Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės,

dalyvaujant ieškovei V. M., ieškovės atstovėms advokatėms Dainorai Saulienei, Rūtai Danutei Paltarokaitei, atsakovei J. T., atsakovės atstovams advokatams Remigijui Rinkevičiui, Albertui Bandžiui, Kazimierui Baranauskui, trečiojo asmens AB „DnB NORD bankas“ atstovei advokatei Kristinai Balevičienei, vertėjai Agatai Minkel,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-70-578/2009 pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei J. T. dėl nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (trečiasis asmuo AB DnB NORD bankas) ir atsakovės J. T. priešieškinį ieškovei V. M. dėl nuosavybės teisių gynimo bei iškeldinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas, įvertinęs, kad 2005 m. balandžio 15 d. Vilniaus m. 15-ojo biuro notarė G. Š. išdavė liudijimą, jog atsakovė įvykdė visas prievoles ir visiškai atsiskaitė su ieškove ir I. M., t. y. sumokėjo jiems likusius 180 000 Lt, konstatavo, kad ginčo turtas teisėtai nuosavybės teise priklauso atsakovei (CK 4.47 str. 1 d. 1 p.). Teismas pažymėjo, kad 2003 m. gruodžio 24 d. sutarties 4.5 punktu ieškovė ir I. M. įsipareigojo iki 2004 m. gruodžio 31 d. išsikelti bei sumokėti mokesčius už turto eksploatavimo paslaugas, perduoti atsakovei raktus, atsiskaitymo knygelę, paslaugų teikėjų sutartis. Teismas sprendė, kad ieškovė, nevykdydama šio įsipareigojimo, pažeidžia atsakovės nuosavybės teises, todėl priešieškinį iš dalies patenkino, nurodydamas, kad ieškovė iškeldintina iš atsakovei nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (CK 4.95 str.). Teismas, pažymėjęs, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė yra registruota ginčo gyvenamajame name ir kad ginčo turtas yra rakinamas, priešieškinio dalį dėl ieškovės įpareigojimo išsiregistruoti bei perduoti raktus atmetė kaip neįrodytą (CPK 178 str.).

Ieškovė su sutuoktiniu nesuprato pasirašomų dokumentų esmės, nesuprato, kokiu tikslu buvo nuvykę pas notarą. Atsakovė, žinodama, kad ieškovė su sutuoktiniu supranta tik lenkų kalbą, naudingomis sau sąlygomis apgaulės būdu sudarė ginčo sandorį. Ieškovė buvo įtikinta, kad nekilnojamasis turtas yra įkeičiamas už gaunamą 20 000 Lt paskolą, apie turto pardavimą nebuvo kalbos. Ieškovė su sutuoktiniu kito gyvenamojo ploto neturėjo, todėl niekada nebūtų sutikę parduoti jiems priklausančio gyvenamojo namo, nes neturėjo, kur išsikraustyti. Sutartis buvo sudaryta, tačiau nebuvo tinkamai išaiškinta, nebuvo perskaityta lenkų kalba, nebuvo pakviestas vertėjas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė turėjo suprasti sandorio tekstą, sandorio sudarymo pasekmes. Ieškovės ir jos sutuoktinio išsilavinimas yra viena klasė pradinėje mokykloje. Būdami neraštingi, jie neturi jokio supratimo apie teisinę terminologiją ir be specialaus išaiškinimo negalėjo suprasti sudaromo sandorio esmės. Teismas neteisingai nurodė, kad, sudarant sandorį, dalyvavo ieškovės sūnus L. M.. Jis tik atvežė pas notarą ir išvyko, sandorio pasirašymo metu nedalyvavo. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės teismui pateikta gydytojos Z. D. privačios klinikos pažyma, kad ieškovė moka rusų kalbą. Tokią pažymą teismas turėjo įvertinti kaip teisiškai nereikšmingą, sprendžiant ir ligos klausimus. Teismas neįvertino, kad atsakovė superka nekilnojamąjį turtą, siekdama pasipelnyti, o ne asmeninėms reikmėms. Be to, po sandorio sudarymo J. T. paėmė iš banko 134 094 eurų paskolą, nors turto įkeitimo sutartyje yra nurodyta, kad maksimali panaudota kredito sutartis negali viršyti 50 proc. įkeičiamo bankui turto vertės. Įgijusi turtą apgaulės būdu, pasinaudodama ieškovės ir jos sutuoktinio senatve, nesupratimu savo veiksmų reikšmės, J. T. elgesys ieškovės atžvilgiu pasikeitė. Sužinojusi, kad byla perduota teismui, 2005 m. rugsėjo 9 d. iškvietė Trakų elektros tinklų darbuotojus, kurie ginčo pastatuose išjungė elektrą. Teismas nesiaiškino aplinkybės, kad ieškovė nebuvo užsakiusi pažymų nekilnojamojo turto pardavimui. Be to, ieškovė nėra gavusi 2005 m. balandžio 15 d. liudijimo, išduoto notarės G. Š., kuriame parašyta, kad šalys neturi viena kitai jokių pretenzijų ir ateityje neturės.Sudarant sandorį buvo pažeisti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, kuriame buvo nustatyta, kad pirmumo teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemę turi valstybė arba kaimyninio žemės sklypo savininkas, jeigu jis verčiasi žemės ūkio veikla, taip pat Žemės įstatymo 18 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad, parduodant privatinės nuosavybės teise turimą žemę nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, pirmumą jai pirkti tomis pačiomis sąlygomis turi valstybė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tik ieškovė V. M.. Todėl byla nagrinėjama ieškovės apeliacinio skundo ribose.

Savo reikalavimą dėl ginčijamos pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovė grindžia tuo, kad sudarant sutartį nei ji, nei jos vyras nesuprato savo veiksmų (CK 1.89 str.). Tačiau sutikti su tokiu ieškovės teigimu pagrindo nėra.

Pagal CK 1.89 str. 1 d. sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu fizinis asmuo, nors ir būdamas veiksmus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Tačiau pagal byloje esančius medicinos įstaigų dokumentus teigti, kad ieškovė ir jos sutuoktinis sandorio sudarymo metu dėl savo psichinės ar fizinės būklės negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, pagrindo nėra (T. 1, b. l. 21, 22, T. 2, b. l. 22). To neteigiama ir apeliaciniame skunde. Vien tai, kad sandorio sudarymo metu ieškovei buvo 79 metai, o I. M. 76 metai savaime teigti, kad jie negalėjo suprasti savo veiksmų neleidžia. Negalėjimą suprasti sandorio turinio apeliantė grindžia aplinkybe, kad jis buvo sudarytas jai bei jos vyrui nežinoma lietuvių kalba ir nebuvo išverstas į lenkų kalbą, o atsakovė juos apgavo, nes tikino, kad jie sudaro turto įkeitimo sandorį, užtikrinantį atsakovės suteiktos paskolos grąžinimą. Tačiau sutikti su tokia apeliantės teisine pozicija dėl nagrinėjamo ginčo negalima. Visų pirma, kaip matyti iš ginčijamos sutarties bei vėlesnių susitarimų, sudarant šiuos dokumentus, jų turinys buvo išverstas į rusų kalbą. Šią aplinkybę patvirtina ir ginčo sandorius tvirtinusios notarės G. Š. bei atsakovės paaiškinimai (T. 1, b. l. 6-12, 109-113, 178, 179). Be to, savo 2004 m. gruodžio 17 d. pareiškime notarei, taip pat skunde dėl notarės veiksmų, adresuotame Teisingumo ministerijai V. ir I. M. apie tai, kad jiems nėra žinoma rusų kalba, į kurią buvo išversti ginčo sandoriai, nenurodoma (T. 1, b. l. 13, 120-123). Priešingai, minėtose pareiškimuose apeliantė kaip tik priekaištauja notarei, kad sandoriai nebuvo išversti į rusų kalbą, dėl ko, kaip galima suprasti iš pareiškimų turinio, apeliantė ir jos vyras negalėjo jų suprasti. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti apeliantės teigimu, kad jai yra žinoma tik lenkų kalba. Pastebėtina, kad net ir ieškinyje apie tai, kad V. ir I. M. nežino rusų kalbos, neteigiama, o toks argumentas atsirado tik ieškovės dublike, praėjus daugiau negu trims metams po ginčijamos sutarties sudarymo (T. 1, b. l. 2-5, 153, 154). Išdėstytos aplinkybės neįrodo, kad ginčijami sandoriai nebuvo išversti į rusų kalbą, ir kad apeliantė V. M. šios kalbos nežinojo (CPK 178 str.).

Be to, sprendžiant dėl ieškinio, o kartu ir apeliacinio skundo pagrįstumo, daug didesnę įrodomąją reikšmę turi apeliantės bei jos sutuoktinio elgesys, kuris, tiek iki, tiek ir po ginčijamo sandorio sudarymo, teisėjų kolegijos nuomone, neabejotinai patvirtina, kad V. ir I. M. turėjo tikslą sudaryti būtent pirkimo - pardavimo sutartį, ginčo sandoris atitiko jų valią, o jį sudarant V. ir I. M. suprato savo veiksmų reikšmę bei teisines pasekmes. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ieškovės kreipimasis į VĮ ,,Registro centro“ Vilniaus filialo Trakų skyrių su prašymu išduoti pažymas jai priklausančio nekilnojamojo turto pardavimui (T. 1, b. l. 116-117). Pastebėtina, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantė neteigė, kad prašymai yra pasirašyti ne jos. Taip pat ieškovės prašymas tai pačiai įstaigai neleisti atsakovei įteisinti pagal pirkimo - pardavimo sutartį iš ieškovės įgyto nekilnojamojo turto iki galutinio atsiskaitymo (T. 1, b. l. 118) bei V. ir I. M. 2004 m. gruodžio 17 d. pareiškimas notarei G. Š., kuriame prašoma užtikrinti atsakovės dalyvavimą sudarant susitarimą dėl tarp šalių sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties klaidos ištaisymo (T. 1, b. l. 13).

Svarbu yra ir tai, kad, kaip teigia pati apeliantė, apie tai, kad ji su vyru buvo apgauti ir vietoj įkeitimo sutarties buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, jai tapo žinoma 2004 m. spalio mėn. (T. 1, b. l. 3). Todėl jau paminėtas V. ir I. M. pareiškimas dėl pirkimo - pardavimo sutartyje buvusios klaidos (dėl atsiskaitymo termino) ištaisymo surašytas 2004 m. gruodžio 17 d., t. y. jau po sužinojimo apie, apeliantės nuomone, įvykdytą apgaulę bei tuo labiau 2004 m. gruodžio 23 d. susitarimas dėl ginčo sutarties 3.2 ir 4.5 punktų pakeitimo (T. 1, b. l. 11) visiškai paneigia apeliantės teisine poziciją dėl nagrinėjimo ginčo bei dėl ginčo sandorio sudarymo aplinkybių ir jo šalių tikslų. Tai, kad V. ir I. M. sudarė su atsakove pirkimo - pardavimo sutartį, patvirtina ir kiti jų veiksmai, atlikti po 2004 m. spalio mėnesio, kai, pasak apeliantės, jai jau buvo žinoma apie apgaulę. 2005 m. rugsėjo 1 d. V. ir I. M. savo skunde dėl notarės veiksmų nieko neminėjo apie tai, kad realiai tarp šalių turėjo būti sudaryta turto įkeitimo sutartis, aiškiai nurodė, kad 2003 m. gruodžio 24 d. jie sudarė nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, save įvardijo pardavėjais, o notarės veiksmus skundė dėl, jų nuomone, pastarosios tikslo padėti atsakovei įgyti jų turtą neatsiskaičius su pardavėjais (T. 1, b. l. 120-123). Toks skundo turinys visiškai paneigia pareikšto ieškinio pagrįstumą (CK 1.89 str. 1 d., 1.91 str. 1 d.).

Be to, 2005 m. vasario 22 d. ieškovė paragino atsakovę visiškai atsiskaityti už įsigytą pagal pirkimo - pardavimo sutartį nekilnojamąjį turtą, pervedant pinigus į apeliantės sąskaitą banke. Atsakovė šį raginimą įvykdė. Šiais veiksmais ieškovė ginčijamą sandorį patvirtino (CK 1.79 str. 2 d. 2 p.). Atitinkamai pagal CK 1.79 straipsnio 1 d. šalis, patvirtinusi sandorį, netenka teisės jį ginčyti.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartimi ieškovei V. M. atidėtas 3427 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki teismo sprendimo (nutarties) apeliacinės instancijos teisme priėmimo (T. 2, b. l. 103, 104), todėl ši žyminio mokesčio dalis priteistina iš ieškovės valstybei (CPK 96 str. 2 d.). Iš byloje esančio pinigų priėmimo kvito Nr. 495940 (T. 2, b. l. 128) taip pat aišku, kad atsakovė J. T. patyrė 2000 Lt išlaidų, susijusių su advokato R. R. pagalba apeliacinės instancijos teisme, tačiau įvertinus tai, advokatas R. R. atstovavo atsakovę ir pirmosios instancijos teisme (atsakovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistos Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu) bei atsižvelgiant LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, ši suma mažintina iki 1000 Lt (trijų šimtų litų) ir ji priteistina iš ieškovės atsakovės naudai (CPK 98 str.). Be to, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei (T. 2, b. l. 124).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3427 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus dvidešimt septynis litus) nesumokėto žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovės V. M. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) atsakovei J. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš ieškovės V. M. 5,40 Lt (penkis litus 40 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti valstybei.