Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-04-30 · Administracinė byla Nr. P-492-71-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. R-525-8-14Sprendimas · 2014-03-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-492-71-14Nutartis · 2014-04-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-492-71-14Nutartis · 2014-04-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-30
Bylos Nr.
P-492-71-14
Teisminio proceso Nr.
3-66-3-00012-2014-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas, Romanas Klišauskas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
Rolando Pakso
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
Advokatai
Gytis Kaminskas
Kategorijos
  • 80.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P492-71/2014Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00012-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 80.2.;80.3.;80.6; 80.9.; 80.11; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos primininkas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Rolando Pakso prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R525-8/2014 pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m. kovo 3 d. gautas pareiškėjo Rolando Pakso skundas, kuriuo pareiškėjas prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2014 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. Sp-64 „Dėl Rolando Pakso registravimo pretendentu būti kandidatu į Respublikos Prezidentus“;

2) įpareigoti VRK išduoti jam rinkėjų parašų rinkimo lapus bei įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. vasario 15 d. partijos Tvarka ir teisingumas XII Kongresas priėmė sprendimą jį iškelti kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus, 2014 m. vasario 17 d. pareiškėjas VRK buvo įregistruotas politinės kampanijos dalyviu, o 2014 m. vasario 28 d. pateikė VRK pareikštinius dokumentus. 2014 m. kovo 1 d. VRK priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atsisakė „išduoti Rolandui Paksui rinkėjų parašų rinkimo lapus dėl to, kad Rolandas Paksas neatitinka Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme nustatytų reikalavimų būti kandidatu į Respublikos Prezidentus“. Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą. Pareiškėjas mano, jog VRK, registruodama jį politinės kampanijos dalyviu, pretendentu į kandidatus, o taip pat kandidatu į Respublikos Prezidentus privalo, visų pirma, vadovautis Konstitucijos 78 straipsnio ir kitų Konstitucijos straipsnių nuostatomis, o Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio nuostatomis vadovautis tiek, kiek jos neprieštarauja Konstitucijai. Pagrįsdamas šį teiginį, pareiškėjas nurodė, kad reikalavimai, kuriuos turi atitikti kandidatai į Respublikos Prezidentus įtvirtinti Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje, kuri taip pat nukreipia į Konstitucijos 56 straipsnio nuostatas. Šie reikalavimai dera su Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Paksas prieš Lietuvą III skirsnyje pateiktais ir byloje panaudotais Venecijos komisijos sudarytais Europos rinkimų paveldo principais, kurie numato, kad teisė kandidatuoti į atstovaujamąją valdžią gali būti anuliuota, esant psichinei negaliai ar atliekant kriminalinę bausmę už rimtą nusikaltimą. Rinkimų paveldo principų požiūriu priesaikos sulaužymas negali būti pagrindu riboti asmens teisę dar kartą dalyvauti rinkimuose į įstatymų leidžiamąją valdžią. Konstitucijos 56 straipsnio antroje dalyje nustatytos analogiškos sąlygos: Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Priesaikos sulaužymas, kaip pagrindas asmeniui drausti vėl tapti Seimo nariu, šiame Konstitucijos straipsnyje nenumatytas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, sistemiškai aiškindamas Konstituciją, nustatė esant dar vieną iš Konstitucijoje įtvirtintos priesaikos politinės doktrinos išplaukiančią sąlygą, kad tapti Seimo nariu ar Prezidentu, ar užimti kitas pareigas, kurioms pagal Konstituciją būtina prisiekti, niekada negali asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką. Tačiau 2011 m. sausio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas minėtoje byloje Paksas prieš Lietuvą konstatavo, kad Lietuvos teisėje įtvirtintas „nuolatinis ir negrįžtamas draudimas“ Rolandui Paksui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti parlamento nario pareigas nepaisant to, kad Konstitucinis Teismas pripažino, kad jis sulaužė priesaiką, yra neproporcingas ir todėl neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) turinio. Pareiškėjas teigė, jog 2014 m sausio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas iš esmės reinterpretavo Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime suformuluotos apkaltos Prezidentui ir kitiems asmenims, kuriems užimant pareigas būtina prisiekti, oficialioje konstitucinėje apkaltos doktrinoje panaudotą nacionalinių aktų prioriteto prieš Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus doktriną, pasisakydamas, kad Konstitucija įsakmiai reikalauja, kuriant ir taikant įstatymus, laikytis Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų bei Europos Sąjungos teisės normų viršenybės principo, kai tokį prioritetą numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir narystė Europos Sąjungoje. Atsižvelgiant į pastarąjį Konstitucinio Teismo nutarimą, į Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 17 d. priimtą Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Europos socialinę chartiją ir Tarptautinį politinių ir pilietinių teisių paktą, Lietuvos Respublika, taikydama draudimą asmeniui pašalintam iš pareigų visą likusį gyvenimą kandidatuoti į Seimo narius, pažeistų Konstitucijoje ir oficialioje konstitucinėje doktrinoje numatytą imperatyvą vadovautis Konstitucijos nuostatomis taip, kad nebūtų prieštaraujama Europos Sąjungos teisės normų ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų reikalavimams, teisinės valstybės principą, įtvirtintą Konstitucijoje ir turintį viršenybę prieš kitas Konstitucijos normas, pamatinio Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Europos socialinę chartiją ir Tarptautinį politinių ir pilietinių teisių paktą (b. l. 1 – 10).

II.

Atsakovė Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti tais pačiais motyvais, kuriais priėmė skundžiamą 2014 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. Sp-64. Nurodė, jog VRK sprendimą priėmė pasirėmusi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija, todėl skundžiamas aktas teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžė, jog tais pačiais motyvais nesutinka ir su antruoju skundo reikalavimu kartu pažymėdama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas šiuo atveju gali būti įgyvendintas tik priėmus atitinkamas Konstitucijos pataisas, o VRK pagal Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymą nėra įgaliota inicijuoti Konstitucijos pakeitimo procedūrą ir juo labiau pačiai nustatyti terminą, kuris būtų proporcingas pagal anksčiau minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą. Tvirtina, jog pareiškėjo reikalavimas įgyvendinti VRK Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą išeina už jos kompetencijos ribų.

III.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R525-8/2014 pareiškėjo Rolando Pakso skundą atmetė.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Rolandas Paksas 2004 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažintas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją, ir tuo pagrindu Seimas apkaltos proceso tvarka 2004 m. balandžio 6 d. pašalino jį iš einamų pareigų.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, aiškiai konstatuota, jog Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, teisėjų kolegija sprendė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, jog Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą turi konstitucinį pagrindą, o pareiškėjo teiginys, jog VRK, priimdama sprendimą, turėjo remtis tik Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 36 straipsnio 6 dalimi, laikytas nepagrįstu.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją „pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos - normos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficiali konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti“ (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas), taip pat yra nurodęs, kad „teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose - išvadose bei sprendimuose; taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija - formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų“ (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimą). Taigi nėra abejonių, kad Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą taip pat saisto Konstitucinio Teismo suformuota jurisprudencija.

Teisėjų kolegija pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 170 straipsnio (2012 m kovo 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nesvarstė jokių su rinkimais susijusių klausimų, ir nutarime padarytos išvados su nagrinėjama byla visiškai nesusijusios. Pabrėžė, jog Lietuvos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai negali prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija taip pat konstatavo kad pareiškėjas nenurodė konkrečių ES teisės normų, kurios būtų reikšmingos byloje vertinamu atveju ir įtvirtintų jo teisę dalyvauti prezidento rinkimuose. Pabrėžė, jog Europos Sąjungos Sutarties ar kitų ES teisės šaltinių nuostatos nereglamentuoja pasyviosios rinkimų teisės dalyvauti Prezidento rinkimuose ir neturi nieko bendra su pareiškėjo Rolando Pakso galimybėmis kandidatuoti prezidento rinkimuose. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Europos Sąjungos egzistavimas ir funkcionavimas yra pagrįstas suteiktų galių principu, t. y. ji turi tiek materialiosios kompetencijos, kiek jos jai yra perleidusios ES valstybės narės: pagal Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos kompetencijos ribų nustatymas grindžiamas suteikimo principu, o ES sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal 5 straipsnį visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybių narių kompetencijai. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I antraštinė dalis įtvirtina Sąjungos kompetencijos kategorijas ir sritis, kuriose ES turi tam tikrą teisėkūros kompetenciją, tačiau šiose nuostatose nėra nurodyta, kad ES yra perleista kompetencija reguliuoti ES valstybių narių prezidento rinkimus.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 1 dalis, kurioje numatyta, jog “Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis“, be kita ko, taip pat yra suteiktų galių principo atspindys.

Nutartyje taip pat nurodyta, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kuri yra ES pirminės teisės dalis, ir įtvirtina konkrečias ES piliečių teises ir laisves, reglamentuoja Europos Sąjungos piliečio pasyviąją ir aktyviąją rinkimų teisę, kiek tai liečia Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimus (Chartijos 39 – 40 str.), tačiau jokių teisių dalyvauti valstybės narės prezidento rinkimuose neįtvirtina. Be to Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų. Iš esmės analogiška nuostata dėl to, kad Chartija neišplečia Sąjungos turimos kompetencijos ribų yra įtvirtinta Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje vertinamu atveju taip pat nėra pagrindo remtis ES sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kadangi jose nėra įtvirtintos konkrečios teisės ar laisvės, taip pat nėra nustatyti šių teisių ir laisvių ribojimo pagrindai, be to, jose įtvirtinti pamatiniai vertybiniai imperatyvai yra adresuoti pačiai Europos Sąjungai, kaip viršnacionalinei organizacijai, o ne jos valstybėms narėms.

Nutartyje nurodyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK), kuri nėra Europos Sąjungos teisės dalis, taip pat neįtvirtina aktyviosios ar pasyvios teisės dalyvauti prezidento rinkimuose, tokia teisė įtvirtinta tik įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų atžvilgiu (EŽTK 1 Protokolo 3 str.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Europos žmogaus teisių teismo Didžioji kolegija 2011 m. sausio 6 d. sprendime Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04) tiesiogiai nurodė, kad EŽTK 1 protokolo 3 straipsnis prezidento rinkimams netaikytinas ir pareiškėjo skundo dalį, susijusią su teisės dalyvauti prezidento rinkimuose pažeidimu, vienbalsiai pripažino nepriimtina ratione materiae (72 ir 90 punktai).

Teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodyta Europos socialinė chartija visiškai nereglamentuoja politinių teisių, tame tarpe ir rinkimų teisės.

Vertindama Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto (toliau – ir Paktas), kurio dalyve yra ir Lietuvos Respublika, 25 straipsnio b punkto numatančio, jog kiekvienas pilietis be jokios 2 straipsnyje nurodytos diskriminacijos ir be nepagrįstų apribojimų turi teisę ir galimybę balsuoti ir būti išrinktas per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remdamasis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą, nuostatą ir jos santykį su Konstitucija, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, savo praktikoje apibrėždamas Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių santykį, yra ne kartą nurodęs, kad “Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų - apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės - integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas“, taip pat nurodęs, kad „tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo (LR Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 1996 m. rugpjūčio 27 d. bendrąjį komentarą Nr. 25(57) dėl 25 straipsnio turinio, kur pripažinta, jog straipsnyje įtvirtintų teisių įgyvendinimas negali būti ribojamas ar paneigiamas, išskyrus kai tai daroma įstatyme įtvirtintais objektyviais ir pagrįstais pagrindais, atitinkamai, pasyviąją rinkimų teisę valstybės narės gali riboti, jei tie ribojimai pateisinami objektyviais ir pagrįstais kriterijais (4 ir 15 p.).

Pažymėtina, jog teisėjų kolegija suabejojo, ar apskritai šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Pakto ir Konstitucijos neatitikimą. Kolegija nurodė, jog pareiškėjui taikytas apribojimas (Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų) įtvirtintas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, todėl išplėstinei teisėjų kolegijai nekilo jokių abejonių dėl tokio apribojimo teisėtumo. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pirmiau nurodytas ribojimas dalyvauti Prezidento rinkimuose kildinamas iš tos aplinkybės, kad ”šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, priesaikos sulaužymu yra pakertamas pasitikėjimas Respublikos Prezidento institucija, kartu susilpninamas pasitikėjimas visa valstybės valdžia bei Lietuvos valstybe. Apkalta, kai asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, pašalinamas iš Respublikos Prezidento pareigų, yra vienas iš Konstitucijoje numatytų valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, apsaugos būdų”. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad “Respublikos Prezidento, kaip ir bet kurio kito Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens, sulaužiusio priesaiką, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, pašalinimas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka nėra savitikslis. Apkaltos instituto konstitucinė paskirtis yra ne tik vienkartinis tokių asmenų pašalinimas iš užimamų pareigų, bet daug platesnė - užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu. Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką” (LR Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija pastebėjo, kad tokio apkaltos procedūros tikslo teisėtumą ir pagrįstumą bendrąja prasme yra pripažinęs ir Europos žmogaus teisių teismas, kuris taip pat yra pažymėjęs, kad valstybės šiuo atveju turi plačią vertinimo laisvę (žr. pirmiau minėto EŽTT sprendimo Paksas prieš Lietuvą 96 ir 100 punktus). Teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas apribojimas yra objektyvus ir pagrįstas, jis nėra taikomas diskriminaciniais pagrindais, t. y. taikomas visiems asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ir apkaltos būdu pašalintiems iš pareigų.

Atsižvelgdama į tai, kad Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnis nedraudžia nustatyti skirtingų teisės dalyvauti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios rinkimuose sąlygų, taip pat į tai, kad Konstitucijoje pretendentams į Prezidentus keliami aukštesni reikalavimai nei kandidatams į Seimo narius ir tą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjui teisė dalyvauti Prezidento rinkimuose ribojama nuo 2004 m. balandžio 6 d., teisėjų kolegija sprendė, kad nustatytas ribojimas nelaikytinas akivaizdžiai neproporcingu siekiamam tikslui.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal byloje vertinamas faktines aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą esant koliziją tarp nacionalinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, nustatančių pasyviosios teisės dalyvauti Prezidento rinkimuose, sąlygas ir ribojimus, ir Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies) ir Europos Sąjungos teisės ar Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

Teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu reinterpretuoti Konstitucinio Teismo doktriną dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos konstitucingumas dar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. patikrintas ir nuostata pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Šiuo metu galiojantis reglamentavimas iš esmės nepakitęs, o pareiškėjo minimi dokumentai Konstitucijos nuostatų nekeičia.

Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aiškinimas Konstitucinio Teismo neįpareigoja, Konstitucijos nuostatoms jokios įtakos neturi ir negali būti pagrindu reinterpretuoti Konstitucijos nuostatas. Be to, pažymėjo ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 6 d. sprendimo 72 punkte vienareikšmiškai nurodė, kad 1 Protokolo 3 straipsnis netaikomas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimams. Taigi, kiek tai susiję su pareiškėjo skundais dėl jo pašalinimo iš pareigų ar draudimo būti renkamam prezidentu, ši pareiškimo dalis buvo pripažinta ratione materiae nesuderinama su Konvencijos nuostatomis pagal 35 straipsnio 3 dalį ir atmesta pagal 35 straipsnio 4 dalį. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu vienbalsiai paskelbė pareiškėjo R. Pakso skundą pagal 1 Protokolo 3 straipsnį, kiek jis susijęs su pareiškėjo pašalinimu iš pareigų ir teisės būti renkamam Lietuvos Prezidentu atėmimu, nepriimtinu.

Nurodyti Europos Žmogaus Teisių Teismo argumentai bei priimtas sprendimas leido teismui konstatuoti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo 2011 m. sausio 6 d. sprendimu nenustatė Lietuvai jokių įpareigojimų kiek tai liečia pareiškėjo R. Pakso galimybę dalyvauti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, taigi nėra pagrindo teigti, kad šiuo metu iš Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Lietuvos Respublikai kyla tarptautinis įsipareigojimas keisti vidaus teisę, kiek tai susiję su Prezidento rinkimais.

Įvertinusi tai, kad pagal Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį VRK savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo, rinkimų, Referendumo ir kitais įstatymais bei teisės aktais, teisėjų kolegija darė išvadą, jog 2014 m. kovo 1 d. priimdama sprendimą Nr.Sp-64 „Dėl Rolando Pakso registravimo pretendentu būti kandidatu į Respublikos Prezidentus“ atsakovė vadovavosi galiojančiais teisės aktais, jos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl skundžiamas aktas paliktas nepakeistu, o pareiškėjo Rolando Pakso skundas atmestas.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VRK išduoti Rolandui Paksui rinkėjų parašų rinkimo lapus bei įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą laikytas išvestiniu reikalavimu ir taip pat atmestas.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas VRK įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą iš esmės negali būti įgyvendintas, nes jo įgyvendinimu rūpinasi Lietuva, o ne atskira institucija – VRK.

IV.

Pareiškėjas Rolandas Paksas 2014 m. balandžio 15 d. pateikė prašymą, kurį patikslino 2014 m. balandžio 16 d., atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R525-8/2014 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 8, 10, 12 punktuose įtvirtintais pagrindais ir panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausios rinkimų komisijos 2014 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. Sp-64 „Dėl Rolando Pakso registravimo pretendentu būti kandidatu į Respublikos Prezidentus“; įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją išduoti Rolandui Paksui rinkėjų parašų rinkimo lapus bei pratęsti parašų rinkimo terminą, skaičiuojant jį nuo atitinkamų lapų išdavimo dienos.

Tuo atveju, jeigu teismui atrodytų, kad nėra aiškus Lietuvos nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės santykis, pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl papildomo išaiškinimo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 2014 m. kovo 25 d. konstatavimo kontekste.

Šalies argumentai

Pareiškėjas mano, kad procesas administracinėje byloje Nr. R525-8/2014 atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Tokiomis aplinkybėmis pareiškėjas nurodo faktą, kad bylą nagrinėjusi teisėja Skirgailė Žalimienė yra pono Dainiaus Žalimo žmona, kurį pareiškėjas teigia sužinojęs 2014 m. balandžio 14 d., ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 2014 m. kovo 25 d. konstatavimą byloje Nr. 2155/2012 Paksas prieš Lietuvą, apie kurį pareiškėjas sužinojo 2014 m. balandžio 9 d.

Pareiškėjas nurodo, kad faktas, jog administracinę bylą Nr. R525-8/2014 nagrinėjusi teisėja Skirgailė Žalimienė yra Dainiaus Žalimo sutuoktinė neabejotinai neigiamai paveikė teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą, kadangi Dainius Žalimas buvo Lietuvos valstybės atstovas EŽTT byloje Paksas prieš Lietuvą, todėl teisėja S. Žalimienė neabejotinai siekė naudos savo vyrui. Pareiškėjas teigia nesekantis teisėjų asmeninio gyvenimo, todėl šis faktas bylos nagrinėjimo metu jam nebuvo žinomas, o nežinodamas šio fakto pareiškėjas negalėjo pasinaudoti nušalinimo teise. Mano, kad teisėjos S. Žalimienės dalyvavimas nagrinėjant administracinę bylą Nr. R525-8/2014 pažeidė EŽTK 6 straipsnio 1 dalį ir Pakto 14 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas nurodo, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2014 m. kovo 25 d. konstatavo, jog „<...> diskvalifikavimams iki gyvos galvos, įvestiems autoriui, trūko būtino numatomumo ir objektyvumo, o tokiu būdu jie yra nepagrįsti apribojimai pagal Pakto 25 straipsnio B ir C punktus, ir kad autoriaus teisės, numatytos šiomis nuostatomis, buvo pažeistos.“. Tokiu būdu, pasak pareiškėjo, buvo paneigta LVAT 2014 m. kovo 6 d. sprendime nurodyta pozicija, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. įvestas draudimas būti renkamam į Prezidento postą neprieštarauja Pakto 25 straipsniui, kadangi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas atvirai paskelbė, kad toks draudimas yra nenumatomas, neobjektyvus ir nepagrįstas nuo pat pirmos jo įvedimo dienos. Pareiškėjo teigimu, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažino nepagrįstu Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. sprendimą Pakto 25 straipsnio prasme, todėl tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu (panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį). Pareiškėjo manymu, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 2014 m. kovo 25 d. konstatavimas yra akivaizdus įrodymas, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Šią aplinkybę pareiškėjas vertina kaip pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad procesas atnaujinamas, kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams. Pareiškėjas tvirtina, kad šioje teisės normoje įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą reikia aiškinti plačiai ir mano, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punktas pagal analogiją su EŽTT taikytinas ir tada, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas konstatuoja, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas ir LVAT 2014 m. kovo 6 d. sprendimas prieštarauja Paktui. Pareiškėjas taip pat mano, kad proceso atnaujinimas būtinas siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Pareiškėjas mano, kad yra pagrindas atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų). Šiam savo argumentui pagrįsti nurodo, kad LVAT 2014 m. kovo 6 d. sprendime visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su 2013 metų lapkritį Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos pateikta Seimui išvada dėl Konstitucijos 74 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo projekto Nr. XIIP- 1121 bei argumento, kad sprendimo byloje Boškoski prieš Makedoniją, 11676/04, dalies „Teisė“ 1.5. punktu EŽTT išaiškino, kad Pirmojo protokolo 3 straipsnis taikomas prezidento rinkimams.

Pareiškėjas taip pat mano, kad LVAT 2014 m. kovo 6 d. sprendime netinkamai taikė Konstitucinio Teismo suformuotą nacionalinės ir tarptautinės teisės santykio doktriną, kadangi Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. šią doktriną pakeitė. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime išaiškino, kad pagarba tarptautinei teisei, inter alia Paktui, yra konstitucinė vertybė. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublika, inter alia Vyriausioji rinkimų komisija ir LVAT, privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, tai yra Paktu. Konstitucinis pacta sunt servanda („sutartis turi būti vykdoma“ lotynų kalba) principas reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal Pakto 25 straipsnio 2 dalies B punktu prisiimtus įsipareigojimus. Tuo atveju, jeigu atitinkamos tarptautinės teisės nuostatos, inter alia Pakto 25 straipsnio 2 dalis ir Konvencijos 8 straipsnis, prieštarauja kokiai nors Konstitucijos nuostatai (pvz., Konstitucijos 125 str. prieštaraujantis ES teisės nuostatoms dėl pinigų emisijos), galioja tarptautinės teisės nuostata, nors jai prieštaraujanti Konstitucijos nuostata ir lieka expressis verbis nepakeista. Pareiškėjo teigimu, tai yra naujas reinterpretacinis žingsnis, kurį padarė Konstitucinis Teismas. Pareiškėjo tvirtinimu, narystė Europos Sąjungoje yra negalima nesilaikant Pakto 25 straipsnio 2 dalies ir Konvencijos 8 straipsnio, negali egzistuoti jokia nuostata, kuri neigtų šių teisės aktų viršenybę bei veiksmingumą. Pareiškėjas teigia, kad Pakto 25 straipsnio 2 dalies veiksmingumui užtikrinti daryti Konstitucijos pataisas nėra objektyviai ir teisiškai būtina, kadangi šį tikslą galima pasiekti darnaus aiškinimo būdu. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui savo konstatavimo 8.4 punktu pavadinus Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu įvestą draudimą būti kandidatu prezidento rinkimuose nenumatomu iš anksto, neobjektyviu ir nepagrįstu nuo pat jo priėmimo dienos, pareiškėjo įsitikinimu, užtenka vertinti Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalį ir 78 straipsnį Konvencijos 8 straipsnio ir Pakto 25 straipsnio 2 dalies B punktą Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto konstatavimo 8.4 punkto šviesoje.

Pareiškėjas nurodo, kad pareiga vadovautis Paktu kolizijos su Konstitucija atveju kyla ir iš Europos Sąjungos Sutarties 2 straipsnio, kuris nustato, kad Sąjunga yra pagrįsta žmogaus teisių ir laisvių vertybėmis, kadangi šios Sutarties 7 straipsnis numato sankcijų prieš ES valstybę narę įvedimo procedūrą tam atvejui, jeigu kiltų pavojus, kad ji pažeidžia ES Sutarties 2 straipsnį. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad atsisakymas vykdyti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto konstatavimą – ištaisyti Pakto pažeidimą – pažeistų ir Europos Sąjungos Sutarties 2 straipsnio vertybes.

Pastebi, kad Pakto vykdymo priežiūrą vykdo ne tik specialusis Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto paskirtas pranešėjas, ne tik Europos Sąjunga, bet ir Europos Tarybos Ministrų Komitetas. Šiuo metu jis svarsto klausimą dėl sankcijų įvedimo prieš Lietuvą dėl netinkamo EŽTT nutarimo byloje Paksas v. Lietuva įgyvendinimo.

Mano, kad atsisakius vykdyti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto konstatavimą byloje Paksas prieš Lietuvą kyla pavojus, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija pripažins 2014 metų prezidento rinkimus nedemokratiniais ir neskaidriais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodyto įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindais.

Kaip minėta, įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Siekiant užtikrinti susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis pagrindų, kuriems esant (bent vienam iš jų) galimas proceso atnaujinimas, sąrašas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, jog Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams. Priešingai nei tvirtina pareiškėjas, šis įstatyme numatytas pagrindas, atsižvelgiant į prieš tai paminėtus proceso atnaujinimo tikslus ir sąlygas, negali būti aiškinamas plečiamai, todėl kitų institucijų (ne teismo), taip pat kitokie procesiniai dokumentai šio proceso atnaujinimo pagrindo pagrįsti negali. Taigi pareiškėjo argumentas, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto konstatavimas yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R525-8/2014 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat visiškai nepagrįstu laiko pareiškėjo argumentą, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas, t. y. panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjas teigia, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2014 m. kovo 25 d. konstatavimu panaikino Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. sprendimą ir tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R525-8/2014. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo. Taigi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto aiškinimas negali turėti įtakos Konstitucinio Teismo sprendimui.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktų pagrindais.

Dar vienas pagrindas, kuriuo pareiškėjas grindžia proceso atnaujinimo būtinybę išnagrinėtoje administracinėje byloje yra – naujai paaiškėjusios aplinkybės. Proceso atnaujinimo galimybė dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra įtvirtinta ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kuris numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, bei 9 punkte, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Pažymėtina, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Pareiškėjas naujai paaiškėjusia aplinkybe nurodo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 2014 m. kovo 25 d. konstatavimą byloje Nr. 2155/2012 Paksas prieš Lietuvą, apie kurį pareiškėjas sužinojo 2014 m. balandžio 9 d. Šiuo aktu Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto konstatavo jog „<...> diskvalifikavimams iki gyvos galvos, įvestiems autoriui, trūko būtino numatomumo ir objektyvumo, o tokiu būdu jie yra nepagrįsti apribojimai pagal Pakto [Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto] 25 straipsnio B ir C punktus, ir kad autoriaus teisės, numatytos šiomis nuostatomis, buvo pažeistos.“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė neatitinka proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nes konstatavimas laikytinas ne nauja aplinkybe, bet bylos nagrinėjimo metu egzistavusių faktų nauju vertinimu, kurį pateikė Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas jau po sprendimo administracinėje byloje priėmimo.

Pareiškėjas proceso atnaujinimą taip pat grindžia aplinkybe, kad administracinę bylą Nr. R525-8/2014 nagrinėjusios teisėjų kolegijos narė teisėja Skirgailė Žalimienė yra Dainiaus Žalimo, kuris buvo Lietuvos valstybės atstovas byloje Paksas prieš Lietuvą, sutuoktinė.

Bylos duomenys patvirtina, kad teisėjų kolegija pareiškėjo Rolando Pakso skundui nagrinėti administracinėje byloje Nr. R525-8/2014 buvo sudaryta 2014 m. kovo 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko nutartimi. Pareiškėjas ir jo atstovas advokatas Gytis Kaminskas iš anksto buvo informuoti apie teismo posėdį, kuris vyko 2014 m. kovo 6 d. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę dar iki teismo posėdžio susipažinti su bylą nagrinėsiančios teisėjų kolegijos sudėtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėjų privačių interesų duomenys yra vieši ir skelbiami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto tinklalapyje (Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 10 str. 1 d.), todėl sprendžia, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes sužinoti faktą apie teisėjos Skirgailės Žalimienės santuoką su Dainiumi Žalimu dar iki bylos nagrinėjimo ir pasinaudoti teismo posėdžio metu suteikta teise pareikšti teisėjai nušalinimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo pristatyta bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sudėtis ir suteikta galimybė pareikšti nušalinimus, tačiau pareiškėjas savo teise pareikšti nušalinimą nepasinaudojo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas niekaip neįrodo, kad pastaroji aplinkybė jam tapo žinoma tik 2014 m. balandžio 14 d. Be to, paprašytas nurodyti teisėjos Skirgailės Žalimienės santuokos su Dainiumi Žalimu fakto paaiškėjimo aplinkybes, pareiškėjas patikslintame pareiškime nurodė, kad apie galimus ryšius su Dainiumi Žalimu pareiškėją privertė susimąstyti teisėjos pavardė, o ši aplinkybė, kaip jau buvo minėta, pareiškėjui galėjo ir turėjo būti žinoma nuo 2014 m. kovo 4 d., kuomet buvo sudaryta teisėjų kolegijos sudėtis.

Kita vertus, teisėjos Skirgailės Žalimienės santuokos su Dainiumi Žalimu faktas pats savaime negali būti laikomas aplinkybe, patvirtinančia teisėjos šališkumą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. pvz. bylą Hauschildt v. Danija). Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. v. Islandija Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo nėra pateikta jokių konkrečių įrodymų dėl galimo administracinę bylą Nr. A525-8/2014 nagrinėjusios teisėjos Skirgailės Žalimienės šališkumo subjektyvia ar objektyvia prasme.

Teisėjų kolegijos vertinimu pats santuokos su Dainiumi Žalimu faktas šiuo atveju nekelia abejonės teisėjos Skirgailės Žalimienės nešališkumu. Pažymėtina, kad Dainius Žalimas byloje Paksas prieš Lietuvą buvo Vyriausybės atstovas (patarėjas) ir gynė ne savo privatų interesą, o atstovavo vieną iš proceso šalių – Lietuvos valstybę. Šiuo metu jis užima kitas pareigas. Teisėja Skirgailė Žalimienė, kartu su kitais teisėjų kolegijos nariais nagrinėdama administracinę bylą, taip pat veikia ne savo, o Lietuvos valstybės vardu, ji yra davusi priesaiką. Jos ir sutuoktinio nesieja jokie tarnybinio pavaldumo ryšiai, teisėjos bylose priimami sprendimai objektyviai negali turėti įtakos sutuoktinio tarnybai, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog aplinkybė, kad Dainius Žalimas yra teisėjos sutuoktinis galėjo lemti išankstinį jos nusistatymą dėl sprendimo esmės.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Pareiškėjas prašyme teigia, kad LVAT 2014 m. kovo 6 d. sprendimas yra be motyvų, todėl procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Tvirtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su 2013 metų lapkritį Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos pateikta Seimui išvada dėl Konstitucijos 74 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo projekto Nr. XIIP- 1121 bei argumento, kad sprendimo byloje Boškoski prieš Makedoniją, 11676/04, dalies „Teisė“ 1.5. punktu EŽTT išaiškino, kad Pirmojo protokolo 3 straipsnis taikomas prezidento rinkimams.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011).

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz. bylą Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands).

Teisėjų kolegija vertina, kad teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimu buvo atsakyta į visus pagrindinius ginčui teisingai išspręsti reikšmingus pareiškėjo skundo argumentus, todėl jo teiginys dėl teismo motyvų nebuvimo pripažintinas niekuo neparemtu ir yra atmestinas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjo nuomone, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 2014 m. kovo 25 d. konstatavimas yra akivaizdus įrodymas, kad LVAT, priimdamas 2014 m. kovo 6 d. sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Tvirtina, kad LVAT nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu, kadangi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas atvirai paskelbė, kad šiuo nutarimu įvestas draudimas būti renkamam į Prezidento postą prieštarauja Pakto 25 straipsniui, B ir C punktams, kadangi yra nenumatomas, neobjektyvus ir nepagrįstas nuo pat pirmos jo įvedimo dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Ši nuostata glaudžiai siejasi su valdžių padalijimo principu ir jį iš esmės išreiškia – teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir nesprendžia išimtinai politinių ar ekonominių klausimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog administracinę bylą Nr. R525-8/2014 nagrinėjusi išplėstinė teisėjų kolegija nesprendė pareiškėjui taikyto apribojimo (Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų) politinio pagrįstumo. Administracinę bylą Nr. R525-8/2014 nagrinėjusi teisėjų kolegija atsižvelgė, kad minėtas draudimas kyla Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindu, yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, todėl nėra jokių abejonių dėl tokio apribojimo teisėtumo. Teisėjų kolegija vertino ne Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyto apribojimo proporcingumą apskritai, o jo proporcingumą bylos nagrinėjimo metu, pažymėjo, kad pareiškėjui teisė dalyvauti Prezidento rinkimuose ribojama nuo 2004 m. balandžio 6 d., ir pagrįstai sprendė, kad nustatytas ribojimas šiuo metu nelaikytinas akivaizdžiai neproporcingu siekiamam tikslui. Pagrįsta laikytina ir teisėjų kolegijos išvada, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ribojimas pareiškėjui taikomas diskriminaciniais pagrindais.

Priešingai nei teigia pareiškėjas, Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas yra galiojantis, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad LVAT, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. R525-8/2014, padarė akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Pareiškėjas kaip vieną iš proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. R525-8/2014 pagrindų nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas savo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu visiškai nepagrindė, todėl ir šioje dalyje jo prašymas laikytinas nepagrįstu.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl papildomo išaiškinimo Komiteto 2014 m. kovo 25 d. konstatavimo kontekste. Remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimu, kuris, pasak pareiškėjo, pakeitė anksčiau suformuotą nacionalinės ir tarptautinės teisės santykio doktriną.

Kaip buvo pažymėta 2014 m kovo 6 d. LVAT sprendime, kol nebus padarytos Konstitucijos pataisos, iš jos kylantis absoliutus draudimas asmeniui, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, būti renkamam Respublikos Prezidentu, galioja ir yra Konstitucijos dalis. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto aiškinimas neturi įtakos Konstitucijos nuostatoms ir negali būti pagrindas jas reinterpretuoti.

Kaip jau minėta, teismas nevertino ir negalėjo vertinti pareiškėjui taikomo draudimo politinio pagrįstumo. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusios kolegijos nuomone, kad nėra pagrindo abejoti apkaltos procedūros tikslo teisėtumu ir pagrįstumu bendrąja prasme taip pat sutinka, jog byloje nėra įrodymų, kad Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribojimas yra diskriminacinis. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nemato pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 170 straipsnio (2012 m kovo 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurį mini pareiškėjas, nesvarstė jokių su rinkimais susijusių klausimų, ir nutarime padarytos išvados su nagrinėjama byla visiškai nesusijusios.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. R525-8/2014 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsniu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Rolando Pakso prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. R525-8/2014.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRomanas KlišauskasVirginija Volskienė