Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Rūtos Mickevičienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams;pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams;pagal BK 220 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais, paskiriant V. N. subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė V. N. paskirtas laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. N. dirbti arba mokytis.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus bausmės vykdymą, –nurodyta panaikinti.

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys patenkintas, priteisiant iš V. N. 42 530,12 Eur Valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros:

V. N., būdamas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir kasininku bei pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2011-04-04 iki 2013-07-05, vykdydamas statybų veiklą, tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją bei siekdamas išvengti turtinės prievolės valstybei – mokesčių sumokėjimo, pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 įstatymo 2 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad „apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinė operaciją <...> turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos <...> tapatumą“, 12 str. 4 d., kurioje nurodyta, kad „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 16 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“, 13 str. 3 d., kurioje nurodyta, kad „Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, o būtent nepateikė visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų: PVM sąskaitų faktūrų, mokėjimo dokumentų apie įvykusias ūkines, finansines operacijas (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusioms: UAB „Finita“ (laikotarpiu nuo 2011-02-09 iki 2011-06-15), (duomenys neskelbtini) buhalterėms K. D. ( laikotarpiu nuo 2011-06-15 iki 2012-01-01), buhalterei I. Č. (laikotarpiu nuo 2012-01-30 iki 2013-05-24), kurios laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2013 m. gegužės mėn., nesuvokusios jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, neturėdamos visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registruose (FR0672), neužregistravo:

iš viso 27 PVM sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių paslaugų pardavimo UAB „Santariškių namai“ apmokestinamąja vertę iš viso 390676,80 Lt (113147,82 Eur) ir 82042,14 Lt (23761,04 Eur) PVM:

2011 m. 91484,18 Lt (26495,64 Eur) apmokestinamoji vertė ir 19211 Lt (5563,89 Eur) PVM;

2012 m. 263237,93Lt (76238,97 Eur) apmokestinamoji vertė ir 55279,97 Lt (16010,19 Eur) PVM;

2013 m. 35954,69 Lt (10383,12 Eur) apmokestinamoji vertė ir 7550,48 Lt (2186,77 Eur) PVM;

išrašomų PVM sąskaitų registre pagal 3 PVM sąskaitas faktūras: 2012-08-31 Nr. NOE000074, 2012-09-28 Nr. NOE000082, 2012-10-31 Nr. NOE000089 – užregistravo mažiau iš viso 72933,16 Lt (21122,90 Eur) apmokestinamųjų tiekimų ir 15315,97 Lt (4435,81 Eur) pardavimo PVM;

apskaitos registruose (FR0671) užregistravo prekių pirkimo iš UAB „Butrema“ 4 PVM sąskaitų faktūrų: 2011-11-30 Nr. BUT0000716, 2011-12-22 Nr. BUT0000720, 2012-02-14 Nr. BUT0000731, 2012-03-31 Nr. BUT0000731 duomenis, pagrindžiančius prekių įsigijimo apmokestinamąją vertę iš viso 221480 Lt (64145,04 Eur) ir 46510,80 Lt (13470,45 Eur) PVM, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, tai yra ūkinės operacijos turinio ir rezultato.

Taip V. N. apgaulingai tvarkė (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2011-04-04 iki 2013-07-05 negalima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

V. N. taip pat nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros:

V. N., būdamas (duomenys neskelbtini)direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d., kurioje numatyta, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, 21 str. 2 d., kad „už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 d., kurioje nurodoma, kad ,,Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 2 d., kurioje nurodyta – ,,Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“; Lietuvos Respublikos 2004-03-30 Dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. IX-2084 12 straipsnio 1 dalies nuostatų, kur nurodyta: „<...> privatūs juridiniai asmenys privalo: <...> 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai“; Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 ,,Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ patvirtintų apskaitos dokumentų saugojimo terminų, t. y. nenustatė tvarkos, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, neišsaugojo (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentų bei dokumentų, pagrindžiančių (duomenys neskelbtini) ūkines operacijas, būtent:

63 PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis (duomenys neskelbtini) pagrindė paslaugų pardavimą UAB ,,Santariškių namai“ iš viso už 1473797,33 Lt (426841,21 Eur), iš jų 255783,02 Lt (74079,88 Eur) PVM,

72 PVM sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių (duomenys neskelbtini) paslaugų pirkimą iš UAB ,,Santariškių namai“ iš viso 59090,22 Lt ( 17113,71 Eur), iš jų 9727,68 Lt (2817,33 Eur) PVM),

158 kasos išlaidų orderių, pagrindžiančių iš viso 49773,89 Lt komandiruotpinigių išmokėjimą (duomenys neskelbtini) darbuotojams laikotarpiu nuo 2012-05-31 iki 2013-01-30,

11 darbo užmokesčio žiniaraščių, pagrindžiančių iš viso 93208,30 Lt darbo užmokesčio išmokėjimą (duomenys neskelbtini)darbuotojams laikotarpiu nuo 2012-02-29 iki 2013-02-28,

sandorių su UAB ,,Dujų balionų pildymo centras“ apskaitos dokumentų, t. y.:

1) 13 laikotarpio nuo 2012-12-21 iki 2013-03-04 PVM sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių prekių pirkimą iš UAB ,,Dujų balionų pildymo centras“, iš viso 4469,72 Lt,

2) 1 kasos pajamų orderio 2012-12-21 Nr. DCP000012270, pagrindžiančio grynųjų pinigų sumokėjimą 299,84 Lt,

3) 1 mokėjimo nurodymo 2013-02-22 Nr. 405, pagrindžiančio 1500,00 Lt apmokėjimą iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini);

1) laikotarpio nuo 2011-09-22 iki 2012-03-01 34 PVM sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių prekių pirkimą iš R. P. IĮ, iš viso 34550,96 Lt,

2) laikotarpio nuo 2011-09-22 iki 2012-02-14 10 kasos pajamų orderių, pagrindžiančių grynųjų pinigų sumokėjimą iš viso 19337,05 Lt;

1) 1 PVM sąskaitos faktūros 2011-08-08 AUT Nr. 008, pagrindžiančios paslaugų gavimą iš UAB ,,Autogreita“ iš viso 120,00 Lt,

2) 1 kasos pajamų orderį 2011-08-08 IMA Nr. 3, pagrindžiantį grynųjų pinigų sumokėjimą iš viso 120,00 Lt;

sandorių su UAB ,,Senukų prekybos centras“ apskaitos dokumentų, t. y. laikotarpio nuo 2011-05-22 iki 2013-04-18 31 PVM sąskaitos faktūros, pagrindžiančios prekių pirkimą iš UAB ,,Senukų prekybos centras“ iš viso 11819,52 Lt;

1) laikotarpio nuo 2011-07-14 iki 2013-05-09 58 PVM sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių prekių pirkimą iš UAB ,,Pas Vandenį“ iš viso 17116,33 Lt,

2) laikotarpio nuo 2011-07-14 iki 2013-05-08 29 pinigų priėmimo kvitų, pagrindžiančių grynųjų pinigų sumokėjimą iš viso 8257,25 Lt,

sandorių su UAB ,,Omnitel“ apskaitos dokumentų, t. y. laikotarpio nuo 2011-07-01 iki 2013-06-01 31 PVM sąskaitos faktūros, pagrindžiančios paslaugų gavimą iš UAB ,,Omnitel“ iš viso 6605,22 Lt,

sandorių su UAB ,,Statoil Fuel & Retail Lietuva“ apskaitos dokumentų, t. y. 17 laikotarpio nuo 2012-06-30 iki 2013-03-31 PVM sąskaitų faktūrų, iš viso 22347,30 Lt,

sandorių su UAB ,,Makveža“ apskaitos dokumentų, t. y.

1) laikotarpio nuo 2011-05-21 iki 2013-05-16 58 PVM sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių prekių pirkimą iš UAB ,,Makveža“ iš viso 5217,60 Lt,

2) laikotarpio nuo 2011-05-21 iki 2013-05-16 58 grynųjų pinigų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų iš viso 5217,60 Lt,

1) laikotarpio nuo 2011-07-05 iki 2013-04-30 10 PVM sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių prekių pirkimą iš UAB ,,Ginestra“ iš viso 11417,13 Lt,

2) 1 apmokėjimo dokumento, pagrindžiančio grynųjų pinigų sumokėjimą 2011-09-08 per EKA 57,98 Lt;

sandorių su UAB ,,Akmas“ apskaitos dokumentų, t. y. laikotarpio nuo 2012-04-17 iki 2012-06-08 3 PVM sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių paslaugų gavimą iš UAB ,,Akmas“ iš viso 1306,80 Lt;

sandorių su UAB ,,Westa“ apskaitos dokumentų, t. y. laikotarpio nuo 2012-03-29 iki 2013-01-31 12 PVM sąskaitų faktūrų, pagrindžiančių paslaugų gavimą iš UAB ,,Westa“ iš viso 14984,45 Lt.

Taip V. N. aplaidžiai tvarkė (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2011-04-04 iki 2013-07-05 negalima iš dalies nustatyti (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, V. N. nuteistas už tai, kad, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai:

V. N., būdamas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. atsakingu už buhalterinės apskaitos tvarkymą, ataskaitų pateikimą bei veiklą, tyčia, siekdamas išvengti turtinės prievolės valstybei – mokesčių sumokėjimo, pažeidė Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 8 str. 1 d.: „ kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, 40 str. „Mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę <...> 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais“, Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 – 14 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad ,,Prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas“; 64 str. 1 d. „pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą-faktūrą…“; 89 str. 1 d. ,,Apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą, iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas <…>, atimama atskaitoma pirkimo <…> PVM suma“, 90 str. 1 d. reikalavimų, kurioje nurodyta, kad ,,už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuota šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 ar 115³ straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“, laikotarpiu nuo 2011-04-04 iki 2013-05-31, gaudamas piniginių lėšų iš ūkio subjektų už suteiktas statybų paslaugas bei turėdamas tikslą išvengti sumokėti pridėtinės vertės mokestį iš viso 143868 Lt (41667,05 Eur), nepateikdamas visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų: PVM sąskaitų faktūrų, mokėjimo dokumentų apie įvykusias ūkines, finansines operacijas (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusioms UAB „Finita“ (laikotarpiu nuo 2011-02-09 iki 2011-06-15), (duomenys neskelbtini) buhalterėms K. D. (laikotarpiu nuo 2011-06-15 iki 2012-01-01), I. Č. (laikotarpiu nuo 2012-01-30 iki 2013-05-24), kurios nesuvokusios jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, mokesčių administratoriui elektroniniu būdu 11 atvejų pateikė 2011-05-24 balandžio mėn., 2011-07-25 birželio mėn., 2011-08-25 liepos mėn., 2012-08-27 liepos mėn., 2012-12-27 lapkričio mėn., 2013-04-24 kovo mėn., 2013-06-24 gegužės mėn. PVM deklaracijas, kuriose deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie pajamas ir turtą, tai yra neįrašė šiose deklaracijose iš viso 463610 Lt (134270,73 Eur) PVM apmokestinamų tiekimų (PVM deklaracijų 11 eilutėje),– 97358 Lt standartinio tarifo pardavimo PVM (PVM deklaracijų 29 eilutėje), iš viso 4 atvejais deklaravo 46510,80 Lt daugiau pirkimo PVM (2011 m. lapkričio, gruodžio mėn. ir 2012 m. vasario, kovo mėn.) bei nesumokėjo iš viso 143868 Lt mokėtino į biudžetą PVM, iš jų: 2011 m. - 24252 Lt; 2012 m. - 112065 Lt; 2013 m. - 7551 Lt.

(duomenys neskelbtini) direktorius V. N., pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. gruodžio 20 d. Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 53 str.1 d., kurioje nurodyta, kad „Pelno mokestis ir (arba) fiksuotas pelno mokestis mokami pagal metines pelno mokesčio ir (arba) fiksuoto pelno mokesčio deklaracijas. Pelno mokestis ir (arba) fiksuotas pelno mokestis turi būti sumokėti ne vėliau kaip iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio pirmos dienos“, turėdamas tikslą išvengti sumokėti pelno mokestį už 2011 metus iš viso 2980 Lt (863,06 Eur), veikdamas per (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkiusią buhalterę I. Č. (laikotarpiu nuo 2012-01-30 iki 2013-05-24), nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, kuri 2011 metų metinėje pelno mokesčio deklaracijoje, pateiktoje 2012-06-01 elektroniniu būdu mokesčių administratoriui, deklaravo tikrovės neatitinkančius duomenis apie pajamas ir pelną:

2011 metų metinėje pelno mokesčio deklaracijoje 18 eilutėje „Pajamų, įtrauktų į mokestinio laikotarpio pelno mokesčio bazę, suma“ neįrašė 46318 Lt pardavimo pajamų; 46 eilutėje „Mokestinio laikotarpio veiklos rezultatas pelnas (nuostoliai)“ nedeklaravo 19867 Lt pelno, 73 eilutėje „Pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ nepriskaičiavo 2980 Lt (8500,00x15 proc.) pelno mokesčio;

Tokia savo veika V. N. siekdamas išvengti sumokėti 42530,12 Eur (146848 Lt) mokesčių valstybės biudžetui, Klaipėdos AVMI elektroniniu būdu pateiktose mokesčių deklaracijose apie gautas pajamas, turtą ir jų panaudojimą įrašė aiškiai neteisingus duomenis.

Taip pat V. N. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą:

V. N., būdamas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą – pinigines lėšas, tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti (duomenys neskelbtini) turtą, iš (duomenys neskelbtini) sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke, pasinaudodamas elektroninės bankininkystės paslauga, laikotarpiu nuo 2011-04-17 iki 2013-04-30 pervedė į (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortelės sąskaitą 39 4010 0423 0117 5785, esančią AB DNB banke 941650 Lt (272720,69 Eur), iš kurios laikotarpiu nuo 2011-04-20 iki 2013-05-09 per 411 kartų grynaisiais pinigais paėmė 249609,01 Eur (861850 Lt).

Be to, V. N., tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2011-07-30 iki 2013-01-25 iš (duomenys neskelbtini) sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB DNB banke, Klaipėdos skyriaus padalinyje, savo reikmėms grynaisiais pinigais paėmė 79800 Lt (23111,67 Eur), o būtent: 2011-07-30 pagal čekį 4000 Lt, 2011-12-23 10 000 Lt, 2012-03-29 10 000 Lt, 2012-04-02 700 Lt, 2012-04-04 4000 Lt, 2012-04-07 pagal čekį 2500 Lt, 2012-04-12 600 Lt, 2012-05-25 25 000 Lt, 2012-05-28 6500 Lt, 2012-10-04 6800 Lt, 2013-01-25 9700 Lt.

(duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentais pagrindė apmokėjimus grynaisiais pinigais: atsiskaitymai su tiekėjais, darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių išmokėjimą darbuotojams iš viso 55693,47 Eur (192298,44 Lt). Taip V. N. iš viso kaip atskaitingas asmuo gavo 217027,21 Eur (749351,56 Lt), kurių panaudojimo apskaitos dokumentais nepagrindė, jų į (duomenys neskelbtini) kasą negrąžino ir tokiu būdu V. N. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės (duomenys neskelbtini) turtą – pinigines lėšas – 217027,21 Eur (749351,56 Lt).

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. N. gynėjas advokatas Robertas Skėrys (toliau - gynėjas) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria iš V. N. priteistas 42530,12 Eur civilinis ieškinys, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos apskrities VMI) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, klausimą dėl civilinio ieškinio išsprendimo perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. N. nesutinka su Klaipėdos apskrities VMI jam pareikštu 42530,12 Eur civiliniu ieškiniu, kadangi dalis sumos iš jo jau yra priteista kitame procese – Klaipėdos miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-7504-613/2014. Taip pat skunde pažymima, jog iš V. N. prašomą priteisti sumą sudaro skola už nesumokėtus mokesčius, kuriuos turėjo mokėti ne nuteistasis, bet bendrovė (duomenys neskelbtini).

Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje civilinis ieškinys buvo pareikštas vien tik V. N., visiškai nepagrįstai nepripažįstant atsakovu bendrovės (duomenys neskelbtini). Anot gynėjo, ikiteisminio tyrimo pareigūnams neįtraukus šios bendrovės į procesą civiliniu atsakovu, tą savo iniciatyva turėjo padaryti pirmos instancijos teismas. Tačiau šių veiksmų nebuvo imtasi.

Gynėjo teigimu, priteisdamas civilinį ieškinį, pirmos instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į V. N. kaltės nebuvimą civilinės teisės prasme, t. y. į nebuvimą sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti. Savo teiginius apeliantas grindžia teismų praktika, formuojama nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas.

Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog dalis civilinio ieškinio iš V. N. jau buvo priteista civilinio proceso tvarka. Pasak gynėjo, civilinėje byloje Nr. 2-7504-613/2014 bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus (tame tarpe ir Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos interesus), pareiškė civilinį ieškinį dėl 115818 Lt (33543,21 Eur) priteisimo. Teismo sprendimu už akių ši suma priteista kaip įmonės balanse turėtas turtas, kuris nebuvo perduotas bankroto administratoriui. Gynėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) turtą sudarė tiek piniginės lėšos, tiek ir kitas turtas. Anot jo, atsižvelgiant į tai, jog dalis V. N. pareikštų kaltinimų apima ir patikėto turto pasisavinimą (tame tarpe jau minėtu teismo sprendimu už akių priteistos sumos pasisavinimą), darytina išvada, kad Klaipėdos apygardos teismas antrą kartą priteisė tą pačią sumą, kurios dalis jau buvo priteista kito teismo sprendimu už akių.

Gynėjas pažymi, jog iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatomis, apeliantas nurodo, jog šiuo atveju Klaipėdos apskrities VMI tiesiogiai negalėjo pareikšti civilinio ieškinio, kadangi pradėjus įmonės bankroto procedūras, visų kreditorių (tame tarpe ir Klaipėdos apskrities VMI) interesus gina bankroto administratorius.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas K. M. (toliau – ir Institucijos atstovas) prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo nesutinkantis su apelianto pateiktu skundu ir motyvais. Mano, kad 2016 m. vasario 25 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas pateikiant motyvus, kuriomis yra pagrįstas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Institucijos atstovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamoje byloje kaltinimai turėjo būti pateikti ir (duomenys neskelbtini), o pagal pareikštą ieškinį V. N. su šia bendrove turėjo atsakyti solidariai. Atsiliepime pažymima, kad juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik tuo atveju, jei nustatoma tam būtinų sąlygų visuma, numatyta BK 20 straipsnyje. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje šios sąlygos nėra nustatytos. V. N., būdamas vienintelis (duomenys neskelbtini) akcininkas ir vadovas, teismo posėdžio metu pripažino, kad įmonei priklausančius pinigus išleisdavo savo asmeninėms reikmėms, tuo patvirtindamas faktą, kad veikė savo, o ne bendrovės, naudai ir interesais.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pastebima, kad apelianto minimos apeliacinių teismų išnagrinėtos baudžiamosios bylos neatitinka Konstitucinio teismo plėtojamos oficialios konstitucinės teismo precedento doktrinos, todėl nagrinėjamoje byloje neturi precedento galios.

Teisiamojo posėdžio metu gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliaciniu skundu gynėjas nesutinka su civilinio ieškinio išsprendimu, tad teismas patikrina bylą tik šiuo aspektu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), o būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2000 m. gruodžio 13 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Šias konstitucines nuostatas detalizuoja bei jų įgyvendinimo būdus nustato baudžiamojo proceso įstatymas, kiti teisės aktai. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys). Žalos samprata baudžiamoje, baudžiamojo proceso teisėje glaudžiai siejasi su civilinėje teisėje pateiktu žalos apibūdinimu. Žalos padarymas yra vienas iš civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Jeigu civilinė teisė pažeista padarant turtinę ar neturtinę žalą, tai ši teisė ginama iš pažeidusio teisę asmens išieškant nuostolius (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). Teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, vadovaujasi atitinkamomis civilinio įstatymo nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–291 straipsniai) ir kt. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apskrities VMI pareiškė civilinį ieškinį (T. 8, b. l. 121-122), prašydama priteisti iš nuteistojo V. N. 42 530,12 Eur turtinės žalos atlyginimą Valstybės naudai. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžiu šie civilinio ieškovo reikalavimai buvo visiškai patenkinti.

Išnagrinėjusi byloje surinktą medžiagą bei išklausiusi proceso dalyvių pasisakymus civilinio ieškinio išsprendimo klausimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad Valstybės patirtą turtinę žalą (nesumokėtus mokesčius) turėjo atlyginti ne tik nuteistasis, bet ir (duomenys neskelbtini), kuri, anot apelianto, nagrinėjamoje byloje kartu su nuteistuoju turėjo būti pripažinta civiliniu atsakovu ir kuriai turėjo būti pareikšti kaltinimai pagal BK 220 straipsnį. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad aukščiau nurodytos bendrovės neįtraukus į procesą ikiteisminio tyrimo metu, tą turėjo padaryti bylą nagrinėjęs teismas. Su tokiais apelianto teiginiais negalima sutikti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis BPK 255 straipsniu, šios bylos nagrinėjimo metu, gali būti sprendžiamas tik V. N. kaltės klausimas, padarius jam įkaltinamas nusikalstamas veikas. Įstatymas neleidžia teismui pasisakyti dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, veiksmų vertinimo ir spręsti jų kaltės klausimo, kadangi nagrinėdamas bylą teismas negali išeiti už nagrinėjimo ribų, kurios nustatomos prokuroro kaltinamajame akte ir teismo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiame baudžiamajame procese kaltinimai buvo pareikšti tik nuteistajam, tad pripažinęs pastarąjį kaltu bei konstatavęs, jog tarp V. N. neteisėtų veiksmų ir Valstybės patirtos žalos yra priežastinis ryšys, pirmos instancijos teismas pagrįstai priteisė žalos atlyginimą tik iš nuteistojo. Tuo pačiu reikėtų pažymėti, kad vadovaujantis BK 20 straipsniu, juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas ir yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jei nusikalstama veika buvo padaryta juridinio asmens naudai ar interesais. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje V. N. yra pripažintas kaltu dėl svetimo (bendrovės) turto pasisavinimo (BK 183 straipsnis). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis pripažino naudojęs įmonės pinigus savo reikmėms (T. 8, b. l. 130), jokių dokumentų, patvirtinančių, kad pinigai buvo panaudoti bendrovės veikloje, byloje nėra, jų negalėjo pateikti ir V. N. (kasacinės nutartys Nr. 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-7-84/2012 ir kt.). Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, jog teikdamas šį apeliacinį skundą nuteistasis neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo (tame tarpe ir dėl svetimo turto pasisavinimo), teigti, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos (duomenys neskelbtini) naudai ir, atitinkamai, kalbėti apie šios bendrovės baudžiamąją atsakomybę, nėra jokio pagrindo.

Analogiškai vertinamas ir apeliacinio skundo argumentas dėl (duomenys neskelbtini) įtraukimo į procesą civiline atsakove. Vadovaujantis BPK 111 straipsnio 1 dalimi, civiliniais atsakovais baudžiamajame procese gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo ar kaltinamojo veika padarytą žalą. Kaip jau buvo minėta, pagal įstatymus (duomenys neskelbtini) nėra ir negali būti atsakinga už nuteistojo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas.

Apelianto teiginys, jog iš jo yra išieškomi bendrovės skoliniai įpareigojimai, yra neteisingas ir klaidinantis, kadangi šiuo konkrečiu atveju šie įsipareigojimai atsirado būtent dėl jo neteisėtų veiksmų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismas nėra konstatavęs, jog žala Valstybei buvo padaryta bendrais V. N. ir (duomenys neskelbtini) veiksmais. Atvirkščiai, skundžiamame nuosprendyje nustatyta, jog siekdamas išvengti mokesčių, V. N. įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė jas Valstybės įgaliotai institucijai. Pirmos instancijos teismas taip pat konstatavo, jog nuteistasis pasisavino bendrovės turtą, dėl jo veiksmų (duomenys neskelbtini) patyrė žalą (įmonei iškelta bankroto byla, turi įsiskolinimų). Taigi nagrinėjamoje byloje būtent V. N., o ne bendrovė, kuri taip pat nukentėjo nuo jo veiksmų, turi atlyginti Valstybei padarytą žalą.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, pirmos instancijos teismas turėjo atsižvelgti į V. N. kaltės nebuvimą civilinės teisės prasme. Vadovaujantis CK 6.245 straipsnio 2 dalimi, civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Baudžiamojoje teisėje mes kalbame apie deliktinę civilinę atsakomybę, kuriai atsirasti nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinosios sąlygos: žala (Valstybei nesumokėti mokesčiai), neteisėti veiksmai (V. N. pripažino savo kaltę ir apeliaciniu skundu jos neginčija) bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Valstybei mokesčiai nebuvo sumokėti dėl V. N. neteisėtų veiksmų).

Priešingai nei teigia apeliantas, kaltės, kaip atskiros civilinės atsakomybės sąlygos, šiuo atveju nustatyti nereikia. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taigi taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti. Be abejo, be šių, turi būti nustatytos ir kitos sąlygos – žala bei priežastinis ryšys (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-539/2012).

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos visos trys aukščiau nurodytos V. N. civilinės atsakomybės sąlygos, tad Valstybės patirtos turtinės žalos atlyginimas iš nuteistojo skundžiamu nuosprendžiu priteistas pagrįstai.

Grįsdamas aptariamą apeliacinio skundo argumentą, gynėjas taip pat vadovavosi teismų praktika, tačiau reikėtų pažymėti, jog jo minimų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje. Tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1A-707-190/2012, tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1A-728-417/2014 asmenys buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 219 straipsnį, numatantį atsakomybę už mokesčių nesumokėjimą. Minėtose bylose kaltininkai veikė juridinio asmens vardu, jokių kitų neteisėtų veiksmų atlikimas jiems inkriminuotas nebuvo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju yra neginčytinai nustatyta, jog žala Valstybei buvo padaryta tik nuteistojo neteisėtais veiksmais. Šiuo klausimu teisėjų kolegijos jau buvo išsamiai pasisakyta aukščiau, tad atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą teismas nesikartoja. Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galias turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teisėjų kolegijai nustačius, jog nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo apelianto nurodomose bylose nustatytų faktinių aplinkybių, konstatuotina, jog apeliaciniame skunde nurodomi teismų sprendimai šiuo atveju neturi precedento galios.

Apelianto teiginys, jog dalis civilinio ieškinio iš jo jau yra priteista civilinio proceso tvarka byloje Nr. 2-7504-613/2014, taip pat neatitinka tikrovės. Kaip nurodo pats apeliantas, pastarojoje byloje, priimant sprendimą už akių, buvo patenkintas bankroto administratoriaus reikalavimas dėl 33 543,21 Eur priteisimo, tačiau priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tokiu būdu nebuvo apginti Klaipėdos apskrities VMI interesai. Tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek atsikirtimuose į apeliacinį skundą (tą patvirtina ir teismo turimi duomenys) Klaipėdos apskrities VMI atstovas pažymėjo, jog minėtoje (duomenys neskelbtini) bankroto byloje Klaipėdos apskrities VMI nėra pareiškusi kreditorinio reikalavimo. Tuo tarpu bankroto administratorius, priešingai nei teigia apeliantas, atstovauja bei gina ne visų įmonės kreditorių interesus, bet tik tų, kurie yra pareiškę kreditorinius reikalavimus konkrečioje bankroto byloje. Tokią išvadą patvirtina ir detalesnė Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo nuostatų analizė. Cituodamas pastarojo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą bei teigdamas, jog įstatymas numato bankroto administratoriui pareigą ginti visų kreditorių interesus, apeliantas vadovaujasi lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktus reikia aiškinti ir taikyti sistemiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad to paties straipsnio 11 punkte nurodoma, jog bankroto administratorius, pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, sudaro visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti. Taigi kreditoriui nepareiškus reikalavimo, kaip kad yra nagrinėjamu atveju, bankroto administratorius neįtraukia jo ir jo reikalavimo į kreditorių sąrašą bei nepateikia tvirtinti teismui. Atitinkamai tokios bylos nagrinėjimo eigoje nėra ginami šio kreditoriaus interesai, o išnagrinėjus bylą – nėra patenkinami jo reikalavimai. Paaiškindamas kodėl Klaipėdos apskrities VMI nereiškė savo reikalavimų (duomenys neskelbtini) bankroto byloje, Institucijos atstovas nurodė, jog nagrinėjamu atveju turtinė žala Valstybės biudžetui buvo padaryta neteisėtais nuteistojo veiksmais, pasireiškusiais neteisingų duomenų apie bendrovės pajamas, turtą, jų panaudojimą įrašymu į atitinkamus dokumentus ir jų pateikimu įgaliotoms institucijoms, todėl civilinis ieškinys buvo pareikštas nuteistajam šiame baudžiamajame procese. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentas dėl pakartotino Klaipėdos apskrities VMI civilinio ieškinio pareiškimo bei bankroto administratoriaus civilinio ieškinio dubliavimo, atmetamas kaip visiškai nepagrįstas. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto šiam argumentui pagrįsti nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-130/2011, 3K-3-228/2011) precedento galios nagrinėjamoje byloje neturi, kadangi minėti teismo procesiniai sprendimai buvo priimti bylose, kurių aplinkybės iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų šiame baudžiamajame procese.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra jokio pagrindo. Tenkindamas Klaipėdos apskrities VMI civilinį ieškinį bei priteisdamas Valstybės patirtą žalą iš V. N., pirmos instancijos teismas įstatymų reikalavimų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. N. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą atmesti.