Kauno apygardos teismo nutartis

2011-12-02 · Civilinė byla Nr. 2A-2086-324/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-02
Bylos Nr.
2A-2086-324/2011
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-20698-2010-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Gudynienė (pirm.), Aušra Baubienė, Arvydas Žibas
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės
Kategorijos
  • 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2086-324/2011;Teisminio proceso Nr. 2-05-3-20698-2010-8;
Pirmosios instancijos teismo teisėja Žibutė Budžienė;
Procesinio sprendimo kategorija 24.2; 30.6; 30.10; 121.21. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. gruodžio 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Arvydo Žibo, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1925-657/2011 pagal V. G. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė prašė pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškove šio buto privatizavimo sutartį.

Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiame ginčo bute ieškovė su šeima apsigyveno 1978 metais. Įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, ieškovė, jos sutuoktinis A. G. ir duktė S. G. nutarė nuomojamą butą privatizuoti ieškovės vardu. Pareiškimą privatizuoti butą ir sutuoktinio bei dukters pasirašytą sutikimą patikrino ir patvirtino Butų ūkio valdybos darbuotoja, nurodydama, kad šiuos dokumentus reikia pateikti Inventorizacijos biurui. 1992 m. sausio 7 d. ieškovė Inventorizacijos biurui pateikė pareiškimą ir surinktus dokumentus. Dokumentai buvo priimti, pareiškimas užregistruotas Nr. 29894-P. Šį numerį ieškovė pasižymėjo savo pareiškimo kopijoje. Ieškovei buvo paaiškinta, kad bus sudaryta buto apskaitos techninė byla, vėliau visa dokumentacija bus perduota savivaldybės Butų privatizavimo tarnybai kitoms privatizavimo procedūroms atlikti, po kurių atlikimo ieškovė bus pakviesta atvykti į savivaldybę. Ieškovė, negavusi pranešimo apie atliekamas privatizavimo procedūras, ne kartą kreipėsi į Inventorizacijos biurą, savivaldybės Butų privatizavimo tarnybą. Ieškovė buvo nuraminama, kad butas bus privatizuotas. Paskelbus, kad Butų privatizavimo įstatymas neteko galios, ieškovė nuvyko į Butų privatizavimo tarnybą, kurioje jai buvo paaiškinta, kad jau paruoštas naujo įstatymo projektas, pagal kurį bus galima baigti buto privatizavimo procedūras. Po sutuoktinio A. G. mirties 2007 m. rugsėjo 24 d., ieškovė nuvyko į savivaldybės Aprūpinimo būstu skyrių išsiaiškinti, kodėl ieškovės nuomojamas butas vis dar neprivatizuotas. Ieškovei buvo paaiškinta, kad teisę privatizuoti butą galima pripažinti tik teismine tvarka. Kadangi valia privatizuoti nuomojamą butą buvo išreikšta laiku ir tinkamai, privatizavimo procedūros buvo pradėtos, butas liko neprivatizuotas ne dėl ieškovės kaltės, jai turi būti pripažinta teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis teismine tvarka. Kito buto ar nekilnojamojo turto ieškovė neturi, buto lengvatinėmis sąlygomis nėra įgijusi. Šiuo metu ieškovė ginčo bute gyvena viena.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino ieškovei teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, įpareigojo atsakovą sudaryti šio buto privatizavimo sutartį. Nustatė, kad ieškovė 1992 m. sausio 7 d. pateikė prašymą privatizuoti butą, o tuometinis Inventorizavimo biuras jį priėmė ir užregistravo pareiškimų registravimo žurnale numeriu P-29894, parengė buto techninės apskaitos bylą. Padarė išvadą, kad aplinkybė, jog dingo ieškovės 1992 m. sausio 7 d. pateiktas prašymas Nr. P-29894 privatizuoti jos nuomojamą butą ir kartu su juo pateikti dokumentai, įrodo, kad atsakovas, kaip valstybinės valdžios institucija, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, o butas negalėjo būti privatizuotas ne dėl ieškovės kaltės. Motyvuodamas tuo, kad atsakovo veiksmai yra tęstinis ieškovės teisių pažeidimas, kurio senaties termino skaičiavimas prasideda kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis), netenkino atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Nepagrįstai spręsta, jog ieškovė laiku ir tinkamai kreipėsi dėl nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizavimo. Konstatuojant, jog ieškovė tinkamai ir laiku išreiškė savo valią dėl buto privatizavimo, netinkamai remtasi tik ieškovės pateiktu 1992 m. sausio 7 d. pareiškimo nuorašu, kuris negali būti laikomas tinkamu įrodymu šioje byloje (nuorašas užpildytas ant visiems tuo metu pasiekiamo blanko pačios ieškovės, nėra jokių antspaudų bei parašų, patvirtinančių, kad pareiškimas gautas ir patvirtintas savivaldybės darbuotojo), ir VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. (3.1.6.)S-6258, kuriame pateikta informacija nėra grindžiama įrodymais (neargumentuota, kuo remiantis nustatyta, kad VĮ Registrų centre registruotas prašymas Nr. P-29894 atitinka ieškovės prašymą, neįrodytas duomenų persiuntimo faktas Kauno miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybai).

Neatsižvelgta, kad Kauno miesto savivaldybės Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2011 m. sausio 4 d. raštas Nr. 66-3-7, kuriame nurodyta, jog Privatizavimo skyriuje nėra V. G. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), privatizavimo, laikomas oficialiu dokumentu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Tuo tarpu ieškovė nepateikė įrodymų teiginiui, jog pareiškimą ir susitarimą patikrino ir patvirtino Butų ūkio valdybos darbuotoja, nurodydama, kad viską reikia pateikti Inventorizacijos biurui, patvirtinti. 1992 m. sausio 7 d. pareiškimas Kauno miesto valdybai, kuriame nėra tikrinusio darbuotojo parašo, įmonės antspaudo, kitų atžymų apie duomenų tikrinimą ir dokumentų patvirtinimą, nėra laikytinas rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu, kad ieškovė buvo atlikusi teisės aktuose nustatytus veiksmus teisei privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgyti. Išrašas iš registracijos žurnalo taip pat negali būti laikomas rašytiniu įrodymu, nes iš jo negalima nustatyti, kokia informacija ir apie ką ji nurodyta, jis nėra patvirtintas jį išdavusios institucijos. Dėl to Kauno miesto apylinkės teismas nepagrįstai jį laikė oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

Nepagrįstai spręsta, jog atsakovas nepaneigė ieškovės teiginio, kad tuo metu buvęs Inventorizacijos biuras priiminėjo ir registravo pareiškimus dėl nuomojamų butų privatizavimo, sudarinėjo inventorizacines bylas. Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo imperatyviai nurodyta, jog pareiškimus gyvenamiesiems namams, butams įsigyti asmenys paduoda savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse –atitinkamai jų administracijai. Ieškovei tenka pareiga įrodinėti aplinkybę, jog ji tinkamai atliko visus teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Nepagrįsta išvada, kad ginčo buto privatizavimas neatliktas dėl tuo metu butų privatizavimo tarnyboje dirbusių darbuotojų kaltės, nes šie ieškovės teiginiai nepagrįsti įrodymais. Ieškovė neįrodė, kad jos teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pažeista ir ji tos teisės negalėjo realizuoti dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių.

Sprendžiant, kad ieškovė atliko visus būtinus veiksmus kaip viena iš sandorio šalių ir įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), netinkamai vertinti byloje pateikti įrodymai bei liudytojo parodymai.

Neatsižvelgta, kad, vadovaujantis Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. 290p, įsigaliojusiu 1993 m. gegužės 1 d., nebuvo galima pabaigti pradėtų privatizavimo procesų nesant Butų privatizavimo valstybinės komisijos išvados. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė būtų kreipusis į Butų privatizavimo valstybinę komisiją ir gavusi teigiamą šios komisijos išvadą dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo.

Nepagrįstai spręsta, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties termino. Ieškovė nesiekė ginti tariamai pažeistų teisių per nustatytą ieškinio senaties terminą, o turėjo tai daryti, jei manė, kad savivaldybės institucijos neveikimu atsisako sudaryti su ja gyvenamosios patalpos pirkimo – pardavimo sutartį ar kad savivaldybės institucijų darbuotojų veiksmai pažeidžia jos teises. Ieškovė nurodo, kad dėl buto privatizavimo su pareiškimu kreipėsi 1992 m. sausio 7 d., o ieškinį dėl savo pažeistų teisių pateikė tik 2010 m., t.y. praleidusi ne tik 1964 metų CK numatytą 3 metų senaties terminą, bet ir 10 metų bendrąjį senaties pagal 2000 metų CK. Jei senaties eigos pradžios terminas ieškovei apginti jos pažeistas teises būtų skaičiuojamas nuo 1998 m. liepos 1 d., t.y. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, tokiu atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2008 m. liepos 1 d. Ieškovė, daugiau nei dešimt metų nuo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos nesirūpino ir nesikreipė dėl ginčo gyvenamųjų patalpų išpirkimo, todėl atsakovas turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, jog ieškovė šia teise neketina pasinaudoti ir jos atsisako. V. G. neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog nuo 1992 m. sausio 7 d. iki 2010 metų ji būtų kokiu nors būdu gynusi savo pažeistas teises arba atlikusi kokius nors veiksmus dėl pateikto prašymo nevykdymo, todėl laikytina, jog ieškovės pateikto ieškinio senaties terminas yra praleistas.

Neatsižvelgta, kad jokia teisės norma neįpareigoja atsakovo daugiau nei 10 metų saugoti ieškovės pateiktų prašymų ar kitų dokumentų.

Nepagrįstai nevertinta, kad ieškovė veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, norėdama įgyvendinti teisę į buto privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis. Pažeidžiant proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principus, nepagrįstai didžioji atsakomybės dalis dėl tariamai pradėtos, bet nebaigtos ginčo buto privatizavimo procedūros perkelta atsakovui, nors tuo metu galioję teisės aktai numatė ieškovės aktyvią pareigą atlikti veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinti.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad rašytinis įrodymas iš VĮ Registrų centro (b. l. 14-17) patvirtina, kad buvo įregistruotas ieškovės 1992 m. sausio 7 d. pareiškimas, atsakovas nepateikė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų. Atsakovas nenuginčijo ir liudytojų I. Š. ir J. D. Z. parodymų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse išvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Butų privatizavimo įstatymo (1996 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. I-1465 redakcija (Žin., 1996, Nr. 68-1643) 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarka nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Tai reiškia, kad vėliau pareiškę norą įsigyti būstą asmenys negalėjo pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka ir neįgijo tokios specialiuoju įstatymu nustatytos teisės. Taip pat su Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pasibaigimu baigėsi ir bet kokia galimybė teismine tvarka ginti iki tol nepradėtą įgyvendinti šiame įstatyme nustatytą teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (b. l. 54). Apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderis Nr. 74pa patvirtina, kad ieškovė su šeima ginčo bute gyveno nuo 1978 m. vasario 13 d. (b. l. 8). 1999 m. sausio 15 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose tipinė nuomos sutartis įrodo, kad ieškovė su šeima ginčo bute gyveno nuomos pagrindais (b. l. 9, 10). Ieškovė prašymą pripažinti jai teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis, įpareigoti atsakovą sudaryti šio buto privatizavimo sutartį grindė 1992 m. sausio 7 d. pareiškimo kopija bei VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. lapkričio 25 d. informacija (b. l. 14-16). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtais ir kitais byloje surinktais įrodymais, sprendė, kad ieškovė įstatyme nustatytais terminais ir tvarka įgyvendino teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, t. y. ginčo santykis dėl ieškovės nuomojamo buto privatizavimo atsirado galiojant Butų privatizavimo įstatymui.

Atsakovas nesutinka su šia apylinkės teismo išvada, argumentuodamas tuo, kad ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ji teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo, t. y. ieškovės pateiktas 1992 m. sausio 7 d. pareiškimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje, nes jis užpildytas ant visiems tuo metu pasiekiamo blanko paties ieškovo, nėra jokių antspaudų bei parašų, patvirtinančių, kad pareiškimas gautas ir patvirtintas savivaldybės darbuotojo, VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. (3.1.6.)S-6258 pateikta informacija nėra grindžiama įrodymais.

Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Ieškovės pateiktas 1992 m. sausio 7 d. pareiškimo nuorašas nėra patvirtintas CPK 114 straipsnyje nustatyta tvarka, jame nėra atsakovo nurodomų antspaudų, darbuotojų parašų, tačiau 1992 m. sausio 7 d. pareiškime yra nurodytas pareiškimo priėmimo numeris 29894-P. VĮ Registrų centro Kauno filialo pateiktame išraše iš registracijos žurnalo matyti, kad jame yra užregistruotas prašymas numeriu 29894 (b. l. 16). VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. (3.1.6.)S-6258 nurodoma, kad V. G. prašymas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo įregistruotas prašymų registravimo žurnale Nr. P-29894, techninės apskaitos byla buvo paruošta; prašymas ir kiti dokumentai neišlikę, nes nebuvo numatytas jų ilgalaikis saugojimas; pagal tuo metu galiojusią tvarką dokumentai turėjo būti perduoti Kauno miesto savivaldybei (b. l. 15). Pagal CPK 202 straipsnį teismui suteikiama teisė spręsti apie įrodymų įrodomąją galią tuo atveju, kai pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai neišlikę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 1992 m. sausio 7 d. pareiškimo nuorašui suteikė įrodomąją galią, šį įrodymą įvertinęs kartu su kitais rašytiniais įrodymais, atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškimo registracijos numeris tapatus VĮ Registrų centro Kauno filialo prašymų registracijos žurnale įrašytam numeriui, VĮ Registrų centro Kauno filialas patvirtino, jog šiuo numeriu buvo užregistruotas ieškovės pareiškimas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovo administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriaus 2011 m. sausio 4 d. raštas Nr. 66-3-7, kuriame teigiama, kad Privatizavimo skyriuje nėra V. G. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), privatizavimo, laikomas oficialiu dokumentu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Šį dokumentą išdavė atsakovas, turintis materialųjį teisinį interesą dėl bylos baigties, todėl minėtas dokumentas neatitinka oficialiojo įrodymo turinio reikalavimų: iš nurodyto rašto turinio matyti jį išdavusios institucijos interesas byloje, nes informacija pateikta ne objektyvia forma, bet darant konkrečią išvadą, kad nėra dokumentų, įrodančių ieškovės kreipimąsi dėl ginčo patalpų privatizavimo galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtą atsakovo raštą vertino kaip paprastą rašytinį įrodymą kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis.

Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovė prašymą dėl ginčo buto privatizavimo padavė netinkamai institucijai, todėl jai tenka pareiga įrodinėti aplinkybę, jog ji tinkamai atliko visus teisės aktuose nustatytus veiksmus. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovės prašymo pateikimą patvirtina jo registravimas prašymų registravimo žurnale, VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. (3.1.6.)S-6258, o prašymas ir kiti dokumentai prarasti ir buto privatizavimo procedūra nebaigta ne dėl ieškovės kaltės, todėl būtent atsakovas, teigdamas, kad ieškovė savo teisę įgyvendino netinkamai, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai pateikiamas prašymas privatizuoti įstatyme nustatytu terminu, bet kreiptasi ne į tą asmenį, ši aplinkybė nelaikytina turinti esminės reikšmės, nes netinkamai adresuotas pareiškimas, kuriame aiškiai nurodyta prašymo esmė, turi būti perduodamas atitinkamam subjektui. Tokiu atveju laikoma, kad asmuo įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, tinkamai išreikšdamas savo valią (ketinimus), o šių nebaigė ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2009). Be to, ieškovei, 1992 m. sausio 7 d. tinkamai pareiškus norą įsigyti nuosavybėn ginčo butą, nereikėjo kreiptis į Butų privatizavimo valstybinę komisiją ir gauti jos teigiamą išvadą dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vadovaujantis Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. 290p, įsigaliojusiu 1993 m. gegužės 1 d., kaip teigia apeliantas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė išreiškė savo valią dėl ginčo buto privatizavimo tuo metu, kai galiojo Butų privatizavimo įstatymas. Pirmosios instancijos teismas, apklausęs liudytojas I. Š. ir J. D. Z., taip pat nustatė, kad ieškovė domėjosi buto privatizavimo procesu. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovė veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, norėdama įgyvendinti teisę į buto privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis. Dėl tų pačių aplinkybių kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė neįrodė, jog jos teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pažeista ir ji tos teisės negalėjo realizuoti dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog buto privatizavimo procedūrą ieškovė pradėjo 1992 m. sausio 7 d., t.y. per Butų privatizavimo įstatyme nustatytą terminą, tačiau jos neužbaigė dėl atsakovo nepakankamo atidumo ir rūpestingumo, atitinka analogiškose bylose suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylių kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-381/2009).

Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Apylinkės teismas, spręsdamas apie tai, kada ieškovė turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, nustatė, kad apie teisės privatizuoti butą pažeidimą ji sužinojo 2007 m. rugsėjo mėn., kai kreipėsi į savivaldybės aprūpinimo būstu skyrių dėl nuomojamo buto privatizavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo taisykle (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo konkrečiose bylose yra ne kartą pabrėžta, kad teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008, 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008, 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, pagal vidinį savo įsitikinimą vertino byloje esančius įrodymus ir ieškovės paaiškinimą, jog jai iki 2007 m. rugsėjo mėn. nebuvo pranešta apie buto privatizavimo negalimumą, kurį laikė pakankamu asmens teisės pažeidimo pradžios momentui konstatuoti. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs apylinkės teismas pažeidė byloje surinktų įrodymų vertinimo taisyklę (CPK 185 straipsnis). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas asmens teisės pažeidimo momentas ir išvada, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo, yra pagrįsta ir teisėta.

Remdamasi nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimą.

Kolegijos pirmininkė Virginija GudynienėKolegijos teisėjai Aušra BaubienėArvydas Žibas