- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-18
- Bylos Nr.
- 2A-2176-221/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-08147-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Atsakovas
- G. K.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos dujos”, atstovaujamos akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“
- Trečiasis asmuo
- S. K.
- Kategorijos
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-705-454/2013 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos dujos”, atstovaujamos akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ Kauno filialo, ieškinį atsakovui G. K., trečiajam asmeniui S. K. (S. K.), dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 3293,16 Lt skolą už suvartotas gamtines dujas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 99 Lt žyminį mokestį.
Nurodė, kad ieškovė su atsakovu 2008 m. spalio 6 d. sudarė gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 20144143, kurios pagrindu tiekė gamtines dujas patalpų adresu (duomenys neskelbtini), šildymui. Sutartimi ieškovė įsipareigojo užtikrinti patikimą dujų tiekimą ir tiekti dujas, atitinkančias kokybės reikalavimus, o atsakovas įsipareigojo laiku ir teisingai pagal skaitiklio rodmenis deklaruoti suvartotą dujų kiekį ir mokėti už suvartotas dujas. Atsakovas savo sutartines prievoles vykdė netinkamai – už tiekiamas dujas mokėjo nepilnai ir nereguliariai. Už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. pagal dujų apskaitos prietaiso rodmenis 25 133 m³ susidarė 3293,16 Lt skola. Dėl susidariusios skolos 2011 m. rugpjūčio 1 d. gamtinių dujų tiekimas buvo nutrauktas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 16 d. priėmė sprendimą (b. l. 69-71), kuriuo ieškovės ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo ieškovui 3293,16 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2012 m. birželio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 99 Lt žyminį mokestį.
Teismas nurodė, kad 2008 m. spalio 6 d. šalių sudaryta gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėta, atsakovas jos teisėtumo neginčijo, todėl sutartiniai įsipareigojimai šalims yra privalomi. Teismas sprendė, kad šalys sutartinius įsipareigojimus prisiėmė laisvai suderinta abiejų šalių valia, sutartis nėra pakeista ar panaikinta, sutarties sąlygos aiškiai nurodytos, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl sutartis yra galiojanti, turi šalims įstatymo galią ir privalo būti vykdoma tinkamai ir sąžiningai. Teismas pažymėjo, kad atsakovui buvo paskaičiuota skola už jo bute, adresu (duomenys neskelbtini), suvartotas gamtines dujas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. Nesant įrodymų, kad atsakovas yra sumokėjęs ieškovei įsiskolinimą ar kad įsiskolinimas yra paskaičiuotas neteisingai, teismas pripažino, kad ieškinys yra pagrįstas bei įrodytas, todėl ieškinį tenkintino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 74-76) prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai neįvertino ir neanalizavo visos eilės rašytinių įrodymų, kurie aiškiai patvirtina, kad ieškovo reikalavimas negalėjo būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas ir dėl to negalėjo būti tenkinamas. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad per dujų įvadą, kuriuo dujos tiekiamos butui adresu (duomenys neskelbtini), dujos taip pat tiekiamos ir kitam butui, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2008 m. spalio 6 d. šalių sudarytos gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu turi mokėti tik už dujas, tiektas jam nuosavybės teise priklausančiam butui, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė prašė priteisti įsiskolinimą už bendrą per įvadą patiektą dujų kiekį abiem butams. Teismas neįvertino aplinkybių, kad atsakovas už jo butui tiektas dujas su ieškove yra visiškai atsiskaitęs. Teismas taip pat neįvertino ir neatskyrė, kad 2008 m. spalio 6 d. sutarties pagrindu gamtinės dujos buvo tiekiamos patalpoms šildyti tiek adresu (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini), o kiekvienam butui atskirai buvo sudarytos dujų tiekimo viryklėms sutartys. Teismas nepagrįstai nurodė, kad dujų apskaitos prietaisas yra atsakovo buto viduje, nes dujų apskaitos prietaisas yra namo, o ne atsakovo buto viduje.
2. Sprendimu pažeistos materialinės teisė normos, t. y. CK 6.388 straipsnio 1 dalis, numatanti, jog abonentas apmoka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Ieškovės reikalavimas negalėjo būti tenkinamas, nes jis prieštarauja sudarytos sutarties nuostatoms, jo kaip vartotojo, interesams. Atsakovas negali būti įpareigotas sumokėti už kito asmens suvartotą dujų kiekį. Atsakovu šioje byloje turėjo būti traukiamas buto (duomenys neskelbtini), savininkas, kurio naudai ir buvo patiektas ginčo dujų kiekis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė (b. l. 85-89) prašo teismo apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovės nuomone, teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino ieškinį. Vartotojui G. K. skola už suvartotas gamtines dujas apskaičiuota pagal dujų apskaitos prietaiso rodmenis, kurių atsakovas neginčijo. Pagal šalių sudarytą sutartį gamtinės dujos buvo tiekiamos į bendro naudojimo katilinę adresu (duomenys neskelbtini). Minėtame name yra 5 butai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad prašoma priteisti skola priklauso ne jam, o vienam iš namo savininkų – trečiajam asmeniui S. K. (S. K.). AB „Lietuvos dujos“ yra tik gamtinių dujų tiekėjas, kuris neturi pareigos ir galimybių patikrinti, kokių patalpų šildymui ar kokiam kitam tikslui naudojamos gamtinės dujos. Net ir nustačius, kad minėtu skaitikliu buvo apskaitomos gamtinės dujos, naudojamos ir kitų butų šildymui, sutarties 9 punktas numato, kad jei skaitiklis įrengtas valdoje ar prie valdos ribų, kurioje gyvena kelios šeimos, už suvartotas dujas atsiskaito vartotojas, sudaręs sutartį su tiekėju. Tarpusavio atsiskaitymo tvarką nustato patys gyventojai. Šiuo atveju jokios reikšmės neturi ir ta aplinkybė, kur įrengtas dujų apskaitos prietaisas – buto ar namo viduje, ar prie pastato. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškiniu reikalaujamas apmokėti dujų kiekis buvo patiektas kitam vartotojui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė skolą iš atsakovo, vadovaudamasis dujų apskaitos prietaiso rodmenų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu sudariusi gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo tiekti dujas (duomenys neskelbtini) šildymui, o atsakovas – laiku ir teisingai pagal skaitiklio rodmenis deklaruoti suvartotą dujų kiekį bei mokėti už suvartotas dujas (b. l. 9-10). Byloje kilo ginčas dėl mokėjimo už suvartotas dujas.
Dėl procesinės teisės normų pažeidimo (įrodymų vertinimo)
Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, kuriuo ieškinys patenkintas, teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir neanalizavo visos eilės rašytinių įrodymų, kurie aiškiai patvirtina, kad ieškovės reikalavimas negalėjo būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas ir dėl to negalėjo būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu nesutinka.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas egzistuoja, nei neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.). Tai, kad konkrečiai dėl kiekvieno pateikto įrodymo nepasisakė, neturi įtakos teismo sprendimo pagrįstumui. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė AB „Lietuvos dujos“ ieškinį dėl 3293,16 Lt skolos už suvartotas gamtines dujas atsakovui G. K. įrodinėjo šalių 2008 m. spalio 6 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimtais įsipareigojimais (b. l. 9-10), skolos apskaičiavimo lentele (b. l. 14), 2011 m. rugpjūčio 1 d. gamtinių dujų vartojimo patikrinimo aktu (b. l. 15), kuriame užfiksuotas dujų apskaitos prietaiso rodmuo 25 133 m³. Kauno apylinkės teismas, tenkindamas ieškinį, rėmėsi šiais įrodymais, juos analizavo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo motyvams ir jų nekartoja.
Pažymėtina, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas teigia, jog gamtinės dujos pagal minėtą sutartį buvo tiekiamos dviem butams – (duomenys neskelbtini), kad prietaisas yra ne buto, bet namo viduje, atsakovas savo dalį sumokėjo, likusią dalį turi mokėti antrojo buto savininkas S. K., tačiau teismas, anot apelianto, to tinkamai neidentifikavo. Tačiau apeliantas, ginčydamas ieškinio pagrįstumą, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad prašoma priteisti skola priklauso ne atsakovui, sudariusiam sutartį dėl gamtinių dujų tiekimo, o antrojo buto savininkui trečiajam asmeniui S. K.. Pagal sutartį ieškovė (tiekėjas) įsipareigojo patiekti atsakovui (vartotojui) per prijungtą dujų tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies gamtines dujas, o atsakovas (vartotojas) įsipareigojo už patiektas dujas sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jų vartojimo režimo, užtikrinti dujotiekių ir skaitiklių, esančių vartotojo valdoje arba prie jo valdos ribų, eksploatavimo saugumą, naudojamų prietaisų bei įrenginių tvarkingumą ir pan. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į šalių sudarytos sutarties 9 punktą, kuriuo šalys sutarė, jog tuo atveju, jei skaitiklis įrengtas valdoje ar prie valdos ribų, kurioje gyvena kelios šeimos, už suvartotas dujas atsiskaito vartotojas, sudaręs sutartį su tiekėju. Tarpusavio atsiskaitymo tvarką nustato patys gyventojai. Kaip minėta, dujų tiekimo sutartį su tiekėju, t. y. ieškove, sudaręs būtent atsakovas. Atsižvelgiant į šalių sutartimi, konkrečiai 9 punktu, sulygtas sąlygas, sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išsakyta nuomone, jog aplinkybė, kur yra įrengtas dujų apskaitos skaitiklis, nėra reikšminga. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šalių gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta teisėtai, atsakovas jos neginčija, todėl sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir privalo būti vykdoma tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), todėl apelianto pareiga atsiskaityti už patiektas dujas. Būtent tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 329 straipsnio 1 dalis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Konkrečiu atveju, tai, kad neaptartas kiekvienas įrodymas, ką apeliantas įvardija kaip procesinės teisės normų pažeidimą, negali būti pagrindu šiam sprendimui panaikinti.
Dėl materialinės teisės normų pažeidimo
Apelianto teigimu, ieškinio reikalavimas prieštarauja sutarties nuostatoms, o taip pat Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nuostatoms, reglamentuojančioms pirkimo-pardavimo sutartį, konkrečiai CK 6.388 straipsnio 1 daliai, kuri numato, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Anot apelianto, jis turi ir gali būti įpareigotas sumokėti tik už faktiškai jo suvartotą gamtinių dujų kiekį, tačiau negali būti įpareigotas sumokėti už kito asmens suvartotą dujų kiekį.
Tačiau byloje nustatyta, kad skola atsakovui buvo apskaičiuota vadovaujantis dujų apskaitos prietaiso rodmenimis, o tai reiškia, kad sprendimas atsakovo nurodytam teisiniam reglamentavimui neprieštarauja. Kaip minėta, tokį atsiskaitymą šalys numatę sutarties 6 ir 9 punktais.
Nors apeliantas nurodo, kad reikalavimas pagal sutartį apmokėti už suvartotas gamtines dujas šiuo atveju pažeidžia jo kaip vartotojo interesus, tokiu būdu pažeidžiant CK 6.383 straipsnio 4 dalies, 6.188 straipsnio nuostatas, tačiau ginčo dėl to, kad tai vartojimo sutartis tarp šalių nėra, tačiau, kaip minėta anksčiau, sutarties ar jos sąlygų atsakovas neginčijo, todėl privalo sutartį vykdyti.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.