybės teises yra draudžiama.
Atsiliepimas
Atsakovė taip pat nepagrįstai nurodė, kad vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 3 d. 5 p. nuostatomis, turi būti pasirinkta kita, negu buvusi, pastatų vieta, kadangi pareiškėjas nepateikė atsakovei archyvinių buvusios sodybos vaizdo duomenų. Vadovaujantis šia nuostata leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. Jei neįmanoma sodybos atstatyti toje vietoje, kur ji buvo, dėl to, kad vieta yra užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl reljefo formų pasikeitimo, užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių, pastatų statybai tokiu atveju gali būti parinkta kita, negu buvusi, pastatų vieta, tačiau pastatai turi būti išdėstomi ne didesniame kaip 2 hektarų plote taikant Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus apribojimus, kitus aplinkosauginius reikalavimus. Kai tokiais atvejais parenkant atstatomos sodybos pastatams naują jų statybos vietą žemės sklype dėl jo formos ar dėl kitų greta esančių objektų neįmanoma išlaikyti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyto pastatų statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto arba atstumo nuo šlaito briaunos, statybos vieta atstatomos sodybos pastatams privalo būti parenkama kitoje vietoje taip, kad atstumas nuo vandens ir nuo nurodytų šlaitų būtų kuo didesnis. Asmeninio naudojimo pirties statybai prie vandens telkinio taikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti apribojimai paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose.
Akcentavo, kad pareiškėjui nėra aišku kokiu tikslu atsakovė remiasi šia įstatymo nuostata, kadangi pagal šią nuostatą buvusią sodyba gali būti statoma kitoje vietoje, dėl to, jog vieta yra užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl reljefo formų pasikeitimo, užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių, pastatų statybai tokiu atveju gali būti parinkta kita, negu buvusi, pastatų vieta. Ši nuostata niekaip neapriboja pareiškėjo teisės atstatyti sodybą jos buvusioje vietoje, o tik leidžia statyti sodybą kitoje vietoje, kai dėl natūralių gamtinių veiksnių, sodybos objektyviai negalima atstatyti jos buvusioje vietoje. Tokių aplinkybių atsakovė nenustatė, todėl atsakovės priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Nurodė, kad vadovaujantis Miškų įstatymo 11 str. 1 d. 7 p. teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę - nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Šiuo atveju teismas yra nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype yra pastatyta sodyba, todėl atsakovės paaiškinimai, kad jai privalo būti pateikti archyviniai sodybos vaizdo duomenys yra nepagrįsti. Atsakovė niekaip nepaaiškino, kokiu būdu buvusios sodybos atkūrimas prieštarauja draustinio tikslams, juo labiau kai pareiškėjas turi teisę atkurti sodybą tiek pagal Miškų įstatymą, tiek pagal Saugomų teritorijų atstatymą, todėl skundžiamas sprendimas nėra pagrįstas faktais ir duomenimis. Atsakovė niekaip nepaaiškina dėl kokių priežasčių ji remiasi 2004-08-19 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 996 „Dėl saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų patvirtinimo“ ir niekaip nepaaiškina, kokiu būdu buvusios sodybos atstatymas pakenktų žemės sklype esančiam miškui ir žemės sklypo reljefui. Be to, atsakovė nenurodo, kokioje konkrečioje vietoje pareiškėjas galėtų atkurti savo sodybą pagal priimtą teismo sprendimą. Atsakovė taip pat remiasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 3 d. 5 p. ir nepateikia jokių duomenų, kad dėl natūralių gamtinių veiksnių sodybos nebūtų galima atstatyti jos buvusioje vietoje, todėl sprendimas yra neaiškus bei nepagrįstas faktais ir duomenimis.
Atsakovė ir jos atstovė teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovė nurodė, taip pat atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad 2019-12-04 sprendimu Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmai civilinėje byloje patenkino pareiškėjo prašymą ir nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 9,7200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklype buvo sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo, tvarto ir daržinės. Juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėjas galėtų įgyvendinti teisę įstatymų nustatyta tvarka atstatyti buvusią sodybą jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 9,7200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklype. Direkcija neskundė šio teismo sprendimo, nes sprendime yra tik nurodyta, kad 9,7200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemėje pareiškėjas gali atstatyti buvusią sodybą, bet nenurodyta, jog buvusioje sodybos vietoje.
Pabrėžė, kad pareiškėjo žemės sklypas yra valstybės saugomoje teritorijoje - Veisiejų regioninio parko Ančios kraštovaizdžio draustinyje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 328 Dėl Veisiejų regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo (iki 2019 m. rugpjūčio 20 d. galiojusi redakcija), o po 2019 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 851 patvirtintoje Veisiejų regioninio parko planavimo schemoje įtvirtinta, kad Ančios kraštovaizdžio draustinio steigimo tikslas - išsaugoti Pietų Lietuvai būdingos formos, ištįsusį šiaurės - pietų kryptimi Ančios ežero dubaklonį, jo šiaurinio pakraščio pievas, Vainežerio senovinį gynybinį įtvirtinimą, Vainežerio dvaro sodybvietę su dendrologiniu parku, Mėčiūnų senovės gyvenvietę, Dainaviškių senkapius taip pat etaloninius pušų medynus su gausiais uoginių augalų ištekliais, Dzūkijos miškams būdingą ornitofauną, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių perimvietes, gausius ežero užutekius, pusiasalius, tinkamus įvairių rūšių vandens paukščiams ir žinduoliams veistis bei gyventi. Iš to akivaizdu, kad minimoje konservacinio prioriteto zonoje (Ančios kraštovaizdžio draustinyje) nėra įtvirtinto prioriteto - statybos plėtros, todėl atkuriamos buvusios sodybos, nepatenkančios į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonas, tvarkomos pagal sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonos reglamentą (išlaikomas esamas vizualinis gyvenviečių pobūdis, nekeičiamas užstatymo intensyvumas, plotas, nedidinamas aukštingumas, nesodinami želdiniai, galintys užstoti ar trukdantys apžvelgti saugomus objektus ar kompleksus; didinamas kraštovaizdžio erdvinis raiškumas, ypač šiuo požiūriu reikšmingose vizualinės apsaugos teritorijose; saugomas natūralus reljefo raiškumas ir pobūdis).
Nurodė, kad pareiškėjui įgyvendinus pateiktą derinimui projektą būtų sukeltas ilgalaikis regimasis poveikis, mažinantis kraštovaizdžio estetinę vertę. Saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena iš statybos galimybių gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose – tai buvusių sodybų pastatų atstatymo galimybė, kai leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos). Pareiškėjas nepateikė paminėtų dokumentų, todėl nauji pastatai gali būti statomi tik tuo atveju, jeigu tai įmanoma. STĮ įvardinta priežastys, dėl kurių gali būti neįmanoma įgyvendinti šio tikslo: vieta yra užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl reljefo formų pasikeitimo, užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių. Kadangi Ančios kraštovaizdžio draustinis pasižymi ypač išraiškingu reljefu, yra apaugęs mišku bei už 600 m (nuo numatomos sodybvietės atkūrimo vietos) yra Kultūros paveldo objektas - Mėčiūnų senovės gyvenvietė (kodas 5293), todėl naujų pastatų statyba galima parenkant kitą, nei pareiškėjas nurodė, vietą.
STĮ 9 straipsnio 3 dalies 7 punkte išdėstytos nuostatos, kai draudžiama statyti naujus pastatus statesniuose kaip 15 laipsnių natūraliuose šlaituose, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės ir apatinės briaunos, išskyrus atvejus, nurodytus šios dalies 4 ir 5 punktuose, arba kai naujų pastatų statybos vieta yra įsiterpusi tarp sodybų, kurių pastatai mažesniais atstumais yra pastatyti iki 1993 m. lapkričio 24 d., tais atvejais, kai atkuriama sunykusi urbanistinė struktūra. Pareiškėjas apie tai žinojo, nes šios nuostatos buvo išdėstytos Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmuose vykusios civilinės bylos proceso metu iš Direkcijos atsiliepimo. Proceso metu pareiškėjas nepaneigė Direkcijos išsakytos nuomonės, todėl šiuo atveju taikomos STĮ 9 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatos.
Nurodė, kad pareiškėjui priklausančiam žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos, 9,8545 ha ploto; paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos, 3,5364 ha ploto. Vadovaujantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsniu, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti pastatus galima tik ne mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus atvejus, kai atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai. Pagal pareiškėjo pateiktą Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą planuojamas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis su išdėstytais pastatais didesne dalimi patenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos juostą. Dėl to pagrinde ir buvo pasiūlyta pareiškėjui sodybvietę atkurti kitoje vietoje. Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtinta nuostata, kad žemės valdytojai ir naudotojai vadovaujasi planuojamoje teritorijoje galiojančiais žemiausio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, o neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose - ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais. Šio įstatymo 2 straipsnyje yra išaiškinta sąvokos, kuriomis vadovaujamasi įgyvendinant teritorijų planavimo įstatymą. Vadovaujantis STĮ, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, taip pat Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. V-92 „Dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2002 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 11 „Dėl Valstybinių rezervatų ir parkų nuostatų ir pareigybių sąrašų 2002 metams patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintais Veisiejų regioninio parko direkcijos nuostatais, Direkcija pagal kompetenciją teikia reikalavimus ir derina žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus. Tai reiškia, kad Direkcija, vykdydama savo funkcijas, įgyvendina teritorijų planavimo politiką.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui pateiktų įrodymų visetas (taip pat ir TIS Liteko duomenys - Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų civilinės bylos Nr. e2YT-1994-314/2019 procesinių dokumentų duomenys) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 9,7200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis Alytaus apskr., Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini). Žemės sklypą iki 1941 metų valdė pareiškėjo senelis ir jo sutuoktinė. Žemės sklype buvo gyvenamasis namas, kluonas ir tvartas. Pareiškėjo seneliai 1941 metais buvo ištremti už Lietuvos TSR ribų, o gyvenamajame name apsigyveno pareiškėjo šeima. Šiuo metu sodybos pastatai nėra išlikę, nes apie 1955 metus buvo nugriauti (tai patvirtino ir teisme apklausto liudytojo parodymai). Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, naudojimo būdas - apsauginių miškų sklypai. 2019 m. sausio 28 d. Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Geodezijos ir kadastro katedra surašė ekspertizės aktą, kad žemės sklype 1949 metais buvo pastatyta sodyba su pastatais. 2019 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas ir UAB Geoturtas pasirašė sutartį Nr. 19-09-26 dėl Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo ir suderinimo su atitinkamomis tarnybomis.
Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų teisėjas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1994-314/2019 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 9,7200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini),, Lazdijų r. sav., buvo sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo, tvarto ir daržinės, kuri priklausė pareiškėjo seneliams. Bendrosios kompetencijos teismas taip pat nusprendė, kad šis juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėjas turėtų teisę įgyvendinti teisę įstatymų nustatyta tvarka atstatyti buvusią sodybą jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 9,7200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklype. Veisiejų regioninio parko direkcija šioje civilinėje byloje buvo įtraukta suinteresuotu asmeniu.
NŽT Lazdijų skyrius 2019 m. gruodžio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 4SK-1249-(14.4.110.) Dėl žemės sklypo Nr. 632-2 nustatytų kadastro duomenų pakeitimo, kuriuo patvirtino žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Taip pat NŽT Lazdijų skyrius 2020 m. sausio 7 d. priėmė įsakymą Nr. 4FPĮ-3-(14.4.124.) Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, kuriuo nusprendė rengti žemės sklypo formavimo projektą, kurio tikslas - pertvarkyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą (žemės sklypas reikalingas buvusiai sodybai atstatyti), suformuojant miškų ūkio paskirties ir kitos paskirties žemės sklypus. 2020 m. kovo 9 d. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, kuriuo nusprendė pavesti Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui organizuoti Žemės sklypo, formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo tikslas - miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis (buvusiai sodybai atstatyti), pasirenkant kompensavimo būdą - piniginė kompensacija. Pertvarkomas miškų ūkio paskirties žemės sklypas, reikalingas buvusiai sodybai atstatyti, suformuojant atskirus žemės sklypus, nustatant žemės sklypo naudojimo paskirtį - kitos paskirties žemė, žemės sklypo naudojimo būdą - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos ir miškų ūkio paskirties žemė, žemės sklypų naudojimo būdą - apsauginių miškų sklypai. Valstybinė miškų tarnyba 2020 m. balandžio 7 d. pareiškėjui išdavė pažymą Nr. 114030 apie piniginę kompensaciją už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis. 2020 m. balandžio 20 d. UAB Geoturtas parengė Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, kuriame buvo ir sodybos atstatymui reikalingų sprendinių brėžinys. 2020 m. birželio 16 d. Valstybinė miškų tarnyba nusprendė derinti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. NŽT Lazdijų skyriaus vedėjas 2020 m. birželio 19 d. priėmė įsakymą Nr. 4SD-2422-(14.4.137.E.) Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo, kuriuo taip pat nusprendė derinti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą.
Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovė 2020 m. birželio 22 d. priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą Nr. 138 (1.29) Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto (paslaugos Nr. KPZP-70203), kuriuo atsisakė derinti Žemės sklypo projekto sprendinius. Atsakovė Projekto sprendinius atsisakė derinti dėl to, kad: 1) sodybos atstatymas projekto sprendiniuose konkrečioje nurodytoje konkrečioje vietoje (pakeistos paskirties žemės sklype) prieštarauja draustinio steigimo tikslams; 2) žemės sklypas yra miške ir labai išraiškingame reljefe, greta šlaito ir ginčo vietovėje nėra gyvenvietės, todėl ginčo atveju netaikomas LRV 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintų Tipinių apsaugos reglamentų 27.2 punktas; 3) norėdamas statyti statinius Projekte nurodytame kitos paskirties sklype pirminių statinių stovėjimo vietose, pareiškėjas turėtų pateikti buvusios sodybos autentiškų statinių archyvinius vaizdo dokumentus, o jų nesant, vadovaujantis STĮ 9 straipsnio 3 dalies 5 punktu, parinkti kita pastatų statybos vietą dėl statybos atstumo apribojimų nuo vandens telkinio kranto ir galimybės statyti sodybos statinius natūraliuose šlaituose.
Ginčo teisinius santykius pagrinde reguliuoja Saugomų teritorijų įstatymas (toliau - STĮ). Šio įstatymo 2 straipsnio 52 dalis apibrėžia, kad buvusi sodyba – tai vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. STĮ 2 straipsnio 55 dalis numato, kad sodyba – tai vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ir su šių statinių, sodybos želdinių, sodo, daržo, aikštelių užimama žeme.
STĮ 9 straipsnio 3 dalies 2, 4, 5 punktų, 13 straipsnio 3 dalies 4, 5 punktų sisteminė analizė duoda pagrindą išvadai, kad saugomose teritorijose buvusi, bet neišlikusi sodyba atstatoma dviem būdais: 1) statiniai atstatomi jų pirminio buvimo žemės sklype vietoje pagal išlikusius pakankamus archyvinius dokumentus; 2) statiniai atstatomi aplamai asmeniui priklausančiame žemės sklype, kai teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą, jog žemės sklype buvo šiuo metu neišlikusios sodybos statiniai. Pirmu atveju statinių statybos vietai netaikomi Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyti statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto, statybos natūraliuose šlaituose ir kt. apribojimai. Antruoju atveju (kai nustatytas juridinę reikšmė turintis faktas) statiniai statomi asmeniui priklausančiame žemės sklype jau laikantis Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų aplinkosauginių apribojimų. Įstatymų leidėjas taip pat numatė, kad jeigu pirminė buvusios sodybos statinių vieta yra užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl reljefo formų pasikeitimo, užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių, pastatų statybai tokiu atveju gali būti parinkta kita, negu buvusi pastatų vieta, tačiau pastatai turi būti išdėstomi jau taikant Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus apribojimus bei kitus aplinkosauginius reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 patvirtino Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašą, kuriame detalizuojama sodybos atstatymas buvusių pastatų pirminėse vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus. Ginčo atveju šis Aprašas negali būti taikomas ir tai imperatyviai nurodyta Aprašo 3 punkte, nes pareiškėjas savo teisę atstatyti statinius saugomoje teritorijoje grindžia ne archyviniais dokumentais, o juridinę reikšmę turinčiu faktu, kurį nustatė teismas.
Kaip jau buvo paminėta, Alytaus apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1994-314/2019 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame 9,7200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklype buvo sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo, tvarto ir daržinės. Teismas nesprendė klausimo (tuo pačiu, ir nenustatė), kurioje konkrečiai pareiškėjo žemės sklypo vietoje stovėjo šiuo metu neišlikusios sodybos statiniai. Akivaizdu, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai archyvinių dokumentų, įrodančių sodybos pirminių pastatų buvimą konkrečioje žemės sklypo vietoje, kadangi privalėjo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Civilinio proceso kodekso normų ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos analizė taip pat patvirtina, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tik tada, kai trūksta rašytinių įrodymų (šiuo atveju archyvinių duomenų). Taigi, pareiškėjas teismo sprendimo pagrindu įgijo teisę atstatyti buvusios sodybos statinius ne konkrečioje žemės sklypo vietoje (pirminių statinių buvusioje vietoje), bet jam priklausančiame 9,7200 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklype aplamai, prieš tai pakeitęs žemės sklypo dalies, reikalingos statinių statybai, žemės paskirtį. Įgyvendindamas šią savo teisę pareiškėjas privalo vadovautis imperatyviais Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme, STĮ nustatytais apribojimais, taip pat aplinkosauginiais reikalavimais, išdėstytais Miškų įstatyme, Žemės įstatyme, LRV 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintoje Veisiejų regioninio parko planavimo schemoje, tiksliai laikytis procedūrų, numatytų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513. Taisyklės nustato žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo, finansavimo, viešinimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarką. Taisyklės apibrėžia, kad Projektas yra žemėtvarkos planavimo dokumentas, priskiriamas žemės valdos projektams. Projekto sprendiniai negali prieštarauti kompleksinio ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, įstatymams ir kitiems teisės aktams, taip pat teritorijų planavimo normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimams, darantiems įtaką Projekto sprendiniams. Be to, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. V-92 patvirtinti Veisiejų regioninio parko direkcijos nuostatai patvirtina, kad Direkcija pagal savo kompetenciją teikia reikalavimus ir derina žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus.
Administracinėje byloje nekilo ginčo, kad pareiškėjas siekia pakeisti dalies sklypo žemės paskirtį ir šioje dalyje atstatyti buvusios sodybos statinius valstybės saugomoje teritorijoje – Veisiejų regioninio parko Ančios kraštovaizdžio draustinyje. Pateikti duomenys (pareiškėjo pateikti Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinių brėžinys, žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro išrašas ir kt.) patvirtina, kad pareiškėjui priklausančiam žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: 1) paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos 9,8545 ha ploto; 2) paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos 3,5364 ha ploto (taip pat 2,97 ha žemės sklypo plotui: kraštovaizdžio draustinių, nacionalinių ir regioninių parkų, miško naudojimo apribojimai). Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punktas draudžia statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus, kai atstatomi identiški buvusios sodybos pastatai (t. y., kai pakanka archyvinių duomenų ir nereikalingas juridinę reikšmę turintis faktas). Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas, neturėdamas pakankamai archyvinių dokumentų, kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl neturi galimybės atstatyti identiškų buvusios sodybos pastatų (atstatyti statinius jų buvusioje konkrečioje sklypo vietoje). Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinių brėžinys patvirtina, kad beveik visa žemės sklypo dalis, kurioje pareiškėjas siekia miško žemę paversti kitomis naudmenomis – į kitos paskirties žemės sklypą (pakeisti paskirtį) ir naujai suformuotame sklype statyti sodybos statinius, patenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos juostą (kaip jau buvo paminėta, statinių statyba pareiškėjui gali būti leidžiama tik ne mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos).
Teismas akcentuoja, kad pareiškėjas siekia miško žemę paversti kitomis naudmenomis turėdamas konkretų tikslą – regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje atstatyti buvusios sodybos statinius (t. y. ateityje vykdyti statybą). Akivaizdu, kad tik pakeitus žemės paskirtį konkrečioje pareiškėjui priklausančio 9,72 ha miško paskirties žemės sklypo dalyje (suformavus mažesnį, reikalingą sodybai eksploatuoti kitos paskirties žemės sklypą), bus galima pradėti rengti statinių techninius projektus. Dėl to jau šiuo metu Projekto sprendiniuose būtina kompleksiškai derinti Miškų įstatymo ir Saugomų teritorijų įstatymo, kitų įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis vien tik Miškų įstatymo reikalavimais pareiškėjas neturės galimybės įgyvendinti savo tikslo – saugomoje teritorijoje atstatyti buvusius sodybos statinius.
Kaip jau buvo paminėta, STĮ 9 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodoma, kad leidžiama naujus sodybos pastatus ir inžinerinius statinius statyti buvusios sodybos vietoje, atsižvelgiant į etnografinių regionų architektūros reikalavimus. Jei neįmanoma sodybos atstatyti toje vietoje, kur ji buvo, dėl to, kad vieta yra užlieta vandeniu dėl natūralaus upės ar ežero kranto linijos pasikeitimo, dėl vandens telkinio patvenkimo arba dėl reljefo formų pasikeitimo, užaugusio miško, nutiestų kelių ar kitų objektyvių priežasčių (pastaba: ginčo atveju pareiškėjas neturi dokumentų, įrodančių buvusių statinių konkrečią buvimo vietą), pastatų statybai tokiu atveju gali būti parinkta kita, negu buvusi, pastatų vieta, tačiau pastatai turi būti išdėstomi ne didesniame kaip 2 hektarų plote taikant Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytus apribojimus, kitus aplinkosauginius reikalavimus. Kai tokiais atvejais parenkant atstatomos sodybos pastatams naują jų statybos vietą žemės sklype dėl jo formos ar dėl kitų greta esančių objektų neįmanoma išlaikyti Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatyto pastatų statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto arba atstumo nuo šlaito briaunos, statybos vieta atstatomos sodybos pastatams privalo būti parenkama kitoje vietoje taip, kad atstumas nuo vandens ir nuo nurodytų šlaitų būtų kuo didesnis. Teismas pabrėžia, kad administracinėje byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas neturi galimybės atstatyti neišlikusios sodybos statinius, nesilaikydamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytų apribojimų dėl pastatų statybos atstumo nuo vandens telkinio kranto ir atstumo nuo šlaito briaunos.
Pareiškėjo žemės sklypas išsidėstęs valstybės saugomoje teritorijoje - Veisiejų regioninio parko Ančios kraštovaizdžio draustinyje. LRV 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintos Veisiejų regioninio parko planavimo schemos ir jos priedų analizė patvirtinta, kad Ančios kraštovaizdžio draustinio steigimo tikslas - išsaugoti Pietų Lietuvai būdingos formos, ištįsusį šiaurės - pietų kryptimi Ančios ežero dubaklonį, jo šiaurinio pakraščio pievas, Vainežerio senovinį gynybinį įtvirtinimą, Vainežerio dvaro sodybvietę su dendrologiniu parku, Mėčiūnų senovės gyvenvietę, Dainaviškių senkapius taip pat etaloninius pušų medynus su gausiais uoginių augalų ištekliais, Dzūkijos miškams būdingą ornitofauną, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių perimvietes, gausius ežero užutekius, pusiasalius, tinkamus įvairių rūšių vandens paukščiams ir žinduoliams veistis bei gyventi. Iš to akivaizdu, kad minimoje konservacinio prioriteto zonoje (Ančios kraštovaizdžio draustinyje) nėra įtvirtinto prioriteto - statybos plėtros, todėl atkuriamos buvusios sodybos, nepatenkančios į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonas, tvarkomos pagal sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonos reglamentą (išlaikomas esamas vizualinis gyvenviečių pobūdis, nekeičiamas užstatymo intensyvumas, plotas, nedidinamas aukštingumas, nesodinami želdiniai, galintys užstoti ar trukdantys apžvelgti saugomus objektus ar kompleksus; didinamas kraštovaizdžio erdvinis raiškumas, ypač šiuo požiūriu reikšmingose vizualinės apsaugos teritorijose; saugomas natūralus reljefo raiškumas ir pobūdis). Įvertinęs pateiktus duomenis (Projekto sprendinius) ir atsakovės argumentus bei paminėtą teisinį reglamentavimą, atsižvelgdamas į saugomos teritorijos statusą ir saugomas vertybes, teismas laiko, kad atsakovė padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjui įgyvendinus pateikto derinimui Projektą sprendinius (dėl statinių statybos vietos ir žemės paskirties keitimo konkrečioje 9,72 ha žemės sklypo vietoje) būtų sukeltas ilgalaikis regimasis poveikis, mažinantis kraštovaizdžio estetinę vertę. Dėl to, parenkant naują statinių statybos zoną (formuojant kitos paskirties žemės sklypo ribas), būtina atsižvelgti į atsakovės rekomendacijas dėl saugomų vertybių, atstumo nuo natūralaus šlaito ir vandens telkinio kranto, bei vadovautis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu.
Vertinant, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti atsižvelgiama į bendruosius administracinės teisės principus: teisėtumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kt. Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti įstatymo viršenybės bei draudimo piktnaudžiauti valdžia principai, esantys sudedamąja teisinio apibrėžtumo principo dalimi, reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla atitiktų įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Administracinis sprendimas, neatitinkantis nurodytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, turi būti naikinamas. Prašomas panaikinti sprendimas yra individualus teisės aktas, todėl jam taikomi ir bendrieji individualaus administracinio sprendimo (viešojo administravimo) reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. esant konkrečiai situacijai, tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
Pareiškėjo skundžiamas sprendimas buvo priimtas kompetentingos institucijos, laikantis procedūrinių reikalavimų, taip pat įvertinus visas objektyvias faktines aplinkybes, kurios buvo reikšmingos sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl Projekto sprendinių derinimo. Skundžiamame sprendime buvo tinkamai įvertinti ginčo atvejui reikšmingi faktai ir sąlygos, Veisiejų regioninio parko planavimo schemos Aiškinamojo rašto ir Tipinių apsaugos reglamentų 27.2 punkto santykis, taip atsakovė savo atsisakymą išsamiai pagrindė teisės aktų nuostatomis bei jų išsamia analize. Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo nesilaikyta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje suformuluotų bendrųjų aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo bei motyvuotumo reikalavimų individualiam administraciniam aktui ir šie reikalavimai iš esmės nebuvo pažeisti. Teismas taip pat nenustatė, kad buvo pažeisti STĮ, Žemės įstatymo, Miškų įstatymo, Taisyklių reikalavimai. Nors atsakovė ir nenurodė ginčijamo akto apskundimo tvarkos, tačiau šios aplinkybės teismas nelaiko pakankama sąlyga ginčijamam sprendimui panaikinti, kadangi pareiškėjas savo teise į teisminę gynybą ir be nurodytos apskundimo tvarkos pasinaudojo tinkamai. Taigi, naikinti skundžiamo sprendimo nėra jokio teisinio pagrindo (ABTĮ 56 str.).
Dėl aukščiau išdėstytų teisinių išvadų atmestinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas - įpareigoti Veisiejų regioninio parko direkciją iš naujo derinti pareiškėjui priklausančio žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas - numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, nustatyti ir keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) žemės sklypo naudojimo būdą, pertvarkyti žemės sklypus (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl nėra įstatyminio pagrindo jo naudai priteisti teismo išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės bei jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.