- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-03
- Bylos Nr.
- e2S-1609-967/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17054-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- R. S.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. patikslintą ieškinį atsakovei R. S. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo, kurioje pareikštas atsakovės R. S. priešieškinis ieškovui V. S. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku nustatymo, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo V. S. (toliau – ieškovas) patikslintą ieškinį atsakovei R. S. (toliau – atsakovė) dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovui dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku nustatymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovas pateikė teismui prašymą pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir 1) iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus V. S. gyvenamąją vietą su ieškovu; 2) priteisti iš atsakovės R. S. laikiną materialinį išlaikymą nepilnamečiam sūnui V. S. po 150,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, paskiriant ieškovą šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise.
3. Nurodė, kad byloje išvadą teikianti institucija pateikė duomenis, jog šalių nepilnametis sūnus V. S. gyvena su ieškovu. Atsakovė šiai dienai neteikia jokio išlaikymo nepilnamečiam sūnui V. S., todėl tėvas vienas rūpinasi nepilnamečio sūnaus kasdieniais poreikiais bei faktiškai prisiima visą sūnaus išlaikymo finansinę naštą. Kadangi ieškovo prašoma priteisti iš atsakovės laikino išlaikymo suma nesiekia net pusės minimalaus mėnesinio atlyginimo, laikino išlaikymo dydis laikytinas protingu ir adekvačiu atsakovės atžvilgiu.
Atsiliepimas
4. Atsakovė atsiliepime į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad šis nepateikė įrodymų ir nepagrindė aplinkybių, patvirtinančių gyvenamosios vietos pakeitimo būtinybę ir sudarančių pagrindą ją pakeisti. Vien sūnaus V. S. nepakankamai motyvuotas noras gyventi su tėvu šiuo atveju negali būti pripažintas pagrindu keisti gyvenamąją vietą. Nepilnametis sūnus V. S. išreiškia norą gyventi su tėvu šiam naudojant emocinio pobūdžio spaudimą – jis leidžia neribotai naudotis kompiuteriu, pats užtrunka darbe iki 23 val., kur po pamokų ateina V. S. ir iki tėvo darbo pabaigos žaidžia kompiuterinius žaidimus. Tėvas nesirūpina vaiko laisvalaikiu, nesirūpina vaiko socializacija, nėra jo raginęs vykti į stovyklą. Vaikui praleidžiant daugiau laiko su tėvu, jam nėra poreikio domėtis kitais dalykais, kaip tik kompiuteriniais žaidimais. Keičiant vaiko gyvenamąją vietą, būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą ir nustatant ją su kitu iš tėvų. Byloje nėra duomenų, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės nuo tada, kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Ieškovas nepateikė duomenų, neginčijamai pagrindžiančių, kad esanti aplinka (gyvenimas su mama) vaikui tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi. Pasisakydama dėl laikino išlaikymo priteisimo atsakovė nurodo, kad ji prisideda prie vaiko išlaikymo, pasirūpindama jo kasdieniais poreikiais: ruošiant maistą, apmokėdama komunalines paslaugas, duodama vaikui dienpinigius, todėl nėra būtinybės priteisti iš jos laikiną išlaikymą. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad vienas išlaiko sūnų, kokio dydžio išlaikymą teikia, kokie yra sūnaus V. S. poreikiai, kad atsakovo išlaikymo nepakanka jų patenkinimui.
5. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – tarnyba) pateikė išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Nurodė, kad iš byloje esančios 2019 m. liepos 11 d. išvados Nr. 1SD-4852-(8.1.27) „Dėl nepilnamečio V. S.“ ir šalių buities tyrimo aktų žinoma, kad nepilnametis V. S. faktiškai gyvena su tėvu, kuris juo tinkamai rūpinasi, o atsakovė, vaiko motina, iš esmės tam neprieštarauja. Pats vaikas V. S. yra išreiškęs norą gyventi su tėčiu, todėl tarnyba neturi pagrindo prieštarauti prašomoms taikyti laikinosioms apsaugos priemonėms.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-22905-1050/2019 ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
7. Teismas nurodė, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-31243-726/2016 abiejų sutuoktinių bendru sutikimu buvo nutraukta šalių santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (toliau – sutartis). Sutartimi šalys susitarė, kad nepilnametis sūnus V. S. gyvens su atsakove (sutarties 2.1.2 punktas), o ieškovas mokės po 190,00 Eur išlaikymą kiekvieną mėnesį iki sūnaus pilnametystės (sutarties 2.2 punktas).
8. Teismo vertinimu, taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir laikinai pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą būtų galima tik tuomet, jeigu paaiškėtų aplinkybė, kad nepilnamečiam vaikui atsakovės gyvenamojoje vietoje tapo nesaugu ar teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokių aplinkybių bylos atveju nenustatyta.
9. Teismas konstatavo, jog nesant byloje išsamaus vaiko poreikių ištyrimo bei duomenų, su kuriuo iš tėvų vaikui būtų geriau nuolat gyventi, nes tai bus nustatyta bylos iš esmės nagrinėjimo metu, nėra poreikio laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimui. Tik išsprendęs šalių ginčą iš esmės teismas nustatys, ar yra pagrindas keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-31243-726/2016 nustatytą vaiko gyvenamąją vietą ir, atitinkamai, priteisti išlaikymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-22905-1050/2019 ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus V. S. gyvenamąją vietą su ieškovu; priteisti iš atsakovės laikiną materialinį išlaikymą nepilnamečiam sūnui V. S. po 150,00 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, paskiriant ieškovą šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neatsižvelgė į tarnybos išvadoje nurodytą faktą, kad šalių nepilnametis sūnus V. S. gyvena su ieškovu.
10.2. Pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų, dėl kurių prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą atmestas. Pabrėžė, kad sūnus V. S. gyvena pas ieškovą, kurį jis vienas išlaiko. Byloje duomenų, kad atsakovė teiktų nuolatinį išlaikymą sūnui V. S., nėra.
10.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, buvo nenuoseklus. 2019 m. birželio 25 d. nutartyje nurodyta vienintelė priežastis, dėl kurios atmestas ieškovo prašymas dėl laikino išlaikymo sūnui priteisimo – nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų sūnaus V. S. gyvenimą su tėvu. Kadangi šiuo metu nepilnamečio sūnaus V. S. faktinį gyvenimą su tėvu pagrindžia tarnybos pateikti dokumentai, ieškovo prašymas turi būti tenkintinas.
Atsiliepimas
11. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Ieškovas nepateikė įrodymų ir nepagrindė aplinkybių, patvirtinančių gyvenamosios vietos pakeitimo būtinybę ir sudarančių pagrindą ją pakeisti. Vien sūnaus V. S. nepakankamai motyvuotas noras gyventi su tėvu šiuo atveju negali būti pripažintas pagrindu keisti gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, atsižvelgė į tai, kad ieškovas nesirūpina vaiko auklėjimu ir ugdymu. Atsakovė ne visada leidžia elgtis nepilnamečiui vaikui V. S. taip, kaip jam norisi, reikalauja laiku atlikti namų darbus, užtikrina savo jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raidą, todėl buvo nustatyta, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nepilnamečio vaiko noras gyventi su tėvu nėra suderinamas su jo interesais. Prisirišimas prie tėvo, jo nuomonės susiformavimas, prieštaringi, netgi neigiami, jausmai atsakovės atžvilgiu yra iš dalies paveikti ir suformuoti ieškovo bei turi įtakos vaiko raidai ir psicho emocinei būsenai.
11.2. Ieškovas nepateikė duomenų, neginčijamai pagrindžiančių, jog esanti aplinka (gyvenimas su mama) vaikui tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą ir ją nustatant su kitu iš jo tėvų. Sūnaus V. S. neigiamas požiūris į mamą formuojamas tėvo nuosekliais veiksmais ir įtikinėjimu, todėl tokioje aplinkoje kilę vaiko norai negali būti laikomi objektyviai atspindinčiais jo tikrąją poziciją ir užtikrinančiais vaiko interesus. Pasveikus sūnui V. S. nuo tėvo emocinio spaudimo, jo interesus labiau atitiks gyvenimas kartu su atsakove. Jam yra reikalinga motinos kasdieninė priežiūra ir rūpestis jo ugdymusi, mokymusi, laisvalaikiu.
11.3. Pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, tinkamai padarė išvadą, kad ieškovas naudoja emocinį šantažą, todėl, kol vyksta byla, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nustatant vaiko gyvenamąją vietą su tėvu.
11.4. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad šiuo metu atsakovė prisideda prie vaiko išlaikymo, pasirūpindama sūnaus kasdieniais poreikiais: ruošiant maistą, apmokėdama medicinines paslaugas, duodama vaikui dienpinigius, todėl nėra būtinybės priteisti iš jos laikiną išlaikymą. Atsakovės teigimu, ieškovas nutyli aplinkybę, kad jis taip pat nemoka išlaikymo pilnametei dukrai A. S., kuri šiuo metu yra 12 klasėje.
11.5. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad vienas išlaiko sūnų ir išlaikymo nepakanka sūnaus poreikių patenkinimui, kokio dydžio išlaikymą jis šiuo metu sūnui teikia, kokie yra jo dabartiniai poreikiai. Atsakovės nuomone, ieškovas, būdamas verslininku, turi didesnes materialines galimybes prisidėti prie vaikų išlaikymo, tačiau teismui nepateikė duomenų apie savo uždirbamas pajamas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
13. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
14. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus V. S. gyvenamąją vietą su ieškovu; priteisti iš atsakovės laikiną materialinį išlaikymą nepilnamečiam sūnui V. S. po 150,00 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, paskiriant ieškovą šių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise. Taigi, bylos apeliacinėje instancijoje nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
15. Kadangi ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių, sprendžiant procesinius klausimus tokio pobūdžio bylose atsižvelgiama į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą (CPK 376 straipsnis).
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-31243-726/2016 tenkintas pareiškėjų R. S. ir V. S. prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinta pareiškėjų sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys susitarusios, kad atsakovės ir ieškovo nepilnamečio sūnaus – V. S. gyvenamoji vieta nustatoma kartu su motina (sutarties 2.1.1 punktas), o nepilnametės dukters – A. S. gyvenamoji vieta nustatoma kartu su tėvu (sutarties 2.1.2 punktas). Pagal sutarties 2.2 punktą, kiekvienas turi išlaikyti nepilnamečius vaikus, atitinkamai ieškovas – dukterį, o atsakovė – sūnų, nuo teismo sprendimo, kuriuo santuoka tarp šalių nutraukiama, įsiteisėjimo dienos iki dukters, A. S., pilnametystės. Nuo momento kuomet šalių dukra A. S., sulaukia pilnametystės t. y. nuo 2019 m. kovo 14 d., tėvas moka išlaikymą sūnui V. S. po 190,00 Eur kiekvieną mėnesį iki sūnaus pilnametystės. Išlaikymo lėšos, skirtos V. S., yra pervedamos į motinos, atsakovės, banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, ir ji paskiriama sūnui skirtų išlaikymo lėšų uzufruktore.
17. Tarnybos pateiktoje 2019 m. liepos 11 d. išvadoje Nr. 1SD-4852-(8.1.27) „Dėl nepilnamečio V. S.“ nurodyta, kad 2017 metų balandį šalims priėmus bendrą sutarimą apkeisti vaikų gyvenamąsias vietas, vaikas jau ilgą laiką abiejų tėvų sutarimu gyvena su ieškovu, kuris sūnumi rūpinasi tinkamai, be to, pats nepilnametis vaikas V. S. yra išreiškęs norą ir toliau gyventi su tėčiu.
18. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-3903-981/2019, atsižvelgdamas į tai, kad aplinkybės, leidžiančios spręsti, jog nepilnamečiam vaikui atsakovės gyvenamojoje vietoje tapo nesaugu ar teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, nepaaiškėjo, konstatavo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos nėra pagrindo keisti.
19. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymo ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).
20. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų, susijusių su ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo vertinimu, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 ir CK 3.3 straipsnių nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
21. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
22. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nustatoma su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo, esant šiam aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai (CPK 178 straipsnis).
23. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, sprendžia, kad laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra būtini duomenys, leidžiantys daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, vaiko teisės ir interesai bus pažeisti. Tarnybos 2019 m. liepos 11 d. išvadoje Nr. 1SD-4852-(8.1.27) „Dėl nepilnamečio V. S.“, kuria remiasi ieškovas, motyvuodamas poreikį laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, aiškiai buvo nurodyta, kad ieškovas gyvena su sūnumi 2 kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), su patogumais; namuose švaru, erdvu, yra visi reikiami baldai, namų apyvokos daiktai, nepilnametis vaikas V. S. turi atskirą, jo poreikius atitinkantį kambarį, o motina, pas kurią sūnus V. S. apsilanko 3 kartus per savaitę, gyvena 2 kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), su patogumais, drauge gyvena pilnametė šalių dukra A. S.; pats butas yra švarus, tvarkingas, apstatytas baldais, yra reikiami namų apyvokos daiktai; sūnus V. S. turi atskirą lovą mamos kambaryje, jam yra sudarytos tinkamos sąlygos svečiuotis. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas konkrečių duomenų, kad šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, nustatyta su motina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-31243-726/2016 patvirtintos šalių sutarties 2.1.1 punktu, būtų netinkama jam gyventi, nepateikė, todėl neatlikus išsamaus vaiko poreikių tyrimo, kuris yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, nėra pagrindo keisti ir nustatytos gyvenamosios vietos, priteisiant iš atsakovės išlaikymą (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).
24. Kiti ieškovo atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
25. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-22905-1050/2019 palikti nepakeistą.