Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Ingrida Krušienė Baudž. byla Nr. 1A-211-458/2015 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00966-2015-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.23.1.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. O. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Taikant BK 64¹ straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. O. paskirta galutinė bausmė – 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime būtas laikas nuo 2015-01-06 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Daiktą, turintį reikšmės bylai tirti ir nagrinėti – pakuotę su likusia narkotine medžiaga – heroinu, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. O. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. sausio 5 d. Vilniaus mieste, tikslus adresas nenustatytas, iš nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo 0,040 g narkotinės medžiagos – heroino, kurį 2015 m. sausio 5 d. naktį, tikslus laikas nenustatytas, atsigabeno iki Klaipėdos miesto, Debreceno g. 37 namo ir laikė iki 2015 m. sausio 6 d. 13.10 val., kol policijos pareigūnui patikrinus jo asmeninius daiktus buvo rasti ir paimti 5 folijos lankstinukai su narkotine medžiaga – heroinu.

Nuteistojo T. O. gynėjas advokatas O. Romanovas prašo nuteistojo T. O. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo T. O. kaltės dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga – heroinu – be tikslo ją platinti. Nuteistojo T. O. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistasis T. O. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir prašo ją sušvelninti. Tačiau apelianto skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo atmestini kaip nepagrįsti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. O. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagal teismų praktiką teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam T. O. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis T. O. yra recidyvistas, tyčines nusikalstamas veikas daro nuolat, niekur nedirbo ir neturėjo oficialaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau septynis kartus buvo teistas, tyčinį nesunkų nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui, būdamas neseniai paleistas iš įkalinimo įstaigos, kur atliko laisvės atėmimo bausmę už apysunkio nusikaltimo, numatyto 180 straipsnio 1 dalyje (plėšimas), padarymą. Tai rodo, kad T. O. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, akivaizdu, kad jis, nepaisant ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Todėl pirmosios instancijos teismas už naują nusikalstamą veiką skirdamas jam griežčiausią BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas T. O. už tyčinį nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis) apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą T. O. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo toksinių medžiagų, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis niekur nedirbo, nusikalto būdamas ne kartą teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą. Tai rodo, kad jis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė, nes ir toliau demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį T. O. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant T. O., kaip recidyvistui, griežčiausią BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, kurios dydis yra mažesnis nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, šią aplinkybę teismas pripažino T. O. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę apeliantui.

Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad narkotinę medžiagą – heroiną – jis įsigijo sau vartoti, t. y. neturėdamas tikslo platinti, tačiau pažymėtina, kad ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant veikos kvalifikavimo, o ne bausmės skyrimo klausimą (atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti inter alia (be kita ko) numatyta BK 260 straipsnyje, kuriame atitinkamai numatyta kur kas griežtesnė atsakomybė nei BK 259 straipsnyje, kuriame reglamentuota baudžiamoji atsakomybė dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti).

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas T. O. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, kuri, taikant BK 64¹ straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant T. O. galutinę bausmę – 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, T. O., kaip recidyvistui, už tyčinį nesunkų nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, tad pagrindo ją švelninti nuteistojo T. O. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra.

Klaipėdos apygardos teisme 2015 m. gegužės 5 d. iš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam T. O., prašant išspręsti valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. sausio 1 d.).

Taigi nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija mano, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo netenkintinas, juolab, kad nuteistasis 2015-04-08 pateikė teismui prašymą bylą apeliacine tvarka nagrinėti jam ir jo gynėjui advokatui nedalyvaujant.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. O. apeliacinį skundą atmesti.