Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. Š., gimęs (duomenys neskelbtini) Kaune, asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 139 straipsnio 1 dalyje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė sveikatą, o būtent :

2017-01-15 apie 10 val. Kaune, Vaidoto g. prie namo (duomenys neskelbtini) esančioje neaptvertoje teritorijoje, dėl D. Š. neatsargumo jam priklausantis mišrūnų veislės šuo ne mažiau dviejų kartų įkando I. G. į dešinę plaštaką, padarydamas nukentėjusiajai dvi kastines žaizdas dešinės plaštakos IV ir V pirštuose bei IV pirštikaulio lūžimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl IV pirštikaulio lūžimo I. G. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veiko kvalifikavimo

Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nusikalstamos veikos sudėtis, esanti kaltinamojo D. Š. veikoje, visiškai įrodyta, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 139 straiupsnio 1 dalį, nes kaltinamasis

Ikiteisminio tyrimo metu D. Š. parodė, kad : „šunys, kurių vienas užpuolė moterį, yra tikrai jo prižiūrimi ir laikomi jo namie, tačiau tuo, metu, kai jie užpuolė tą moterį, buvo išvykęs į Angliją. Šie šunys, abu mišrūnai, patinas ir patelė, priklausė jo dukrai, kuri jau septynis metus kaip yra išvykusi į Angliją gyventi ir šunis palikusi jam prižiūrėti, jis jais rūpinasi, laiko uždarytus, vedžioja. Pas jį teritorijoje yra ženklas apie laikomus piktus šunis, jis pakabintas ten, kur prasideda jam priklausanti kiemo žemė, o priešais yra teritorija, kuri jam nepriklauso, todėl ir ženklo ten nėra. Šunis paprastai laiko uždarytus savo teritorijoje. 2016 m. gruodžio pabaigoje buvo išvykęs į Angliją, sausio pradžioje grįžo ir tuojau pat vėl, gal apie 7-8 d., išvyko tačiau ne lėktuvu, kaip pirmą kartą, o mikriuku. Tiek pirmą, tiek antrą kartą šunis buvo palikęs prižiūrėti pažįstamam N. B.. Jam paliko savo namų raktus, tam, kad jis ten pasirūpintų šunimis, juos pašertų ir pavedžiotajam nesant. Šunys jį pažinojo ir gerai su juo sutarė, jo klausė, todėl ir paliko juos jam, tikėdamasis, kad jis tikrai gerai jais pasirūpins. Apie tai, kad šunys užpuolė moterį, sužinojo iš kaimynų grįžęs iš užsienio. Kada tiksliai grįžo, pasakyti negali, nes neatsimena. Dėl to, kad šuo užpuolė moterį, labai gailisi, jei būtų žinojęs, kad N. B. nepasirūpins šunimis tinkamai, nebūtų jam palikęs (b.l. 114-115, 118).

Gi teisminio bylos nagrinėjimo metu D. Š. nurodė, kad 2017 m. sausio 9 ar 10 dieną jis išvyko į Angliją. Savo buto raktus jis paliko pažįstamam ir kaimynui N. B., tada gyvenusiam (duomenys neskelbtini), t.y. per 10 namų nuo D. Š.. Kadangi N. B. gerai sutaria su gyvūnais, yra bedarbis, o kiti žmonės dirba, todėl paprašė, kad šis prižiūrėtų D. Š. šunis. Į kelionę D. Š. palydėjo draugas D. A., t.y. įsodino į maršrutinį autobusą.

Anglijoje prabuvo apie dvi savaites. Dar telefonu paskambino kaimynei ir paprašė, kad ji pažiūrėtų, ar viskas tvarkoj namuose. Tuo pačiu prašė ir šunis prižiūrėti. N. B. jo bute negyveno.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, N. B. buvo sulaikytas policijos pareigūnų tą pačią dieną, t.y. praėjus neilgam laiko tarpui po įvykio. Vertinant kaltinamojo D. Š., kad jis apie įvykį sužinojo tik sugrįžęs į Lietuvą, visiškai neįtikimi jo parodymai, kad jis telefonu bendravo su kaimyne Z. I. ir prašė prižiūrėti jo šunis, nes jam nieko nežinant apie įvykį ir apie įvykio dieną sulaikytą N. B., nebuvo jokio tikslo skambinti kitam asmeniui ir prašyti prižiūrėti šunis.

Teismas taip pat kritiškai vertina liudytojo N. B. parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu kaip nenuoseklius, neobjektyvius, neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, t.y. kaip siekį padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam D. Š..

„nuo 2017 m. sausio mėnesio vidurio buvo sulaikytas ir Vilniaus kalėjime atlikinėjo arešto bausmę. Kaip tik dienos, kai buvo sulaikytas ryte, buvo pas pažįstamą D. Š., kuris gyvena Vaidoto g., tikslaus adreso nežino, nuosavas namas. Pas Dainių ir nakvojo iš vakaro, abu gėrė. Dainius turi du šunis, paprastai jie būna uždaryti kambaryje. Tą rytą jie su Dainiumi ruošėsi eiti į parduotuvę. Dainius abu šunis išleido į lauką, o jie dar liko viduje, atsigerti likusio vyno. Būdami namie išgirdo lauke moteriškės šūksnius. Abu išėjo į lauką. Konkrečiai nematė, kad šuo būtų užpuolęs, matė tik spiegiančią moterį, aplinkui buvo pribarstyta kažkokiu popierių, pamanė, kad laiškų, todėl galvoja, kad ji yra paštininkė, nors jos nepažįsta. Ją pamatė stovinčią prie stulpo, ant kurio buvo numatyta kabinti vartus, iš kiemo pusės. Teritorija toje vietoje nėra kaip nors aptverta. Jau vėliau, kai ėjo pro tą vietą, pamatė, kad ten yra kraujo. Ar ta moteris sakė ką nors, dėmesio nekreipė. Kartu su juo laukan išėjęs Dainius pasišaukė šunis ir nuvedė namo. Tada abu išėjo į parduotuvę, praėjo pro tą moterį. Ar jai tikrai įkando šuo ir į kur ir dėl ko, nežino, nes nežiūrėjo ir neklausė. Ar ji ką nors kam nors sakė, irgi nežino. Dainius tuo metu, kai šuo įkando moteriškei, tikrai buvo namie, su juo iš vakaro gėrė, o iš ryto išėjo į parduotuvę. Pats jokių jo šunų neprižiūrėjo“ (b.l. 99-100).

Gi teisminio bylos nagrinėjimo metu jis visiškai pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad visko, kas įvyko 2017 m. sausio 15 d., jis neatsimena, nes yra epileptikas. Atsimena, kad su pažįstamu Dariumi atėjo į D. Ž. namus. D. Š. nebuvo, nes jis buvo išvykęs. Kur- N. B. nežino. Prieš išvažiuojant N. Š. buvo padavęs buto raktus, kad N. B. prižiūrėtų jo šunis, nes šie jam nieko nedaro. Dar kelios dienos iki to jis prižiūrėjo tuos šunis.

Bute jie apie valandą-pusantros gėrė alkoholį. Po to šunys paprašė išvesti juos į lauką- pradėjo šokinėti. Jis atidarė duris ir išleido šunis. Po kiek laiko išgirdo riksmą. Išėjęs pamatė moterį. Pakvietė šunis, juos uždarė ir su draugu išėjo-N. B.- į vieną pusę, o Darius- į kitą. Prie tos moters jis nebuvo priėjęs prie moters, nes norėjo greičiau išeiti. Po to jį policija sulaikė.

Liudytoja L. S. nurodė, kad ji, kaip Kauno AVPK Panemunės PK tyrėja, apklausė N. B. šioje byloje. Prieš tai ji jau buvo apklausiusi D. Š. kaip įtariamąjį. Žinodama, kad su pastarasis ir N. B. yra draugai, ji pasakė N. B., ką apklausos metu aiškino D. Š.. N. B. supyko, pasakė, kad tai yra nesąmonė, kad jie kartu buvo, gėrė iš vakaro. Taip pat pasakė, kad šuo išbėgo netyčia, o D. Š. įvedė į vidų šunį ir jie išėjo. N. B. teigė, kad įsidėmėjo tą dieną, kadangi sekančią dieną jis pradėjo atlikinėti arešto bausmę. Savo apklausos protokolą N. B. perskaitė, pats pasirašė.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjo atliekama apklausa turi specifinę įrodomąją reikšmę, jos metu gautais parodymais teismas gali remtis priimdamas nuosprendį. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą duoti parodymai buvo gauti apklausiant liudytoją N. B. praėjus nedaug laiko po įvykio, jį apklaususiai tyrėjai nekilo įtarimo dėl jo būsenos, parodymus N. B. dėstė išsamiai. Be to, N. B. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, visiškai prieštarauja nukentėjusiosios I. G. duotiems parodymams, kur ji nurodė, kad ją užpuolus šunims, iš namo išėjo būtent D. Š., o ne N. B. ir pimasis pasišaukė šunis prie savęs. N. B., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad įvykio išvakarėsi girtavo su D. Š., o ryte, pastarajam išleidus šunis į lauką, šie užpuolė nukentėjusiąją, po ko D. Š. juos pasišaukė. Šie N. B. parodymai neprieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas liudytojo N. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vertina kaip teisingus, atitinkančius faktines bylos aplinkybes, šie parodymai sutampa ir su nukentėjusiosios parodymais.

Nors liudytojas D. A. ir nurodė, kad jis po Naujų metų (t.y. 2017 metais), sausio mėnesio antrą savaitę išlydėjo D. Š.- įsodino jį į „mikriuką“, tačiau šiuos liudytojo D. A. parodymus teismas vertina kritiškai. Kaltinamasis D. Š. toki aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu nenurodė. Be to, D. A. nurodė tik tą aplinkybę, kad matė D. Š., sėdant į mikroautobusą, tačiau kur važiavo D. Š., jis pasakyti negalėjo, su juo vėliau nebendravo telefonu ar kitaip.

Liudytoja Z. I. parodė, kad D. Š. yra jos kaimynas. Kartais jis paprašo, kad ji prižiūrėtų jo šunis. Prieš Kalėdas ir prieš Naujus metus D. Š. jai pasakė, kad išvažiuos. Apie savaitę ji prižiūrėjo D. Š. šunis, tačiau ar dar kas nors ateidavo prižiūrėti šunis, ji nežino.

Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jie negalėjo tiksliai pasakyti, nei kada, nei kur, nei kuriam laikui konkrečiai D. Š. buvo išvažiavęs. Be to, liudytoja Z. I. nuroddė, kad ji kurį laiką prižiūrėjo D. Š. šunis, tačiau neužsiminė apie tai, kad, kaip nurodė liudytojas N. B., jis taip pat kurį laiką prižiūrėjo šiuos šunis. Taigi, šie liudytojų parodymai nepatvirtina D. Š. versijos, kad įvykio metu, t.y. 2017-01-15 jo nebuvo Lietuvoje.

1997-11-06 Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) 20 straipsnio 2 dalies 3, 4 bei 5 punktuose atitinkamai nurodyta, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui; nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų; gyvūno savininkas, laikytojas ar nukentėjęs asmuo nedelsdami turi pranešti Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliotai institucijai ar Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, jeigu šuo, katė ar kitas pasiutligei imlus gyvūnas apkandžiojo, apdraskė ar kitaip sužeidė žmones.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio dieną, t.y. 2017-01-15 būtent kaltinamasis D. Š., o ne kitas asmuo, buvo bute (duomenys neskelbtini), kuriame jis laiko du mišrūnų veislės šunis. Apie 10 val. D. Š. išleido šiuos šunis į lauką, į neaptvertą teritoriją šalia gyvenamojo namo, neuždėjęs šunims pavadžių ir antsnukių, neužtikrinęs, kad lauke esantiems pašaliniams asmenims būtų saugu ir dėl D. Š. neatsargumo vienas jam priklausantis mišrūnų veislės šuo ne mažiau dviejų kartų įkando tuo metu prie namo atėjusiai pašto darbuotojai-nukentėjusiajai I. G. į dešinę plaštaką, padarydamas nukentėjusiajai dvi kastines žaizdas dešinės plaštakos IV ir V pirštuose bei IV pirštikaulio lūžimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas daro išvadą, kad kaltinamojo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajai padarytais sužalojimais. Taigi D. Š. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyviosios pusės - kaltės (nusikalstamo nerūpestingumo) – požymis, kadangi D. Š. nenumatė, kad jo šuo, išbėgęs iš buto į lauką-neaptvertą` teritoriją šalia gyvenamojo namo, gali pulti žmogų ir jį sužaloti, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti.

Kaltinamasis D. Š. kaltas ir baustinas.

Kaltinamojo D. Š. atsakomybę lenginančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Dėl bausmės skyrimo

BK 139 straipsnio 1 dalis numatyta viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str.. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Skiriant bausmę, taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų ir visuomenės interesai.

Spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, jo stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančų ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Bausmė skiriama, vadovaujantis BK 54-61 straipsnių nuostatomis.

Kaltinamasis D. Š. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 139 straipsnio 1 dalis), neprisipažino ir nesigaili, anksčiau neteistas (b.l. 110), baustas administracine tvarka (b.l. 107-101), niekur nedirba ir pastovaus pragyvenimo šaltinio neturi. Teismo nuomone, bausmės tikslams pasiekti–sulaikyti kaltinamąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas veikas, kaltinamąjį auklėti, kad laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų nusikalstamų veikų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis), jam skirtina BK 139 straipsnio 1 dalyje sankcijoje numatyta bausmės rūšis–laisvės apribojimas.

Ikiteisminio tyrimo metu D. Š. parinkta kardomoji priemonė-rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Dėl civilinių ieškinių

LR BPK 109 str. numatyta, jog kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau VSDFV Kauno skyrius) pareiškė civilinį ieškinį dėl 464,80 eurų žalos atlyginimo (b.l. 52), Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 138,35 eurų žalos atlyginimo (b.l. 93).

Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamojo D. Š. auginamam šuniui užpuolus nukentėjusiąją I. G., jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko I. G. 2017-01-15 VšĮ Kauno klinikinėje ligoninėje suteikta stebėjimo paslauga,vėliau-2017-01-18 bei 2017-01-11 suteiktos ortopedo traumatologo konsultacijos, tęsiamas gydymas iki 2017-02-22. Už pacientei suteiktas paslaugas iš PSDF biudžeto sumokėta 138,32 eurų. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusioji I. G. buvo nedarbinga nuo 2017-01-15 iki 2017-05-16, dėl ko VSDFV Kauno skyrius , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 7,31 punktais, VSDFV Kauno skyriaus 2017-02-02 sprendimais I. G. paskyrė ir išmokėjo 464,80 eurų ligos išmoką už laikino nedarbingumo laikotarpius nuo 2017-01-16 iki 2017-02-13 ir nuo 2017-02-15 iki 2017-05-16.

Teismo nuomone, visos šios gydymo įstaigų paslaugos, suteiktos nukentėjusiajai, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su įvykio metu jos patirtomis traumomis, todėl Kauno teritorinės ligonių kasos bei VSDFV Kauno skyriaus pareikšti civiliniai ieškiniai tenkintini visa apimtimi.

Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji I. G. pareiškė civilinį ieškinį dėl 5000 eurų neturtinės žalos bei 216,71 eurų dėl turtinės žalos atlyginimo (b.l. 33-35),

Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-371/2003, 2004 m. vasario 18 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-16/2004). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 str. 2 d. Pagal šią normą, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nukentėjusioji I. G. nurodė, kad neturtinę žalą sudaro fizinis ir dvasinis skausmas, t.y. po įvykio dėl padarytų sužalojimų kentė didelius skausmus, jai buvo leidžiami stiprūs nuskausminamieji vaistai. Po įvykio ji negalėjo dirbti, vairuoti, negalėjo valgyti, labai bijo šunų iki šiol. Jos miegas sutriko. Anksčiau ji nėra vartojusi jokių vaistų. Pusę metų važinėjo į polikliniką- iš pradžių kasdieną, po to kas antrą dieną, o vėliau- kas savaitę. Jai gydytoja sakė, kad ji negalės neištiesinti piršto.

Teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą laiko, kad dominuojantis kriterijus yra nukentėjusiosios sveikatos būklė, t.y. patirtas fizinis skausmas ir stresas. Šiuo atveju nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį vertinamas ne vien įvykęs faktas, bet ir ateities požiūriu. Kaip matyti iš bylos medžiagos nusikaltimo pasekmės yra susijusios su sveikatos pakenkimu, rimtu sužalojimu, laikinu darbingumo netekimu, fizinio skausmo kentėjimu, lydimo nerimo dėl sveikatos ateityje. Sužalojimai iš esmės sukėlė dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimą, ilgalaikį gydymosi procesą ir tai, teismo nuomone, gali turėti įtakos nukentėjusiosios tolesniam gyvenimui. Šios aplinkybės parodo, kad nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinė žala. Įvertinus visas šias aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat ir galiojančia teismine praktika, iš kaltinamojo D. Š. priteistina 2000 eurų neturtinės žalos atlygimo nukentėjusiosios I. G. naudai.

Be to, nukentėjusioji I. G. nurodė, kad turtinę žalą sudaro dėl padarytų sužalojimų jos turėtos išlaidos, atsiradusios jai važiuojant pas gydytojus, patirtos išlaidos medikamentams ir medicininėms priemonėms. Viso 216,71 euro. Teismas mano, kad nukentėjusioji I. G. kaltinamojo nusikalstamais veiksmais patyrė turtinę žalą, kuri atsirado dėl tyčinių neteisėtų kaltinamojo veiksmų, jo nusikalstama veika tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su nukentėjusiosios patirta turtine žala. Nagrinėjamoje byloje pareikštame civiliniame ieškininyje nukentėjusioji aiškiai išdėstė, išskirstė pinigų sumas, argumentavo, kodėl būtent tokios sumos yra nurodomos, kiek galėjo, pateikė turimus kvitus, patvirtinančius nurodomas išlaidas (b.l. 33-43). Esant išdėstytoms aplinkybėms iš kaltinamojo D. Š. priteistina 216,71 eurų turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios I. G. naudai.

Daiktas, turintis reikšmės bylai nagrinėti teisme-vatos tamponas, saugomas Kauno AVPK Kauno m. Panemunės PK daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 298 str., 301-302 str., 303 str. 1 d., 2 d., 304 str., 305 str. 1 d., 5 d., 6 d., 307 str. 1 d.,7 d., 308 str., 115 str. 1 d.,

nusprendžia:

D. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, išdirbant kas mėnesį po 10 (dešimt) valandų.

Ikiteisminio tyrimo metu D. Š. parinktą kardomąją priemonę-rašytinį pasižadėjimą neišvykti iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo Kauno skyriaus civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš D. Š. 464,80 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 80 centų) VSDF Kauno skyriaus.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš D. Š. 138,32 (vieną šimtą trisdešimt aštuonis eurus 32 centus) Kauno teritorinės ligonių kasos naudai.

Nukentėjusiosios I. G. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš D. Š. 2000 (du tūkstančius) eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 216,71 eurų (du šimtus šešiolika eurų 71 cnt) tutinės žalos atlyginimo I. G. naudai.

Daiktus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti teisme-vatos tamponą, saugomą Kauno AVPK Kauno m. Panemunės PK daiktų saugykloje, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo kauno rūmus.