- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-14
- Bylos Nr.
- 2S-1005-275/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Romualda Janovičienė, Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- D. V.
- Ieškovas
- T. P. V.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Danske Bank A
- Kategorijos
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Alfonsas Guobys Procesinio sprendimo kategorija 77.4.2.; 110.1.;
122.4.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. rugsėjo 14 d.,
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo T. P. V. ieškinį atsakovei D. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir kitų reikalavimų, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, Danske Bank A/S Lietuvos filialas, UAB „Danske lizingas“, Kredito unija Vilniaus Taupomoji kasa.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas T. P. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei D. V. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų. Ieškovas nurodė, kad jiems su atsakove gyvenant santuokoje gimė du sūnūs: A. V. ir J. V., kurie šiuo metu gyvena kartu su atsakove. Ieškovo teigimu, atsakovė, sužinojusi apie ieškovo ketinimus kreiptis į teismą dėl įrašo santuokos metrikų knygoje panaikinimo dėl jos kaltės, ėmėsi įvairių priemonių, kad užkirsti ieškovui galimybę bendrauti su vaikais. Ieškovas prašė teismą iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - teismo nutartimi iki galutinio sprendimo byloje priėmimo nustatyti laikiną jo bendravimo su vaikais tvarką. Šis ieškovo prašymas buvo patenkintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-12-09 nutartimi.
Patikslintu ieškiniu ieškovas T. P. V., be kitų, ieškinyje išdėstytų reikalavimų, prašė teismą nepilnamečių vaikų A. V. ir J. V. gyvenamąją vietą nustatyti su juo, priteisti iš atsakovės D. V. nepilnamečių vaikų išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki sūnų pilnametystės. Ieškovas taip pat pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo: laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, nustatyti nepilnamečių vaikų A. V. ir J. V. gyvenamąją vietą su juo - vaikų tėvu T. P. V. bei uždrausti atsakovei D. V. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos išvežti iš Lietuvos Respublikos nepilnamečius vaikus A. V. ir J. V. Ieškovas nurodė, kad paaiškėjo, jog atsakovė ketina išvykti nuolat gyventi į Vokietiją ir išsivežti kartu nepilnamečius vaikus. Šios aplinkybės paaiškėjo ieškovui gavus iš atsakovės 2010-02-17 raštą, kuriuo atsakovė praneša, kad nuo 2010-03-01 ji ketina pradėti dirbti Vokietijoje ir prašo duoti sutikimą nepilnamečių vaikų A. V. ir J. V. registracijai Vokietijos Respublikoje, kadangi registracija yra būtina pradedant lankyti vaikų ugdymo įstaigas bei sveikatos draudimui.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010-02-23 nutartimi ieškovo prašymą patenkino. Laikinai, iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos, nustatė nepilnamečių vaikų A. V., gim. 2000-12-23, ir J. V., gim. 2004-12-18, gyvenamąją vietą su tėvu T. P. V. Uždraudė atsakovei D. V. iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos išvežti iš Lietuvos Respublikos nepilnamečius vaikus A. V. ir J. V. Teismas atsižvelgęs į ieškovo pareikštą reikalavimą, kad nepilnamečių sūnų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, jog atsakovė artimiausiu metu ketina išvykti dirbti ir gyventi į Vokietiją kartu su šalių nepilnamečiais vaikais, taigi nepasibaigus ne tik skyrybų procesui (ir neišsprendus su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, tarp jų ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos bei dalyvavimo juos auklėjant) bet ir mokslo metams (šalių nepilnametis sūnus A. mokosi 3 klasėje), skubiai iš esmės pakeisti vaikų gyvenamąją, kultūrinę ir kalbinę aplinką, be to apriboti jų bendravimo su tėvu bei artimais giminaičiais galimybes, taip pat įvertinęs VTAS buities tyrimo akte nurodytas aplinkybes, jog tėvo namuose vaikams sudarytos puikios sąlygos ir vaikų santykiai su tėvu yra geri, vadovaudamasis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, teismas padarė išvadą, jog laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones - laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų A. V. ir J. V. gyvenamąją vietą su tėvu T. P. V. bei uždrausti atsakovei D. V. laikinai, iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos išvežti iš Lietuvos Respublikos nepilnamečius vaikus A. V. ir J. V. (CK 3.65 str. 2 d. 2 p., CPK 145 str. 1 d. 13 p.). Teismas nurodė, kad tiksli nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų bus nustatyta tik teismui iš esmės išnagrinėjus civilinę bylą ir priėmus sprendimą byloje.
III. Atskirojo skundo bei atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Atsakovė D. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010-02-23 nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Nurodo, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, nes, nustatydamas vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu, patenkino ne tik jo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet ir patikslintą ieškinį, kadangi ieškovas abiejuose procesiniuose dokumentuose remiasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tais pačiais argumentais grindžia savo reikalavimą. Todėl yra pakankamas pagrindas abejoti teismo nešališkumu. Atsakovės manymu, tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip draudimas išvykti su vaikais į užsienį gali būti taikoma tuo atveju, jeigu yra pakankamai pagrindo manyti, kad esant ginčui teisme dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, vienas iš sutuoktinių gali išvežti vaikus į užsienį tikslu juos paslėpti arba išvežti į šalį, iš kur vaikų atvykimas į Lietuvą būtų itin sudėtingas arba neįmanomas. Šiuo atveju atsakovė neketino to daryti ir tai atsispindi jos 2010-02-17 pranešime, kurį ieškovas pateikė prie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pranešime atsakovė ne tik pranešė apie savo ketinimą išvykti į Vokietiją dirbti, bet ir nurodė adresą, kur gyvens su vaikais. Šioje byloje teismas, spręsdamas dėl ieškovo pareiškimo, turėjo kreiptis į vaiko teisių apsaugos institucijas dėl išvados, siekiant išsiaiškinti, ar vaikams tikrai pakenks gyvenamosios aplinkos pasikeitimas, ar jie sugebės adaptuotis užsienio valstybėje, ar persikėlimas gyventi į kitą valstybę pakenks jų interesams, vystymuisi ir pan. Tik specialistai galėjo nustatyti, kad vaikai patirs mažesnį stresą, kai juos paims iš motinos globos, negu būtų patyrę išvykę su ja į užsienį. Akivaizdu, kad atsakymai į šiuos klausimus reikalauja išsamaus tyrimo bei specialių žinių, todėl teismas negalėjo tinkamai jų įvertinti remdamasis tik ieškovo niekuo nepagrįstais paaiškinimais. Dar daugiau, teismas, žinodamas, kad vaikai gyvena su motina, ne tik visiškai neanalizavo vaikų atskyrimo nuo motinos įtakos jų psichologinei būsenai ir nelaikė reikalingu tam pasitelkti specialistus, kurie tiesiogiai pabendrautų su vaikais, bet ir nevertino tokio elementaraus ir objektyvaus fakto, kad kalba eina apie mažamečius vaikus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra suformuota nuostata, kad mažamečiam vaikui labai reikalinga motinos globa, todėl motina, esant kitoms tėvų sąlygoms vienodoms, turi pirmenybės teisę vaiką auklėti (LAT 2005-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2005, 2000-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2000). Atsakovės manymu, teismas tiesiog ignoravo ir dar kelis svarbius momentus, reikšmingus sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovės manymu, teismas privalėjo atsižvelgti į jau byloje esančiame atsakovės atsiliepime į ieškinį pateiktus duomenimis ir dokumentus apie tai, kad ieškovas piktnaudžiauja alkoholiu, nes siekiant užtikrinti vaikų teises ir teisėtus interesus, vaikams turi būti sudarytos ne tik tinkamos buitinės sąlygos gyventi, ne tik tinkama emocinė atmosfera, bet ir užtikrintas jų saugumas. Vertindamas aplinkybes perduoti vaikus tėvo globai, teismas negalėjo neįvertinti to fakto, kad byloje yra įrodymai jog ieškovas savanoriškai vaikų išlaikyme nedalyvauja. Išlaikymas vaikams iš jo yra priteistas. Byloje yra duomenys apie tai, kad ieškovas turi išlaikymo įsiskolinimą. Lieka neaišku, kuo remiantis teismas nusprendė, kad nuo nutarties priėmimo dienos vaikai bus tinkamai materialiai aprūpinti.
Atsiliepimas
Ieškovas T. P. V. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto 1-ojo 2010-02-23 nutartį palikti nepakeistą, o atsakovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes, nustatydamas vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu, patenkino ne tik jo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, bet ir patikslintą ieškinį. Teismas ginčijama nutartimi vaikų gyvenamąją vietą nustatė laikinai - iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos bei taikė laikiną draudimą išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos. Tokia teismo nutartis atitinka laikinosioms apsaugos priemonėms keliamos tikslus, jos taikytos pagal paskirtį, todėl nėra jokio pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Teismas, tenkindamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įvertino, kad atsakovė, nepasibaigus skyrybų procesui bei mokslo metams, ketino skubiai iš esmės pakeisti vaikų gyvenamąją, kultūrinę ir kalbinę aplinką, taip pat apriboti vaikų bendravimo su tėvu bei artimais giminaičiais galimybes. Apie ketinimus pakeisti vaikų gyvenamąją vietą į užsienio valstybėje esančią gyvenamąją vietą atsakovė ieškovą informavo tik 2010-02-22 (susitikimo su ieškovu bei advokatais metu pateikdama 2010-02-17 pranešimą), t.y. likus iki numatomo išvykimo iš Lietuvos Respublikos tik šešioms dienoms. 2010-02-22 ieškovas nepilnamečių vaikų mokyklos mokytojų bei auklėtojų buvo informuotas ir apie tai, kad vaikai nuo 2010-03-01 nebelankys mokyklos bei darželio. Pagal CK 3.165 str. 3 d. visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau atsakovė nepilnamečiams vaikams sunkias pasekmes galėjusius sukelti sprendimus, buvo priėmusi viena, net nepasitarusi su ieškovu. Atsakovės ketinimai keisti vaikų gyvenamąją vietą buvo neapgalvoti, priimti skubotai, visiškai neįvertinus vaikų interesų bei poreikių. Atsakovė visiškai nepagrįstai nurodo, kad byloje yra įrodymai, jog ieškovas savanoriškai vaikų išlaikyme nedalyvauja. Priešingai nei teigia atsakovė, byloje yra pateikti įrodymai apie nuolat ieškovo teiktą vaikams išlaikymą (mokėjimai į atsakovės sąskaitą, už mokyklą, darželį, vaikų atostogas ir pan.). Pati atsakovė vaikų gyvenimo su ieškovu laikotarpiu visiškai neprisidėjo prie vaikų išlaikymo. Atsakovės nuorodos į ieškovo piktnaudžiavimą alkoholiu, smurtą ir pan. nepagrįstos jokiais įrodymais. Teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2010-02-02 nutartis byloje Nr. 2S-35-516/2010) pripažįstama, kad ir laikinųjų apsaugos priemonių - nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo (CK 3.65 str. 2 d. 2 p.) - taikymo atveju, teismas turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko norus ir kt. Tokio pobūdžio aplinkybes teismas įvertino priimdamas ginčijamą nutartį, todėl atsakovės samprotavimai apie ieškovo galimybes išvykti į užsienio valstybę su vaikais ir pan. atmestini kaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konsta tuoja:
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 str., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta, nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to, apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju teismas laikinai, iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos, nustatė nepilnamečių vaikų A. V. ir J. V. gyvenamąją vietą su tėvu T. P. V. bei uždraudė atsakovei D. V. iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos išvežti iš Lietuvos Respublikos nepilnamečius vaikus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos aplinkybes, jog atsakovei D. V. su vaikais išvykus į Vokietiją, kol nepasibaigė skyrybų procesas bei mokslo metai, t.y. skubiai iš esmės pakeitus vaikų gyvenamąją, kultūrinę ir kalbinę aplinką, taip pat apribojus vaikų bendravimo su tėvu bei artimais giminaičiais galimybes, būtų pažeisti nepilnamečių vaikų interesai. Kolegijos vertinimu, šios laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai ir teisėtai, kadangi esant byloje kilusiam ginčui dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, visos jos atitinka laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų, yra proporcingos ir ekonomiškos, kaip to reikalauja procesinis įstatymas.
Apeliantė nurodo, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas patenkino ne tik ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet ir patikslintą ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokie atskirojo skundo argumentai, tikrinant teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi teisinės reikšmės. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas tikrina ar yra pagrindas šias priemones pritaikyti iki teismo sprendimo priėmimo, teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, nes tai, ar yra pagrindas ieškinį patenkinti vadovaujantis ieškinyje dėstomomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sprendžia tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, išklausęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei įvertinęs kitus į bylą pateiktus įrodymus. Atsakovės nurodomos skundo aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ar persikėlimas gyventi į kitą valstybę pakenks vaikų interesams, vystymuisi, taip pat neanalizavo vaikų atskyrimo nuo motinos įtakos jų psichologinei būsenai, neatkreipė dėmesio, kad ieškovas piktnaudžiauja alkoholiu yra nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų plačiau nepasisako.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ieškovas T. P. V. negalėtų prižiūrėti ar blogai prižiūri savo vaikus, ar kaip kitaip pažeidžia vaikų teises bei interesus, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje pateiktus duomenis ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Keisti ar naikinti šios nutarties atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl atsakovės D. V. atskirojo skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismas turėjo 8,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Netenkinus atsakovės atskirojo skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovės į valstybės biudžetą (CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str. kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės D. V. (a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 8,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, kurios sumokamos į AB Swedbank esančią Surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.