- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-18
- Bylos Nr.
- A-602-2061-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02044-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- J. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- G. A., A. Š.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. A. ir A. Š. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato (toliau – ir atsakovas; Širvintų RPK) 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą dėl leidimo laikyti ginklus (toliau – ir Sprendimas).
Skunde paaiškino, kad dėl pareiškėjo veiksmų Širvintų RPK skundą parašė kaimynė G. A.. Dėstė, jog kitas skundas buvo anoniminis, nepasirašytas, Širvintų rajono Čiobiškio bendruomenės pranešimas, rašytas 2011 m. liepos 12 d., Širvintų RPK pasiekė 2011 m. liepos 22 d., persiuntus per Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Nurodė, jog tirdama anoniminį skundą ir susipažinusi su esančiais objektyviais duomenimis, Širvintų rajono apylinkės prokuratūra, konstatavo, kad pareiškėjas padarė administracinį teisės pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 176 straipsnio 1 dalyje ir šie veiksmai negali būti traktuojami kaip nusikalstami, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje, o tariama veika yra akivaizdžia neteisinga, todėl ikiteisminis tyrimas negali būti pradėtas. Tvirtino, kad anoniminio skundo autorius ar autoriai neteisingai pareiškėją apkalbėjo, tendencingai iškraipė faktus, nurodė jo girtumą, nors šis faktas nustatytas nebuvo, nurodė, kad pareiškėjas susipyko su žentu ir šovė į bėgantį žentą. Manė, kad anoniminio skundo tikslas buvo sukurti mitą apie pareiškėjo keliamas „realias“ grėsmes Čiobiškio gyvenvietės gyventojų gyvybei ir sveikatai ir tokiu būdu „pritempiant“ esamą situaciją prie įstatymo reikalavimų. Argumentuoja, jog atsižvelgus į tai, kad anoniminiame skunde nurodyti faktai nepasitvirtino, jie negali būti vertinami nagrinėjant šią administracinę bylą. Pažymėjo, kad elgesys su ginklais reglamentuotas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėmis. Fizinis asmuo negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų ir šaudmenų, bei leidimas laikyti ginklus gali būti panaikintas, jei apie jį policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Būtent šiais argumentais buvo motyvuotas sprendimas dėl leidimo laikyti ginklus panaikinimo. G. A. 2011 m. liepos 12 d. savo paaiškinime nurodė, kad pareiškėjas užlipęs ant prieangio stogelio šaudė iš šautuvo. Jo šautuvas buvo nukreiptas žemyn į ūkinio pastato pusę, o 2011 m. liepos 27 d. ji jau teigė, kad pati nematė, kaip pareiškėjas šaudė, tačiau girdėjo. Taip pat buvo pasiremta kaimyno A. Š. parodymais, kad J. Š. nekreipė dėmesio į perspėjimą dėl galimų šaudymo pasekmių ir buvo padaryta išvada, kad visa tai rodo, kad toks J. Š. elgesys su ginklu lengvabūdiškas, neatsakingas, neatitinkantis elementarių saugumo taisyklių, kurių turi laikytis leidimo laikyti ginklus ir šaudmenis turėtojas. Pažymėjo, kad, visų pirma, pareiškėjas šovė garsiniais šoviniais nukreipęs ginklą į viršų, o antra, nelabai supranta, kokiu būdu „nekreipė dėmesio“ į A. Š. pastabą: pastabą išklausė ir nieko neatsakė į tai, ir toliau kalbėjosi kita tema. Mano, kad nekreipimas dėmesio turi pasireikšti aktyviu neigimu ar tyčiniais ignoravimo veiksmais. Pareiškėjui buvo išsakyta pastaba, kurią jis išklausė ir šia tema pokalbis baigėsi. Taigi, pareiškėjo nuomone, remiantis G. A. ir A. Š. parodymais padaryti apibendrinančias išvadas, kad toks J. Š. elgesys lengvabūdiškas, neatsakingas, neatitinkantis elementarių saugumo taisyklių, kurių turi laikytis leidimo laikyti ginklus ir šaudmenis turėtojas, negalima. Juo labiau, kad dėl jo elgesio skundų nebuvo, ką patvirtina Čiobiškio bendruomenės pirmininkė 2011 m. liepos 26 d. nurodydama, kad jokių nusiskundimų dėl J. Š. negauta, svarstytas nebuvo. Priduria, jog Medžiotojų klubo „Čiobiškis“ vadovas 2011 m. liepos 26 d. nurodė, kad J. Š. klube susijusių su medžiokle jokių pažeidimų padaręs nebuvo, nebuvo taip pat svarstytas dėl netinkamo elgesio. Todėl pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu buvo neteisingai pritaikytas įstatymas, paskirta sankcija aiškiai per didelė ir nuobauda neadekvati padarytam pažeidimui. Akcentavo, kad dėl savo veiksmų, dėl kurių gailisi, jau yra nubaustas pinigine bausme.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariatas su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo J. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad 2011 m. liepos 12 d. G. A. savo paaiškinime nurodė, jog 2011 m. liepos 4 d. J. Š. užlipęs ant prieangio stogelio šaudė iš šautuvo. Jo šautuvas buvo nukreiptas žemyn į ūkinio pastato pusę. Ji taip pat nurodė, kad J. Š. iššovė 8 šūvius (buvo šaudoma po du šūvius). J. Š. neneigė šaudymo fakto, tik nurodė, kad šaudė nukreipęs dvivamzdį medžioklinį ginklą į viršų. Šaudė nuo Naujųjų metų likusiais garsiniais šoviniais, kuriuos buvo įsigijęs Vilniaus ginklų parduotuvėje „Volfora“. Savo namų valdoje šaudė iš teisėtai laikomo šautuvo BRNO ZH304, kiek kartų šaudė nepamena. Kadangi J. Š. įvykdė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 176 straipsnio 1 dalyje (šaudymas iš teisėtai laikomo ginklo gyvenamojoje vietovėje), dėl įvykdyto teisės pažeidimo nuoširdžiai gailėjosi ir padėjo jį išaiškinti, jam buvo paskirta 250 Lt bauda, nors sankcijoje numatyta, kad už tokio pobūdžio teisės pažeidimą gali būti skirta nuo 100 iki 400 Lt su šaunamojo ginklo konfiskavimu arba be konfiskavimu. Pareiškėjui paskirta administracinė nuobauda yra adekvati įvykdytam teisės pažeidimui. Be kita ko, nurodė, kad 2011 m. liepos 22 d. Širvintų RPK buvo gautas iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos persiųstas Čiobiškio gyvenvietės bendruomenės pranešimas dėl pareiškėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje. Tyrimo metu nustatyta, kad minėtas pranešimas yra anoniminis, nes Visuomeninės organizacijos Čiobiškio bendruomenė pirmininkė nurodė, kad pranešimo dėl J. Š. nerašė, tačiau tai nepaneigia, jog pareiškėjo šaudymas gyvenvietėje kėlė grėsmę kitų asmenų ar jo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Nors Širvintų rajono apylinkės prokuratūroje 2011 m. rugpjūčio 3 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą J. Š. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, tai nepaneigė šaudymo gyvenvietėje fakto ir toks jo elgesys su ginklu negali būti toleruojamas, bei turi būti vertinamas kaip lengvabūdiškas, neatsakingas, neatitinkantis elementarių saugumo taisyklių, kurių turi laikytis leidimo laikyti ginklus ir šaudmenis turėtojas. Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas, savo neatsakingą elgesį (šaudymą gyvenamojoje vietovėje) pateisina tuo, kad šaudė garsiniais šoviniais, tačiau tyrimo metu nustatyta, kad Vilniaus ginklų parduotuvė „Volfora“ garsiniais šoviniais visiems medžiokliniams ginklams neprekiauja ir niekada neprekiavo. Taigi, pareiškėjo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys leidžia pagrįstai abejoti jo tyrimo metu duotais paaiškinimais, kuriais J. Š. siekė išvengti atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Akcentavo, jog leidimo nešioti (laikyti) ginklus panaikinimas nėra administracinė nuobauda, tai yra pasekmė, kuri atsiranda, asmeniui, padariusiam tam tikrus administracinius pažeidimus, nepriklausomai nuo sankcijų ar nuobaudų, kurios skiriamos už šiuos pažeidimus. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A-146-1347/2011.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo G. A. su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo J. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliktinas galioti. Teigė, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, jis nesilaiko saugumo taisyklių ir su laikomu ginklu elgiasi lengvabūdiškai, neatsakingai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.
Teismas apžvelgė faktines bylos aplinkybes bei nurodė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei kiti su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai. Rėmėsi Įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2 straipsnio 19 dalimi, 2 straipsnio 31 dalimi bei 40 straipsnio 1 dalies 1-10 punktais, numatančiais leidimų nešiotis ir leidimų laikyti B, C kategorijų ginklus panaikinimo atvejus. Konstatavo, jog šių teisės normų sisteminė analizė suponuoja, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi norma ir ji nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą pasirinkti kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimą, jei yra nustatomas kuris nors iš paminėtų Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1-10 punktuose išvardytų atvejų.
Teismas pažymėjo, jog objektyviai ir visapusiškai ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus ir nustačius, kad yra įsiteisėjęs Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs administracinės teisės pažeidimą pagal ATPK 176 straipsnio 1 dalį, t. y. neteisėtas šaudymas iš ginklo gyvenamosiose vietovėse bei šaudymui neskirtose vietose, taip pat šaudymui skirtose vietose pažeidžiant nustatytą tvarką, ir kuriuo jis nubaustas 250 Lt bauda be ginklo konfiskavimo, darytina išvada, kad pareiškėjo teismo posėdyje pateikta versija, kad jis šaudė pirotechniniais šoviniais ir pateikta pažyma, kad galėjo įsigyti ir pirotechninių šovinių, yra nepagrįsta jokiais prejudicinę reikšmę turinčiais įrodymais. Nurodė, jog pirotechnikos priemonių įsigijimo, naudojimo nustatytos tvarkos pažeidimas, nustatytas ATPK 176¹ straipsnyje, todėl taikyti šio pažeidimo sukeliamas pasekmes teismas neturi teisinio pagrindo – pagal tokį pažeidimą pareiškėjas baustas nebuvo. Konstatavo, kad pareiškėjo neteisėtas šaudymas iš ginklo gyvenamojoje vietovėje kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o tai atitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad buvo tirtas anoniminis skundas, kad bendruomenė pranešė nerašiusi skundo, teismo nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšmingos vertinant priimto sprendimo teisėtumą. Pabrėžė, jog skundas, nustatant administracinę atsakomybę, buvo pasirašytas trečiojo suinteresuoto asmens G. A., skundas pasitvirtino, pareiškėjas nubaustas administracine tvarka, nutarimas įsiteisėjęs, todėl vėlesni veiksmai dėl ikiteisminio tyrimo dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo priėmimui.
Teismas atkreipė dėmesį ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą, kuriame, aiškinant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, konstatuota, kad „Pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. <...> Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos“. Akcentavo, jog 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina. Atsižvelgdamas į šią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismas padarė išvadą, jog skundžiamame sprendime taikyta sankcija – leidimo nešiotis ir leidimo laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimas yra proporcinga priemonė ir atitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto reikalavimus.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 5 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 93 – 95), kuriuo prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti 2011 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato sprendimą.
Atsiliepimas
Apeliaciniame skunde pažymi, jog atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad jis neneigė šaudymo fakto, tik teigė, kad šaudė nukreipęs dvivamzdį medžioklinį ginklą į viršų, šaudė nuo Naujųjų metų likusiais garsiniais šoviniais, kuriuos buvo įsigijęs Vilniaus ginklų parduotuvėje „Volfora“. Nurodo, jog šią informaciją jis pateikė iš karto, kai tik policijos pareigūnas jį apklausė. Tačiau šis faktas nebuvo patikrintas, nebuvo išsamiai aiškinamasi nei pats pažeidimas, nei patikrinamos faktinės aplinkybės ir jam buvo pritaikytas ATPK 176 straipsnio 1 dalis ir skirta 250 Lt bauda, o pats skundas G. A. buvo priimtas 2011 m. liepos 12 d., po paties įvykio praėjus daugiau nei savaitei. Teigia, jog atsižvelgus į tai, kad jis neturėjo informacijos ir nežinojo, kokios pasekmės jam kils pagal ATPK 176 straipsnio 1 dalį, jis nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje neskundė ir skirtą baudą sumokėjo. Pažymi, jog ATPK 20 straipsnyje nustatyti administracinės nuobaudos skyrimo tikslai – administracinį teisės pažeidimą padariusius asmenis nubausti siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, nedarytų naujų teisės pažeidimų – nebūtų pažeisti. Argumentuoja, jog nevengė administracinės atsakomybės, geranoriškai pripažino savo pažeidimą, taigi tokiu būdu jis pripažino savo veiksmų neteisėtumą, tačiau buvo įsitikinęs, kad pripažino tik savo neteisėtus veiksmus naudojant pirotechnines priemones, juo labiau, kad ginklai nebuvo paimti, jis kurį laiką galėjo medžioti. Todėl jo veiksmai turėjo būti vertinami kaip pirotechnikos priemonių įsigijimo, naudojimo nustatytos tvarkos pažeidimas, nustatytas ATPK 176¹ straipsnyje. Teigia, jog jo šaudymas pirotechniniais šoviniais nesukėlė pavojaus kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, o byloje nėra jokių įrodymų, kad jis šaudė iš medžioklinių šovinių ir kėlė pavojų aplinkiniams. Todėl jam neteisingai ir nepagrįstai pritaikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas. Nurodo, jog dokumentą patvirtinantį, kad buvo įsigijęs pirotechninių šovinių, jis pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui bylos nagrinėjimo metu. Tačiau teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjo teismo posėdyje pateikta versija, jog jis šaudė pirotechniniais šoviniais ir pateikta pažyma, kad galėjo įsigyti ir pirotechninių šovinių, yra nepagrįsta jokiais prejudicinę reikšmę turinčiais įrodymais.
Pažymi ir tai, jog 2006 m. spalio 5 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. N62-1373/2006 konstatavo, kad administracinėje teisėje kaip ir baudžiamojoje teisėje įtvirtintas principas, jog visos abejonės turi būti vertinamos patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl mano, kad teismas nepakankamai įvertino jo pateiktus įrodymus ir duotus teismo metu paaiškinimus. Argumentuoja, jog teismas palikdamas galioti 2011 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus apskrities VPK Širvintų rajono policijos komisariato sprendimą, jo atžvilgiu pasielgė neteisingai, nes įgyvendinant teisingumą turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų. Prasižengusio asmens atžvilgiu neturi būti nepagrįsto teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina. Akcentuoja, jog jis nepadarė tokio pažeidimo, dėl kurio jam būtų taikomos tokios griežtos sankcijos. Mano, jog dėl savo neapgalvotų veiksmų, kurie nesukėlė niekam jokių pasekmių, jam buvo pritaikytas per griežtas įstatymas.
Atsakovas Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 103 – 105) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 5 d. sprendimą palikti galioti.
Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. A. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 101) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 5 d. sprendimą palikti galioti ir pripažinti teisingu 2011 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK sprendimą bei palikti jį galioti.
Atsiliepime nurodo, jog 2011 m. liepos 4 d., apie 16 val., J. Š., užlipęs ant prieangio stogo šaudė iš šautuvo, kuris buvo nukreiptas žemyn į ūkinio pastato pusę. Pažymi, jog jis iššovė 8 kartus, tuo sukeldamas grėsmę kitų asmenų gyvybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Be to, J. Š. nesilaikė saugumo taisyklių, kurių privalo laikytis ginklo turėtojas, ir su turėtu ginklu elgėsi lengvabūdiškai, neatsakingai. Pabrėžia, jog ji tuo metu buvo savo darže, maždaug už 30 metrų, ir viską aiškiai matė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 10-95-IL-173 „Dėl leidimo laikyti ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui J. Š. (toliau – ir pareiškėjas) buvo panaikintas atsakovo išduotas leidimas Nr. 448 laikyti ginklus, teisėtumo.
Skundžiamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu.
Byloje nustatyta, kad Širvintų rajono apylinkės prokuratūra 2011 m. rugpjūčio 30 d. priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalimi, t. y. nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BPK 145 straipsnio 1 dalyje požymių.
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas 2011 m. liepos 14 d. priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 95N-1004811-11, kuriuo nustatyta, jog pareiškėjas J. Š. savo kieme iš medžioklinio ginklo BRNO ZH 304 iššovė aštuonis kartus į viršų, tokiais savo veiksmais įvykdydamas administracinį teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 176 straipsnio 1 dalį (neteisėtas šaudymas iš šaunamojo ginklo) bei jam paskirta administracinė nuobauda – 250 Lt bauda.
Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.
Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.
Įstatymo 40 straipsnis savo ruožtu įtvirtina aplinkybių sąrašą, kuomet leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami. Šio straipsnio 11 punktas numato, jog minėtas leidimas panaikinamas, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui <...>.
Kaip yra savo praktikoje pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš šios teisės normos matyti, kad reikalavimas panaikinti leidimą nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis yra išreikštas imperatyvia forma, nesuteikiant kompetentingam viešojo administravimo subjektui teisės priimti kitokio pobūdžio sprendimo (žr. pvz., administracinę bylą Nr. A-438-164/2011).
Iš pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų matyti, jog jis neneigia šaudymo fakto, tačiau tikina, jog šaudė ne medžiokliniais, bet garsiniais šoviniais, todėl turėjo būti administracine tvarka baudžiamas pagal ATPK 176¹ straipsnį, t. y. už civilinių pirotechnikos priemonių įsigijimo, naudojimo nustatytos tvarkos pažeidimą. Pareiškėjo manymu, toks jo elgesys iš esmės nekėlė jokio pavojaus aplinkiniams, todėl jo atžvilgiu leidimas laikyti ginklą buvo panaikintas neteisėtai, jį nubaudžiant per griežtai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, tokius jo teiginius vertina kritiškai. ABTĮ 3 straipsnis įtvirtina, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pasakytina, jog šios administracinės bylos ginčo dalykas – minėto atsakovo Sprendimo teisėtumas, kas suponuoja, jog teisėjų kolegija, be kita ko, tikrina, ar jis savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas bei ar jo priėmimo metu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog atsakovas turėjo duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kaip tai numato Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas, todėl pagrįstai, vadovaudamasis šia Įstatymo nuostata, panaikino pareiškėjui leidimą laikyti ginklus. Tokia išvada darytina iš byloje surinktos medžiagos – G. A. skundo (b. l. 31) ir paaiškinimo (b. l. 32), A. Š. paaiškinimo (b. l. 33), atsakovo pareigūno tarnybinio pranešimo (b. l. 39), visuomeninės organizacijos Čiobiškio bendruomenės skundo (b. l. 43), liudytojų apklausos protokolų (b. l. 45 – 55), Širvintų rajono apylinkės prokuratūros nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (b. l. 57), pareiškėjo atžvilgiu surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo bei priimto nutarimo (b. l. 35) ir kt. Dėl pastarojo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo pareiškėjui už šaudymą iš teisėtai laikomo ginklo buvo paskirta administracinė nuobauda, pažymėtina, jog nors jis šioje byloje ir neturi prejudicinės galios, būdamas administracinių institucijų ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtu sprendimu, teisėjų kolegijos yra vertinamas kaip rašytinis įrodymas (ABTĮ 57 straipsnis), kuris, teismo įsitikinimu, vertinant jį taip pat kitų įrodymų kontekste, yra kur kas svaresnis, t. y. turi didesnę įrodomąją galią nei subjektyvūs pareiškėjo teiginiai, esą jis jokios grėsmės aplinkiniams savo elgesiu nekėlė.
Pastebėtina ir tai, jog, kaip minėta, pareiškėjo apeliacinio skundo motyvų šerdį sudaro principinis nesutikimas su jo veikos kvalifikavimu, t. y. jis tikina, kad padarė ne ATPK 176 straipsnio 1 dalyje, bet ATPK 176¹ straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, t. y. šaudė pirotechniniais šoviniais, kas, jo logika, turėtų pagrįsti, jog jis nekėlė jokio pavojaus, tačiau tai, teisėjų kolegijos pastebėjimu, jis galėjo ginčyti skųsdamas jo atžvilgiu priimtąjį nutarimą ir inicijuodamas administracinio teisės pažeidimo bylą, tačiau to nepadarė. Tuo tarpu šioje byloje svarbu yra nustatyti tai, ar atsakovas turėjo duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę ir remiantis jais, priėmė sprendimą, t. y. neveikė ultra vires. Pažymėtina, jog duomenys Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme nėra apibrėžti, todėl konkrečių kriterijų, kokia forma jie turėtų atsakingai įstaigai būti pateikiami, nėra ir teisėjų kolegija, įvertinusi jau minėtus rašytinius bylos įrodymus, sprendžia, jog jų nagrinėjamu atveju buvo pakankamai teisėtam sprendimui priimti. Pridurtina, jog institucija taip pat išpildė minėtoje teisės normoje jai numatytą pareigą sprendimą panaikinti leidimą laikyti ginklus motyvuoti. Tuo tarpu tai, ar pareiškėjas šaudė medžiokliniais šoviniais ar pirotechniniais, ginčo baigčiai savaime reikšmės neturi, nes pats pareiškėjo neatsakingo elgesio su ginklu faktas, pažeidžiantis Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodantis jo elgesio grėsmę paneigtas nebuvo. Prielaidų teigti, jog ginčijamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų ginčijamo sprendimo naikinimo pagrindų, t. y. to, kad jį būtų priėmęs nekompetentingas administravimo subjektas ar jo priėmimo metu būtų pažeistos pagrindinės procedūros, todėl naikinti jo nėra pagrindo.
Apibendrinant konstatuotina, jog įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą ir joje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas. Spręstina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ginčą reguliuojančias teisės normas, todėl jo sprendimas paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo J. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.