- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-627-365/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31232-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- R. L. D.
- Civilinis ieškovas
- G. Ž.
- Kaltinamasis
- R. L. D.
- Advokatai
- Mindaugas Barkauskas, Snieguolė Uždanavičienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Pauliaus Veršekio, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorei Agnei Stankevičiūtei, nuteistajai R. L. D., jos gynėjui advokatui Mindaugui Barkauskui, civilinei ieškovei G. Ž. ir jos atstovei advokatei Snieguolei Uždanavičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. L. D. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, nubausta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu: 1) dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2) per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti priteistą turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c) papunkčiu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. liepos 23 d. 16.00 val. iki 2019 m. liepos 25 d. 15.07 val. (dvi paros) prilyginant jį 4 laisvės apribojimo dienoms.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo R. L. D. paliktos paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas registruotis policijoje, nuosprendžiui įsiteisėjus nustatyta jas panaikinti.
G. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. L. D. jai priteista 13 000 eurų.
Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi G. Ž. iš R. L. D. priteista 1 000 eurų jos patirtų išlaidų advokatės, kuri dalyvavo kaip jos atstovė, paslaugoms apmokėti.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktas laikinas nuosavybės teisės apribojimas pas kaltinamąją R. L. D. surastoms piniginėms lėšoms – 8 265 eurams ir 5 JAV doleriams, saugomiems Vilniaus apskrities VPK Aptarnavimo skyriaus Turto valdymo poskyryje. Nuosprendžiui įsiteisėjus šias pinigines lėšas nuspręsta nukreipti į civilinei ieškovei G. Ž. priteisto ieškinio atlyginimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. R. L. D. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. pavasario iki 2019 m. liepos 22 d. (tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku) slaugydama A. N., gim. (duomenys neskelbtini) (mirusi (duomenys neskelbtini)) ir lankydamasi jos bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš buto slapta pagrobė svetimą A. N. priklausantį didelės vertės svetimą turtą - grynuosius pinigus 13 000 Eurų ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.
2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą įrodymų visumą ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, nurodė, kad byloje esantys surinkti įrodymai kiekvienas atskirai savaime neįrodo, kad kaltinamoji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau, akcentavo, jog sugretinus šiuos duomenis tarpusavyje ir įvertinus juos kartu, įrodymai sudaro visumą, kurios pagrindu galima daryti kategorišką išvadą, kad R. L. D. pagrobė nukentėjusiosios A. N. pinigus - 13 000 eurų. Darydamas išvadą, kad R. L. D., pagal sudarytą susitarimą prižiūrėdama A. N., iš pastarosios buto slaptai pagrobė didelės vertės turtą grynuosius pinigus – 13 000 eurų ir įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje bei pripažindamas ją kalta, apylinkės teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu apklaustos, šiuo metu jau mirusios nukentėjusiosios A. N., ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų liudytojų A. G., V. D., B. D. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu atliktų kratų protokolais, kaltinamosios sekimo ir jos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotais duomenimis. Apylinkės teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo netikėti velionės A. N. parodymais, nes po vagystės sekę tolimesni A. N. veiksmai, jos skambinimas liudytojai V. D., jos atvykimas pas A. N., jų pokalbis, kuriame A. N. papasakojo apie R. L. D. paimtus pinigus ir pranešimas policijai apie įvykdytą vagystę patvirtina įvykdytos vagystės realumą. Teismas akcentavo, jog A. N. parodymai apie jos gaunamas pinigines išmokas patvirtina tokios sumos buvimo realumą, o tokios sumos buvimo fakto kaltinamoji neneigė.
2.1. R. L. D. buvo kaltinama ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. pavasario iki 2019 m. liepos 22 d. (tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, slaugydama A. N., ((duomenys neskelbtini)) ir lankydamasi jos bute iš buto slapta pagrobė svetimą A. N. priklausantį ir kitą kaltinime nurodytą turtą, t.y. 5 (penkis) sidabrinius stiklinių laikiklius, bendros 600 Eur vertės (vieno laikiklio vertė – 120 Eur), 6 (šešių) sidabrinių desertinių šaukštelių komplektą, 50 Eur vertės, desertinių sidabrinių ir paauksuotų šaukštelių, šakučių ir peilių komplektą šešiems asmenims (18 vnt. stalo įrankių) 110 Eur vertės, užuolaidas, 20 Eur vertės, 5 (penkis) medvilninės patalynės komplektus, bendros 100 Eur vertės (vieno komplekto vertė – 20 Eur), 10 (dešimt) vonios rankšluosčių, bendros 50 Eur vertės (vieno rankšluosčio vertė – 5 Eur), mėlynos spalvos laidinį mygtukinį telefono aparatą 20 Eur vertės, kraujospūdžio matuoklį, 10 Eur vertės, viso už 960 eurus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad jų visuma neleidžia padaryti kategoriškos išvados, jog kaltinime išvardintus daiktus pagrobė kaltinamoji ir juos iš kaltinimo pašalino, konstatavęs, jog šios faktinės aplinkybės pašalinimas nekeičia R. L. D. pateikto kaltinimo esmės, nes jos pagrobta 13 000 eurų suma yra didelės vertės svetimas turtas ir jos nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.
2.2. Teismas atsižvelgęs į kaltinamosios padarytą nusikalstamą veiką bei ją charakterizuojančias aplinkybes, sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti R. L. D. pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrus laisvės apribojimo bausmę, nustatant BK 48 straipsnio 3 dalyje numatytam vidurkiui artimą dydį. Pirmosios instancijos teismas tenkinęs G. Ž. civilinį ieškinį iš dalies, iš R. L. D. jai priteisė 13 000 eurų.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistosios R. L. D. gynėjas advokatas M. Barkauskas (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra skundžiamas dėl: 1) esminių BPK pažeidimų ir dėl 2) nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.
3.1. Apeliaciniame skunde dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, nuteistosios gynėjas, cituodamas BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 276 straipsnio 4 dalyje nustatytą reglamentavimą, nustatantį pirmiau duotų parodymų perskaitymą, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktika Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintu principu, reiškiančiu, kad prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą nurodo, kad:
3.1.1. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. L. D. kalta ir nuteisdamas ją pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie yra esminiai, nes suvaržė įstatymu garantuotas R. L. D. teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
3.1.2. Nukentėjusioji A. N. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tačiau teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausta, nes pradėjus nagrinėti bylą teisme paaiškėjo, kad A. N. (duomenys neskelbtini) mirė. A. N. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nors šiame baudžiamojo proceso etape toks prašymas buvo teiktas, tačiau jis nebuvo patenkintas. Tikimybė, jog nukentėjusiąją pripažinta A. N. gali mirti buvo objektyviai numanoma, nes ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu jos amžius jau buvo 97 metai.
3.1.3. Todėl teisiamajame posėdyje perskaityti A. N. parodymai negalėjo būti pripažinti savarankišku įrodymu, o jie turėjo būti vertinami kaip informacijos šaltinis, kuriuo tikrinami kiti byloje teismo įrodymais pripažinti duomenys. Pažymima, kad liudytojo ar nukentėjusiojo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra ne šiaip šio proceso dalyvio apklausa, kurią atlieka kitas subjektas, tačiau tai susiję su tuo, kad tokioje apklausoje turi teisę dalyvauti ir įtariamasis bei jo gynėjas, galintys užduoti klausimus ir taip realizuoti teisę į gynybą.
3.1.4. Nuosprendyje pripažintos nustatytos aplinkybės buvo grindžiamas iš esmės vien tik mirusiosios A. N. parodymais, dėl ko galima padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas A. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažino įrodymais. Gynėjas įsitikinęs, kad tai nėra nei pagrįsta, nei teisėta. Atkreipiamas dėmesys, kad BPK nustatytą kliūtį garsinti pas ikiteisminio tyrimo teisėją neapklausto nukentėjusiojo parodymus suvokė ir teismas, kuris dėstydamas A. N. parodymus, paminėjo, kad parodymai buvo pagarsinti „vadovaujantis BPK 276 straipsniu“, tačiau sąmoningai nutylėdamas konkrečią šio BPK straipsnio dalį, kuria vadovaudamasis tai atliko.
3.1.5. Gynėjas, nurodo, jog byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, tačiau laikantis reikalavimų: 1) liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi (pažymima, kad liudytojo mirtis pripažįstama svarbia priežastimi), tačiau tuo atveju, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė; 2) tuo atveju, kaip apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik asmens parodymais, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi.
3.1.6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis A. N. parodymais, nevertino parodymų atitikties teismų praktikoje keliamoms sąlygoms ir galimybės išvis remtis tokiais parodymais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis lemiama apimtimi yra grindžiamas išimtinai A. N. parodymais, o šį faktą patvirtina ir tai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir nusikalstamos veikos požymiai R. L. D. inkriminuoti remiantis taip pat vien tik A. N. parodymais. Todėl daroma išvada, kad teismas pripažindamas A. N. parodymus įrodymais, neišnagrinėjo jų ta apimtimi, kuria buvo privalu, vadovaujantis EŽTT praktika, išnagrinėti ir tuo pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.
3.1.7. Vienas klausimų pateikimo liudytojui tikslų yra patikrinti jo parodymus, siekiant atskleisti bet kokį jų nenuoseklumą. Pažymima, kad A. N. mirus, R. L. D. ir jos gynyba neteko galimybės nukentėjusiąją pripažintai A. N. užduoti klausimus, o remiantis šiais parodymais nuosprendyje, neįvertinus atitinkamai jų patikimumo, tokiu būdu buvo suvaržytos R. L. D. teisės šiame procese.
3.1.8. Apibendrinant išvadas 3.1 dalyje, apeliantai mano, jog aptartu būdu baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5 ir 7 dalių, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimai. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Apkaltinamojo nuosprendžio grindimas mirusio asmens parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o ne apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar anksčiau bylą nagrinėjant teisme metu, kuriam ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamoji ir / ar jos gynyba neturėjo galimybės (ir jau nebeturės) užduoti klausimų bei išsiaiškinti reikšmingas teisingam sprendimui priimti aplinkybes prieštarauja ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimams, įtvirtinantiems kaltinamojo teisę į teisingą procesą ir rungtynišką bylos nagrinėjimą. Kitų duomenų, kuriais teismas galėtų grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, šioje byloje nėra ir niekada nebuvo.
3.2. Apeliaciniame skunde dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, nurodoma, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, jų nepatvirtina nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai. Nuosprendyje padarytas išvadas teismas grindė abejotinais, nepatikimais, prieštaringais įrodymais, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais. Teismas įrodymus vertino vienpusiškai bei tendencingai akcentavo tik R. L. D. kaltinančius įrodymus, netirdamas tiek surinktų, tiek nesurinktų nuteistąją teisinančių duomenų. Šioje dalyje apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:
3.2.1. R. L. D. buvo kaltinama vienos savarankiškos nusikalstamos veikos padarymu, jos pozicija tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nuosekli, ji dėl įtarime, o vėliau ir kaltinime nurodytų aplinkybių davė išsamius parodymus, dėl inkriminuoto nusikaltimo kalta neprisipažino.
3.2.2. Vienintelis tiesioginis tariamos vagystės liudytojas yra ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiąją pripažinta A. N.. Tačiau, jos parodymai gali būti pripažinti įrodymais tik tuo atveju, jeigu yra tenkinamos visos baudžiamojo proceso įstatyme ir teismų praktikoje nustatytos sąlygos, kurių atitikties teismas visiškai nevertino. Viena iš šių sąlygų yra parodymų patikimumas.
3.2.3. Manoma, kad toks duomenų šaltinis negalėjo būti pripažintas įrodymu. Nors pirmosios instancijos teismas R. L. D. kaltę grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais A. N. parodymais, vis dėlto, gynybos teigimu, įvertinus A. N. parodymų turinį, parodymų dinamiką viso tyrimo metu, loginį aiškumą, o taip pat juos palyginus su kitais byloje esančiais baudžiamojo proceso dalyvių parodymais, kitais duomenimis, kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar, visų pirma, A. N., o taip pat ir kitų asmenų nurodytos aplinkybės, atitinka tiesą ir ar jais remiantis galima padaryti abejonių nekeliančias išvadas dėl asmens kaltės.
3.2.4. Iš ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo R. L. D. turinio galima spręsti, kad ir valstybės kaltintojas negalėjo padaryti išvados apie šių parodymų atitikimą tiesai, nes aprašant nusikalstamos veikos požymius bei konkrečias veikos faktines aplinkybes, nebuvo nurodyta tiksli pinigų paėmimo (jų laikymo) vieta, nes nuteistosios ir pripažintos nukentėjusiosios parodymai šioje dalyje iš esmės skyrėsi. R. L. D. nurodė, kad didžiausią pinigų sumą A. N. savo namuose laikė „rudoje piniginėje, pasiūtoje iš odos gabaliukų“, o ši buvo laikoma spintos, kuri stovėjo už lovos, lentynoje, kurioje sudėti drabužiai. Tuo tarpu A. N. apklausta apie tas pačias aplinkybes nurodė, kad didžiausia pinigų suma buvo laikoma polietileniniame maišelyje prie lovos esančioje spintelėje. Šiuos neatitikimus pastebėjo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nes 2019 m. rugpjūčio 14 d. R. L. D. įtariamosios apklausos metu jie tendencingai uždavinėjo klausimus dėl polietileniniame maiše buvusios pinigų sumos, į kuriuos nuteistoji pateikė išsamius ir nuoseklius paaiškinimus. Šių byloje egzistuojančių esminių prieštaravimų teismas nevertino ir net nebandė šalinti.
3.2.5. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta A. N., siekdama sudaryti R. L. D., kaip sunkiai finansiškai besiverčiančios moters įspūdį, nurodė vieną konkrečią aplinkybę apie tai, jog R. L. D. skolinosi iš pastarosios pinigų tam, kad jos duktė A. D. (dabar pavardė D.) galėtų įsigyti automobilį, o dalis pasiskolintų pinigų iki apklausos dienos negrąžinta. Liudytoja V. D. nurodė visai kitas aplinkybes: kad pats skolinimo faktas egzistavo, tačiau visi pinigai buvo grąžinti A. N. per metų laikotarpį, o tai, anot V. D., jai nurodė pati A. N.. Liudytoja A. D. paneigė šias A. N. nurodytas aplinkybes, o taip pat ir pateikė teismui savo parodymus patvirtinančius dokumentus. Nors šios tariamo skolinimo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau tokie akivaizdūs prieštaravimai pagrįstai turėjo sukelti teismo abejones dėl A. N. parodymų, o taip pat ir jų turinio.
3.2.6. Gretinant liudytojos V. D. parodymus su A. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tarp šių liudytojų egzistuoja ir kiti prieštaravimai, kurių teismas taip pat nepašalino. Pavyzdžiui, paminėtini parodymai apie R. L. D. grįžimą į butą po tariamai įvykdytos vagystės ir vykusį pokalbį, taip pat dėl asmens, apžiūrėjusio A. N. bute buvusius daiktus, ir pan.
3.2.7. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinime išvardintų atskirų daiktų vagystės faktinę aplinkybę pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino, nes dėl šių aplinkybių A. N. parodymus vertino kaip nepatikimus. Atsižvelgiant į tai, gynybai kyla klausimas kokiais gi kriterijais vadovaudamasis teismas nusprendė, kad kiti A. N. parodymai apie pinigų pasisavinimo aplinkybes, vagystės faktą ir konkretų vagystės dalyką (13 000 eurų) yra patikimi, kai šioje kaltinimo dalyje taip pat yra nelogiškumų ir esminių prieštaravimų, kurių teismas net nevertino.
3.2.8. Pažymima, kad vertinant parodymų patikimumą būtina atsižvelgti ir į asmens individualias psichofiziologines savybes, suinteresuotumą bylos baigtimi ir kitas aktualias aplinkybes. Šioje byloje liudytojų parodymais nustatyta, kad nepaisant to, jog A. N. apibūdinama kaip sąžininga asmenybė, ji taip pat pasidarydavo neadekvačiai pikta, kai kas nors įvykdavo ne taip kaip jos būdavo suplanuota. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog senstant silpnėja ir kai kurie psichiniai procesai – atmintis, suvokimo aštrumas apie tikrąsias aplinkybes, mąstymo greitis ir panašiai. Pasak apeliantų, teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kurios pagrįstai verčia abejoti A. N. parodymų patikimumu, todėl pripažindamas A. N. parodymus patikimais įrodymais, kurių vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus.
3.2.9. Liudytojų A. G. ir V. D. parodymus nebuvo jokio pagrindo grįsti R. L. D. kaltės dėl vagystės, kadangi apie įvykį jie paaiškino tiek, kiek apie jį šiems asmenims galėjo papasakojo pati A. N.. Abu nurodyti liudytojai patvirtino, jog apie tariamai įvykusią vagystę sužinojo iš pačios A. N., kas reiškia, jog remiantis šių liudytojų parodymais kaip netiesioginiais įrodymais neįmanoma nustatyti objektyvios tiesios ir tarpinių faktų bei pateikti išvadas, kurios būtų nuoseklios ir logiškos. Liudytojų A. G. ir V. D. duotų parodymų pagrindu naujų inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių nepaaiškėjo, o, be kita ko, liudytojų ir A. N. parodymai dėl tam tikrų teismo aptartų aplinkybių prieštarauja ir vieni kitiems. Pačios V. D. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir duoti teisme prieštarauja tarpusavyje, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad A. N. nepažinojo ir apie jai reikiamą pagalbą pastarąją slaugant sužinojo iš savo kaimynės, kai tuo tarpu apklausta teisme V. D. nurodė, jog „asmeniškai pažinojo A. N. ir pasiūlė R. L. D. ją prižiūrėti“.
3.2.10. Grįsdamas R. L. D. kaltę, teismas daug dėmesio skyrė ir liudytojos B. D. parodymams. Slapto sekimo metu nustatyta, kad R. L. D. 2019 m. liepos 26 d. buvo nuvykusi iki B. D. namų ir 2019 m. rugpjūčio 5 d., 17 val. 52 min., užfiksuotas pokalbio telefonu turinys. Pažymima, kad po to kai R. L. D. buvo paleista iš laikinojo sulaikymo, jos duktė savo automobiliu R. L. D. nuvežė iki B. D. namų, tačiau pastarosios ten nerado ir dėl to išvažiavo į savo namus, daugiau nieko slapto sekimo metu nebuvo nustatyta. Nepaisant to, teismas iš tokio veiksmo metu nustatyto konkretaus fakto apie R. L. D. kelionės maršrutą padarė išvadas ne tik apie tokio maršruto tikslą, tačiau ir apie tai ko gi tokiu vykimu siekė R. L. D.. Vienintelis R. L. D. įrašytas pokalbis telefonu užfiksuotas 2019 m. rugpjūčio 5 d. ir vyko su B. D.. Gynybos teigimu, šio pokalbio įrašas leidžia daryti prielaidą, kad pašnekovės kalbasi apie A. N. grynuosius pinigus, tačiau net ir vertinant, jog R. L. D. apie pokalbio turinį sako netiesą ir taip siekia išvengti atsakomybės, B. D. tokią prielaidą paneigė teisme nurodydama, kad jai R. L. D. niekuomet nesakė, kad ketina vogti ar pavogė kokius nors pinigus, kieno tie pinigai ir koks jų kiekis, be to, kategoriškai nurodė, jog R. L. D. žodžiai apie A. N. pinigų laikymo vietos pakeitimą buvo pamąstymai, o ne faktiniai duomenys, o apie tai jos kalbėjosi 2019 metų pavasarį. Teismas nuosprendyje remdamasis B. D. parodymais, vis tik suabejojo jos parodymais, nes pažymėjo, jog „kaltinime nurodyta, kad A. N. išvardinti daiktai dingo nuo 2019 metų pavasario, tačiau visiškai neaišku, kodėl prokuroras pasirinko tokį atskaitos tašką“. Gynėjo vertinimu, tai, kad kaltinimas buvo formuluojamas pagal B. D. parodymus patvirtina būtent laiko aplinkybė – 2019 m. pavasaris. Iš to akivaizdu, kad šioje byloje nėra nustatytas sąsajumas tarp B. D. duotų parodymų ir R. L. D. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių įrodymo, nes iš šios liudytojos nurodytų duomenų nėra jokios galimybės konstatuoti, kad aptariami parodymai patvirtina A. N. nurodytas ir kaltinime R. L. D. išdėstytas aplinkybes, jog būtent R. L. D. pasisavino konkretų svetimą turtą.
3.2.11. Apeliantai mano, jog svarbu ir tai, kad pati A. N. pinigų dingimo laikotarpį identifikavo kaip įvykusį nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2019 m. liepos 22 d. Tokį atskaitos tašką A. N. nurodė neatsitiktinai, kadangi R. L. D. iš pašto parnešamos A. N. pensijos buvo skaičiuojamos prie jos akių ir pagal pastarosios nurodymus į pinigines ir maišelį būdavo sudedamos atitinkamos A. N. nurodomos sumos. Tai net vertinant, kad B. D. ir R. L. D. pokalbis vyko paskutinį pavasario mėnesį, akivaizdu jog per 2 mėnesius, tai yra nuo gegužės iki liepos mėnesio, A. N. būtų pastebėjusi jos nurodytų 13 000 eurų dingimo faktą. Prisimenant teismo išvadą, kad R. L. D. jai inkriminuotus veiksmus padarė „laikotarpiu nuo 2019 m. pavasario iki 2019 m. liepos 22 d.“ ir šiuos parodymus šiame apeliaciniame skunde aptariamų išvadų nepagrįstumas tampa akivaizdus.
3.2.12. Atsižvelgdami į nurodytus argumentus išdėstytus 3.2.10 ir 3.2.11 punktuose apeliantai teigia, jog B. D. parodymai niekaip nepatvirtina teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Šios liudytojos parodymuose jokių duomenų apie tariamai R. L. D. padarytą vagystę nėra, todėl ir teismo padarytos išvados dėl R. L. D. kaltės, remiantis B. D. parodymais, neatitinka bylos aplinkybių. Dėlt o daroma išvada, kad teismas analizavo ir vadovavosi tik R. L. D. kaltinančiais duomenimis, sąmoningai netirdamas ne tik surinktų, bet ir nesurinktųjų teisinančių duomenų, visiškai jų nevertindamas arba vertindamas tendencingai.
3.2.13. Atkreipiamas dėmesys, kad A. N. tvirtinimas apie jos sukauptas santaupas, o ypač apie konkretų jos nurodytą grynųjų pinigų sumos dydį – 13000 eurų – niekaip nebuvo tirtas, tyrimo metu net nebuvo nustatyta kiek ji iš viso gaudavo pensijos. Teismas tiesiog konstatavo, kad dėl pinigų sumos nėra jokio ginčo ir pripažino, jog R. L. D. būtent tokią sumą grynųjų pinigų ir pasisavino. Toks aplinkybių aiškinimas dar kartą verčia teigti dėl byloje nustatytų aplinkybių selektyvaus vertinimo, nes vienu atveju, jeigu A. N. su R. L. D. nurodytos aplinkybės sutampa, tai reiškia, jog pastaroji sako tiesą, tačiau kitu atveju, kai parodymai nebesutampa, teismas daro išvadą, kad visais atvejais tiesą nurodė tik A. N..
Šalies argumentai
3.2.14. Byloje apklausti liudytojai A. N. charakterizavo kaip sąžiningą asmenį, tačiau visi pat nurodė, jog ši buvo ypatingai reikli, dėl jos pačios nustatytų taisyklių nesilaikymo labai pretenzinga, o taip pat tapdavo ir neadekvačiai pikta. Atsižvelgiant į tai, teismas privalėjo A. N. parodymus vertinti kaip asmens, kuris dėl konflikto galėjo kitą jam nepatikusį žmogų ir apkalbėti. Kaip nustatyta byloje, A. N. konfliktas su R. L. D. nebuvo niekuo išskirtinis A. N. veiksmas, kaip ir niekuo ypatingas nebuvo jos sprendimas anuliuoti testamentą, pagal kurį R. L. D. turėjo paveldėti po mirties butą. Tokia jos veiksmų seka visada buvo vienoda, kilus nesutarimams su busimais įpėdiniais pagal testamentą – A. N. testamentą buvo anuliavusi ir dėl turto paveldėjimo A. G., kuris ją prižiūrėjo iki R. L. D..
3.2.15. Faktas, kad A. N. apie vagystę pranešė liudytojai V. D. ir dėl to jau yra neginčijamas pagrindas tvirtinti, jog vagystė buvo reali, jokios įrodomosios vertės neprideda, nes tai yra prielaidinio pobūdžio išvados, nes liudytojos V. D. parodymai yra prieštaringi ir nėra patikimi, o A. N. atliktų veiksmų seka nebuvo niekuo neįprasta.
3.2.16. Nuosprendyje didžiąją dalį motyvuojamosios dalies sudaro R. L. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių – tikslo ir motyvo – analizė. Motyvas, kuriuo buvo grindžiama tariamai R. L. D. padarytos nusikalstamos veikos priežastis, buvo jos tariamas finansinis nepriteklius, tačiau šis motyvas nepasitvirtino. Nepaisant to, teismas nuosprendyje konstatavo kitą nusikalstamos veikos padarymo motyvą darant prielaidinio pobūdžio išvadas, kad „kaltinamoji nusprendė nelikti tuščioms rankomis ir paimti A. N. sukauptus pinigus, apie kurių buvimą jai buvo žinoma“, „Išdirbusi beveik penkis metus pas A. N. kaltinamoji neprašė padidinti jai mokamą atlygį, bijodama, kad beveik penkių metų darbas nueis veltu, kad tai išgirdusi A. N. gali jos atsisakyti ir susirasti kitą slaugytoją, kuriai atiteks A. N. butas ir kitas jos turtas“, „Tuščiomis rankomis išeiti R. L. D. nenorėjo, todėl ir paėmė iš spintelės A. N. sutaupytus 13 000 eurų“. Apeliantų teigimu, šios išvados nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, neatitinka bylos faktinių aplinkybių, šios aplinkybės niekuomet nebuvo tirtos, apie jas niekada nebuvo apklausta nei A. N., nei R. L. D., todėl vertinti, kad jos atitinka tiesą, o dar ir pagrindžia kaltinimą dėl vagystės, nėra jokio pagrindo.
3.2.17. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad R. L. D. viena iš nusikalstamo veikimo priežasčių buvo ta, jog A. N. „niekur nesikreips, kaip atsitiko, kai pinigus paėmė iki jos pas A. N. dirbusi slaugytoja“.Tai yra dar viena prielaida, nuo kurios apsiginti R. L. D. neturėjo jokios galimybės, šios prielaidos jokie objektyvūs duomenys nepatvirtino. Jeigu byloje remiamasi prielaidomis, tai dėl turto iš A. N. vagystės iki pas ją pradėjus dirbti R. L. D., kyla dar daugiau abejonių dėl pensininkės A. N. galimybės sukaupti tokias dideles santaupas grynųjų pinigų.
3.2.18. Nuosprendžio motyvuojamoje dalyje pakeisti ir savaip interpretuoti vienos iš apklaustų byloje liudytojų parodymai, t.y. A. D. (D.), kuri priešingai nei vertino teismas, neparodė gaunamo atlygio mažumo ar didumo, o nurodė konkrečią gaunamą sumą už A. N. slaugymą, bei faktą, jog darbų visada būdavo, tai yra vieną dieną pagaminti valgyti, kitą dieną sutvarkyti kambarį ir panašiai, parodo, jog teismas tendencingai siekė priimti būtent apkaltinamąjį nuosprendį, o ne nustatyti tiesą.
3.2.19. Apibendrinant apeliacinio skundo dalį aptartą 3.2 punkte, apeliantai mano, jog šią bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl R. L. D. atliktų veiksmų ir jos kaltės, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Byloje surinktus duomenis teismas vertino selektyviai, nepašalindamas prieštaravimų, o suteikdamas pranašumą išimtinai apkaltinantiems netiesioginiams įrodymams. Nustatydamas faktines aplinkybes, teismas rėmėsi prielaidomis, nepašalino abejonių dėl įrodymų patikimumo, kas pripažintina BPK 1, 20 straipsnių ir 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų pažeidimu, dėl ko nuosprendis yra naikintinas. Kadangi byloje esantys duomenys ir įrodymai nepatvirtina R. L. D. kaltės, o teismo išvados yra pagrįstos tikimybių pusiausvyros principu, kas neatitinka baudžiamosios teisenos esmės bei iškreipia nekaltumo prezumpcijos prasmę, tai atitinkamai R. L. D. atžvilgiu turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
4. Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.
5. Teismo posėdžio metu nuteistoji R. L. D. ir jos gynėjas advokatas M. Barkauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokuroras, civilinė ieškovė G. Ž. ir jos atstovė advokatė S. Uždanavičienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas dviem aspektais: 1) dėl esminių BPK pažeidimų, nurodant, jog pirmosios instancijos teismo išvados ir apkaltinamojo nuosprendžio grindimas mirusio asmens parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriam ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamoji ir/ar jos gynyba neturėjo galimybės (ir jau nebeturės) užduoti klausimų bei išsiaiškinti reikšmingas teisingam sprendimui priimti aplinkybes, pažeidžia kaltinamojo teisę į teisingą procesą ir rungtynišką bylos nagrinėjimą, dėl to vertinama, jog baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5 ir 7 dalių, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimai; ir 2) dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, teigiant jog apylinkės teismo išvados dėl R. L. D. atliktų veiksmų ir jos kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes byloje surinktus duomenis teismas vertino selektyviai, nepašalindamas prieštaravimų, o suteikdamas pranašumą išimtinai apkaltinantiems netiesioginiams įrodymams. Nustatydamas faktines aplinkybes, teismas rėmėsi prielaidomis, nepašalino abejonių dėl įrodymų patikimumo, kas pripažintina BPK 1, 20 straipsnių ir 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų pažeidimu.
Dėl BPK pažeidimų garsinant mirusio asmens parodymus
8. Teismų praktikoje pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Kita vertus, teismų praktikoje yra pasakyta, kad teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017, 2K-7-57-648/2021 ir kt.). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.
Dėl įrodymų vertinimo ir kaltės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį
9. B. D. inkriminuojama, kad ji, dirbdama – slaugydamą seną asmenį – A. N., pagrobė pastarosios pinigus – 13000 eurų. Teisiamoji neigė padariusi šią veiką.
10. Bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nustatyta, kad R.L. D. nuo 2014 m. dirbo velionės A. N. namuose. Po kelių metų šių moterų tarpusavio santykiai pašlijo. A. N. aptiko, kad dingo jos taupyti pinigai – 13000 eurų, ji atsisakė R. D. paslaugų ir prašė jos grąžinti paimtus pinigus, o D. atsisakė tai neva daryti ir išėjo iš A. N. buto. Sukrėsta tokio slaugytojos elgesio A. N. paskambino V. D., kuri kažkada rekomendavo R. D., ir papasakojo apie vagystę. 2019 07 23 d. A. N. parašė policijai pareiškimą, kuriame nurodė, jog jos slaugytoja R. L. D. pagrobė jos pinigus - apie 13000 eurų. R. D. darbo – slaugos metu A. N. buvo surašiusi testamentą, jog savo butą palieka slaugytojai R. D., o po to šį testamentą pakeitė, t.y. butas po jos mirties neturėjo tekti R. D..
11. V. D. patvirtino rekomendavusi A. N. R. D. darbui, t.y. rekomendavo D. kaip moterį, kuri gali tinkamai prižiūrėti ir rūpintis A. N.. Po kelių metų A. N. jai paskambino ir pranešė, kad R. D. ją apvogė, kad D. prisipažino paėmusi pinigus, bet atsisakė juos grąžinti. Žino, kad R. D. gyveno neprabangiai, skolinosi pinigus dukters automobiliui.
12. Liudytoja B. D. patvirtino pažįstanti R. D.. Žino, kad D. prižiūrėjo senutę. Vieną kartą telefoninio pokalbio metu R. D. jai sakė, kad ketina paimti prižiūrimos močiūtės pinigus; ji patarė D. to nedaryti. Kitą kartą R. D. sakė jai neva grąžinusi paimtus iš močiūtės pinigus ir prašė tai paliudyti. Ji - B. D. atsisakė tai daryti nes nieko apie tai nežinojo.
13. Liudytojas A. G. – velionės A. N. kaimynas taip pat nurodė aplinkybes, kurios sutapo su aukščiau liudytojų nurodytomis aplinkybėmis: R. D. dirbo – slaugė A. N., o po to moterys susipyko, A. N. kaltino D. pinigų vagyste. Velionę A. N. apibūdino kaip normaliai mąstančią, piktą, tačiau labai sąžiningą moterį.
14. Liudytojų parodymai visumoje sutapo net detalėse, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti. R. D. neigė pagrobusi svetimus pinigus, tačiau tokią jos poziciją pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino kaip prieštaraujančią liudytojų parodymams ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Aukštesniojo teismo nuomone pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog R. D. inkriminuojamos aplinkybės dėl pinigų vagystės įrodytos ir teisingai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 3 d. Todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios R. L. D. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.