Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolitos Cirulienės (pranešėja), Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių A. M. ir A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-145-451/2011 pagal ieškovių A. M. ir A. A. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo bei įsakymo panaikinimo (tretieji asmenys: Kauno miesto savivaldybė, Kauno miesto 21–ojo notarų biuro notaras V. L. ir A. K.) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.

Ginčas šioje byloje kilo dėl 2007-08-30 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo ir dėl dalies 2007-08-08 Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-8866, kaip ieškovėms parduotų žemės sklypų pardavimo pagrindo, panaikinimo, kaip neteisėtų ir priimtų nutylėjus svarbias aplinkybes („kad nupirktuose žemės sklypuose negalima statyti statinių, o tuo labiau atlikti ir kitų darbų“) bei pažeidžiančius ieškovių teises bei teisėtus interesus.

Bylos duomenys patvirtina, jog 2007-08-08 Kauno apskrities viršininkas įsakymo Nr. 02-01-8866 ieškovių ginčijamu 1 punktu nustatė žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 85, dalis bendraturčiams, A. A. (0,1393 ha) ir A. M. (0,1576) bei A. K. (0,1111 ha) (ieškovių neginčijama) bei 3 ir 4 punktais pardavė ieškovėms žemės sklypo dalis: A. M. išsimokėtinai per 10 metų 0,4080 ha žemės sklypo dalį – 0,1576 ha, o A. A. išsimokėtinai per 10 metų 0,4080 ha žemės sklypo dalį – 0,1393 ha (b. l. 54-55). Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos Taisyklėmis, kurių 2.4 punktas numatė, kad asmenys pagal šias Taisykles gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, kurių reikia įsigytiems ar įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal LR nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad „prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti <...> nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose esančiuose žemės sklypų planuose, kai parduodami namų valdų žemės sklypai, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį“.

Byloje dėl praleisto ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtino 1 mėn. termino taikymo skundžiant 2007-08-08 Kauno apskrities viršininko įsakymą ginčo nekilo, apeliantės tik nesutinka, jog terminą praleido be svarbių priežasčių.

Asmens teisė turi būti ginama, jeigu pats asmuo operatyviai kreipiasi teisminės gynybos. Ypač svarbu užtikrinti šio instituto taikymą žemės santykiuose, nes žemės reforma negali vykti amžinai, nes operatyvus žemės reformos neužbaigimas neužtikrintų žemės civilinės apyvartos stabilumo. Kita vertus, šis ABTĮ įtvirtintas terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantijų kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos teisės nebus ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per įstatyme įtvirtintą terminą nereaguoja ir nesikreipia į teismą teisminės gynybos, kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Svarbiomis priežastimis teismų praktikoje laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios (LVAT 2006-06-15 nutartis a. b. Nr. AS-403-219/2006; 2008-01-31 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-154/2008 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės apie ginčijamą 2007-08-08 įsakymą turėjo sužinoti 2007-08-30 pasirašę pirkimo–pardavimo sutartis (t. 1, b. l. 45-46, 66-68, 70-72, 74-76), kuriose ginčo įsakymas buvo nurodytas kaip parduodamo žemės sklypo pardavimo pagrindas (Įsakymo 2 p.). Nors ieškovės į teismą su ieškiniu kreipėsi dar 2010-06-29 (t. 1, b. l. 3), tačiau reikalavimą panaikinti minėtą apskrities viršininko įsakymą pareiškė tik 2011-08-01 (t. 1, b. l. 111-115). Ieškovės prašė atnaujinti praleistą terminą, nurodydamos, kad apie tai, jog žemės pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos apgaule, nutylint joms svarbias aplinkybes, sužinojo tiktai 2008 m. pradžioje, o po to kelis metus vyko susirašinėjimas su atsakove. Taigi pačios apeliantės neginčija, jog apie galimą jų teisių pažeidimą, atitinkamai sąlygojusį ir ginčijamo įsakymo neteisėtumą, jos sužinojo dar 2008 m. pradžioje, tačiau tikėjosi, kad jų reikalavimus patenkins KAVA, į kurią 2009-12-16 ieškovės kreipėsi dėl sutarčių nutraukimo ir kurią Kauno apskrities administracinių ginčų komisija 2010-02-26 sprendimu buvo įpareigojusi pakartotinai, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, išnagrinėti šį prašymą ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. KAVA 2010-04-02 raštas, adresuotas ieškovėms (kurio ieškovės neneigia gavusios), patvirtina, jog KAVA 2010-03-30 raštu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarčių nutraukimo ir kad ieškovės buvo informuotos, jog, gavus išaiškinimą, bus sprendžiamas klausimas dėl sutarčių nutraukimo. Bylos duomenys patvirtina, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM savo atsiliepime į ieškinį, kuris teisme gautas 2010-09-14 ir teisėjos rezoliucija priimtas 2010-10-05 (1 t., b. l. 32), aiškiai išreiškė savo nesutikimą su sutarčių nutraukimu bei nurodė 2007-08-08 įsakymą. Būtent su atsiliepimu į bylą buvo pateiktas ir 2010-04-30 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM raštas Kauno apskrities viršininko administracijai (1 t., b. l. 36-38). Šis atsakovės atsiliepimas su priedais ieškovių atstovui advokatui R. L. išsiųstas 2010-10-11 lydraščiu (1 t., b. l. 39) ir įteiktas 2010-10-18 (b. l. 44). Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, sprendžia, jog netgi laikant, kad ieškovėms apie jų teisių pažeidimą galutinai tapo aišku tik sužinojus atsakovės galutinę poziciją, jog ji pati be teismo pirkimo-pardavimo sutarčių nenutrauks, t. y. 2010-10-18, visiškai akivaizdu, jog ieškovės, kurios į teismą su patikslinto ieškinio reikalavimu kreipėsi tik 2011-08-01 (1 t., b. l. 111), vieno mėnesio terminą 2007-08-08 įsakymui apskųsti be jokių svarbių priežasčių yra praleidę daugiau kaip devynis mėnesius nuo sužinojimo, kad pati atsakovė sutarčių nutraukti nesutinka. Kadangi jokių svarbių priežasčių, pateisinančių ieškovių pasyvumą ir tokį ilgą neveikimą, per įstatyme numatytą 1 mėnesio terminą nesikreipiant į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, nenustatyta, kolegijos nuomone, nėra absoliučiai jokio pagrindo atnaujinti praleistą 1 mėnesio terminą 2007-08-08 įsakymui apskųsti.

Be to, kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, jog ieškovės, prašydamos panaikinti 2007-08-08 Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-8866, nenurodė jo panaikinimo pagrindo, t. y. nenurodė, kokį teisės aktą jis pažeidžia, kuo jis yra neteisėtas ar kokios procedūros buvo pažeistos priimant šį teisės aktą. Ieškovės argumentai, kad Kauno apskrities viršininko įsakymas priimtas nutylėjus esmines aplinkybes, kurias žinodamos ieškovės nebūtų sudariusios sandorio, būtų reikšmingi tik ginčijant sandorį, bet ne administracinį aktą. Apskrities viršininko veikla buvo reglamentuoja teisės aktais, jis veiklą vykdydavo pagal griežtai reglamentuotas procedūras. Todėl teismas panaikinti apskrities viršininko įsakymą gali tik nustatęs, kad buvo pažeistos tam tikros teisės aktų, privalomų taikyti priimant konkretų sprendimą, normos (normos, reguliuojančios tam tikrą teisinį santykį; normos, nustatančios sprendimą priimančios institucijos kompetenciją, ar normos, nustatančios procedūras, privalomas priimant tam tikrus sprendimus). Ieškovėms nenurodžius, kokius teisės aktų reikalavimus apskrities viršininkas pažeidė, 2007-08-08 Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-01-8866 pagrįstai nepanaikintas ir dėl šios priežasties.

Dėl reikalavimo nutraukti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Kiekviena sutartimi šalys, laisvai suderindamos savo valią, siekia sukurti tam tikras teises ir pareigas. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, kurios galiojančios sutarties šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.). Šalys, sudarydamos sutartį, paprastai siekia tam tikrų tikslų įgyvendinimo ir interesų patenkinimo. Nagrinėjamos bylos šalių ginčas vyksta dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo. Esminės tokios sutarties sąlygos yra nekilnojamojo turto pardavėjo pareiga perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.605 str. 1 d.). Pardavėjas, sudaręs pirkimo–pardavimo sutartį, privalo perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 str. 1 d). To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai šis perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalinamos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Byloje nustatyta, kad žemės sklypo dalys, kurias ieškovės įsigijo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimis, ieškovėms buvo perduotos 2007-08-30 priėmimo–perdavimo aktais Nr. 407 ir 408. Šio fakto neginčija ir pačios ieškovės. Todėl pradinę savo, kaip nekilnojamojo turto pardavėjo, pareigą – perduoti parduotą daiktą, valstybė įvykdė (CK 6.398 str. 1 d.). Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog ieškovės nepagrįstai prašo nutraukti sudarytas sutartis dėl jų suklaidinimo ir apgaulės. CK 6.217 str. 1 d. nustatyta, kad šalys gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Taigi įstatymo leidėjas sutarties nutraukimo pagrindus sieja tiktai su sutarties vykdymo pažeidimu. Sutartį nutraukti įstatymo leidėjas suteikia galimybę esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; antra, jei sutartis pažeidžiama termino praleidimu (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.) (LAT nutartis Nr. 3K-3-31/2009). Ieškovės nenurodė nei vieno iš CK 6.217 straipsnyje nustatytų sutarties nutraukimo pagrindų. Ieškovės nenurodė ir neįrodinėjo, kad atsakovė nevykdė sutarties ar netinkamai ją vykdė, o teismas nustatė, kad pagrindinę savo, kaip pardavėjo, pareigą perduoti parduotą daiktą pirkėjui valstybė įvykdė. Akivaizdu, jog ieškovių nurodyti netinkami atsakovės veiksmai, lėmę jų ketinimą sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį, turėjo būti atlikti iki sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, todėl negali būti vertinami kaip sutarties vykdymo procese atlikti veiksmai ir negali būti traktuotini kaip sutarties vykdymo pažeidimas. Be to, ieškovės nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių jų atstovo teismo posėdyje (2 t., b. l. 27) nurodytą aplinkybę, kad 2007-11-19 rašte ieškovėms buvo nurodyta, kad joms neleidžiama statyti statinių jų įsigytame žemės sklype. Kadangi ieškovių nurodyti motyvai bei pateikti įrodymai nepagrindžia reikalavimo nutraukti pirkimo–pardavimo sutartis, šis ieškovių reikalavimas taip pat atmestas visiškai pagrįstai.

Apeliančių nurodyta aplinkybė, jog tuometinis valstybinės žemės patikėtinis – Kauno apskrities viršininkas, priimdamas 2007-08-08 įsakymą (t. 1, b. l. 54-55) ir sudarydamas ginčo žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartis, žinojo, kad ieškovių perkamas žemės sklypas turi būti grąžintas jų tėvui A. K., tačiau šį faktą nutylėjo, kolegijos nuomone, neturi jokios reikšmės šioje byloje pareikšto ieškinio patenkinimui ar nepatenkinimui, kadangi šioje byloje nėra ginčijama A. K., kaip gyvenamojo namo Margių g. 85, Kaune bendraturčiui (kartu su ieškovėmis), nustatyta 0,4080 ha žemės sklypo dalis, t. y. 0,1111 ha žemės, bei nuosavybės teisių A. K. atkūrimas į 0,1111 ha žemės, grąžinant natūra naudojamo 0,4080 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 85, Kaune, dalį. Bylos medžiaga patvirtina, jog šioje byloje ieškovių neginčijamu 2007-08-08 įsakymo 2 punktu bei galiojančiu ir neginčytu 2007-08-08 sprendimu Nr. 7477 Kauno apskrities viršininkas trečiajam asmeniui A. K. atkūrė nuosavybės teisę į jo senelio J. K. turėto 1 ha žemės sklypo dalį – 0,1111 ha, grąžinant natūra naudojamo 0,4080 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 85, Kaune, dalį. Pažymėtina ir tai, jog 2007-05-22 Kauno miesto 21-ame notarų biure (notaras V. L.) (notarinio registro Nr. Vl-2723) buvo patvirtintas pareiškimas, kuriuo ieškovės sutiko, kad A. K. būtų atkurtos nuosavybės teisės į 0,4080 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 85 dalį - 0,1111 ha žemės. Vadinasi, pačios ieškovės žinojo ir neprieštaravo, kad jų tėvui A. K. nuosavybės teisės būtų atkurtos tik į tam tikrą dalį 0,4080 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 85. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, jog žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) g. 85, A. K. nuosavybės teisėmis priklauso tik 19/100 gyvenamojo namo bei 2 ūkiniai pastatai ir garažas bei 14/100 kiemo statinių, o 2006-01-04 dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise ieškovėms A. A. priklauso 38/100 gyvenamojo namo, ūkinis pastatas ir kiemo rūsys bei 43/00 kiemo statinių, A. M. - 43/100 gyvenamojo namo bei 43/00 kiemo statinių. Iš 2007-05-23 ieškovių prašymų dėl naudojamo žemės sklypo pardavimo matyti, jog A. M. prašė jai parduoti 1576 kv. m, o A. A. – 1393 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 85, Kaune, dalis prie joms nuosavybės teise priklausančio pastato pagal joms priklausančias nuosavybės teisės dalis. Kolegijos nuomone, yra akivaizdu, jog tokiu būdu žemės sklypo dalys ieškovių ir A. K. susitarimu buvo nustatytos pagal nuosavybėje jų turimas pastatų dalis, pasikeitusias po 2006-01-04 dovanojimo sutarties sudarymo. Kadangi laikotarpiu nuo 1999-08-26 iki 2006-01-10 pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) g. 85, Kaune, savininkas buvo tik A. K., o 2006-01-04 dovanojimo sutarties pagrindu ir ieškovės įgijo nuosavybės teisę į tam tikras dalis pastatų (o tuo pačiu ir teisę naudotis bei įgyti nuosavybėn atitinkamą žemės sklypo dalį), kolegija kaip visiškai nereikšmingą vertina ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad pagal savivaldybės įmonės ,,Kauno planas“ 2006 metais parengtą planą buvo suformuotas žemės sklypas V-11-52 (31000 kv. m), kaip laisvas neužstatytas žemės sklypas, grąžintinas natūra A. K. (1 t., b. l. 116). Kadangi plano parengimas užtrunka ilgesnį laiką, kolegijos nuomone, yra visiškai tikėtina, jog, sudarant šį planą, jame dar nebuvo įvertintas faktas dėl 2006-01-04 dovanojimo sutarties pagrindu atsiradusių naujų pastatų dalies savininkų (ieškovių), nepatenkančių tarp pretendentų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę. Kadangi valstybė pagal šį planą jokių įsipareigojimų nei prieš A. K., nei tuo labiau prieš ieškoves neprisiėmė, ir šis planas jokių teisinių pasekmių nesukėlė, tuo labiau, kad nėra ginčijamas nuosavybės teisių A. K. atkūrimas tik į dalį 0,4080 žemės sklypo (t. y. į 0,1111 ha), grąžinant natūra naudojamo 0,4080 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 85, Kaune, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija pastaruosius argumentus, išdėstytus patikslintame ieškinyje ir apeliaciniame skunde, atmeta kaip neturinčius jokios įtakos šioje byloje pareikšto ieškinio patenkinimui. Kolegija taip pat pažymi, jog 2006-01-04 dovanojimo sutartys negalėjo būti sudarytos be ieškovių valios. Kolegijos nuomone, tik ieškovėms atsakius priimti dovaną, žemės savininku būtų išlikęs A. K. ir tik tuomet būtų nereikėję šalims tartis, o Kauno apskrities viršininkui nustatinėti žemės sklypo dalių tarp bendraturčių (kas ir buvo padaryta ginčijamo 2007-08-08 įsakymo 1 punktu), o nuosavybės teisės natūra galėjo būti atkuriamos namo (duomenys neskelbtini) g. 85 savininkui A. K.. Akivaizdu, jog pačios ieškovės, jau esant prasidėjusiam nuosavybės teisių atkūrimo procesui, 2006-01-04 sudarydamos dovanojimo sutartis, tokiu būdu užkirto kelią, kad nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) g. 85 žemės sklypą būtų atkurtos tik jų tėvui A. K.. Ieškovių teiginį, kad jų išpirktas žemės sklypas su jame nustatytais apribojimais (kuriame negalima atlikti nei statybos, nei jokių kitų darbų) joms apskritai nėra reikalingas, paneigia tai, kad jos yra ant šio žemės sklypo stovinčio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bendrasavininkės, todėl žemė reikalinga vien tam, kad ieškovės galėtų naudotis dovanų gautomis gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalimis.

Nors ieškinys buvo grindžiamas CK 1.91 straipsniu, apylinkės teismas, atsižvelgdamas į ieškiniuose suformuotus reikalavimus, savo iniciatyva nesprendė dėl 2007-08-30 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Apeliančių teigimu, prašydamos panaikinti teisės aktą ir nutraukti pirkimo–pardavimo sandorius, jos jau savaime preziumavo, kad minėtieji valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoriai yra negaliojantys, nes jie sudaryti pasinaudojus apgaule ir suklaidinant jas, kaip pirkėjas. Tačiau kolegija pažymi, jog, vadovaujantis CK 1.90 straipsnio 1 dalimi ir 1.91 straipsnio 1 dalimi, dėl suklydimo ar apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies (nukentėjusiojo) ieškinį. Vadinasi, tai yra nuginčijami sandoriai, dėl kurių nuginčijimo (pripažinimo negaliojančiais ar panaikinimo) teisme turėjo būti pareikšti savarankiški ieškovių reikalavimai. CK 1.138 straipsnyje įtvirtinta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, t. y. teismas nagrinėja bylą pagal ieškovo suformuluotus reikalavimus, kurių ribų neturi pagrindo peržengti (išskyrus tam tikras išimtis, pavyzdžiui, kai tu susiję su viešo intereso apsauga, darbo ar nepilnamečių bylose), todėl ieškovės, siekdama tam tikro rezultato, atitinkamai turėjo suformuluoti ir ieškinio reikalavimus. Kadangi ieškinio reikalavimas dėl nuginčijamų sandorių - 2007-08-30 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis šioje byloje nebuvo pareikštas, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šių sandorių savo iniciatyva nelaikė (nepripažino) negaliojančiais (jų nepanaikino).

Reikalavimas taikyti restituciją yra išvestinis reikalavimas, kuris galėtų šioje byloje būti patenkintas tik patenkinus pagrindinį ieškovių reikalavimą – nutraukti sudarytas sutartis. Atmetus reikalavimą nutraukti Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, visiškai pagrįstai atmestas ir reikalavimas taikyti restituciją.

Kolegija, netenkindama ieškovių apeliacinio skundo, taip pat pažymi, jog vien aplinkybė, kad ieškovių sudarytose pirkimo-pardavimo sutartyse nebuvo nurodyta viena iš specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. tai, kad ginčo žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) g. 85, Kaune, taikomi įstatymo numatyti apribojimai regioniniams parkams, nes sklypas patenka į Kauno marių regioninio parko teritoriją (ko atsakovė neginčijo), negali nulemti šioje byloje pareikšto ieškinio patenkinimo, kuris visiškai pagrįstai atmestas dėl kitų išvardintų priežasčių. Tačiau pažymėtina, jog šioje byloje pareikšto ieškinio atmetimas netrukdo ieškovėms ieškoti žalos atlyginimo iš kaltų asmenų.

Atsižvelgiantį tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindo naikinti nėra, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.