Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiajai I. Š. (2020 m. sausio 31 d. teismo posėdyje), jos atstovui advokatui Aidui Mažeikai,

kaltinamajam V. Š., jo gynėjams advokatams Gintarui Černiauskui (2020 m. sausio 31 d. teismo posėdyje), Tomui Januškevičiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, vidurinio profesinio išsilavinimo, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravęs ten pat, teismo neteistas,

kaltinamas nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės, atliktos ekspertų Vitalijaus Matusevičiaus ir Irmanto Gransko, akte Nr. 11-1116 (19), nurodytas tikėtinas eismo įvykio mechanizmas: V. Š. vairuojamas automobilis važiavo 152 km/h greičiu kelio važiuojamosios dalies dešine puse. Automobiliui neprivažiavus iki (duomenys neskelbtini) upės pralaidos, į kelią iš kairės pusės išbėgo stirna. V. Š. ėmė stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę ir, sumažinus greitį iki 131 km/h, automobilio priekinės dalies viduriu partrenkė stirną. Vairuotojas pasuko vairą į dešinę ir automobilis dešinės pusės ratais įvažiavo dešinį kelkraštį. Kadangi variklio dangtis nebuvo fiksuotas pagrindiniu užraktu, susidūrus su stirna buvo atlenktas apsauginio kablio galas, dangtis atsipalaidavo ir užsivožė ant priekinio stiklo. Įvažiavus į dešinį kelkraštį, V. Š. pasuko vairą į kairę. Automobilis ėmė suktis prieš laikrodžio rodyklės kryptį ir slysti dešiniuoju šonu į priekį. Automobilis judėjo įstrižai kelio iš dešinės į kairę. Nuslydęs nuo važiuojamosios dalies į kairę, automobilis „Toyota C-HR", pirmiausia priekiniais ratais atsitrenkė į kairėje kelio pusėje įrengto metalinio atitvaro nuožulnią dalį, pervažiavo metalinį atitvarą, vėliau kliudė atitvarą užpakaliniais ratais. Po to, kiek nuskriejęs ore, priekiniu dešiniuoju ratu pirmiausia trenkėsi į betonuotos sankasos kairį šlaitą, kiek paslydo juo ir virto per dešinį šoną. Ore automobilis apie išilginę ašį apsivertė iki 180° kampu ir nukrito ant stogo, jo kaire puse atsitrenkdamas į pralaidos tolimąjį betoninį šlaitą, bei sustojo taip, kaip buvo užfiksuotas eismo įvykio vietos plane. Stirna buvo kliudyta kelio važiuojamojoje dalyje, 1,05 m atstumu nuo jos dešiniojo krašto ir 149,55 m neprivažiavus prie kilometrinio ženklo „55". Grėsmė eismo saugumui iškilo, kai link kelio judanti stirna pasirodė vairuotojo V. Š. matymo zonoje. Prieš eismo įvykį automobilis TOYOTA CH-R judėjo 152 km/h greičiu, iki stirnos partrenkimo momento automobilio greitis buvo sumažintas iki 131 km/h. Išvadose nurodyta, jog artėdamas prie stirnos partrenkimo vietos 137-152 km/h greičiu ir stabdydamas savo vairuojamą automobilį „Toyota C-HR", vairuotojas V. Š. neturėjo techninės galimybės išvengti iš kairės pusės į kelią išbėgusios stirnos partrenkimo, tačiau važiuodamas didžiausiu leistinu ne gyvenvietėse 90 km/h greičiu V. Š. ir nesiimdamas jokių papildomų veiksmų, stirnos kliudymo būtų išvengęs. (5 t. 64-74 b. l.).

Ekspertas Vitalijus Matusevičius (Vitalij Matusevič) teisiamajame posėdyje patvirtino ekspertizės akto Nr. 11-1116 (19) išvadas, paaiškino, jog išvadas dėl automobilio TOYOTA CH-R važiavimo greičio (152 km/h), lėtėjimo laikotarpį iki 137 km/h (2,7 s), kuomet suveikė stabdžių antiblokavimo sistema (ABS), laikotarpio nuo ABS suveikimo iki kontakto su stirna (0,182 s) bei automobilio greičio kontakto su stirna metu (131 km/h) surašė atsižvelgdami į specialisto G. A. G. Fanjarto pateiktą išvadą, parengtą automobilio sistemose fiksuotais duomenimis, kuriuos jis gavo panaudodamas gamyklinę įrangą. Remdamiesi šiais duomenimis, taip pat įvertinę žmogaus reakcijos greitį, apskaičiavo, jog automobilio vairuotojas V. Š., sureagavęs į kliūtį, iki stabdymo pradžios nuvažiavo 54,8 m, iki susidūrimo su stirna, po automobilio stabdymo jis įveikė dar 6,8 m. Kaip vidutinį reakcijos laiką nuo kliūties pamatymo iki stabdymo pradžios rodiklį ėmė 1,2 s reakcijos laiką, šis laikas yra įvardinamas ekspertinėje literatūroje kaip vidutinis reakcijos laikas tarp kliūties pamatymo ir vairuotojo reagavimo į kliūtį. Parodė, jog vairuotojas V. Š. tiek vairuodamas automobilį tuo greičiu, kuriuo vairavo, tiek leistinu 90 km/h greičiu, įvertinus ekspertizės metu nustatytą atstumą nuo reakcijos stabdyti automobilį iki kontakto vietos (apie 61 m), techninės galimybės išvengti susidūrimo su į važiuojamąją dalį įbėgusia stirna vairuotojas neturėjo, tačiau vairuodamas automobilį leistinu 90 km/h greičiu, automobilio vairuotojas ir nestabdydamas būtų išvengęs susidūrimo, nes stirna, bėgdama iki 60-65 km/h greičiu, būtų prabėgusi kelio važiuojamąją dalį. Ekspertas paaiškino, jog nustatydami aplinkybę, kad stirna judėjo iš kairės į dešinę vairuotojo judėjimo kryptimi, rėmėsi tiek vairuotojo V. Š., tiek kartu važiavusios liudytojos I. Š. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, tai, kad stirna judėjo šia kryptimi, patvirtino ir stirnos gaišenos radimo vieta po eismo įvykio. Ekspertas V. Matusevičius parodė, jog automobilio TOYOTA CH-R apgadinimai paneigia aplinkybę, jog stirna po smūgio buvo nublokšta po automobilio dešinės pusės ratais, nes stirnai po smūgio nukritus po ratais, būtų buvęs sulaužytas priekinis bamperis, ant bamperio likusios organinės medžiagos, liudijančios apie tos automobilio dalies kontaktą su gyvūnu, be to, stirna, būdama horizontalioje padėtyje, po partrenkimo apskritai negalėjo patekti po ratais, nebent būtų nublokšta į priekį, o po to per ją pervažiuota. Mano, jog po kontakto su stirna, ši buvo bloškiama į dešinę ir į priekį bei nukrito pievoje, kur ir buvo rasta. Jeigu stirna būtų judėjusi iš dešinės į kairę, ji būtų nublokšta ne į dešinę automobilio judėjimo kryptimi, bet į kairę, o jeigu būtų prieš kontaktą su automobiliu sustojusi ant kelio, stirna būtų buvusi nublokšta į priekį ir nukritusi ant kelio bei pervažiuota. Ekspertas nurodė, jog išvadą, kad stirna partrenkta priekinės dalies viduriu, grindė tuo, jog automobilio TOYOTA CH-R bamperio priekinė sija buvo sulenkta tarp abiejų lanžeronų. Ekspertas taip pat patvirtino, jog aplinkybę, kad kapotas nebuvo tinkamai uždarytas, tai yra prikabintas tik apsauginiu kabliu, grindė tuo, kad pagrindinis spynos užraktas nebuvo sugadintas, o variklio dangtis po eismo įvykio atsidarė, nors paprastai esant tokiam kontaktui variklio dangčiai neatsidaro, priešingai, dėl pažeisto kapoto ir sugadinto užrakto variklio dangtį sunku būna atidaryti.

Visi šie veiksmai atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, jais gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl vadovaujantis BPK 20 straipsniu, laikomi įrodymais. Nors prokurorė G. Petrulytė prašo nepripažinti įrodymu specialistų O. Mackevičiaus ir R. Pečeliūno parengtos konsultacinės išvados, visgi prašymas nelaikyti įrodymu argumentuojant tuo, kad specialistai kiekvienas atskirai atliko savo tyrimo dalį ir už kito specialisto atliktą tyrimą neatsako, yra nepagrįstas, nes net ir kiekvienam iš jų atlikus tyrimo dalį, kurią jie atlieka naudodamiesi specialiomis žiniomis, jie abu pasirašo už bendras išvadas ir jų teisingumą. Sutinkama su nukentėjusiosios atstovo advokato A. Mažeikos argumentais, jog kiekvienas iš jų nebūtinai turi specialias žinias, galimas pritaikyti tam tikrai siaurai objektų tyrimo sričiai, tokio reikalavimo nenumato ir BPK nuostatos, išvada, surašyta laikantis įstatymo reikalavimų, yra įrodymas.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu visų šių ištirtų įrodymų visuma teismas pripažįsta įrodyta, kad V. Š. 2018 m. rugpjūčio 17 d., prieš pradėdamas vairuoti automobilį TOYOTA CH-R, neįsitikino, kad vairuojamo automobilio variklio dangtis yra tinkamai uždarytas ir patikimai užfiksuotas pagrindiniu užraktu, vairuodamas minėtą automobilį kelio (duomenys neskelbtini) 55-56 kilometre leistiną važiavimo 90 km/h greitį toje kelio atkarpoje viršijo apie 62 km/h, dėl ko į važiuojamąją kelio dalį iš kairės išbėgus stirnai, prarado techninę galimybę išvengti susidūrimo, stirną partrenkė automobilio priekine dalimi, po ko variklio dangtis, nepritvirtintas apsauginiu kabliu, deformavosi, užsivožė ant priekinio stiklo bei užstojo matomumą, kaltinamasis automobilio nesuvaldė bei pervažiavęs kairės pusės kelio atitvarą vertėsi, šio eismo įvykio metu kartu važiavusi V. Š. dėl eismo įvykio metu patirtos galvos traumos žuvo, I. Š. – sužalota nežymiai. Nustatydamas faktinę aplinkybę dėl automobilio TOYOTA CH-R važiavimo greičio (152 km/h), teismas remiasi specialisto G. A. G. Fanjarto surašyta konsultacine išvada, paremta automobilio papildomos apžiūros metu atliktos diagnostinės patikros duomenimis, šie duomenys nebuvo ginčijami, jais vadovavosi tiek ekspertizę atlikę ekspertai V. Matusevičius ir I. Granskas, tiek ir specialistai O. Mockevičius, R. Pečeliūnas. Nustatydamas aplinkybę, jog stirna išbėgo iš kairės į dešinę automobilio judėjimo kryptimi, teismas remiasi nukentėjusiosios I. Š. parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota stirnos gaišenos radimo vieta, transporto priemonės apžiūros protokole fiksuotais transporto priemonės apgadinimais, eismo įvykio vietos ekspertizių aktais, ekspertų V. Matusevičiaus, I. Gransko parodymais apie stirną veikiančias jėgas ir kūno kryptį po kontakto su automobiliu. Nukentėjusioji I. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog stirna priešais automobilį išbėgo iš kairės į dešinę, į kelio važiuojamąją dalį įbėgo dideliu greičiu, eismo įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, jog stirnos gaišena rasta dešinėje kelio pusėje automobilio judėjimo kryptimi. Ekspertai V. Matusevičius ir I. Granskas teismo posėdyje kategoriškai patvirtino, jog stirnos gaišena atsirasti toje vietoje, kurioje ji buvo rasta, jeigu ji prieš eismo įvykį būtų judėjusi iš dešinės į kairę automobilio judėjimo kryptimi, atsižvelgus į elementarius fizikos dėsnius, objektyviai negalėjo, to, kad stirnos gaišena po įvykio būtų judinta ar pernešta į tą vietą, kur ji buvo rasta, bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo nustatyta. Teismo posėdyje liudijęs specialistas R. Pečeliūnas, surašęs konsultacinę išvadą, kurioje teigė, jog stirna judėjo iš dešinės į kairę, parodė, jog prieš kontaktą su automobiliu, stirna galėjo pasisukti iš dešinės į kairę (jos judėjimo kryptimi) bei po kontakto patekti po dešinės pusės ratu, tačiau toks mechanizmas, įvertinus automobilio judėjimo greitį (prieš pradedant stabdyti buvo 152 km/h greitis, kontakto su stirna metu buvo 131 km/h greitis), per 1 s automobilis, judantis 152 km/h greičiu, įveikia 42,4 m/s (specialisto G. A. G. Fanjarto išvadoje nurodomi duomenys), atsižvelgus į išvadas, jog stirna, pasak specialistų O. Mockevičiaus ir R. Pečeliūno, pirmą kartą dešinėje užfiksuota 26 m atstumu iki automobilio ir 3,52 m atstumu į dešinę nuo automobilio, antrą kartą - 9,48 m nuo priekio bei 1,92 m nuo išilginės simetrijos ašies judanti17,4 km/h greičiu iš dešinės pusės automobilio važiavimo krypčiai, nuo 7,76 iki 9,7 laipsnių kampu iš dešiniosios kelio pusės, akivaizdu, kad jokių manevrų kelyje (sustoti ir pasisukti į priešingą pusę), kaip teigia specialistas R. Pečeliūnas, stirna atlikti objektyviai negalėjo, be to, ant automobilio jokių pėdsakų, kad stirna po kontakto su automobiliu dar ir palindo po dešinės pusės priekiniais ratais, nefiksuota (priekinis bamperis neapgadintas, organinių medžiagų ant automobilio apatinės dalies, nefiksuota). Todėl teismas kaip įrodymą, patvirtinantį stirnos judėjimo kryptį iš dešinės į kairę, atmeta specialistų O. Mockevičiaus ir R. Pečeliūno konsultacinę išvadą, nes jos išvados ne tik kad prieštarauja objektyviems įrodymams (eismo įvykio užfiksuotiems duomenims, transporto priemonės apgadinimams), bet yra ir klaidinančios. Šioje išvadoje užfiksuota, jog pirma kliūtis buvo fiksuota kairėje 4,16 m nuo automobilio centrinės dalies, tačiau jos automobilis nekliudo. Specialistai O. Mockevičius ir R. Pečeliūnas išvadoje nurodė, jog, tikėtina, tai buvo stirna ar kitas objektas (pėsčiasis ar panašiai). Tačiau, kaip jau teigta aukščiau, nukentėjusioji I. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, pats kaltinamasis V. Š. – ikiteisminio tyrimo metu tiek apklaustas kaip liudytojas 2018 m. rugpjūčio 24 d. (1 t. 99-100 b. l.), tiek apklaustas kaip įtariamasis 2019 m. kovo 8 d. (4 t. 117-118 b. l.), parodė, jog kliūtis ne tik kad pasirodė automobilio judėjimo kryptimi kairėje, bet ji ir judėjo iš kairės į kelio pusę bei prieš pat jų automobilį įšoko į kelio važiuojamąją dalį. Tačiau tokio kliūties judėjimo automobilio išankstinio susidūrimo perspėjimo sistema PCS nefiksavo, nors, išklausius specialistų parodymų, šis kliūties, kurią specialistai kaip tikėtina įvardino stirną, judėjimas automobilio link turėjo būti fiksuotas. Todėl daroma išvada, jog kairėje fiksuota kliūtis 4,16 m atstumu nuo automobilio centrinės dalies į kairę, tikėtina, buvo ne stirna, taip pat daroma išvada, jog automobilio TOYOTA CH-R išankstinio susidūrimo informavimo sistemos PCS jutikliai gali ir nefiksuoti sistemos matomumo kelyje judančių laukinių gyvūnų. Atitinkamai daroma išvada, jog kliūtis, kurią pirmą kartą 26,07 m atstumu nuo automobilio ir 3,52 m atstumu į dešinę nuo automobilio fiksavo automobilio sistema PCS, buvo ne stirna, judanti iš dešinės į kairę. Įvertinus atstumus, kurie fiksuoti (pirmą kartą – 26,07 m iki automobilio, antrą kartą – 9,48 m), kampas, kuriuo kliūtis artėjo prie automobilio (nuo 7,76 iki 9,7 laipsnių), eismo įvykio vietoje fiksuotą automobilio slydimo vėžių ilgį (30,30 m), specialisto G. A. G. Fanjarto išvadoje nurodomą automobilio šoninio slydimo atstumą (±27,4 m) bei kryptį, neatmestina, kad automobilio išankstinio susidūrimo perspėjimo sistema PCS fiksavo ne stirną, bet jo judėjimo kryptimi atsiradusį kelio atitvarą, su kuriuo netrukus automobilis kontaktavo ir po automobilio apsivertimo ant stogo, išsijungė visi sistemos PCS rodmenys. Pažymėtina ir tai, jog specialistas G. A. G. Fanjartas, kurio pateiktais duomenimis savo išvadose rėmėsi specialistai O. Mockevičius ir R. Pečeliūnas, savo išvadoje nurodė, kad visus automobilio diagnostinės patikros duomenis reikia patikrinti kartu su fiziniais iš transporto priemonės surinktais įrodymais bei atsižvelgiant į aplinkybes. (3 t. 98-123 b. l.) Akivaizdu, jog specialistų O. Mockevičiaus ir R. Pečeliūno išvados, paremtos diagnostinės patikros duomenimis, kuriuose nurodoma kliūtis ir jos judėjimas iš dešinės į kairę (automobilio judėjimo kryptimi) prieštarauja įvykio vietoje surinktiems įrodymams (įvykio vietoje fiksuotiems transporto priemonės apgadinimams, rastos stirnos gaišenos vietai, organinių pėdsakų ant transporto priemonės nebuvimui), nukentėjusiosios I. Š., paties kaltinamojo V. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, todėl remtis šia konsultacine išvada kaip įrodymu nėra pagrindo. Nustatydamas pripažinta įrodyta aplinkybę, jog kaltinamasis V. Š. prieš pradėdamas neįsitikino, ar automobilis techniškai tvarkingas, ar automobilio variklio dangtis užfiksuotas pagrindiniu kabliu, teismas remiasi 2018 m. rugpjūčio 30 d. papildomos apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, jog apžiūros metu variklio dangčio užraktas rastas užfiksuotoje padėtyje, nesugadintas, o ant atvirtusio variklio dangčio užrakto kilpa yra nežymiai palinkusi į kairę; ekspertizės aktų išvadomis, jog variklio dangtis nebuvo fiksuotas pagrindiniu užraktu, susidūrus su stirna buvo atlenktas apsauginio kablio galas, dangtis atsipalaidavo ir užsivožė ant priekinio stiklo; eksperto V. Matusevičiaus parodymais, jog toks variklio dangčio užvožimas ant stiklo po kontakto su priekyje atsiradusia kliūtimi nėra būdingas tokio pobūdžio eismo įvykiams, kuomet automobilis priekine dalimi kontaktuoja su kliūtimi. Pripažindamas įrodytą aplinkybę, jog kaltinamasis V. Š., vairuodamas leistinu greičiu, būtų išvengęs susidūrimo su stirna bei mirtinų eismo įvykio pasekmių, teismas remiasi eismo įvykio ekspertizių išvadomis, ekspertų parodymais, kad kaltinamasis V. Š. į kliūtį sureagavo likus iki jos 61,6 m atstumui, ir nors kaltinamasis V. Š. ir vairuodamas automobilį leistinu 90 km/h greičiu, negalėjo išvengti susidūrimo su kliūtimi (sustojimo kelias vairuojant automobilį 90 km/h greičiu yra 81 m), ekspertizės metu prieita išvados, jog važiuodamas leistinu greičiu, būtų išvengęs susidūrimo su stirna, nes ši, bėgdama iki 60-65 km/h greičiu, būtų spėjusi perbėgti kelio važiuojamąją dalį. Šią išvadą teismo posėdyje dalyvavę ekspertai V. Matusevičius ir I. Granskas patvirtino, šiomis išvadomis nėra pagrindo abejoti. Todėl teismas pripažįsta, jog leistino greičio nesilaikymas ir buvo pagrindinė eismo įvykio, kurio metu žuvo kaltinamojo dukra V. Š. bei nežymiai sužalota jo tuometinės sutuoktinės I. Š. sveikata, priežastis. Nekalbant apie tai, jog jeigu kaltinamasis būtų važiavęs leistinu 90 km/h greičiu, net ir neturėdamas galimybės išvengti susidūrimo su stirna, jis, pradėdamas stabdyti likus 61,6 m atstumui iki kontakto su stirna, būtų sustabdęs vairuojamą transporto priemonę iki kelio atitvare fiksuotų apgadinimų pradžios, kadangi atstumas nuo kaltinamojo V. Š. sureagavimo į kliūtį iki kelio atitvaro apgadinimų pradžios buvo apie 119 m (61,6 m (atstumas nuo vairuotojo reakcijos pradžios iki kliūties) + 57 m atstumas nuo kontakto su kliūtimi iki kelio atitvarų apgadinimų pradžios (149,55 m (atstumas nuo susidūrimo vietos iki kilometrinio stulpelio) - 15 m (apgadinimų kelio atitvare ilgis) – 77 m (atstumas nuo apgadinimų kelio atitvare pabaigos iki kilometrinio stulpelio))). Net ir tuo atveju, jeigu remtis specialistų O. Mockevičiaus ir R. Pečeliūno konsultacine išvada, kad kliūtis buvo judanti iš dešinės į kairę (automobilio judėjimo kryptimi), kaltinamasis V. Š., vairuodamas transporto priemonę ne didesniu nei 90 km/h greičiu bei neturėdamas techninės galimybės išvengti susidūrimo, reaguodamas toje vietoje, kurioje pradėjo stabdyti vairuojamą automobilį (54,8 m atstumu iki kontakto su stirna), jį būtų sustabdęs iki kairėje buvusio apsauginio kelio atitvaro arba, jeigu stabdymo procesas nebūtų buvęs sklandus dėl užsivožusio variklio dangčio, transporto priemonė pati būtų sustojusi atsitrenkusi į kelio apsauginį atitvarą, bet jo neperšokdama ir nepersiversdama, taip nesukeliant tokių skaudžių pasekmių, kokios kilo šio eismo įvykio metu automobiliui persivertus ir nukritus ant stogo. O vairuodamas tokiu greičiu, kuris buvo nustatytas (152 km/h greičiu, kontakto su stirna metu – 131 km/h), kaltinamasis V. Š. ne tik kad nesuvaldė automobilio, tačiau ir kelio elementai – apsauginiai automobiliniai atitvarai, kurie ir skirti atriboti transporto priemones nuo papildomų pavojaus veiksnių ir sustabdyti nuo kelio nuvažiuojantį automobilį (konkrečiu atveju, nuvažiavimo į (duomenys neskelbtini) upę), nebepadėjo, kadangi kaltinamojo vairuojamo automobilio greitis net ir imantis papildomų stabdymo priemonių, buvo per didelis, kad automobilis atsitrenkęs į apsauginį atitvarą sustotų (specialisto G. A. G. Fanjarto išvadoje nurodoma, jog atsitrenkimo į barjerą metu automobilio greitis buvo ±52 km/h). Pripažindamas įrodyta aplinkybę, jog V. Š. mirė dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, o nukentėjusiajai I. Š. sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas, teismas remiasi specialisto išvadomis dėl sužalojimų pobūdžio, mechanizmo, teisme liudijusio eksperto N. Ratkaus parodymais. Ekspertas R. Žilionis teismo posėdyje patvirtino, jog V. Š. mirtį sukėlė galvos trauma, I. Š. – nežymų sveikatos sutrikdymą, šie sužalojimai buvo patirti eismo įvykio metu.

Kaltinamojo V. Š. veika pagal BK 281 straipsnio 5 dalį kvalifikuota tinkamai – kaltinamasis padarė KET pažeidimą, tai yra viršijo leistiną tame kelio ruože 90 km/h greitį daugiau nei 60 km/h (KET 131.1 punktas), dėl smarkiai viršyto greičio kaltinamasis prarado techninę galimybę išvengti eismo įvykio, dėl kurio metu patirtų sužalojimų vienas asmuo mirė, kitam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog susidūrimo išvengti su išbėgusia stirna kaltinamasis neturėjo techninės galimybės nei važiuodamas 152 km/h greičiu, nei leistinu 90 km/h greičiu, jeigu tokį greitį būtų pasirinkęs, tačiau prokuratūrai įrodžius, jog vairuodamas automobilį leistinu greičiu, kaltinamasis V. Š. eismo įvykio apskritai būtų išvengęs (stirna būtų perbėgusi kelią ir nubėgusi), ši aplinkybė, kad kaltinamasis nebūtų turėjęs galimybės išvengti susidūrimo su kliūtimi ir vairuodamas ne didesniu nei 90 km/h greičiu, kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės nešalina. Taip pat teismas pripažįsta, jog kaltinamajam V. Š. pagrįstai inkriminuotas ir KET 15 punkto pažeidimas, jog kaltinamasis prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad automobilis yra tvarkingas, variklio dangtis yra fiksuotas pagrindiniu apsauginiu kabliu (kaltinamasis V. Š. nurodė, jog dėl variklio dangčio užkritimo ant priekinio stiklo prarado galimybę matyti eismą priekyje ir tai labai apsunkino automobilio valdymą po kontakto su stirna). Nors kaltinamasis V. Š. teisiamajame posėdyje ir teigė, jog prieš pradėdamas vairuoti transporto priemonę buvo įsitikinęs, kad ši yra tvarkinga, variklio dangtis užkabintas pagrindiniu užraktu, tai neturi reikšmės konstatuojant KET reikalavimo, susijusio su pareiga prieš pradedant važiuoti įsitikinti dėl vairuojamo automobilio techninės būklės, nesilaikymą, jeigu nustatyta, kad automobilis vairavimo metu nebuvo tvarkingas. Vairuotojas bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo to, ar automobilis skleidžia garsus ar neskleidžia, ar jis pats prieš perimant automobilį iš automobilių pardavimo salono arba iš kitų asmenų netikrino variklio dangčio uždarymo mechanizmo, prieš pradėdamas vairuoti automobilį privalo įsitikinti, kad automobilis yra tvarkingas ir paruoštas važiavimui, tam patikrinti nereikia specialios technikos ar specialių žinių. Tikėtina, kad jeigu ne eismo įvykio metu kontaktas su priekyje kelyje atsiradusi kliūtimi, kaltinamasis ar kitas transporto priemonę vairuojantis asmuo iki tol, kol variklio dangtis nebūtų atidarytas, pavyzdžiui, dėl stiklo plovimo skysčio papildymo, būtų ir toliau važinėjęs su ne pagrindiniu užraktu užfiksuotu variklio dangčiu, ir jokie garsai nebūtų išdavę, jog šis nėra tinkamai uždarytas, tikėtina, jog variklio dangtis, jeigu ne eismo įvykis, pats savaime nebūtų atsidaręs. Todėl konstatuojama, jog abu kaltinamajam V. Š. inkriminuoti KET pažeidimai yra susiję su kilusiomis pasekmėmis. Kadangi kaltinamasis V. Š. privalėjo suvokti, kad greičio viršijimas daugiau nei 60 km/h yra grėsmė eismo saugumui, toks greičio pasirinkimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau jų lengvabūdiškai tikėjosi išvengti, pripažįstama, jog nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalį). Nors prokuratūros kaltinime nurodyta, jog kaltinamojo V. Š. veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis), tai laikoma tik teisine klaida nurodant neatsargios kaltės formą, neturinčia įtakos kaltinamojo V. Š. veikos kvalifikavimui (dėl nerūpestingumo buvo padarytas KET 15 punkte numatytas pažeidimas, tačiau pagrindinė ir būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis buvo leistino greičio viršijimas, ši veika, kaip teisingai pastebėjo kaltinamojo advokatas T. Januškevičius, padaryta elgiantis nusikalstamai pasitikint).

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo V. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltę pripažįsta visiškai, gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaltinamojo V. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Remiantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir 2) savo noru atlygino padarytą žalą, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Kaltinamasis V. Š. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, jis yra neteistas (4 t. 101 b. l.), nusikalstamos veikos padarymu metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo (4 t. 91-93 b. l.), yra dirbantis (4 t. 90 b. l.), darbovietės yra charakterizuojamas teigiamai (4 t. 94 b. l.), yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kaltinamasis V. Š. kaltę pripažįsta visiškai, dėl šios veikos nuoširdžiai gailisi, nukentėjusioji I. Š. 2020 m. sausio 31 d. teismo posėdyje nurodė, jog pretenzijų dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo ir netekus dukters kaltinamajam V. Š. neturi, jie yra susitaikę. Atsižvelgęs į šias visas aplinkybes, į tai, jog kaltinamasis V. Š. ir pats dėl šio eismo įvykio pasekmių yra skaudžiai nukentėjęs (žuvo dukra, po eismo įvykio sukeltų išgyvenimų ir vėliau sekusių pokyčių šeimoje, sūnaus mirties, kaltinamajam nustatytas psichikos sutrikimas (6 t. 145-147 b. l.)), teismas pripažįsta, jog yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, jis yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiąja, o baudžiamoji byla nutraukiama (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Kaltinamąjį V. Š. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės ir nutraukus baudžiamąją bylą, kaltinamajam taikoma baudžiamoji poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti motorines transporto priemones, teisės uždraudimo terminas nustatomas minimumo ribose (uždraudimo naudotis specialiąja teise terminas numatytas nuo 1 iki 5 m.) (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnis). Nors kaltinamasis V. Š. prašo apskritai netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės, sutinka sumokėti bet kokio dydžio įmoką į nukentėjusiųjų asmenų nuo nusikalstamų veikų fondą, pažymima, jog kaltinamasis padarė vieną iš šiurkščiausių pažeidimų, viršijo leistiną važiavimo greitį beveik du kartus (automobilį vairavo 152 km/h, kai leistinas greitis yra 90 km/h), dėl greičio nesilaikymo žuvo žmogus, netaikyti šios baudžiamosios poveikio priemonės būtų neteisinga. Tuo labiau, jog, kaip matyti iš pažymos (4 t. 91-93 b. l.), nors kaltinamasis V. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu ir neturėjo galiojančių nuobaudų, nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. jis tris kartus buvo baustas administracine tvarka už greičio viršijimą, paskutinį kartą greitis buvo viršytas 35 km/h, kas tik patvirtina sisteminį reikalavimo vairuoti transporto priemonę neviršijant leistino greičio nesilaikymą. Pažymėtina, jog net ir nesukėlus eismo įvykio, kurio metu būtų sužalotas ar žūtų asmuo, už didesnio nei 50 km/h viršytą greitį baudžiant asmenį administracine tvarka privalomai taikoma administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas nuo 1 mėn. iki 6 mėn. (ANK 416 straipsnio 6, 7 dalys). Nors kaltinamasis V. Š. nurodė, jog ši teisė vairuoti yra gyvybiškai svarbi vykdant darbines funkcijas, užtikrinant judėjimo mobilumą, vien tai, kad ši teisė yra reikalinga dėl darbo ar kitų aplinkybių, nėra esminė sprendžiant dėl poveikio priemonės taikymo ar netaikymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-490/2011). Prokurorė G. Petrulytė bylos nagrinėjimo metu pateikė pažymą, jog kaltinamajam V. Š. buvo taikyta administracinė atsakomybė pagal ANK 416 straipsnio 3 dalį ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. už tai, jog kaltinamasis 2018 m. rugsėjo 1 d. 17.37 val. kelyje (duomenys neskelbtini) leistiną 80 km/h greitį viršijo važiuodamas 102 km/h greičiu, kas lyg ir yra papildomas veiksnys dėl poveikio priemonės taikymo ir termino nustatymo, atsižvelgus į tai, jog nusižengimas fiksuotas nuo įvykio, kurio metu žuvo dukra, praėjus tik 14 d., netikėti kaltinamojo V. Š. paaiškinimais, jog vairavo ne jis, o tuo metu jo interesus gynęs advokatas, nėra pagrindo – neįtikėtina, jog asmuo, prieš dvi savaitės dėl viršyto leistino greičio eismo įvykyje praradęs dukrą, kurios praradimą jis taip smarkiai išgyveno, ir toliau važinėtų viršydamas leistiną greitį. Todėl į šią pažymą nustatant teisės atėmimo terminą neatsižvelgiama.

Valstybė dėl bylos nagrinėjimo patyrė 107,77 Eur proceso išlaidų: 32,36 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (6 t. informacinis lapas), 22,13 Eur išlaidas dėl ekspertui V. Leipui kompensuotų kelionės išlaidų ikiteisminio tyrimo metu, 53,28 Eur išlaidas dėl ekspertų I. Gransko ir V. Matusevičiaus kompensuotų kelionės išlaidų į teismo posėdį (6 t. 14-21 b. l.) Kaltinamąjį V. Š. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad šis susitaikė su nukentėjusiąja, bei baudžiamąją bylą nutraukus, šios išlaidos valstybei taip pat priteisiamos iš kaltinamojo (BPK 105 straipsnio 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis BPK 297-307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Kaltinamąjį V. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiąja bei baudžiamąją bylą nutraukti.

Remiantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirti kaltinamajam V. Š. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, bei kaltinamajam 1 m. (vienerius metus) uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Nustatyti, jog kaltinamajam V. Š. taikomos baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo naudotis teise vairuoti motorines transporto priemones termino pradžia yra nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Išaiškinti kaltinamajam, jog asmuo, vengiantis vykdyti šią baudžiamojo poveikio priemonę, atsako pagal BK 243 straipsnį.

Išaiškinti kaltinamajam V. Š., jog jeigu jis per vienerius metus padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, o jei padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Iš kaltinamojo V. Š. valstybei priteisti 107,77 Eur (vieną šimtą septynis eurus 77 ct) proceso išlaidų (į valstybės biudžetą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamąją biudžeto sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą per Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmus.