Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. N. ir G. N. pareiškimą suinteresuotiems asmenims notarei Vilijai Kralikienei, L. A., valstybei, atstovaujamai VĮ Turto banko, D. K., S. N.–K., V. V. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoto asmens S. N.–K. savarankišką reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoto asmens D. K. savarankišką reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. N. prašė pareiškimą tenkinti, tačiau nurodė, kad po močiutės mirties gyvenamasis namas atiteko jo tėvui A. N., o po mirties turi atitekti jo trims vaikams. Paaiškino, kad jo tėvas, t. y. A. N., prižiūrėjo rūpinosi gyvenamuoju namu, mokėjo mokesčius, suinteresuotas asmuo D. K. gyveno kartu, tačiau gyveno „pas tėvus“. Po močiutės mirties, pirmuoju gyvenamojo namo aukštu rūpinosi ir prižiūrėjo jo tėvai A. N. ir jo sutuoktinė S. N..

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo D. K. palaikė savo reikalavimus. Nurodė, kad ji viena po senelės P. N. mirties priėmė jos palikimą, mokėjo mokesčius, prižiūrėjo turtą.

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo S. N.–K. palaikė savo reikalavimus. Nurodė, kad jos A. N. ir S. N. buvo jos uošviai. Po P. N. jie turtu naudojosi ir prižiūrėjo, atitinkamai tokiu būdu A. N. priėmė palikimą faktiniu valdymu. Paaiškino, kad D. K. visą laiką gyveno su tėvais, todėl A. N. ir S. N. atsikrausčius gyventi , adresu (duomenys neskelbtini), su jais kartu atsikraustė ir apsigyveno D. K..

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

taikos sutartis netvirtintitna.

Šalys G. N., V. N. ir D. K. pasirašė taikos sutartį, kuria susitarė dėl palikimo priėmimo ir turto pasidalijimo. D. K. atstovė teismo posėdžio metu nesutiko su taikos sutartimi, pateikė raštą, kad ši sutartis buvo sudaryta emocinėje būsenoje.

Teismas nurodo, kad įstatyme taikos sutartis apibrėžta kaip šalių susitarimas, kuriuo jos tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Savo esme taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia ginčą, sutarties sąlygose pačios nusistatydamos savo teises ir pareigas. Kadangi esminis šios sutarties bruožas yra tarpusavio kompromiso suradimas abipusių nuolaidų būdu, tai taikos sutarties sąlygos neturi faktų konstatuojamosios, taigi ir tų faktų prejudicinės reikšmės, tačiau šalims ji svarbi jų subjektinių teisių ir pareigų nustatymui, t. y. ši sutartis turi šalių teises ir pareigas nustatančią reikšmę. Įstatymo nurodytais atvejais teismas šalių pateiktos taikos sutarties netvirtina (jei sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui). Teismas vykdo teisingumą, taigi jam ex officio tenka pareiga užtikrinti, kad įstatymai nebūtų pažeidžiami į teisminę kontrolę patenkančiuose teisiniuose santykiuose, t. y. kad teismo priimamais procesiniais sprendimais nebūtų įtvirtintas neteisėtumas.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje sprendžiami reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Tokio pobūdžio reikalavimai spręstini ypatingąja teisena, kurioje teismo vaidmuo yra aktyvus, t. y. imasi visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Atitinkamai tik teismo prerogatyva nustatyti, kad egzistuoja teisiškai reikšmingai juridiniai faktai, dėl tokių faktų nustatymo šalys savarankiškai negali nuspręsti ar susitarti. Darytina išvada, kad šalys savarankiškai susitarti taikos sutartimi, kas ir kaip priėmė palikimą, negali, atitinkamai teismas negali tvirtinti tokios taikos sutarties nuostatos. Be to, pateikta taikos sutartimi taip pat nuspręsta dėl turto pasidalijimo. Šioje byloje, nebuvo pareikšti reikalavimai dėl turto pasidalijimo, atitinkamai, negalima dalytis turto, kuris nepriklauso šiuo metu šalims.

Galiausiai nėra aiški pozicija suinteresuoto asmens D. K.. Šis asmuo pasirašė taikos sutartį, tačiau jos atstovė nurodė, kad nesutinka su taikos sutarties sąlygomis.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo tvirtinti taikos sutarties, todėl prašymas patvirtinti taikos sutartį atmestinas kaip nepagrįstas.

Bylos dalis nutrauktina.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad L. N. ir P. buvo sutuoktiniai. L. N. mirė (duomenys neskelbtini), P. N. mirė – (duomenys neskelbtini).VĮ „Registrų centras“ pažymose apie asmens duomenis nurodyta, kad P. N. ir L. N. vaikai: A. N. (gimė (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini)), Z. A. B. (gimė (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini)). P. N. registruoti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) V. N. tėvai A. N. ir S. N.. G. N. tėvai E. N. ir S. N.. E. N. vaikai V. V. ir G. N., sutuoktinė S. N.. Kretingos rajono trečiojo notarų biuro notarės 2020-12-16 pažyma, kad po P. N. mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjimo byla Kretingos rajono 3-ajame notarų biure iki 2020-12-16 vedama nebuvo, palikėjos P. N. palikimas nėra priimtas.

Teismas nurodo, kad juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. A. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-175/2009; kt.). Atsižvelgdamas į šią įstatymo nuostatą, jeigu teismas nustato, kad prašomas nustatyti faktas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, tai civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 punktas), nes toks prašomas nustatyti faktas negali būti laikomas juridiniu faktu ir jo nustatymas pagal civilinio proceso normas yra negalimas (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Byloje pareikšti reikalavimai dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu po P. N. mirties – (duomenys neskelbtini). Išaiškintina, kad CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 redakcija Nr. VIII-1864) 38 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Darytina išvada, kad sprendžiant palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos faktų nustatymo klausimus, šie faktai nustatomi remiantis palikimo atsiradimo momentu paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui šioje byloje turi būti vadovaujamasi palikimo atsiradimo dienai galiojusio 1964 m. CK paveldėjimo santykius reglamentuojančiomis normomis.

P. N. mirties metu galio 1964 m. priimto CK 573 straipsnio redakcija (galiojusi nuo 1965-01-01 iki 1994-06-10), numatė, kad paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra: pirmosios eilės – mirusiojo vaikai (jų tarpe ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai); prie pirmosios eilės įpėdinių priskiriamas taip pat ir mirusiojo vaikas, gimusis po jo mirties; antrosios eilės – mirusiojo broliai ir seserys, jo senoliai tiek iš tėvo pusės, tiek ir iš motinos pusės. To paties straipsnio 4 punktas nustatė, kad palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai yra įstatyminiai įpėdiniai, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis; jie lygiomis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam jų tėvui (motinai), paveldint pagal įstatymą. Darytina išvada, kad P. N. palikimo atsiradimo metu anūkai ir/ar proanūkiai nebuvo įpėdiniai pagal įstatymą. Buvo numatyta tik palikimo transmisija, t. y. tiek anūkai, tiek proanūkiai galėdavo paveldėti turtą tik tais atvejais, kai palikimo atsiradimo metu nebūdavo gyvo to iš tėvų, kurie turi teisę paveldėti.

Nagrinėjamu pareiškėjai V. N., G. N. ir suinteresuotas asmuo D. K. prašo nustatyti juridinę turintį faktą, kad priėmė turtą po P. N. mirties, tačiau teisiškai reikšminga aplinkybe šioje byloje yra tai, kad V. N. ir D. K. yra P. N. anūkai, o G. N. proanūkis. P. N. mirties metu – (duomenys neskelbtini), jos sūnus A. N. buvo gyvas (mirė (duomenys neskelbtini)), todėl tik jam ir jo sesei Z. A. B. teisės aktai suteikė teisę paveldėti po motinos mirties likusį turtą. Esant aptartam reglamentavimui, pareiškėjams ir suinteresuotam asmeniui D. K. teisės aktai nesuteikė teisės paveldėti P. N. turto, todėl šis juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatomas.

Teismas nustatęs, jog konkretus klausimas negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas teisme, turėjo atsisakyti iškelti civilinę bylą, tačiau šiuo atveju, minėtos aplinkybės identifikuojamos esant iškeltai civilinei bylai, todėl byla nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Nutraukus civilinę bylą CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu grąžintinas pareiškėjui V. N. ir suinteresuotam asmeniui D. K. sumokėtas žyminis mokestis už pareiškimą – 38 Eur, už savarankišką reikalavimą – 38 Eur žyminio mokesčio. Išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Suinteresuoto asmens S. N.–K. savarankiškas reikalavimas tenkintnas.

Palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 573 straipsnis nustatė, kad įpėdiniai, paveldint pagal įstatymą, lygiomis dalimis yra pirmos eilės – mirusiojo vaikai, sutuoktinis, ir tėvai. Pažymėtina, kad alternatyvus palikimo priėmimo faktiškai pradėjus jį valdyti būdas įtvirtintas 1964 m. CK 587 straipsnyje, kurio antrojoje dalyje nurodyta, jog laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Išvadą, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, galima padaryti tik išanalizavus ir įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą – atsakovo aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, svarbu atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis būstas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą jame po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2001).

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pagal 1964 m. CK 573 straipsnio 1 punktą vieninteliai pretendentai paveldėti P. N. turtą buvo jos vaikai A. N. ir Z. A. B..

Vadovaujantis CK 587 straipsnio 2 punktu laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą; šie nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Atitinkamai 1964 m. CK 568 straipsnis nustatė, kad palikimas atsiranda, palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu.

Buvus aptartam teisiniam reglamentavimui palikimo priėmimo veiksmai, tiek dėl faktinio valdymo, tiek dėl pareiškimo padavimo notarui turėjo būti atlikti per šešis mėnesius. Darytina išvada, kad šioje byloje būtina nustatyti, kuris iš įpėdinių pagal 1964 m. CK 573 straipsnio nuostatas faktiniu valdymu priėmė palikimą, t. y. pradėjo šį turtą valdyti, naudotis, prižiūrėti kaip savo.

Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad vienintelis palikėjo turtas, kurį galima buvo faktiškai pradėti valdyti, juo rūpintis kaip savu, buvo nekilnojamasis turtas, todėl teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytina, kad šiuo turtu pradėjo naudotis ir prižiūrėti per 6 mėn. nuo P. N. mirties, t. y. iki (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai nors palaikė savo reikalavimus, tačiau duodami paaiškinus nurodė, kad A. N. po savo motinos mirties P. N. nekilnojamuoju turtu naudojosi ir prižiūrėjo. Analogiškas aplinkybes nurodė suinteresuotas asmuo S. N.–K., kuri paaiškino, kad jos uošvis (A. N.) po P. N. mirties nekilnojamuoju turtu naudojosi ir jį prižiūrėjo. Paaiškino, kad P. N. iki jos mirties likus apie porai metų pasiėmė dukra Z. A. B., gyvenamajame name, adresų (duomenys neskelbtini), liko gyventi A. N. su šeima. Kartu su savo tėvais gyveno ir D. K.. Suinteresuotas asmuo S. N.–K. nurodė, kad po P. N. mirties jos sūnus A. N. savo sesei Z. A. B. sumokėjo tam tikrą pinigų sumą už turtą, dokumentų nesusitvarkė, nes namo dokumentai nebuvo sutvarkyti. Suinteresuoto asmens S. N.–K. vertinimu dėl šios priežasties, iš Z. A. B. pusės niekas nepareiškė pretenzijų dėl paveldimo turto. Tą aplinkybę, kad P. N. gyvenamajame name gyveno A. N. atsiliepimu nurodė ir L. A.. Suinteresuotas asmuo D. K. palaikė savo reikalavimą, kad ji priėmė palikimą po P. N. mirties, tačiau procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ji visą laiką gyveno su tėvais, tėvų sutikimu, jų leidimu statė tam tikrus statinius, nurodė, kad jos tėvas A. N. sumokėjo savo sesei tam tikrą pinigų sumą, kad niekas nepretenduotų į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini).

Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad turtas esantis, (duomenys neskelbtini), registruotas P. N. vardu praėjus beveik dviem dešimtims metų. Nors proceso dalyvių reikalavimai skiriasi, tačiau iš esmės visi nurodė, kad A. N. gyveno ir rūpinosi šiuo turtu, tai patvirtina ir rašytinis dokumentas – suinteresuoto asmens D. K. pateikta vandens tiekimo sutartis, kurioje abonementas nurodomas jos tėvas.

Teismas nurodo, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Visos šios aplinkybės aptartos aplinkybės, šalių paaiškinimai, rašytiniai duomenys, ir buvęs teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą pripažinti, kad po savo motinos mirties A. N. ir toliau gyveno, prižiūrėjo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), todėl suinteresuoto asmens savarankiškas reikalavimas tenkintinas (CPK 444 straipsnio 8 punktas).

Atkreiptinas dėmesys, kad įpėdinis priima visą turtą ir prievoles, nes draudžiama priimti palikimą iš dalies. Atitinkamai nėra detalizuojama, koks turtas paveldimas.

Šis juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas tam, kad suinteresuotas asmuo galėtų įgyvendinti savo, kaip įpėdinio teises į paveldimą turtą.

Pastebėtina, kad juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. N. priėmė po savo motinos P. N. likusį turtą faktiniu valdymu, sukels teisines pasekmes visiems A. N. įpėdiniams. Šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl A. N. palikimo priėmimo, todėl jeigu šio asmens palikimas buvo priimtas paduodant pareiškimą notarui, tai visi A. N. įpėdiniai atitinkamai perims ir jiems priklausančio turto dalį, kurią A. N. paveldėjo iš savo motinos. Jeigu A. N. palikimas buvo priimtas faktiniu valdymu, atitinkamai asmenys, kurie priėmė palikimą, turės kreiptis į teismą dėl palikimo atsiradusio po A. N. priėmimo faktiniu valdymu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 265 str., 268 str., 270 str., 448 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjų G. N., V. N. ir suinteresuoto asmens D. K. prašymą patvirtinti taikos sutartį atmesti.

Bylos dalį dėl pareiškėjų G. N., V. N. reikalavimo ir suinteresuoto asmens D. K. savarankiško reikalavimo nutraukti.

Grąžinti pareiškėjui V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38 Eur žyminio mokesčio už pareiškimo reikalavimą.

Grąžinti suinteresuotam asmeniui D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38 Eur žyminio mokesčio už savarankišką reikalavimą

Sprendimo dalis, kuriomis grąžintas žyminis mokestis pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui D. K., pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Suinteresuoto asmens S. N.–K. savarankišką reikalavimą tenkinti:

nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) miręs (duomenys neskelbtini), po motinos P. N., gim. (duomenys neskelbtini), mirties – (duomenys neskelbtini), priėmė jos palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas paveldėjimo tikslu.

Sprendimas per 30 d. apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.