Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,

dalyvaujant nuteistajai R. B. ir jos gynėjui advokatui Dainiui Tamošiūnui, išteisintajai R. K. ir jos gynėjai Dovilei Baniulei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-11-18 nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažinta kalta pagal BK 140 str. 1 d. ir nubausta laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant ją per šį laiką tęsti mokslą; taip pat iš R. B. priteista: R. K. – 535 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, į valstybės biudžetą – 317,41 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų; taip pat šiuo nuosprendžiu R. K. ir D. K. išteisinti iš kaltinimų pagal BK 155 str. 1 d., jiems nepadarius šios veikos, o R. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteista už tai, kad ji 2014 m. balandžio 23 d. apie 19.30 val. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme, kilusio konflikto metu dėl chemikalais purškiamų augalų, keturis kartus kumščiu smogė į veidą R. K., tuo padarydama kraujosruvą su muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvą kairio žando gleivinėje, viršutinio kairio penkto danties nuskėlimą ir dėl to R. K. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai.

R. K. išteisinta iš kaltinimų pagal BK 155 str. 1 d. tuo, kad ji:

- 2014-04-23 apie 19.40 val. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme apšaukė R. B. ir jos šeimą – motiną V. B. bei tėvą R. B.- „nieko verta šeimynėle“, „beviltiška šeima“, girdint ir matant draugui L. R. bei girdint kaimynams, žodžiais ir veiksmais ją įžeidė ir pažemino;

- 2014-04-23 apie 19.50 val. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme sudavė antausį R. B. motinai V. B., girdint ir matant draugui L. R. bei galimai girdint ir matant kaimynams, šiais veiksmais ją užgauliai pažemino ir įžeidė;

- 2014-04-23 apie 19.55 val. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme apšaukė ją „mažvaike“ girdint ir matant draugui L. R. bei girdint kaimynams, žodžiais ir veiksmais ją įžeidė ir pažemino.

Be to, R. K. ir D. K. išteisinti iš kaltinimų pagal BK 155 str. 1 d. tuo, kad jie 2014-04-23 apie 20.10 val. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme šaukė apie jos tėvą R. B., kad „tavo tėvas žemiau negu žema, kad jį po žemėmis pakasim ir dar jūsų kapą apšlapinsim“, D. K. demonstruojant vulgarius gestus, girdint ir matant jos draugui L. R. bei galimai girdint ir matant kaimynams, žodžiais ir veiksmais ją įžeidė ir pažemino.

Nukentėjusioji R. K. atsikirtimu į nuteistosios R. B. apeliacinį skundą prašo pastarąjį atmesti bei priteisti iš nuteistosios R. B. jos turėtas išlaidas atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymui. Mano, kad teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir visapusiškai juos įvertino, padarė pagrįstas išvadas apie bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teigia, kad R. B. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių negali būti pripažįstamos baudžiamojo kodekso ar baudžiamojo proceso kodekso normų netinkamu pritaikymu. Mano, kad teismas pagrįstai pripažino R. B. kalta pagal jai pareikštą kaltinimą, o nuosprendžio išvados dėl R. B. padarytos veikos ir jos kvalifikavimo pagal BK 140 str. 1 d. bei jos ir D. K. išteisinimo pagal BK 155 str. 1 d. nekelia abejonių. Nors nuteistoji visiškai neprisipažino dėl jai inkriminuojamos veikos padarymo, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina nuteistosios kaltę, o jų – nekaltumą. Nukentėjusiosios manymu, teismas nė vieniems įrodymams nesuteikė prioritetinės reikšmės. Nors skunde apeliantė teigia, kad R. K. parodymai duoti policijoje ir teisme nesutampa, tačiau šio teiginio niekuo nepagrindžia. Pažymi, kad liudytojai P. S. ir A. S. neturi jokio suinteresuotumo šioje byloje, jie tik patvirtino faktine aplinkybes, kurias betarpiškai matė. Nukentėjusioji teigia, kad R. B. liudytojai – jos artimas draugas L. R., V. B. draugė D. K., močiutė V. B. bei L. R. motina V. P., būdami artimais ryšiais susiję su R. B., yra suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, visi šie asmenys, išskyrus L. R., konflikte nedalyvavo, nieko nematė ir negirdėjo, tik aiškino apie po įvykio pasikeitusią R. B. būseną, tačiau įžeidimo aplinkybių nepatvirtino.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintieji ir jų gynėjai prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantė R. B. neigia padariusi BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, taip pat nesutinka su R. K. ir D. K. išteisinimu pagal BK 155 str. 1 d. Tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, o objektyviais bylos duomenimis, kurių pagrindu teisingai konstatuota R. B. kaltė dėl jai inkriminuotos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo bei R. K. ir D. K. pagrįstai išteisinti iš kaltinimų pagal BK 155 str. 1 d.

BK 140 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad R. B. konflikto metu keturis kartus kumščiu smogė į veidą R. K., taip nežymiai sutrikdydama jai sveikatą. Apeliantė neneigia kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jos ir R. K. buvus konfliktui, tačiau neigia sudavusi nukentėjusiajai smūgius bei tam tikrais argumentais iš esmės ginčija su tuo susijusius teismo konstatuotus faktus. Tačiau jos teiginiai yra paneigti.

Nukentėjusioji R. K. nuo pat pradžių nurodė, kad ją konflikto metu sužalojo būtent R. B., jos parodymai nekito ir buvo nuoseklūs viso proceso metu. R. K. padarytas sveikatos sutrikdymas patvirtintas byloje esančia specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad sužalojimai veide padaryti kietais bukais daiktais, mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu (9 b. l.). Nors ir netiesiogiai, bet nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytojas P. S., kuris parodė matęs R. B. šokinėjant bei mosuojant rankomis prieš R. K., po ko matė ją sužalotu veidu, taip pat liudytoja L. L. parodė mačiusi, kaip R. B. puolė R. K.. Iš kart po įvykio sužalotą R. K. matė ir A. S., jai ir jos vyrui P. S. nukentėjusioji R. B. nurodė kaip sužalojimus padariusį asmenį. Nukentėjusiosios sutuoktinis D. K. taip pat parodė, jog atėjęs prie besibarančių R. K. ir R. B. pamatė sužalotą žmoną. Taigi netikėti nuosekliais, kitais įrodymais patvirtintais nukentėjusiosios R. K. parodymais dėl sužalojimus padariusio asmens ir jų padarymo aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nuteistoji apeliaciniame teisme įvairiais savo naudai interpretuojamais teiginiais ginčija R. K., D. K., P. S. bei A. S. parodymų patikimumą, teigdama, kad šie yra melagingi arba nepatikimi dėl suinteresuotumo bylos baigtimi. Tačiau tokie nuteistosios teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, jie paneigti aukščiau nurodytų įrodymų visuma, be to, dėl jų apylinkės teismas argumentuotai pasisakė skundžiamame teismo nuosprendyje, su šiais argumentais teisėjų kolegija sutinka ir jų nebekartoja. Nors išteisintasis D. K., liudytojai P. S., A. S., L. L. tiesiogiai nematė pačių smūgių sudavimo, bet jų parodymus vertinant visų byloje surinktų objektyvių duomenų kontekste, jų įrodomoji reikšmė abejonių nekelia.

Pažymėtina, kad pati apeliantė parodė konflikto metu R. K. tik pastūmusi, o smūgius šiai sudavęs besimuistydamas D. K., kurį nukentėjusioji laikė. Tačiau tokie R. B. parodymai dėl sužalojimų R. K. padarymo aplinkybių apylinkės teismo pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Taip pat pagrįstai, išsamiai argumentuojant, kritiškai teismo įvertinti apeliantei artimų ir jai palankia bylos baigtimi suinteresuotų asmenų – draugo L. R., mamos V. B., taip pat įvykio nemačiusių tėvo R. B., močiutės V. B., L. R. mamos V. P., mamos V. B. draugės D. K. parodymai. Apeliantė skunde naujų aplinkybių, įgalinančių minėtų asmenų parodymus vertinti kitaip, nenurodė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti.

Taigi byloje esančių įrodymų visuma – nukentėjusiosios R. K., išteisintojo D. K., liudytojų P. S., A. S., L. L. parodymai, specialisto išvada – neginčijamai pagrindžia R. B. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo visoje apimtyje. Apeliantės elgesys konflikto su R. K. metu, pasireiškęs isterišku garsiu šaukimu ir fizinio smurto vartojimu, atsiradę padariniai – nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas, padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija ir pobūdis patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų apie nuteistosios kaltės formą (tyčią) teisingumą. Tokiu būdu skundžiamame nuosprendyje apeliantės R. B. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., todėl išteisinti ją iš pastarųjų bei nutraukti bylą nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistosios R. B. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jai bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jai bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į bausmės paskirtį bei bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistosios asmenybę, ir bendrųjų bei nepilnamečiams skirtų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Taip pat apylinkės teismas tinkamai išsprendė turtinės ir neturtinės žalos bei antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimus.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistoji nesutinka ir su nuosprendžio dalimi dėl R. K. bei D. K. išteisinimo pagal BK 155 str. 1 d. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. K. bei D. K. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas išdėstė R. K. bei D. K. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė R. B. kaltinančius parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi išteisintųjų bei liudytojų P. S., A. S., L. L. parodymais, taip pat teisingai L. R. bei V. B. parodymus vertino kritiškai. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai R. K. bei D. K. išteisino jiems nepadarius BK 155 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Apeliantė skunde naujų aplinkybių, paneigiančių teismo išvadas ir įgalinančių byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip, nenurodė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti, su jomis sutinka, todėl R. B. apeliacinį skundą šioje dalyje taip pat atmeta.

Pagal BK 155 straipsnį įžeidimas yra viešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu, tai yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t.y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete.

Byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai nustatytos ir apeliaciniu skundu nėra ginčijamos objektyvios aplinkybės, jog tarp R. B., jos tėvų – iš vienos pusės ir R. K. bei D. K. – iš kitos pusės yra įsisenėjęs konfliktas, tarp jų vyko nesutarimai. Tuo tarpu atkreiptinas dėmesys į tai, kad esant konfliktinėms situacijoms, nesutarimų šalys viena kitos elgesį vertina gana subjektyviai ir savo elgesio variantą dažniausiai renkasi vadovaujantis ne racionalia logika, bet ne visada adekvačiomis emocijomis.

Iš R. B. pateiktų kaltinimų R. K. bei D. K. matyti, kad jie kaltinti, jog R. K. visokiais užgauliais žodžiais, taip pat suduodama jos mamai V. B. antausį, taip pat R. K. ir D. K. įžeidžiančiai apšaukdami jos tėvą R. B., D. K. demonstruojant vulgarius gestus, girdint ir matant jos draugui L. R. bei girdint kaimynams, žodžiais ir veiksmais ją įžeidė ir pažemino. Savo kaltinimą R. B. grindė draugo L. R., jos mamos V. B., tėvo R. B., močiutės V. B., L. R. mamos V. P., mamos V. B. draugės D. K. parodymais. Tačiau apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių R. K. bei D. K. kaltę dėl BK 155 str. 1 d. numatyto įžeidimo. Teismas, išsamiai argumentuodamas, padarė pagrįstą išvadą, kad L. R. bei V. B. parodymai vertinami kritiškai, kaip šališkų, bylos baigtimi suinteresuotų asmenų, o likusių paties konflikto nemačiusių liudytojų (R. B., močiutės V. B., V. P., D. K.) parodymai R. B. kaltinimuose nurodytų aplinkybių nepatvirtina. Tuo tarpu išteisintieji R. K. ir D. K. neigia atlikę jiems inkriminuotus veiksmus kaltinimų apimtyje. Išteisintųjų bei R. B. kaimynystėje gyvenantys konfliktą dalinai girdėję liudytojai P. S., A. S., L. L. taip pat nepatvirtino apeliantės kaltinimuose nurodytų aplinkybių. Tokiu būdu R. B. parodymų dėl jos bei jos šeimos įžeidimo kaltinimo apimtyje nepatvirtina jokie kiti įrodymai ir patikrinti jų teismas neturi galimybių. Todėl vertinti nukentėjusiosios parodymus, kaip išteisintųjų kaltumą patvirtinančius įrodymus, nėra pakankamai pagrindo.

Taigi, nukentėjusiosios ir išteisintųjų parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi, vieni R. K. ir D. K. kaltinantys, kiti teisinantys, o esant prieštaravimams šioje situacijoje būtina pažymėti tai, kad pagal vieną iš nekaltumo prezumpcijos postulatų visos abejonės, kurių jokiais būdais pašalinti neįmanoma, turi būti vertintinos kaltinamojo naudai, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nenustačius akivaizdžių išteisintųjų kaltę dėl R. B. nurodytų veiksmų patvirtinančių įrodymų, teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė R. B. iškeltus kaltinimus. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas R. K. ir D. K. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai atmetė jiems R. B. pareikštą civilinį ieškinį.

Nukentėjusioji R. K. kartu su atsikirtimu į nuteistosios R. B. apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš nuteistosios R. B. jos turėtas 86,89 Eur (300 Lt) dydžio išlaidas atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymui. Šis prašymas pagrįstas rašytiniais dokumentais (148-149 b. l.), todėl, palikus galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį R. K. atžvilgiu ir apkaltinamąjį – nuteistosios R. B. atžvilgiu, yra tenkinamas.

Išteisintojo D. K. gynėjas advokatas A. A. teismo posėdyje taip pat pateikė prašymą priteisti iš nuteistosios R. B. valstybės naudai išlaidas D. K. suteiktos antrinės teisinės pagalbos paslaugoms apmokėti. Šis prašymas negali būti tenkinamas. Pagal BPK 322 str. 1 d. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju išteisintojo advokato prašomos išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš nuteistosios R. B. nepriteistinos.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-11-18 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių bei kitų teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš R. B. R. K. 86,89 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.