Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-13-361/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-01-11
Bylos Nr.: 1A-13-361/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-04362-2022-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
Nuteistasis: S. K.
Nukentėjusysis: G. B.
Kaltinamasis: S. K.
Advokatai: Diana Navickienė, Arnas Paliukėnas

Kategorijos

1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-361/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04362-2022-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; (S) 1.1.10.1; 1.2.25.4.2.4; 2.1.14; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Linai Gricienei,dalyvaujant prokurorei Jolantai Sarpalienei,nuteistajam S. K. ir jo gynėjui advokatui Arnui Paliukėnui,nukentėjusiosios G. B. atstovei advokatei Dianai Navickienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo 1 metams bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant S. K. visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, S. K. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 1 metus vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš kaltinamojo S. K. priteista nukentėjusiajai G. B. 1 968 Eur išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, t. y.: 2022 m. vasario 7 d., apie 8.56 val., Klaipėdos mieste, Debreceno gatvėje, ties pastatu Nr. 46, esant šviesiam paros metui, šlapiai asfalto dangai, S. K., vairuojamu automobiliu „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Debreceno gatve nuo Taikos pr. link Šilutės pl. ir kirsdamas kelio ženklais ir horizontalaus kelio ženklinimo linijomis pažymėtą nereguliuojamą iškilią pėsčiųjų perėją, kurioje greta „Zebro“ linijų horizontalaus kelio ženklinimo linijomis pažymėta dviračių pervaža (dvi lygiagrečios linijos, sudarytos iš kvadratų), ir keldamas grėsmę eismo saugumui, nedavė kelio leistinoje vietoje Debreceno g. važiuojamąją dalį su dviračiu kirtusiam M. B. ir jį partrenkė. M. B. iškart po įvykio pristatytas į gydymo įstaigą, 2022 m. vasario 17 d. mirė dėl eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų. Tokiais veiksmais S. K. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir KET) (akto redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. birželio 1 d.) 9 p. („Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai <...>“), 30 p. („Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį. Transporto priemonės vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti“), 127 p. („Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties <...>“) ir 128 p. („Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams“) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai

2. Nuteistasis S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Teigia, jog nėra kaltas dėl eismo įvykio kilimo. Jeigu KET pažeidžia keli eismo dalyviai, reikia išsiaiškinti, kurio iš eismo dalyvių padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis. Šiuo atveju ekspertizės akte konstatuota, kad dėl eismo įvykio kalti abu eismo įvykio dalyviai. Tačiau su tokia ekspertizės ir teismo išvada nesutinka. Teismas jo kaltę grindė ekspertizės akte padaryta išvada, kad techniniu požiūriu automobilio ,,Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas S. K., artėdamas prie paženklinto dviračių tako ir turėdamas objektyvią galimybę matyti automobiliui iš dešinės prie važiuojamosios dalies artėjantį ir į važiuojamąją dalį įvažiuosiantį dviratininką, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę ją sustabdyti neprivažiavęs susidūrimo vietos ir išvengti susidūrimo su dviratininku M. B.. Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje dviratininkui M. B. artėjant prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, sumažinus važiavimo greitį, įsitikinus, kad važiuoti saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams, praleidus važiuojamąja dalimi važiuojantį ir priartėjusį automobilį „Nissan Primera“, susidūrimas su automobiliu „Nissan Primera“ nebūtų įvykęs, susidūrimo būtų buvę išvengta. Su tokia išvada apeliantas sutinka iš dalies. Akivaizdu, kad dviratininkas, artėdamas prie gatvės, turėjo matyti ir numanyti, kad ryte tarp 8 ir 9 val. gatvė yra labai judri ir joje pilna automobilių, todėl privalėjo pasirinkti saugų greitį ir bent jau sulėtinti (jei nesustoti) prieš kirsdamas gatvę. Tačiau to nepadarė ir važiavo kaip dviratininkui labai dideliu net 18 km/h greičiu, todėl neturėjo galimybės sustabdyti ar susiorientuoti, atsižvelgiant dar ir į tai, kad buvo neblaivus, iš vakaro vartojęs alkoholio, tikėtina, jog buvo dar ir neišsimiegojęs. Tačiau nesutinka su išvada, kad jis turėjo objektyvią galimybę matyti automobiliui iš dešinės prie važiuojamosios dalies artėjantį ir į važiuojamąją dalį įvažiuosiantį dviratininką ir laiku sustabdyti automobilį. Ekspertas V. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad, dviratininkui esant 4,5 m arba 2 m nuo važiuojamosios dalies, vairuotojas galėjo jį laisvai pamatyti. Pasak eksperto, jeigu vairuotojas būtų pamatęs dviratininką 4,5 m iki kelio, jis būtų turėjęs techninę galimybę sustabdyti, neįvykstant susidūrimui. Tačiau tokią išvadą pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Ekspertas teismo posėdžio metu nurodė, kad laiko tarpas nuo dviratininko pamatymo matomumo zonoje iki susidūrimo nėra ilgas, ekspertas šio laiko neskaičiavo, kadangi šis klausimas nebuvo užduotas, tai yra sekundė su dalimis.

2.2. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis vien eksperto spėjimu. Ekspertizės akte nustatyta, kad dviratininko greitis buvo 18 km/h, t. y. 5 m/s. Taigi, vien tai paneigia eksperto teiginį, kad dviratininkui esant 4,5 m arba 2 m nuo važiuojamosios dalies jį galima pamatyti per sekundę su dalimis. Skaičiuojant tiksliai, važiuodamas 18 km/h greičiu dviratis 4,5 m atstumą nuvažiuotų per 0,9 sek., o 2 m – per 0,4 sek. Taigi, jis neturėjo jokios galimybės sureaguoti. Apie tai nebuvo sprendžiama ekspertizės metu. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38-397/2017 (2017 m. balandžio 12 d. priimtas nuosprendis) specialistas paaiškino, kad minimalus normatyvinis vairuotojo reakcijos laikas į eilinę situaciją kelyje ekspertinėje praktikoje yra 0,6 sek., o minimalus motorinės reakcijos laikas, kada vairuotojas nesąmoningai priima sprendimus, yra 0,4 sek., savo tyrimuose daugiausia naudoja 0,6 sek. laiką, kada vairuotojas žino, kad gali būti kažkokia situacija, kai jis neturės pirmumo teisės. Dar yra įprastinis 0,8 sek. laikas, kada vairuotojas važiuodamas ir reaguodamas į kelio aplinką adekvačiai visus savo sprendimus priima per 0,8 sek.. Taigi, atsižvelgdamas į tai, apeliantas daro išvadą, kad jis negalėjo pastebėti ir sustabdyti automobilio per tokį trumpą laiką. Be to, visuotinai pripažinta, kad kuo vyresnis asmuo, tuo lėtesnė yra jo reakcija. Eismo įvykio metu jam buvo beveik 72 metai, o tai, be abejo, objektyviai sąlygojo lėtesnę reakciją. Remiantis moksliniais tyrimais (ir ekspertas tą patvirtino) nustatyta, jog stabdžių pavaros suveikimo laikas yra nuo 0,2 sek. iki 0,3 sek., o automatinis lėtėjimo greitis prasideda po 0,3 sek. Taigi, sudėjus visus paminėtus laiko parametrus, yra akivaizdu, kad jis realiai neturėjo galimybės sustabdyti automobilio ir išvengti susidūrimo, o įvykį sąlygojo labai didelis dviratininko greitis ir sulėtėjusi jo reakcija dėl girtumo. Todėl apelianto veiksmai nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis avarijos pasekmėmis, o pagrindinė avarijos padarinių priežastis yra neatsargus dviratininko vairavimas – didelis greitis išgėrus žiemos sąlygomis.

2.3. Teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-195/2007, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015, 2K-368-511/2015 ir kt.). BK nenumato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės. Baudžiamosios teisės doktrinoje toks atvejis, kai asmuo sukelia baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius be kaltės, t. y. asmens psichinis santykis su daroma veika ir kilusiais padariniais neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos, apibūdinamas (suprantamas) kaip kazusas. Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padarinių kyla (kasacinės nutartys Nr. 2K-565/1999, 2K-809/2001, 2K-402/2013, 2K-512/2014, 2K-5-942/2015 ir kt.). Pagal KET reikalavimus, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Priežastinio ryšio nustatymas tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatoma eismo įvykį sukėlusio asmens kaltė. Kelių transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tada, kai kyla pavojus eismo saugumui. Todėl, vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus, būtina nustatyti momentą, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Spręsdamas kaltės klausimą, teismas turi įvertinti objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą: kitų eismo dalyvių veiksmus, oro sąlygas ir temperatūrą, kelio ypatumus, matomumą bei kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju jis, kaip vairuotojas, padarinių išvengti negalėjo, nes tiesioginė eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis buvo nukentėjusiojo didelis neatsargumas, nulėmęs tai, kad jis negalėjo jo laiku pastebėti ir sustabdyti automobilio. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, išsamiai neištyrė aplinkybių, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatą veiką.

Atsiliepimas

3. Nukentėjusiosios G. B. atstovė advokatė D. Navickienė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka. Prašo iš nuteistojo S. K. priteisti G. B. atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Šalies argumentai

3.1. Apeliantas teigia, jog negalėjo suspėti sustabdyti transporto priemonę, nes dviratininkas M. B. prieš susidūrimą važiavo itin dideliu, net 18 km/h, greičiu, ir atliko skaičiavimus, kiek dviratininkas, važiuodamas tokiu greičiu, nuvažiavo metrų per sekundę. Tokius apelianto teiginius vertina kaip grindžiamus sąmoningai tikrovės neatitinkančiais bylos duomenimis. Nurodo, kad ekspertizės akte nėra konstatuotas dviratininko greitis, o nurodoma, kad tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti dviratininko važiavimo greitį prieš įvykį. Ekspertinėje praktikoje pateikiamuose skaičiavimuose tokiems kaip M. B. amžiaus dviratininkams (gim. 1951 m.), važiuojantiems dviračiais be pavarų, priimama vidutinė greičio reikšmė yra 12,3 km/h, o greičio ribos – nuo 9,9 km/h iki 15 km/h. Apelianto skunde nurodomas 18 km/h važiavimo greitis yra ne dviratininko, o būtent automobilio susidūrus su dviratininku. Visi eksperto skaičiavimai apie automobiliui sustabdyti reikalingus atstumus buvo grindžiami išimtinai automobilio greičio skaičiavimais tiek susidūrimo metu (apie 23, 6 km/h), tiek ir įvykus susidūrimui (apie 18 km/h). Iš ekspertizės akto matyti, kad iki susidūrimo momento automobilio greitis nebuvo mažinamas, o pradėjo mažėti (nuo 23,6 km/h iki 18 km/h) tik susidūrus. Tai akivaizdžiai patvirtina: 1) tai, jog iki įvykusio susidūrimo automobilio vairuotojas dviratininko visiškai nematė ir jokių veiksmų nesiėmė (tai pripažįsta ir pats nuteistasis); 2) net ir įvykus susidūrimui transporto priemonė dar kurį tai laiką važiavo ir greitis, net ir įvykus susidūrimui, buvo sumažėjęs santykinai nedaug. Ekspertas teisme, pasisakydamas šiuo klausimu, pažymėjo, kad įvykio vieta yra niekuo neuždengta, visiškai atviras plotas, kuriame (automobilio vairuotojui) galima matyti, kas vyksta artėjant dviračiui pėsčiųjų taku prie gatvės. Pagal visus skaičiavimus, 6 m atkarpoje prieš susidūrimo vietą, atmetus dar tuos 1,8 m, kur buvo išvažiavęs (dviratininkas į gatvę), prieš pat dviratininkui pasirodant, vairuotojas turėjo galimybę jį pamatęs sustabdyti ir nesusidurti su juo. Ta vieta būtų arti šaligatvio. Taigi, net ir pastebėjęs dviratininką prieš 6 metrus iki jam įvažiuojant į gatvę, automobilio vairuotojas dar galėjo sustabdyti transporto priemonę ir išvengti susidūrimo. Kadangi to nebuvo padaryta, akivaizdu, kad vairuotojas dviratininko prieš jam įvažiuojant į gatvę apskritai nepastebėjo. Taip pat, prieš važiuodamas per perėją, nestebėjo, ar prie jos nėra pėsčiųjų ar dviratininkų, kuriuos privalėtų praleisti. Jei vairuotojas būtų pamatęs dviratininką 4,5 m atstumu iki kelio, jis (vis tiek) būtų turėjęs techninę galimybę sustabdyti automobilį ir susidūrimas nebūtų įvykęs. Šis 4,5 m nuo gatvės esantis atstumas patenka į apžvalgos lauką. Vertinant įvykusią situaciją techniniu požiūriu, tokiu atstumu matydamas artėjantį dviratininką, kuris nestoja, tęsia judėjimą, vairuotojas turi imtis veiksmų, mažinti greitį, sustoti ir praleisti dviratininką. Būtent šie neįvykdyti vairuotojo veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su įvykiu ir jo padariniais.

3.2. Apeliantas akcentuoja, kad dviratininkas matomumo zonoje buvo neilgai ir, nors ekspertas šio laiko neskaičiavo, kadangi šis klausimas nebuvo užduotas, tai yra sekundė su dalimis. Taigi, pirmiausia ekspertas, atsakydamas į šį klausimą, pažymėjo, kad šis klausimas nebuvo užduotas ir jis laiko neskaičiavo, tačiau, nepaisant to, nurodė tik galimą (numanomą) laiką. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad ekspertas nurodė, kad matomumo laukas – 4,5 metro nuo kelio. Taigi, net ir prieš tai nesustabdęs, nesulėtinęs greičio ir paskutinę sekundę, likus 4,5 m iki kelio, pastebėjęs ten dviratininką, automobilio vairuotojas vis tiek būtų spėjęs sustabdyti automobilį. Eksperto nurodomas laikas – sekundė su dalimis – laikytinas ne reakcijos laiku, per kurį automobilio vairuotojas, siekdamas išvengti susidūrimo, turėtų imtis kokių nors veiksmų, o laiko tarpu nuo dviratininko atsiradimo šitoje 4,5 metro nuo kelio (taip įvardinamoje matomumo) zonoje (automobilio vairuotojui nesiimant jokių veiksmų (ir važiuojant toliau tokiu pat greičiu)) iki įvykusio susidūrimo. Aktualioje situacijoje vairuotojas nesiėmė jokių veiksmų ir dviratininko iki pat susidūrimo ir visiško transporto priemonės sustabdymo apskritai nematė ir tai jis iš esmės pripažįsta. Todėl suprantama, jog siekdamas išvengti susidūrimo jis ir nesiėmė jokių veiksmų. Atsižvelgiant į tai, apelianto skunde pateikiami skaičiavimai laikyti tik visiškai nauja ir niekuo nepagrįsta gynybine versija. Apelianto skaičiavimai, ką būtų galima padaryti per likusį iki susidūrimo laiką (kai vairuotojas nesiėmė jokių nuo jo priklausiančių ir privalomų veiksmų), neatitinka realios įvykio situacijos ir atmestini kaip nepagrįsti.

3.3. Apeliantas, nesutikdamas su Ekspertizės akto išvadomis ir eksperto teisme pateiktais paaiškinimais, deklaratyviai nurodo, kad tiesioginė eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis yra nukentėjusiojo didelis neatsargumas, o jo kaltės šiame eismo įvykyje apskritai nesama. Tačiau ekspertizės akte konstatuota, kad automobilio vairuotojas, laiku nestabdydamas vairuojamo automobilio, susidūrė su dviratininku, o tai techniniu požiūriu buvo priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio kilimu. Pažymi, kad ekspertas akte šių apelianto skunde deklaruojamų aplinkybių, t. y. dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo, tiek ir dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp kokių nors nukentėjusiojo veiksmų bei kilusių padarinių, nenustatė ir nekonstatavo. Teismas nuosprendyje pripažino, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad automobilio vairuotojas, keldamas grėsmę eismo saugumui, nedavė kelio leistinoje vietoje Debreceno g. važiuojamąjį dalį su dviračiu kirtusiam M. B. ir jį partrenkė. Tai iš dalies patvirtina ir paties kaltinamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo bei teismo posėdžio metu. Nereguliuojamoje iškilioje pėsčiųjų perėjoje, kuria ir važiavo nukentėjusysis, nedraudžiama kirsti važiuojamąją dalį važiuojant dviračiu, tačiau dviračio vairuotojas, kertantis važiuojamąją dalį, turi sumažinti važiavimo greitį ir tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad važiuoti saugu. Ekspertas nurodė, kad dviračio vairuotojo greitis nebuvo nustatytas, todėl ir nėra galimybės spręsti, ar jis, kirsdamas važiuojamąją dalį, sumažino greitį. Todėl akivaizdu, kad dviračio vairuotojas, matydamas susidariusią automobilių spūstį ir santykinai nedideliu greičiu prie pėsčiųjų perėjos besiartinantį automobilį, neturėjo pagrindo manyti, kad šio automobilio vairuotojas, turėjęs jį matyti, ignoruos imperatyvius KET reikalavimus ir jo per perėją nepraleis.

3.4. Apelianto akcentuojamas vos 0,01 promilės ANK 428 straipsnio 7 dalyje numatytą ribą viršijantis dviratininko neblaivumas yra tik simbolinis, todėl teismas pagrįstai motyvavo, kad dviratininko neblaivumas nebuvo priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykio kilimu.

3.5. Teigia, jog neabejotina, kad proceso dalyvio iš karto (arba paėjus mažam laiko tarpui nuo įvykio) duoti parodymai dažniausiai labiausiai atitinka tikrovę ir mažiausiai yra iškraipyti. Nagrinėjamu atveju tą pačią dieną po įvykio S. K. apklausiamas pripažino, kad: privažiavęs prie pėsčiųjų ir dviratininkų perėjos buvo nusukęs žvilgsnį į kairėje kelio pusėje šaligatviu einančius žmones; sumažinęs greitį įvažiavo į perėją ir staiga pajuto smūgį į automobilio dešinės pusės dalį. Taigi šioje apklausoje S. K. prisipažino, jog prisiartinęs prie sankryžos į dešinę kelio pusę – iš kur per kelio galėjo eiti pėstieji ar važiuoti dviratininkai – apskritai nežiūrėjo ir neįsitikino, kad važiuoti per pėsčiųjų perėją yra saugu. Teismas nuosprendyje akcentuoja, jog kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog ant pėsčiųjų perėjos kalniuko užvažiavo laisva pavara, tuo metu savo automobilio nestabdė ir, tik pajutęs smūgį, iškart iki galo numynė stabdžio pedalą (t. 2, b. l. 163–165). Be to, teismas pažymėjo, kad S. K. ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu nurodė, jog dėmesį buvo sutelkęs į priekyje važiavusį automobilį ir priekinis dešinės pusės statramstis galėjo jam užstoti vaizdą dešinėje pusėje (t. 2. b. l. 169–170). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad jeigu S. K., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, būtų pasirinkęs tinkamą greitį, sulėtinęs greitį arba sustojęs prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, jis būtų laiku pastebėjęs dviratininką ir jį praleidęs ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad S. K. ikiteisminio tyrimo metu, susipažinęs su jam pateiktu Ekspertizės aktu, savo kaltę dėl kilusio eismo įvykio pripažino. Šias aplinkybes apklausos teisme metu patvirtino ir jo apklausą bei poziciją fiksavusi tyrėja A. S.. Iš išdėstytų aplinkybių yra akivaizdu, kad nuteistojo tiek gynybinė versija, tiek įvykio aplinkybių dėstymas, tiek ir pozicija dėl kaltės pradėjo kisti tik vėlesnėse proceso stadijose, nusprendus vengti atsakomybės dėl kilusių pasekmių.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliaciniu skundu kvestionuojama nuteistojo S. K. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo. Teigiama, jog ne jo, o nukentėjusiojo (dviratininko) M. B. veiksmai buvo tiesioginė eismo įvykio ir jo padarinių kilimo priežastis. Apelianto vertinimu, būdamas neblaivus ir itin greitai – 18 km/h greičiu važiavęs M. B. prieš kirsdamas kelią nesulėtino važiavimo greičio, nesusiorientavo, todėl jis neturėjo galimybės sustabdyti automobilio ir išvengti susidūrimo su dviratininku. Apelianto manymu, pagrindinė kilusių dėl eismo įvykio padarinių priežastis yra paties neblaivaus dviratininko neatsargus vairavimas dideliu greičiu žiemos sąlygomis.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir išvadas, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą – teismo posėdyje apklausiusi nuteistąjį S. K., pridėjusi ir ištyrusi gynybos pateiktą rašytinį dokumentą – pėsčiųjų ir dviračių tako dangų geodezinę nuotrauką, konstatuoja, kad anksčiau išdėstyti apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti, o jo pateikta eismo įvykio kilimo versija yra paneigta apylinkės teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir jų visuma. Apylinkės teismas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai atskleidė aktualaus eismo įvykio kilimo mechanizmą, jame dalyvavusių vairuotojo ir dviratininko veiksmų turinį ir teisėtai bei pagrįstai pripažino būtent S. K. kaltu, padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal šį BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir kito žmogaus žūtį) ir priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir ar toks pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, eismo įvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija.

8. Apeliantas, pateikdamas tokią eismo įvykio kilimo versiją, t. y. kad tai dviratininkas kirto kelią prieš tai nesumažinęs itin didelio – 18 km/h važiavimo greičio ir taip elgėsi dėl to, kad buvo neblaivus ir tai sulėtino jo reakciją, orientacijos laiką, todėl jis neturėjo galimybės sustabdyti automobilio ir išvengti susidūrimo su dviratininku, nutyli apylinkės teismo padarytas motyvuotas išvadas, jog nors dviratininkui M. B. nustatytas neblaivumo laipsnis nežymiai viršijo ANK 428 straipsnio 7 dalyje nustatytą ribą, t. y. tik 0,01 promile, tačiau teigti, jog šis neblaivumas buvo priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykio kilimu, negalima, o tai, kad dviratininkas pažeidė KET 59 punktą (Dviračio vairuotojas, artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, visais atvejais privalo sumažinti važiavimo greitį ir gali tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad važiuoti saugu), nors ir turėjo įtakos eismo įvykiui kilti, tačiau nebuvo esminė eismo įvykio kilimo priežastis.

9. Ištyręs visetą nustatytų teisiškai reikšmingų bylai teisingai išnagrinėti aplinkybių, apylinkės teismas pagrįstai motyvavo, jog, jeigu S. K., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, būtų pasirinkęs tinkamą greitį, sulėtinęs greitį arba sustojęs prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, jis būtų laiku pastebėjęs dviratininką ir jį praleidęs, eismo įvykis nebūtų kilęs. Dviratininkas M. B. leistinoje vietoje kirto važiuojamąją dalį su dviračiu, o vairuotojas turėjo objektyvią galimybę matyti automobiliui iš dešinės prie važiuojamosios dalies artėjantį ir į važiuojamąją dalį įvažiuosiantį dviratininką, laiku stabdymas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę ją sustabdyti neprivažiavęs susidūrimo vietos ir išvengti susidūrimo su dviratininku, todėl tvirtinti, kad dviratininko veiksmai (važiavimas dviračiu) galėjo būti esminė eismo įvykio kilimo priežastis, nėra pagrindo.

10. Tokį eismo įvykio mechanizmą apylinkės teismas objektyviai atskleidė, pagrįstai remdamasis šiais teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir jų visuma:

Žemesnės instancijos teismas

10.1. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvada Nr. M 73/2022(03). Joje, be kita ko, pateikta išvada, kad tyrimo metu konstatuoti M. B. išoriniai mechaniniai sužalojimai kairėje kojoje galėjo susidaryti kontaktuojant su pravažiuojančio automobilio išorės detalėmis. Pirminis kontaktas įvyko su kaire blauzda.

10.2. Specialisto išvada Nr. T-A 868 (01), kurioje nustatyta, kad M. B. kraujyje nustatyta mažiausia etilo alkoholio koncentracija – 0,42 promilės.

10.3. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu Nr. 11K-136(22), 11K-23(23). Ekspertizės akte pateikta motyvuota išvada, jog susidūrimo momentu automobilio greitis buvo apie 23,6 km/h, o susidūrimui įvykus dviratininkui važiuojant dešine tako puse – apie 18 km/h. Techniniu požiūriu automobilio vairuotojas, artėdamas prie paženklinto dviračių lako ir turėdamas objektyvią galimybę matyti automobiliui iš dešinės prie važiuojamosios dalies artėjantį ir į važiuojamąją dalį įvažiuosiantį dviratininką, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę ją sustabdyti neprivažiavęs susidūrimo vietos ir išvengti susidūrimo su dviratininku.

Žemesnės instancijos teismas

10.4. Kaltinamojo S. K. parodymais. Apylinkės teismo posėdyje jis parodė, kad važiuodamas prieš perėją išjungė pavaras, važiavo laisva pavara, pristabdė, kadangi priekyje važiavo automobilis, buvo srautas automobilių. Privažiavęs prie perėjos pristabdė, pasižiūrėjo, nebuvo jokių kliūčių, ant šaligatvio nebuvo nei pėsčiųjų, nei dviračių, nei paspirtukų. Tada norėjo atleisti koją nuo stabdžio pedalo, įvažiavo į perėją ir tuo momentu išgirdo smūgį. Kadangi koja tuo metu buvo ant stabdžio pedalo, iš karto sustabdė, pažiūrėjo į veidrodėlį, pamanęs, kad įvažiavo į jo automobilio galą, nes labai lėtai važiavo. Dviratininko nematė, o jeigu būtų pamatęs, būtų sustojęs. Priekyje buvo automobilis, kuris nuvažiavo nuo perėjos, todėl jis užvažiavo ant perėjos ir pajuto smūgį. Mano, kad dviratininkas atvažiavo nuo kalniuko, tikėjosi pravažiuoti. Ten yra kalniukas išvažiuojant į kelią; seniai vairuoja, autoįvykių neturėjo, baustas tik už greičio viršijimą. Kai pajuto smūgį, jis žiūrėjo į priekį. Dėl įvykio yra nekaltas, kaltas dėl to, kad važiavo tą dieną ir važiavo tuo maršrutu. Važinėja su dviračiu, žino, kad reikia praleisti kliūtį, žino, kad rekomenduojama nulipti nuo dviračio kertant važiuojamą dalį ir draudžiama dviračiu per perėją važiuoti.

10.5. Liudytojos A. S. parodymais. Apylinkės teismo posėdyje ji parodė, kad būdama tyrėja apklausė S. K. kaip įtariamąjį. S. K. detaliai nurodė, kad buvo susikoncentravęs į priekyje važiuojančią mašiną ir dėl to nepamatė dviratininko.

10.6. Liudytojos I. P. parodymais. Apylinkės teismo posėdyje ji parodė, kad išgirdo smūgio garsą, o tada atkreipė dėmesį ir pamatė krentantį dviratininką. Kalniukai ten yra, vienas yra iš vienos pusės, kitas iš kitos.

10.7. Liudytojo V. J. parodymais. Apylinkės teismo posėdyje jis parodė, kad labai intensyvaus judėjimo tuo metu nebuvo. Šioje gatvėje šalia yra mokykla, važiuoja dviratininkai, paspirtukininkai, eina vaikai. Kelio ženklai aiškūs, net kalniukai yra, yra ir perėja.

10.8. Liudytojo I. F. parodymais. Apylinkės teismo posėdyje jis parodė, jog važiavo nuo Šilutės pl. į Debreceno g. Matė dviratį, gulintį už perėjos, mašina stovėjo už perėjos, iš dešinės pusės viršuje langas buvo sudaužytas.

10.9. Nukentėjusiosios G. B. parodymais. Apylinkės teismo posėdyje ji parodė, kad žuvusysis M. B. yra jos vyras. Vyras sąmonės neatgavo, mirė praėjus 10 d. po įvykio. Ten yra dviračių takas, perėja, vyras visada važiuodavo per ten. Jai atrodo, kad dieną prieš įvykį vyras buvo išgėręs su draugais butelį, nes žaidė tinklinį. Vyras buvo sportiškas, aktyvus, sportavo, daug draugų turėjo, žiemą maudėsi, į pirtį važiuodavo, buvo sveikas, pas gydytojus nesilankydavo. Ten yra nuokalnė nuo bendrabučių pusės, reikia pristabdyti. Kai jie kartu važiuodavo, vyras nulipdavo nuo dviračio ir eidavo per perėją, o kaip buvo tą rytą, ji nežino.

10.10. Eksperto V. P. paaiškinimais. Apylinkės teismo posėdyje ekspertas patvirtino ekspertizės akto išvadas. Paaiškino, jog negali pasakyti, ar nuokalnė turėjo įtakos dviratininko greičio sumažėjimui ar padidėjimui, nes didelio reljefo pokyčio toje vietoje nemato. Eismą organizuoja ne tik kelio ženklas, bet ir kelio ženklinimas. Ten yra trijų rūšių kelio ženklinimas: pėsčiųjų perėja, dviračių takas ir stačiakampiai kvadratai, zona, kur yra pakilimas. Visi kelyje esantys objektai yra paženklinti, ir vairuotojas, važiuojantis keliu, turi sekti situaciją ir matyti visą informaciją ne tik kelio ženkluose, bet ir kelio ženklinimą. Fotonuotraukoje Nr. 4 matyti ir ženklas, ir kelio ženklinimo linijos. Yra niekuo neuždengtas, visiškai atviras plotas, galima matyti, kas vyksta jame artėjant dviračiui pėsčiųjų taku prie gatvės. Pagal visus skaičiavimus, 6 m atkarpoje prieš susidūrimo vietą, atmetus dar tuos 1,8 m, kur buvo išvažiavęs, prieš pat gatvę dviratininkui pasirodant, vairuotojas turėjo galimybę jį pamatęs sustabdyti ir nesusidurti su dviratininku. Dviratininkas iki susidūrimo matomumo zonoje buvo neilgai, šio laiko neskaičiavo, kadangi šis klausimas nebuvo užduotas, tai yra sekundė su dalimis. Automobilio vairuotojas turi sekti visą situaciją, kas vyksta jam važiuojant jo važiavimo kryptimi tiek, kiek susiję su jo ir kitų dalyvių dalyvavimu eisme.

10.11. 2022 m. vasario 7 d., 2023 m. sausio 17 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolais. Juose užfiksuota, kad įvykio vietoje yra galiojantys kelio ženklai „Pėsčiųjų perėja“, pėsčiųjų perėja paženklinta linijomis „Zebras“, prieš jas yra linijos, žyminčios „Dviračių pervažą“. Pėsčiųjų perėja ir dviračių pervaža yra ant važiuojamosios dalies kalniuko. Eismo įvykio vietos apžiūros metu matomumas didesnis nei 100 m.

10.12. Transporto priemonių apžiūros protokolais ir fotolentelėmis. Juose užfiksuota, kad po įvykio apgadinta automobilio „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinės dalies dešinioji pusė – išlaužtas ir pastumtas link variklio vidaus priekinio dešiniojo priešrūkinio žibinto korpusas, suskeldėjęs priekinio lango dešinės pusės stiklas. Dviračiui apgadintas galinis metalinis purvasaugis, nubrozdinta ir įplyšusi dviračio sėdynės dešinioji pusė. Metalinio juodo krepšio, esančio ant dviračio galinio rato, dešinės pusės priekinis kampas palenktas žemyn.

11. Šių teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leido apylinkės teismui padaryti pagrįstą išvadą, jog S. K. pažeidė KET 9, 30, 127 ir 128 punktų reikalavimus ir kad dėl šių jo padarytų KET pažeidimų atsirado byloje nustatyti padariniai – M. B. mirtis. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad tarp kaltinamojo veikos (padarytų KET pažeidimų) ir įvykusio eismo įvykio, kurio metu M. B. padaryti mirtį sukėlę sužalojimai, yra priežastinis ryšys.

12. Priežastinio ryšio buvimo faktą konstatuoja teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, neapsiribodamas vien techninės specialistų išvados duomenimis. Nuosprendyje ištirtų ir šioje nutartyje aptartų faktinių duomenų visiškai pakanka padaryti išvadą, jog S. K. pažeidė KET 9, 30, 127 ir 128 punktų reikalavimus, nes Debreceno gatvėje, kirsdamas kelio ženklais ir horizontalaus kelio ženklinimo linijomis pažymėtą nereguliuojamą iškilią pėsčiųjų perėją, kurioje greta „Zebro“ linijų horizontalaus kelio ženklinimo linijomis pažymėta dviračių pervaža (dvi lygiagrečios linijos, sudarytos iš kvadratų), ir keldamas grėsmę eismo saugumui, nedavė kelio leistinoje vietoje Debreceno g. važiuojamąją dalį su dviračiu kirtusiam M. B. ir jį partrenkė. Todėl tarp aptartų S. K. veiksmų ir kilusių eismo įvykio padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Būdamas atidus, o juolab, kaip pats S. K. teigė, turėdamas didelę vairavimo patirtį, jis galėjo išvengti susidūrimo su dviratininku. Tačiau, elgdamasis neatsargiai judrioje miesto gatvėje, sukoncentravęs dėmesį vien į priešais važiavusio automobilio judėjimą, nepamatė, kad kelio dešinėje pusėje link plačios, aiškiai paženklintos ir netgi iškilios perėjos važiuoja dviratininkas, ir sudarė jam kliūtį. Todėl kilę neigiami padariniai yra dėsningi – juos sukėlė vairuotojo S. K. neatsargus ir pavojingas vairavimas.

13. Akcentuodamas, jog eksperto nustatytas apie 18 km/h važiavimo greitis yra dviratininko, apeliantas yra neteisus. Pažymėtina, kad toks važiavimo greitis yra ne dviratininko, o būtent automobilio susidūrimo su dviratininku metu ir tai patvirtina Ekspertizės akte pateikta motyvuota išvada, jog aktualaus susidūrimo momentu automobilio greitis buvo apie 23,6 km/h, o susidūrimui įvykus dviratininkui važiuojant dešine tako puse – apie 18 km/h (t. 1, b. l. 161). Teigdamas, jog iš vairuotojo negalima reikalauti, kad jis visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį, apeliantas nepagrįstai neįvertina aplinkybės, jog šiuo konkrečiu atveju jam nebuvo jokių kliūčių iš toli matyti pėsčiųjų perėją, o privažiavus dar arčiau – ir link jos važiuojantį ir ketinantį ją kirsti dviračiu M. B.. Tuo leidžia įsitikinti minėtuose 2022 m. vasario 7 d., 2023 m. sausio 17 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, be kita ko, apie tai, jog eismo įvykio vietos apžiūros metu matomumas buvo didesnis nei 100 m atstumu, o pėsčiųjų perėja ir dviračių pervaža yra ant važiuojamosios dalies kalniuko.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi, papildomai apygardos teismo posėdyje apklausto nuteistojo S. K. parodymus, jog smūgį jis pajuto tik įvažiavęs į perėją, o prie perėjos nebuvo jokių kliūčių, net šaligatviu niekas nėjo, ir gynybos pateiktos pėsčiųjų ir dviračių tako dangų geodezinėje nuotraukoje užfiksuotus važiuojamosios kelio dalies, pėsčiųjų ir dviračių tako dalies aukščius (altitudes), įsitikino tuo, kad S. K. vairuodamas automobilį buvo neatsargus ir stebėjo ne visą kelią. KET 3.7 p. p. nustatyta, kad kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas. Taigi, nors, kaip teigia S. K., jis matė, kad šaligatviu niekas nėjo, tačiau vairuodamas visgi buvo neatidus ir neįvertino, jog artėja prie tokios pėsčiųjų perėjos, kuri ne tik paženklinta linijomis „Zebras“, bet dar ir linijomis, žyminčiomis, kad šią perėją kerta dviratininkai.

15. Įvykio vietoje esanti dviračių tako nuokalnė ar dviratininko lengvas neblaivumas, priešingai, nei mano apeliantas, nebuvo eismo įvykio kilimo pagrindinė priežastis. KET nenustato reikalavimo dviratininkui artėjant prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, sustoti. Žinoma, tai nešalina dviratininko pareigos privalomai sumažinti važiavimo greitį ir tęsti judėjimą tik įsitikinus, kad važiuoti yra saugu. Šiuo atveju nustatyti automobilio išorės apgadinimai, be kita ko, išlaužtas ir pastumtas link variklio vidaus priekinio dešiniojo priešrūkinio žibinto korpusas, suskeldėjęs priekinio lango dešinės pusės stiklas, taip pat fotonuotraukose ir Eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotos automobilio ir dviračio padėtys po eismo įvykio (t. 1, b. l. 45, 47–50, 54–55) bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 73/2022(03) nustatytas M. B. sužalojimo mechanizmas – pirminis kontaktas įvyko su kaire blauzda, patvirtina Ekspertizės akto išvadą, jog S. K. automobiliu partrenkė dviratininką M. B. (t. b. l. 160). Kartu šie ištirti teismo posėdyje faktiniai duomenys paneigia apelianto ir gynybos teiginius, kad byloje liko neįvertinta tai, kad įvykio vietoje neblaivus dviratininkas greitai važiavo nuokalne, todėl vairuotojas jo nepamatė. Nei esanti nuokalnė prieš perėją, nei S. K. automobilio dešinysis statramstis, natūraliai ribojantis matomumą vairuotojui, nebuvo šio eismo įvykio kilimo pagrindinė priežastis, priežastis buvo būtent tai, kad vairuotojas buvo neatidus, nestebėjo viso kelio ir partrenkė jau į perėją daugiau kaip pusantro metro įvažiavusį dviratininką. Nors ekspertas teismo posėdyje nurodė, kad dviračio vairuotojo greitis nebuvo nustatytas, todėl ir nėra galimybės spręsti, ar jis, kirsdamas važiuojamąją dalį, sumažino greitį, tačiau, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime, dviratininkas prieš kirsdamas perėją matė nedideliu greičiu (apie 23,6 km/h) prie jos besiartinantį S. K. automobilį, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad vairuotojas jo nepastebės ir per perėją nepraleis.

16. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo S. K. kaltė įrodyta išsamiai įvertinus faktines ginčijamos įvykio situacijos aplinkybes, liudytojų, nukentėjusiosios ir paties nuteistojo parodymus, Ekspertizės akto ir specialistų išvadas bei kitus faktinius bylos duomenis, o teismo išvados apie nuteistojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

Dėl bausmės

17. Paskirta nuteistajam bausmė individualizuota tinkamai, proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai ir nelaikytina per griežta. Tiek veikos pavojingumas, tiek neatsargi kaltės forma, nusikaltimo baigtumas, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimas, kaltininko S. K. teigiama asmenybė (neteistas, dirba, baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, nusikalto pirmą kartą) ir tai, jog turtinę ir neturtinę žalą atlygino draudimo bendrovė, įvertinta tinkamai. Nuteistajam S. K. skirta BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas, o skirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės dydis yra artimas minimaliam tokios bausmės dydžiui. Kartu apylinkės teismas tinkamai taikė BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas ir skirtos bausmės vykdymą nusprendė atidėti vieneriems metams, paskiriant S. K. BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatytas pareigas visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Galiausiai, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, apylinkės teismas S. K. pagrįstai skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vienerius metus vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Paskirta bausmė yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus. Nuosprendžio motyvai ir išvados dėl bausmės rūšies ir jos dydžio pagrįsti bylos duomenimis, išvados motyvuotos. Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatymų nustatyto pagrindo jį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

18. Apylinkės teismas teisingai nustatęs aplinkybę, jog nukentėjusiajai G. B. byloje atstovavo advokatė D. Navickienė ir byloje yra pateikti 1 968 Eur dydžio atstovavimo išlaidas pagrindžiantys įrodymai, atsižvelgdamas į teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, nusprendė, kad yra pagrindas šias atstovavimo išlaidas priteisti iš kaltinamojo S. K..

Dėl proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

19. Nukentėjusiosios G. B. atstovė advokatė D. Navickienė atsiliepimu prašo apygardos teismo iš nuteistojo S. K. priteisti atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apygardos teismui advokatės pateikti dokumentai – 2023 m. liepos 13 d. Pinigų priėmimo kvitas, 2023 m. liepos 13 d. PVM sąskaitos faktūros, patvirtina, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji advokatei sumokėjo 605 Eur (t. 3, b. l. 153, 154).

20. Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese atstovą, išlaidas apmoka iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš kaltinamojo civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismui nepateikta jokių duomenų dėl nuteistojo S. K. sunkios turtinės padėties, jis yra sveikas, dirbantis, vedęs vyriškis.

21. Teisėjų kolegija vertina, jog prašoma priteisti išlaidų suma, atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiosios atstovė advokatė parengė motyvuotą atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo 2023 m. gruodžio 1 d. teismo posėdyje (truko 1 val.), atitinka advokatės darbo sąnaudas, yra proporcinga jos atliktiems veiksmams, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus ir neviršija 2022 m. balandžio 29 d. Lietuvos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatyto maksimalaus dydžio atlygio už tokio procesinio dokumento parengimą bei atstovavimą teisme. Todėl nukentėjusiosios turėtos išlaidos už advokatės paslaugas priteistinos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo S. K. nukentėjusiajai G. B. 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, turėtų atstovės advokatės Dianos Navickienės pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Dalius JocysSavinijus KatauskasAurelija Sadauskaitė