Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutarimo V. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. Z. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, dirbdamas pagal galiojantį verslo liudijimą, leido dirbti nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d. statybos – remonto darbus pagalbiniam darbininkui G. M. ir gipso kartono montuotojui S. V., o nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d. dažytojui K. M., esant darbo sutarties požymiams, tačiau nesudarius su jais rašytinių darbo sutarčių ir apie asmenų įdarbinimą nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais V. Z. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-394 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą, dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nekartoja.

Teisėjų kolegija nurodo, kad neteisėta veika – nelegaliu darbu – pažeidėjas siekia nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį faktą, turėdamas tikslą nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, įmokų į socialinio draudimo fondus, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių. Pažeidimas paprastai lemia didelę materialinę naudą pažeidimą darančiam asmeniui, nes mokesčiai mokėtini į valstybės biudžetą, įmokos į socialinio draudimo fondus sudaro didelę dalį, palyginti su darbuotojui išmokamu darbo užmokesčiu. Pažeidimu daroma didelė žala dirbančiųjų teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, iškreipiama konkurencija tarp įmonių bei darbo rinka. Dėl to dažnai teismo skiriamu įspėjimu ar simboline pinigine bauda už vieną dirbantį asmenį ne tik nepasiekiamas pirmiau minėtas nuobaudos tikslas, bet ir gaunamas atvirkštinis rezultatas – pažeidėjas skatinamas daryti naujus pažeidimus, nes teismo paskirta nuobauda yra mažai reikšminga, palyginus su pažeidimu gauta nauda.

Teisėjų kolegija nustatė, jog apeliantui pirmosios instancijos teismo nutarimu buvo paskirta švelnesnė nei ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda – po 1 000 litų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Administracinės nuobaudos švelninimas siejamas su ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymu. ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr., pvz., administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei tai, jog apeliantas nelegaliai įdarbino net tris asmenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jog apeliantas gailisi ir pašalino padarytą administracinį teisės pažeidimą, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir pagrįstai apeliantui paskyrė tris kartus mažesnę nuobaudą nei minimali bauda, numatyta ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcijoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirti dar mažesnę nuobaudą dėl aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.