Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

4.Nurodo, kad kaltu neprisipažino, viso proceso metu nuosekliai teigė, kad įvykio metu buvo kartu su A. J. prie automobilio, tačiau kaltinime nurodytų veiksmų neatliko, t.y. stovėjo prie automobilio AUDI A6 galo, tačiau strypu automobilio nedaužė, galinio lango neišdaužė, rankose nieko neturėjo. Nukentėjusiojo P. P. duoti parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški, nes ikiteisminio tyrimo metu, jis teigė, jog buvo palenkęs galvą prie kelių ir susiėmęs už galvos, todėl nieko nematė, vėliau - teismo metu nurodė priešingas aplinkybes ir teigė, jog pro pirštus matė kaltinamuosius, matė kaltinamųjų veidus, aukštesnysis buvo priekyje, o žemesnysis gale, buvo atsisukęs atgal ir matė, tačiau tai yra nelogiška ir akivaizdžiai priderinta prie E. Ž. parodymų, nes sėdint P. P. nurodytoje padėtyje yra neįmanoma matyti, kas vyksta šalia automobilio, tuo labiau automobilio gale. Vertinant E. Ž. parodymus, atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis nenurodė kokius konkrečius veiksmus atliko A. J. ir D. Š., nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme E. Ž. nenurodė, kad matė, kaip D. Š. suduoda į automobilio galinį stiklą , ikiteisminio tyrimo metu jis paaiškino, kad „antras vyras, kada A. J. daužė priekinį stiklą, išdaužė galinį lango stiklą, pagal suduotus į langą smūgius, kuriuos aš girdėjau, tai buvo suduota nemažiau penkių smūgių“. Iš šių parodymų yra akivaizdu, jog E. Ž. nurodė, kad girdėjo smūgius, tačiau nematė D. Š. atliekamų veiksmų, o jo ir P. P. parodymai, kad smūgiai į galinį ir priekinį lango stiklą buvo suduodami vienu metu paneigti liudytojų A. G. ir D. V. parodymais. A. G. nurodė, jog „AUDI stovėjo, kai ją pradėjo daužyti, prie jos buvę trys asmenys, bet tik vienas turėjo lazda. Kiti laikėsi pasyviai, veiksmų jokių neatliko. Vyras, kuris daužė automobilį, ėjo aplink automobilį ir tą automobilį eidamas daužė, ar jis daužė į automobilio galinį stiklą su lazda jis to neužfiksavo, bet gal ir trenkė. Ką konkrečiai darė antras vyras prie automobilio jis negali pasakyti, kad būtų vaikščiojęs aplink automobilį to nematė.“ Liudytoja D. V. nurodė, kad „ prie AUDI automobilio buvo du vyrai, vienas tikrai rankoje laikė lazdą, bet ar kitas turėjo – ji to nematė“. Šie ir kiti liudytojų D. V. ir A. G. parodymai vertinant juos kartu, leidžia daryti išvadą, jog priekinis ir galinis langas buvo išdaužtas skirtingu laiku ir, kad automobilį daužė vienas vyriškis. Šie liudytojai yra pašaliniai asmenys, stebėję įvykį iš šalies, nesuinteresuoti bylos baigtimi asmenys, todėl jų parodymai laikytini patikimesniais nei tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuotų asmenų – nukentėjusiųjų parodymai, kurie įvykio metu buvo daužomo automobilio viduje, išsigandę, ir tai galėjo turėti įtakos teisingam įvykių suvokimui. Be to, kelia abejonių ir nurodytų veiksmų kvalifikavimas pagal BK 284 straipsnį, nes iš liudytojų parodymų, nukentėjusiųjų ir nuteistųjų parodymų bei rašytinių įrodymų akivaizdu, kad A. J. buvo įsitikinęs, jog automobilyje AUDI A6 yra asmenys susiję su jo vadovaujamos įmonės autobusų, vykstančių į Norvegiją ginkluotu užpuolimu, todėl jo veiksmai buvo sąlygoti noro sulaikyti galimai sunkų nusikaltimą pasikėsinusius padaryti asmenis, o ne pažeisti viešąją tvarką.

6.Teigia, kad ginčijama teismo nuosprendžio dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl keistina dėl netinkamo materialinės bei procesinės teisės normų taikymo bei neteisingai vertinamų faktinių duomenų. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, priteisiant nukentėjusiesiems kiekvienam po 1000 Eur dėl jiems padarytos neturtinės žalos. Apeliantas yra įsitikinęs, jog nėra jokių procesinių kliūčių jo atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas.

9.Teigia, kad teismo nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetimo, turtinės žalos atlyginimo palikimo nagrinėti civilinio proceso tvarka bei reikalavimo priteisti visas turėtas išlaidas advokato pagalbai netenkinimo yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, kad teismas nekonkretizavo nusikalstama veika sukeltų neigiamų pasekmių pobūdžio, dvasinių išgyvenimų trukmės ir laipsnio, pilnai ir objektyviai neįvertino reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė neturtinės žalos institutą reglamentuojančias normas bei jų paskirtį, todėl nepagrįstai sumažino priteistą neturtinę žalą.

10.Nurodo, kad tokį įvykį matė pirmą kartą, buvo užpulti net kelių neblaivių asmenų, kurie gąsdindami ir grasindami metaliniais strypais, niokojo automobilį, kėlė realų pavojų jo gyvybei, rizikuojant gyvybe, turėjo nesaugiu automobiliu bėgti iš įvykio vietos, tam tikrą laiką slėpėsi miške. Patyrė išgąstį, psichologinį sukrėtimą, stresą, neigiamus išgyvenimus, blogi prisiminimai apie įvykį persekioja iki šiol, dėl sutrikdytos sveikatos, teko gydytis ir buvo nedarbingas daugiau nei mėnesį, pablogėjo psichologinė būklė, bendravimas su aplinkiniais tapo apsunkintas, buvo sutrikdytas jo darbas, tiesioginis pareigų atlikimas bendraujant su žmonėmis (dirbantis (duomenys neskelbtini)),dėstymas mokykloje ((duomenys neskelbtini)ir dar tuo laiku mokė (duomenys neskelbtini)socializacijos centre). Nustatant ir vertinant neturtinę žalą, buvo atsižvelgiama į nuteistųjų materialinę padėtį, kuri iš visų bylos duomenų sprendžiant yra neabejotinai gera, tačiau neatsižvelgta į kaltinamųjų veiksmų pobūdį, jų ypatingą įžūlumą, tai, kad nusikalstamus veiksmus, jie atliko viešoje vietoje, šalia mokyklos, vidury dienos, smurtavo metaliniais strypais, neišsiaiškinę aplinkybių niokojo jo turtą, kėlė tiesioginį pavojų jo gyvybei ir sveikatai, jų veiksmai nutrūko tik jam pabėgus su automobiliu iš įvykio vietos. Civilinį ieškinį, dėl turtinės žalos atlyginimo, apeliantas įrodė pridėdamas atitinkamus dokumentus, tačiau teismas nepagrįstai pripažino juos netinkamais įrodymais, taip pat yra neaišku, kodėl liko nepatenkintas ieškinys dalyje dėl išlaidų vaistams priteisimo. Įstatymai nedraudžia reikalauti iš kaltininkų ir kitų išlaidų – kelionių pas tyrėją, advokatą – atlyginimo. Už advokato teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo metu sumokėjo - 605 Eur ir 605 Eur už atstovavimą teisme, tačiau teismas neteisingai nustatė, kad viso turėjo 605 Eur išlaidų, todėl neaišku kurią 250 Eur išlaidų dalį – ikiteisminio tyrimo ar atstovavimo teisme – pripažino ir tenkino. Negalima sutikti ir su motyvais, kuriais remiantis teismas priėmė tokį sprendimą, nes kaip jau minėta, kaltinamųjų turtinė padėtis yra gera, bylos tyrimas ir nagrinėjimas truko ilgiau nei metus ir buvo net keletą posėdžių, o priteista suma yra ženkliai mažesnė už nustatytas minimalias rekomenduojamas apmokėjimo advokatams normas, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismas neįvertino, to, kad jo sumokėta suma apima ir ženklius mokesčius, per advokatą mokamus į valstybės biudžetą, kuriuos taip pat turėtų pilnai atlyginti civiliniai atsakovai.

12.Skunde teigiama, kad ši nuosprendžio dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, teismas ženkliai sumažindamas civilinio ieškinio reikalavimą, neargumentavo ir nedetalizavo, kokiais kriterijais rėmėsi priimdamas tokį sprendimą. Nukentėjusysis nurodo, kad toks įvykis buvo pirmas jo gyvenime, patyrė siaubingus ir baisius išgyvenimus, tada ir iki šiol mano, kad jei ne automobilio vairuotojo E. Ž. sumanumas, kaltinamieji būtų juos abu nužudę. Dėl patirto streso ilgą laiką negalėjo miegoti naktimis, bijojo važiuoti automobiliu, vis dar atrodo, kad bus pasikėsinta į jo gyvybę ir sveikatą, yra priverstas vartoti medikamentus, kurių įsigijimui naudoja savo lėšas. Gydytojai nukentėjusiajam sakė, kad toks stiprus stresas atsilieps ir ateityje, todėl, nukentėjusiojo manymu, šioje byloje yra akivaizdus priežastinis ryšys tarp kaltinamųjų padarytos veikos ir kilusių pasekmių. Skunde nurodoma, kad esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo sunkumą, pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, ir jie skirtingai nei turtinės žalos atlyginimas neturėtų būti įrodinėjami. Asmens reakcija į neturtinių vertybių pažeidimą gali būti adekvati ir neadekvati, nukentėjusiojo jausmai, vidiniai išgyvenimai, sukrėtimai ir kančios yra individualūs, todėl remdamasis tokiais vidiniais išgyvenimais, nulemtais individualios reakcijos į to paties pobūdžio ir sunkumo veiksmus, kuriais pažeidžiamas didesnę ar mažesnę vertę asmeniui turintis gėris, nukentėjusysis įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį, o visų pirma, teismai vertindami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, turi įvertinti pažeistos vertybės pobūdį pagal protingo žmogaus etaloną. Nukentėjusiojo manymu, teismas nustatydamas neturtinę žalą tik 1000 Eur iš esmės pažeidė CK 6.250 straipsnio 2 dalį, bei BPK 20 straipsnį, nes nepakankamai įvertino byloje esančių nustatytų neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, o teismo motyvas, kad neturtinės žalos dydis mažintinas atsižvelgiant į kaltinamųjų turtinę padėtį yra neteisingas ir nepagrįstas objektyviais duomenimis, nes kaltinamieji patys patvirtino, kad A. J. yra didelės pervežimų bendrovės savininkas ir vadovas, o kitas – D. Š. užsiima verslu. Skunde taip pat pažymima, kad pagal BPK 103-106 straipsnius civilinio ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priskiriamos proceso išlaidoms, o proceso išlaidų išieškojimas baudžiamajame procese susietas su nusikalstamos veikos padarymu ir veiką padariusio asmens kalte. Nukentėjusysis teigia, kad advokatas suteikė jam nevienkartines paslaugas, kadangi dalyvavo ikiteisminio tyrimo metu, konsultavo, parengė civilinį ieškinį, susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, atstovavo teisminio nagrinėjimo metu, todėl mano, kad teismo priteista suma 250 Eur yra neteisinga, kadangi advokato suteiktos paslaugos pilnai atitinka suformuotą teismų praktiką bei tuo pačiu neprieštarauja LR TM rekomendacijoms.

14.Atsikirtimu į nuteistojo A. J. apeliacinį skundą, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas P. P. sutinka su teismo nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei paskirta bausme ir prašo netenkinti A. J. apeliacinio skundo. P. P. nurodo, kad apelianto argumentai atmestini ir apeliacinis skundas netenkintinas, nes tai, jog A. J. ir D. Š. veikė kartu, kaip bendrininkai ir atliko tam tikrus, nusikalstamus veiksmus įrodo, ne tik P. P., E. Ž., kitų byloje apklaustų liudytojų – mokykloje dirbančių mokytojų parodymai, bet ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės analizuojant visų asmenų – atvažiavusių automobilių VW, išlipusių iš automobilio ir priėjusių prie automobilio Audi atliekamus veiksmus daužant automobilį Audi bei pačių nuteistųjų prieštaringi parodymai, įvardijant savo veiksmų, atliktų privažiavus prie automobilio Audi, eiliškumą. P. P. atrodo keista, kad apeliantas supranta savo galimą nusikalstamą veikimą, tačiau traktuoja tai kaip faktinę klaidą dėl nusikalstamos veikos objekto, tačiau toks elgesys negali būti pateisinamas ir savaime aiškiai įsivaizduojamas, nes dienos metu, viešoje vietoje atliekant tokius veiksmus nėra normalu ir yra akivaizdus viešosios tvarkos pažeidimas. P. P. mano, kad nuteistojo A. J. argumentas, jog dėl susidariusios grėsmingos situacijos (dėl ginkluoto krovinius ir siuntas gabenusių automobilių užpuolimo) ir jo manymo, jog reikia sulaikyti galimai nusikalstamą veiką įvykdžiusius asmenis, pasielgė neatsakingai ir neapdairiai, yra neteisinga, neprotinga ir netgi sukelia pasibaisėjimą, nes veiką atliko kartu su bendrininku, dienos metu, darbo dieną, prie mokyklos matant ne tik nepilnamečiams, bet ir mažamečiams asmenims, pamokų metu, dėl tokio elgesio buvo sutrikdytos pamokos, mokytojai buvo pasibaisėję tokiu nuteistųjų elgesiu, tačiau apelianto manymu tai nebuvo sąmoningas veikimas – tyčia sutrikdyti viešąją tvarką. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nėra nepakaltinamas asmuo, jis suvokia jį supančią aplinką realiai, todėl tokia apelianto pozicija yra tik gynybinė, bet jokiu būdu neatspindi realios faktinės situacijos. Nors apeliantas teigia, kad neturėjo galimybės atlyginti bent dalį žalos, tačiau nepripažindamas, kad jis padarė nusikalstamą veiką nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo P. P. atžvilgiu, nepripažindamas veikos padarymo fakto, manė, kad pastarajam neturtinė žala nepadaryta ir tai yra labai svarbi aplinkybė, kuri parodo, kad šis apeliacinio skundo teiginys yra tik formalus ir tai tėra tik siekis būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BK 38 straipsnio ar BK 40 straipsnio nuostatas.

15.Atsikirtimu į nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas P. P. sutinka su teismo nuosprendžiu dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei paskirta bausme D. Š., nes nors nuteistasis D. Š. teigia, kad jis tik stovėjo šalia A. J. ir neatliko nusikalstamų veikų, tai paneigia nukentėjusiųjų E. Ž. ir P. P. parodymai (automobilį daužė du vyrai; iš VW išlipo 3 vyrai, bet tik du ėjo link automobilio; jų rankose matė strypus; mažesnio ūgio žmogus talžė automobilį į galą; pirmą smūgį sudavė aukštesnysis į automobilio priekį, o tuo pat metu tas žemesnis asmuo nuėjęs prie galinio automobilio stiklo, jį talžė; nukentėjusysis E. Ž. atpažino D. Š. kaip asmenį, kuris įvykio metu daužė jo automobilio galinio lango stiklą) bei liudytojų A. G. ir D. V. parodymai. Nors apeliantas D. Š. teigia, kad teismas vertindamas įrodymus ir surašydamas nuosprendį buvo šališkas, netinkamai ištyrė įrodymus, sąmoningai į nuosprendį neįrašė, neanalizavo ir nevertino įrodymų, kurie iš esmės paneigia nukentėjusių parodymus, nenurodė ir nevertino dalies nukentėjusiųjų parodymų, kurie leidžia abejoti, jog jie matė konkrečius D. Š. veiksmus, tačiau šių nurodytų aplinkybių savo apeliaciniame skunde nuteistasis neįrodinėjo ir nepagrindė reikiamais argumentais. Nei vienas iš nuteistųjų nušalinimų nepateikė, pats apeliantas nesutinka su teismo konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė eilė nesuinteresuotų, anksčiau nuteistojo nepažinojusių, jokio pagrindo ir ketinimų apkalbinėti neturinčių asmenų, t.y. liudytojų parodymai yra objektyvūs pagal įrodymų teoriją, o suinteresuoto asmens, jo draugo ir darbdavio parodymai turi teisinį suinteresuotumą padėti D. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl atkreiptinas dėmesys į viso proceso ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu duotus prieštaringus A. J. parodymus dėl jo veiksmų iki kol E. Ž. vairuojamas automobilis išvažiavo iš užpuolimo vietos bei A. J. pokalbio su BPC operatore įrašas, kuriame jis pasakė, jog ,,...mes dabar išbeldėm priekinį langą jam...“. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo P. P. parodymai yra ne tik, kad nenuoseklūs, nelogiški, bet ir akivaizdžiai priderinti prie E. Ž. parodymų. P. P. sutinka su tuo, kad apklausos metu iškart po įvykio, nenurodė visų su smulkmenomis įvykio aplinkybių, tačiau teigia, kad tai yra suprantama, kadangi po tokio įvykio buvo patyręs siaubingą baimę ir tokį stresą, kokio nebuvo gyvenime patyręs, tačiau nori atkreipti dėmesį, kad nuteistieji buvo pakankamo ūgio, jog pro langą, nors ir būdamas pasilenkęs, pro rankų pirštus nukentėjusysis galėjo matyti nuteistųjų atliekamus veiksmus. Nors nuteistasis gynybine prasme savaip traktuoja liudytojų A. G. ir D. V. parodymus, tačiau vieną aplinkybę, kuria D. V. parodė viso proceso metu, tai, kad galinis langas buvo išdaužtas ne metant strypą, bet smūgiuojant, nustatė teismas.

16.Atsikirtimu į nuteistųjų apeliacinius skundus nukentėjusysis E. Ž. nurodo, kad nesutinka su nuteistųjų apeliaciniais skundais, nes jų motyvai ir reikalavimai neatitinka byloje esančių įrodymų, nepagrįsti, neteisėti ir atmestini. Nurodo, kas teismas nuteistųjų ginčijamoje dalyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, pripažino juos nuosekliais ir objektyviais. Nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs. Prie jo automobilio pribėgo du asmenys su montiruotėmis ir pradėjo daužyti. Priekinį ir galinį langus automobiliui išdaužė du vyrai. A. J. jis pažįsta, nes jis po įvykio buvo atvykęs pas jį pasikalbėti dėl įvykio. Kitą vyrą atpažįsta pagal ūgį, amžių, vidutinio kūno sudėjimo, su akiniais, bet ne nuo saulės. Tas žemesnis vyras išdaužė galinį automobilio stiklą. A. J. lazda trenkė į priekinį automobilio stiklą ne mažiau penkių kartų. Abu vyrai buvo su lazdomis ir daužė automobilio priekinį ir galinį stiklą. A. J. nulaužė veidrodėlį, ne mažiau du kartus trenkė į automobilio stogą. Tvirtindamas parodymus galinį stiklą išdaužusį asmenį – D. Š. nurodė parodymo atpažinti metu ir akistatos su juo metu. Teisme davė analogiškus parodymus. Jo parodymai pakankamai konkretūs kiekvieno iš nuteistųjų atžvilgiu. Jo parodymus patvirtino ir P. P., kad daužė vienu metu automobilį abu nuteistieji su strypais rankose. Tai patvirtino byloje apklausti liudytojai. Abiejų nuteistųjų veikimą kaip bendrininkų patvirtina objektyvi bylos medžiaga. Mano, kad nuteistųjų veika kvalifikuota teisingai pagal BK 284 straipsnį. Teisminėje praktikoje pažymima, kad BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas ne vien tik dėl chuliganiškų paskatų. Asmeninių ar kitokio pobūdžio motyvų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jeigu tokia veika akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. Paskatų buvimas ne visuomet neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Kai kaltininkas viešoje vietoje sprendžia jam iškilusias problemas tokiu būdu, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-410/2012, 2K538-788/2015 ir kt.) Atmestinas A. J. prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį pagal laidavimą. Nes A. J. parodymų negalima laikyti pilnu kaltės pripažinimu. Be pagrindo nurodo, kad negalėjo jam atlyginti žalos, buvo atvykęs pas jį, bet apie žalos atlyginimą nekalbėjo, nepasiūlė. Dabar ginčija civilio ieškinio argumentus. Nesutinka su nuteistųjų apeliaciniais skundais civilinio ieškinio dalyje. Mano, kad pagrįsti ir tenkintini jų nukentėjusiųjų jo ir P. P. civiliniai ieškiniai. Prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

20.Nuteistasis neigia kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą bei pateikia savąjį, teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Priimdamas sprendimą dėl D. Š. viešosios tvarkos pažeidimo pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino ir ištyrė įvykio situaciją, pažeisdamas BPK reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl šios nusikalstamos veikos sudėties buvimo D. Š. veiksmuose. Apeliacinis teismas įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą, konstatuoja, jog byloje darytinos priešingos išvados, tai yra, kad byloje nėra neginčijamų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kad D. Š. 2016 m. kovo 10 d. padarė viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnį, todėl jis yra išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

21.Nuteistajam D. Š. inkriminuotas nusikaltimas pagal BK 284 straipsnį, kuris numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, jog apeliantas nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 10 d., apie 12.50 val., kartu su A. J., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) prie mokyklos pastato, matant aplinkiniams, bendrais vandališkais veiksmais niokodamas ir apgadindamas svetimą E. Ž. priklausantį turtą - automobilį AUDI A6 valstybiai numerio ženklai (duomenys neskelbtini) tai yra A. J., smūgiuodamas rankoje turėtu strypu, į E. Ž. priklausanį automobilį suskaldė priekinį automobilio stiklą, nulaužė vairuotojo pusės šoninį veidrodėlį, įlenkė vairuotojo dureles, tuo tarpu D. Š., stovėdamas šalia automobilio, bandant automobiliui judėti atbuline eigą, bandė jį blokuoti ir rankoje turėtu strypu išdaužė automobilio galinio lango stiklą, dėl to E. Ž. padarydami bendrą 3207,15 eurų turtinę žalą ir šiais bendrais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

25.Nuteistasis A. J. neigė, kad D. Š. daužė automobilį, viso proceso metu tvirtino, kad dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos jis prisipažįsta ir gailisi, pagal jo parodymus, įvykio vietoje jis pribėgo prie AUDI, rankose turėjo strypelį. Durys buvo užrakintos, kai niekas neatidarė durų, a/m pradėjo judėti, daužė strypu šoninį langą. Tada pervažiavo jam kairę koją ir jis trenkė strypu per priekinį automobilio langą, kai pajudėjo AUDI a/m, tada metė į mašiną strypą.

26.Pats D. Š. savo kaltę neigė, viso proceso metu nuosekliai teigė, kad įvykio metu buvo kartu su A. J. prie automobilio, tačiau kaltinime nurodytų veiksmų neatliko, strypu automobilio nedaužė, galinio lango neišdaužė, rankose nieko neturėjo. Jo parodymai viso proceso metu nuoseklūs.

27.Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusiojo P. P. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes duodamas ikiteisminio tyrimo metu parodymus teigė, kad buvo išsigandęs ir nieko nematė, t.y. konkrečių veiksmų, kuris žmogus kokius veiksmus atliko jis nematė, tačiau teisme kaltinamąjį A. J. nurodė, kaip asmenį, kuris daužė jų automobilį iš priekio, D. Š. atliktų veiksmų jis nedetalizuoja. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nei vienas liudytojas neparodė pats betarpiškai matęs, kad D. Š. daužė automobilį ar išdaužė galinį automobilio lango stiklą. Liudytoja V. V. teigė, kad matė du vyrus prie AUDI automobilio, matė kai apie automobilį apibėgo žmogus ir daužė į galinį stiklą, kas visiškai paneigia E. Ž. parodymus, jog vienu metu buvo smūgiuota į priekinį ir galinį automobilio lango stiklus ir atitinkamai kelia abejones dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo ir tikrumo dėl D. Š. atliktų veiksmų. Nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtino ir liudytojai A. G. bei M. L.. Liudytoju apklaustas A. G. parodė, jog prie AUDI buvo trys asmenys, bet tik vienas turėjo lazdą, kiti du laikėsi pasyviai, veiksmų jokių neatliko. Liudytojas M. L. tvirtino, kad D. Š. buvo šalia A. J., iš šono, kadangi AUDI mašinos durų niekas neatidarė, tai A. J. bandė daužti langą, nes AUDI vairuotojas staigiai pradėjo judėti, pervažiavo A. J. per koją, veidrodėliu kliudė šoną, ranką, tai A. J. metaliniu strypu kelis kartus smogė per priekinį stiklą ir kadangi automobilis pro jį pravažiavo, jis dar sviedė iš to metalinio strypo į automobilio galinį langą. Tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad esminėse detalėse nukentėjusiųjų parodymai apie įvykio aplinkybes prieštarauja kitiems objektyviems duomenims, kyla pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiųjų parodymų teisingumo bei jų patikimumo. Abejones patvirtina ir tai, kad iš 2016 m. balandžio 19 d. gautų PBC pokalbių garso įrašų duomenų matyti, kad 12.48.33 val. įrašuose užfiksuoti A. J. žodžiai, sakant „iš paskos aš išdaužiau langus jam nu. <...>kažkur bus dabar Paliūniškyje, maišysis Paliūniškyje, priekinis stiklas išdaužtas aš su štanga išdaužiau stiklą“. Vėlesniame 12.57.12 val. įraše, A. J. teigė, kad „iš mokyklos gali jums skambinti, kad buvo tenai įvyko įvykis tai čionai aš išdaužiau stiklus nes jie neatidarė durų jie pabėgo“. Šie pokalbiai patvirtina, kad sakydamas „aš išdaužiau“ A. J. prisipažino, kad būtent jis atliko visus nusikalstamus veiksmus. Byloje esantys duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. Š. automobilio nedaužė ir galinio automobilio lango stiklo neišdaužė, be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek ir teisminio nagrinėjimo metu A. J. ir D. Š. parodymai sutapo, garso įrašų duomenys patvirtina A. J. kaltę, o liudytojų parodymai verčia abejoti nukentėjusiųjų parodymais dėl D. Š. atliktų veiksmų objektyvumo.

30.Apeliaciniame skunde apeliantas A. J. neneigia savo kaltės dėl apgadinto AUDI automobilio, tačiau nesutinka su veikos kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnį, tokį nesutikimą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nuteistojo A. J. veikos subjektyvinę pusę, t.y. į ką buvo nukreipta tiesioginė tyčia realizuojant nusikalstamą veiką. Prašo perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistojo A. J. tyčia nebuvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką. Nuteistasis A. J. kaltę pripažino ir parodė, kad jis yra UAB (duomenys neskelbtini) įmonės vadovas. 2016 m. kovo 10 d. išleido tris autobusus į Norvegiją, kelionei buvo duoti dideli pinigai vairuotojams, užkrautos mašinos. 12.00 val. išvažiavo automobiliai, kurie užsipila kurą (duomenys neskelbtini) ir važiuoja link Ventspilio į keltą. Kiek vėliau, sulaukė skambučio iš M. P., kuris pasakė, kad yra stabdomas su ginklu, ir, kad jie sukasi važiuoti į Panevėžį. Padėjęs ragelį, dar net neišvažiavęs iš darbo, iš karto paskambino pagalbos skambučiu 112, papasakojo situaciją, kad (duomenys neskelbtini) važiuoja jo įmonei priklausančios mašinos, kurios yra stabdomos ginkluotų asmenų apiplėšimo tikslais. Padėjus ragelį, šoko į automobilį VW Golf mėlynos spalvos, lipant į automobilį, pasiėmė du metalinius strypelius savigynai. Dideliu greičiu lėkė link Paliūniškio. Dar kartą perskambino M. P., paklausė kokia situacija. Jis teigė, kad kalba buvo tik apie naują juodos spalvos automobilį AUDI, kad stabdo su iškištu šautuvu. Pasakęs policijai, vėl susisiekė su M. ir jis jam pasakė, kad tas AUDI stovi prie mokyklos užvestu motoru, įjungtomis šviesomis. Pravažiuojant pro AUDI, pamatė, kad ta mašina pradėjo judėti pirmyn, pagalvojo, kad gali pabėgti, M. pasakė, kad važiuotų į priekį, užstatyti automobilio. Nuteistojo veiksmai rodo, kad jis siekė sulaikyti AUDI automobilyje sėdėjusius asmenis, kurie galimai šautuvu grasino A. J. įmonei priklausantiems autobusų vairuotojams, gabenusiems siuntas ir turintiems dideles pinigų sumas, t.y. jis nesiekė savo veiksmais reikšti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo, jis buvo įsitikinęs, kad tai yra tie patys asmenys, kurie šautuvu grasino autobusų vairuotojams ir norėjo juos sulaikyti, kad nepabėgtų, kol atvyks policija. Liudytojų M. L., A. P. ir A. G. parodymai patvirtino, kad nuteistojo veiksmuose dominavo asmeniniai motyvai, kurie rodo, jog jo veika buvo nukreipta ne į viešąją tvarką, bet į kitas įstatymo saugomas vertybes – apsaugoti įmonės turtą. Liudytojas M. L. nurodė, kad A. J. iš vairuotojo M. P. gavo skambutį, kad (duomenys neskelbtini)yra stabdomi automobiliai su ginklais. A. J. skambino į policiją, tuo pačiu liepė ir M. skambinti, nurodyti vietą, kur viskas vyksta ir staigiai, negalvodami, susėdo į automobilį. A. J. pasakė, kad užpuolikai yra ginkluoti, kai jau sėdo važiuoti, A. J. skambino vėl M. P. ir šis pasakė, kad buvo nauja AUDI, juodos spalvos, numeris buvo (duomenys neskelbtini). Liudytojas A. P. nurodė, kad važiuojant per (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini), pastebėjo naują AUDI A6, juodos spalvos, kuri lėtai judėjo ir stabtelėjo šalikelėje. Jam pravažiavus, ji sustojo. Už kelių posūkių, pamatė, kad brolis M. P., atlekia atbulas į jį. Sustojęs šalimais, rodė jam gestą, kad suktis atgal ir šaukė „patranka“. Liudytojas A. G. nurodė, kad kolonoje važiavo paskutinis, vežė siuntas, krovinius. Direktorius buvo įdėjęs grynųjų pinigų muitams. Jis pats nematė, bet jam pasakė, važiuojant (duomenys neskelbtini), kad reikia apsisukti. Kolega M. P. pravažiuodamas pro šalį pasakė: „stabdo su šautuvu, apsisuk ir važiuok“. Apsisukęs važiavo atgal. Važiuojant (duomenys neskelbtini) link, pralenkė juos kažkokia mašina, bet kokia - nežino. Prieš tai AUDI matė stovintį miške, ties posūkiu. Po to ta pati mašina stovėjo aikštelėje. Teisėjų kolegija laiko, kad liudytojų parodymai patvirtina nuteistojo A. J. susiformavusį psichologinį santykį ir valią dėl susiklosčiusios faktinės situacijos, kuri leido A. J. manyti, kad jo įmonės turtui gresia pavojus ir jį reikia apsaugoti. Iš PBC pokalbių garso įrašų duomenų galima matyti, kad A. J. paskambinęs pagalbos centrui 112 prašė pagalbos („(duomenys neskelbtini) užpuolė mašinas mūsų į Norvegiją važiuoja šita čia (duomenys neskelbtini) su šautuvais atimti pinigus nori“), o tai taip pat patvirtina, kad A. J. tyčia buvo nukreipta į įmonės turto apsaugą. Nors įvykis įvyko dienos metu (12.50 val.), šalia mokyklos pastato ir per mokyklos langus, esančius toje pusėje, kur įvyko įvykis, galėjo stebėti kiti asmenys, tačiau tai nepaneigia A. J. paaiškinimų ir aukščiau nurodytų aplinkybių, kad nuteistojo A. J. veiksmai buvo nukreipti būtent į tą automobilį AUDI, siekiant sulaikyti jame sėdėjusius asmenis, kurie galimai kėsinosi į jo įmonės turtą. Pažymėtina, kad įvykis truko apie vieną minutę, per kurią nenustatyta, jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Tokiu būdu, iš apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad apelianto veiksmai nebuvo nukreipti demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. J. nusikalstamus veiksmus kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį nepagrįstai. Nesant nuteistojo A. J. veiksmuose viešosios tvarkos pažeidimo požymių, jam negalimas BK 284 straipsnio taikymas. Tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei remiantis išdėstytu, nuteistojo A. J. veiksmai sugadinant nukentėjusiojo E. Ž. automobilį sudaro BK 187 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį. Tuo pagrindu A. J. veika iš BK 284 straipsnio perkvalifikuotina į BK 187 straipsnio 1 dalį, konstatuojant, kad A. J. 2016 m. kovo 10 d., apie 12.50 val., (duomenys neskelbtini) prie mokyklos pastato, sugadino nukentėjusiajam E. Ž. priklausantį turtą: automobilį AUDI A6 valstybiniai numerio ženklai (duomenys neskelbtini) tai yra A. J., smūgiuodamas rankoje turėtu strypu, į E. Ž. priklausantį automobilį suskaldė priekinį automobilio stiklą, nulaužė vairuotojo pusės šoninį veidrodėlį, įlenkė vairuotojo dureles, išdaužė automobilio galinio lango stiklą, tokiais savo veiksmais tyčia sugadino svetimą turtą padarydamas E. Ž. bendrą 3207,15 eurų turtinę žalą.

33.Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal T. R. laidavimą be užstato ir bylą nutraukti, grindžiant, kad yra visos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos.

34.BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Pagal šias sąlygas asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos.