Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjos patikslintas skundas patenkintinas iš dalies.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimu Nr. 64-7-1132 pareiškėjai buvo paskirta 1592 Eur bauda ir paskirtas įpareigojimas išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką per 30 dienų nuo nutarimo gavimo dienos už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, draudžiantį įrengti išorinę reklamą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą ir 12 straipsnio 12 dalies pažeidimą, kad pasibaigus leidimo galiojimo terminui per savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytą terminą neišardė specialios išorinės reklamos pateikimo priemonės, nenukabino reklamos ir nesutvarkė aplinkos (TIS Liteko duomenys; RAAT Kauno rūmų 2018 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1188-428/2018 duomenys). Paminėtame sprendime teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjos argumentai, jog atsakovo reikalavimas pareiškėjai išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukabinti reklamą su turiniu nuo pastato sienos nebuvo perteklinis ir todėl pripažintas pagrįstu.

Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovės pareigūnų 2017 m. spalio 30 d. – 2017 m. lapkričio 20 d. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, jog ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sienos pritvirtintame dvipusiame stende po 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimo priėmimo ir toliau skleidžiama išorinė reklama su turiniu „W1640, Kauno viskio krautuvė Viskio baras W1640“, dvipusiame stende skleidžiama išorinė reklama su turiniu „Pilotas. LT Architektūra ir kultūra kasdien“ ir trečiame įrenginyje skleidžiama išorinė reklama su turiniu „Statybų pilotas“. 2017 m. lapkričio 21d. - 2017 m. lapkričio 27 d. pranešimais taip pat užfiksuota ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sienos pritvirtintame dvipusiame stende ir toliau skleidžiama išorinė reklama su turiniu „Viskio baras W1640“. Dėl to atsakovė 2017 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 64-7-1186 pradėjo pažeidimo nagrinėjimo teiseną, remiantis Reklamos įstatymo nuostatomis. Apie tai ir nustatytus pažeidimus 2017 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 64-2-8434 atsakovė informavo pareiškėją. Minėtame pranešime atsakovė taip pat prašė pareiškėjos per 14 kalendorinių dienų terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl aplinkybių, kurių pagrindu pradėta nagrinėjimo procedūra ir savo argumentus pagrindžiančius įrodymus, paskyrė pranešimo žodinio nagrinėjimo datą ir laiką, siūlė susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija ir ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas iki pranešimo nagrinėjimo raštu pateikti paaiškinimus. Be to, atsakovė dar 2017 m. spalio 16 d. raštu Nr. 64-2-7141 informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies nuostatomis, už reklamos, kurios naudojimą reklaminės veiklos subjektas buvo įpareigotas nutraukti, pakartotinį naudojimą, jeigu tai pažeidžia Reklamos įstatyme nustatytus reikalavimus, nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą reklaminės veiklos subjektams skiriama 289 eurų bauda už kiekvieną įpareigojimų nevykdymą, netinkamo vykdymo ar reklamos pakartotinio naudojimo dieną (byloje nekilo ginčo, kad raštas pareiškėjai įteiktas 2017 m. spalio 23 d.). 2018 m. sausio 11 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus Administracinės teisenos poskyrio vyriausioji specialistė priėmė nutarimą skirti baudą Nr. 64-7-10, kuriuo pareiškėjai buvo skirta 1143 Eur bauda už tai, kad pareiškėja po 2017 m. rugsėjo 7 d. priimto nutarimo skirti baudą – nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. (28 kalendorines dienas) nepašalino jai priklausančių iškabų, buvusių ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sienos.

Išorinės reklamos sąvoka yra apibrėžta Reklamos įstatymo (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti redakcija) 2 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad išorinė reklama – tai reklama, kurios įvairios specialios ir pritaikytos pateikimo priemonės yra ne patalpose. Išorinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 (toliau – Taisyklės), 2 punkte numatyta, jog iškaba – ant (prie) reklaminės veiklos subjekto buveinės pastato arba reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos įrengiamas reklaminis įrenginys, ant kurio pateikiama informacija: reklaminės veiklos subjekto pavadinimas ir (arba) reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.). Iškaba taip pat laikomas ant reklaminės veiklos subjekto buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų pateiktas reklaminės veiklos subjekto pavadinimas, jo prekybos ar paslaugų teikimo vietos arba parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas. Iškaboje taip pat gali būti nurodytas prekių ženklas, emblema, darbo laikas, reklaminės veiklos subjekto (fizinio asmens) vardas, pavardė. Reklaminis įrenginys – tai speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė (stendas, skydas, stulpas, vitrina ir pan.). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A-1282 patvirtintame Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 4 punkte numatyta, jog įrenginiams, ant kurių pateikiama viešoji informacija, įrengti leidimo nereikia. Pagal numatytą teisinį reglamentavimą iškabai jokių išimčių teisės aktuose nėra numatyta, todėl leidimas jai įrengti yra būtinas. Teismas taip pat akcentuoja, kad įsiteisėjusiu RAAT Kauno rūmų sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1188-428/2018 buvo nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, jog visos minimos iškabos su jose pateikta informacija – tai reklama, kurios įrengimui reikalingas leidimas. 2017 m. rugsėjo 7 d. atsakovės nutarimu, kurio teisėtumas buvo svarstytas ką tik paminėtoje administracinėje byloje, pareiškėja taip pat buvo įpareigota išardyti arba nukabinti reklamą ir po to per 30 dienų nuo nutarimo gavimo dienos sutvarkyti aplinką. Pareiškėja skundą administraciniam teismui dėl šio nutarimo teisėtumo pateikė 2017 m. spalio 12 d., tačiau reklaminių iškabų nenukabimo iki 2017 m. lapkričio 20 d. ir dar papildomai prašė taikyti reikalavimo užtikrino priemones – sustabdyti 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimo vykdymą. 2017 m. lapkričio 17 teismo nutartimi šis pareiškėjos prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas (TIS Liteko duomenys).

Motyvuojamoji dalis

Reklamos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už priežiūros institucijų laikino įpareigojimo sustabdyti reklamos skleidimą nevykdymą, įpareigojimo nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą, už reklamos, kurios naudojimą reklaminės veiklos subjektas buvo įpareigotas nutraukti, pakartotinį naudojimą, jeigu tai pažeidžia šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, arba Konkurencijos tarybos įpareigojimo paneigti klaidinančią ar neleidžiamą lyginamąją reklamą nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą reklaminės veiklos subjektams skiriama 289 Eur bauda už kiekvieną įpareigojimų nevykdymo, netinkamo vykdymo ar reklamos pakartotinio naudojimo dieną. Teismas taip pat pabrėžia, kad Reklamos įstatyme nėra nuostatos, kad skundo padavimas teismui sustabdo nutarimo galiojimą (imperatyvus pobūdis pareiškėjai), o teismas vėliau nutartimi konstatavo, kad pareiškėjos prašymas dėl nutarimo vykdymo sustabdymo aplamai buvo nepagrįstas.

Pateikti įrodymai duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovė teisingai ir pagrįstai pareiškėjos veiksmus kvalifikavo kaip prieštaraujančius Reklamos įstatymo 24 straipsnio 2 daliai, nes pareiškėja reklamą, kurios naudojimą buvo įpareigota nutraukti 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimu ir ją pašalinti, sąmoningai po oficialaus institucijos reikalavimo nutraukti naudojimą dar neteisėtai (pakartotinai) naudojo 28 kalendorines dienas - nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d., nors neturėjo privalomo kompetentingos institucijos išduoto leidimo įrengti reklamą.

Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalimi atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Reklamos įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo. Reklamos įstatymo 27 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas draudimas, kad už šio straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, 2, 3 ir 4 dalyse nurodytus pažeidimus skiriamos baudos dydis neturi viršyti 3 procentų reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais, o už šio straipsnio 1 dalies antrame sakinyje nurodytus pažeidimus – 6 procentų reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais. Jeigu reklaminės veiklos subjektas vykdo veiklą trumpiau negu metus, atsižvelgiama į jo gaunamas pajamas einamaisiais finansiniais metais.

Teismui pateikti duomenys duoda pagrindą išvadai, kad atsakovė už 28 kalendorines dienas turėjo teisę paskirti pareiškėjai 8092 Eur baudą, tačiau paskyrė baudą, neviršijančią 3 procentų reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų už praėjusius finansinius metus – 1146 Eur. Aukščiau paminėto teisinio reglamentavimo reikalavimai šioje dalyje buvo įgyvendinti tinkamai - nepažeidžiant Reklamos įstatymo imperatyvių reikalavimų.

Atsakovas, spręsdamas dėl skirtinos baudos, pagrįstai nustatė ir ginčijamame nutarime įvardijo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismas laiko, kad atsakovė ginčijamame nutarime nepagrįstai įvardijo pareiškėjos atsakomybę sunkinančią aplinkybę – pakartotinis reklamos naudojimas. Įvertinus Reklamos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies ir 8 dalies dispozicijas, teismas pabrėžia, kad ginčo atveju pakartotinis reklamos naudojimas – tai ne atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bet pareiškėjos veiksmus kvalifikuojantis požymis (ABTĮ 56 str.). Įvertinęs ginčijamo nutarimo turinį Reklamos įstatyme nustatytas procedūrines taisykles, teismas konstatuoja, kad atsakovė jokių esminių pažeidimų, duodančių pagrindą nutarimą panaikinti, nepadarė.

Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja 2017 m. rugsėjo 29 d. teikė prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo ir išorinės reklamos įrengimo projekto derinimo. 2017 m. gruodžio 19 d. leidimas buvo išduotas. Be to, 2017 m. lapkričio 17 d. savarankiškai nukabino įrengtus reklaminius tentus, o kitą darbo dieną (2017 m. lapkričio 20 d.) ir šviečiančią reklamą.

Reklamos įstatymo 24 straipsnio 6 dalis leidžia skundą dėl priežiūros institucijų nutarimo nagrinėjančiam teismui atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda reklaminės veiklos subjektui, kuris pažeidė šį įstatymą, būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, skirti mažesnę piniginę baudą negu atitinkamoje šio straipsnio dalyje nustatyta minimali piniginė bauda. Dėl to teismas, spręsdamas paskirtos piniginės baudos mažinimo klausimą, turėtų atsižvelgti ne tik į atsakomybę lengvinančias, bet ir į kitas atsakomybės teisingumui ir proporcingumui turinčias įtakos aplinkybes. Pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja aktyviai bendradarbiavo su atsakove dar iki ginčijamo nutarimo skirti baudą priėmimo (kreipėsi dėl leidimų išdavimo), taip pat ir po nutarimo priėmimo - stengėsi pašalinti teisės pažeidimą tęsė procedūras dėl leidimų gavimo. Teismo vertinimu, pareiškėjos aktyvus bendradarbiavimas, taip pat ir aplinkybė, jog reklama tiesiogiai pavojaus ar žalos vartotojams nesukėlė, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad bauda nėra tinkamai individualizuota, todėl mažintina. Pažymėtina, kad ginčo situacijoje yra svarbus ekonominis sankcijos neišvengiamumas, o ne tiesioginė baudos dydžio įtaka bendrovės veiklai. Taip pat akcentuotina, kad byloje pareiškėjos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, paskirtas sankcijos dydis (bauda) yra per griežtas. Atsižvelgus į šio pažeidimo padarymo aplinkybes, pavojingumo laipsnį, į teisingumo ir protingumo principus, Reklamos įstatymo tikslus, baudos paskirtį, darytina išvada, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai paskirta 1143 Eur bauda yra neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, todėl paskirta bauda mažintina iki 400 Eur. Teismas taip pat vertina, kad teismo sumažintas baudos dydis gali pasiekti numatytus sankcijos už teisės pažeidimą tikslus. Taip pat akcentuotina, kad atsakovė nenustatė, kad dėl pareiškėjos skleistos reklamos būtų kreipęsi nukentėję asmenys, kad pareiškėja tokia reklama padarė tiesioginės žalos tretiesiems asmenims (ABTĮ 56 str.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti 2018 m. sausio 11 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus Administracinės teisenos poskyrio vyriausiosios specialistės nutarimą skirti baudą Nr. 64-7-10, kuriuo pareiškėjai UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo skirta 1143 Eur bauda už tai, kad pareiškėja po 2017 m. rugsėjo 7 d. priimto nutarimo skirti baudą nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. nepašalino jai priklausančių iškabų, buvusių ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sienos, ir paskirtą baudą sumažinti iki 400 Eur (keturių šimtų eurų).

Likusioje dalyje patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.