Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-324-160/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. K. ir E. P. dėl skolos, nuostolių iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo bei E. P. priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Litrana“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovų, kaip laiduotojų, pareigos atsakyti ieškovui už trečiojo asmens prievolių pagal lizingo sutartis neįvykdymą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, pateikė atsakovas E. P.. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl šio atsakovo atžvilgiu priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Remiantis CK 6.76 straipsnio 1 dalimi, kurioje pateikta laidavimo samprata, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. CK 6.78 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas. Laidavimu užtikrinamas ir papildomų (šalutinių) prievolių, susijusių su pagrindine prievole, įvykdymas (CK 6.78 str. 3 d.). CK 6.81 straipsnyje, nustatančiame laiduotojo atsakomybę, įtvirtinta, kad, prievolei esant neįvykdytai, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (1 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (2 dalis); bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (3 dalis).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip galima siekti normalios tokio asmens, už kurį laiduojama, ūkinės veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra akcesorinė, kuri pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Šie laidavimo požymiai (inter alia, priklausomumas nuo laidavimu užtikrintos pagrindinės prievolės) apibūdina laiduotojo teisių apsaugą. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės kreditoriui mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako kreditoriui taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 str. 2 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsipareigojimų pagal UAB „Litrana“ ir UAB „Hansa lizingas“ (dabar UAB „Swedbank lizingas“) 2006-07-17 sudarytas lizingo sutartis Nr. LT036138, Nr. LT036139, Nr. LT036140 (t. 1, b. l. 7, 9, 11, 13-16), 2006-11-24 sudarytą lizingo sutartį Nr. LT042418 (t. 1, b. l. 32, 34-37), 2006-12-18 sudarytas lizingo sutartis Nr. LT043677, Nr. LT043678 (t. 1, b. l. 43, 45, 47-50), 2007-01-24 sudarytą lizingo sutartį Nr. LT045427 (t. 1, b. l. 61, 63-66) dėl transporto priemonių išpirkimo, įvykdymas buvo užtikrintas atsakovų A. K. laidavimu pagal laidavimo sutartis Nr. LT036138/L, Nr. LT036139/L, Nr. LT036140/L, Nr. LT042418/L, Nr. LT043677/L, Nr. LT043678/L, Nr. LT045427/L (t. 1, b. l. 17-18, 21-22, 25-26, 38-39, 51-52, 55-56, 67-68) ir E. P. laidavimu pagal laidavimo sutartis Nr. LT036138/L, Nr. LT036139/L, Nr. LT036140/L, Nr. LT042418/L, Nr. LT043677/L, Nr. LT043678/L, Nr. LT045427/L (t. 1, b. l. 19-20, 23-24, 27-28, 40-41, 53-54, 57-58, 69-70).

UAB ,,Hansa lizingas“ ir atsakovų A. K. ir E. P. sudarytose laidavimo sutartyse nustatyta, kad trečiajam asmeniui UAB „Litrana“ neįvykdžius prievolių pagal lizingo sutartis, UAB „Litrana“ ir laiduotojai atsako UAB ,,Hansa lizingas“ kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (laidavimo sutarčių 3 punktas); atsakovai įsipareigojo už UAB „Litrana“ įsipareigojimus pagal minėtas lizingo sutartis atsakyti UAB ,,Hansa lizingas“ visu savo turtu, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip ir UAB „Litrana“ (laidavimo sutarčių 4 punktas); jeigu UAB „Litrana“ neįvykdys prievolių ar jų dalies pagal lizingo sutartis, atsakovai įsipareigojo patenkinti UAB ,,Hansa lizingas“ reikalavimus pirmumo tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytus privalomus mokėjimus (laidavimo sutarčių 5 punktas). Laidavimo sutarčių 11 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu UAB ,,Hansa lizingas“ nutraukia lizingo sutartį UAB „Litrana“ ją pažeidus, laiduotojas privalo apmokėti UAB „Litrana“ įsiskolinimus ir delspinigius ir sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę pagal lizingo sutartį bei įvykdyti kitus UAB „Litrana“ įsipareigojimus pagal lizingo sutartį.

Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Swedbank lizingas“ 2009-07-09 pranešimu Nr. 01-30-4574 informavo UAB „Litrana“, kad nuo 2009-07-09 lizingo sutartis su UAB „Litrana“ nutraukia dėl 147 303,86 Lt mokėjimo vėlavimo, taip pat pranešimu prašoma iki 2009-07-20 perduoti UAB „Swedbank lizingas“ 13 transporto priemonių, dėl kurių buvo sudarytos lizingo sutartys UAB „Swedbank lizingas“ (t. 1, b. l. 114). Nutraukus lizingo sutartis ir UAB „Litrana“ neįvykdžius iš šių sutarčių kylančių prievolių, atsirado laiduotojų – atsakovų A. K. ir E. P. pareiga atsakyti ieškovui trečiojo asmens UAB „Litrana“ neįvykdytų prievolių apimtimi ir atitinkama ieškovo teisė reikalauti, kad įsipareigojimus pagal lizingo sutartis įvykdytų trečiasis asmuo bei abu atsakovai kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1, 3 d.).

Atsakovas E. P. teigia, kad niekada nesudarė laidavimo sutarčių su ieškovu ir nėra laidavęs UAB ,,Litrana“ prievolių įvykdymo. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo paskirtos ir Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės 2013-03-10 akte Nr. 11-194(13) nustatyta, kad laidavimo sutartyse, sudarytose tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir E. P. Nr. LT036138/L, Nr. LT036139/L, Nr. LT036140/L, Nr. LT042418/L, Nr. LT043677/L, Nr. LT043678/L, Nr. LT045427/L E. P. vardu pasirašė pats E. P. (t. 2, b. l. 78-82). Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės 2013-03-15 akte Nr. 11-174(13) nustatyta, kad parašai E. P. vardu, esantys tirti pateiktose minėtose laidavimo sutartyse nėra nukopijuoti techninių priemonių pagalba, o yra pasirašyti rašikliu(ais) (šratinukais) be išankstinio techninio pasiruošimo, t. y. parašai nėra techniškai suklastoti (t. 2, b. l. 71-74). Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės 2013-09-20 akte Nr. 11-1405(13), 11-1800(13) nustatyta, kad E. P. 2007-01-24 laidavimo sutartyje pasirašė skirtingu rašikliu, nei kitose sutartyse, tikėtina, kad 2006-07-17 sutartyse jis pasirašė tuo pačiu rašikliu, tikėtina, kad parašai 2006-11-24 sutartyje yra pasirašyti tuo pačiu rašikliu, tikėtina, kad 2006-12-18 laidavimo sutartyse E. P. parašai yra pasirašyti tuo pačiu rašikliu (t. 2, b. l. 89-92). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo ginčijamas laidavimo sutartis atsakovas E. P. pasirašė ir nėra pagrindo teigti, kad jos yra suklastotos. Atmestini, kaip neįrodyti apelianto teiginiai, kad sutarčių pirmi ir antri lapai yra atskiri, apeliantas palikdavo tuščius pasirašytus lapus UAB ,,Litrana“ direktoriui A. K., todėl sutarčių pirmi lapai galėjo būti užpildyti apeliantui nežinant ir neskaičius teksto viršaus. Šiuos apelianto argumentus paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės 2013-03-15 akte Nr. 11-174(13) nustatytos aplinkybės, kad laidavimo sutartyse 2006-07-17 Nr. LT036138/L, Nr. LT036139/L, Nr. LT036140/L, 2006-11-24 Nr. LT042418/L, 2006-12-18 Nr. LT043677/L, 2006-12-18 Nr. LT043678/L, 2007-01-24 Nr. LT045427/L antruose lapuose esantys parašai E. P. vardu, yra pasirašyti po to, kai buvo išspausdintas su parašais susikertantis spausdintinis tekstas; tikėtina, kad tirti pateiktose 2006-07-17 laidavimo sutartyse Nr. LT036138/L, Nr. LT036139/L, Nr. LT036140/L, 2006-11-24 Nr. LT042418/L pirmiau išspausdintas pirmų lapų, o laidavimo sutartyje Nr. LT036139/L, pirmo ir antro lapo tekstas, o po to pasirašyti parašai E. P. vardu. Šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad jis neva pasirašė tik tuščius lapus, nurodytos ekspertizės išvados patvirtina, kad apeliantas laidavimo sutartis pasirašė po to, kai buvo išspausdintas tekstas, t. y. apeliantas žinojo kokias sutartis pasirašo. Aplinkybė, kad 2006-07-17, 2006-11-24 ir 2006-12-18 sudarytose laidavimo sutartyse E. P. parašai yra pasirašyti tuo pačiu rašikliu nėra pagrindas išvadai, kad šios sutartys pasirašytos ne nurodytomis datomis, ar ne paties apelianto. Priešingai nei teigia apeliantas, aplinkybė, kad penkių mėnesių laikotarpyje sudarytos sutartys galėjo būti pasirašytos tuo pačiu rašikliu nėra neįmanoma.

Atmestini ir apelianto argumentai, kad tuo metu, kai buvo sudarytos sutartys, jis nebuvo Lietuvoje, todėl sutarčių pasirašyti negalėjo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas byloje pateikti įrodymai - spaudai E. P. paso išraše apie jo 2007-01-05 įvažiavimą į Rusijos Federacijos teritoriją, 2007-03-08 išvažiavimą iš Baltarusijos Respublikos, 2006-06-13 įvažiavimą į Baltarusijos Respublikos teritoriją, 2006-08-13 išvažiavimą iš Baltarusijos Respublikos (t. 3, b. l. 61-68) negali paneigti, kad sutarčių pasirašymo dienomis E. P. nebuvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes pagal spaudus nesutampa įvažiavimų į kitą valstybę ir grįžimo į Lietuvą spaudų žymos. Bylos duomenys paneigia ir apelianto argumentus, kad teismas byloje nesiėmė jokių priemonių, kad nustatytų kokiomis aplinkybėmis buvo surašytos ginčijamos sutartys, neapklausė ieškovo darbuotojos I. S., kuri veikė ieškovo vardu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu UAB „Hansa lizingas“ darbuotoja I. G. (buvusi pavardė S.) patvirtino, kad sutartys visada pasirašomos ieškovo atstovo akivaizdoje (t. 3, b. l. 96-106). Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog apeliantas savo paties parašu patvirtino valią sudaryti ginčijamas laidavimo sutartis, todėl atsakovo teiginiai nesant jo išreikštos valios dėl laidavimo, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Apeliantas skunde nurodo, kad bankroto bylos UAB ,,Litrana“ iškėlimas iš esmės pakeitė prievolę, nes konstatuota, kad pagrindinis skolininkas neturi pakakamai turto, kad atsiskaitytų su visais kreditoriais, taigi atsakovo E. P. prievolė pasunkėjo, atsirado nepalankios pasekmės, todėl atsakovo, kaip laiduotojo atsakomybė pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Apeliantas neteisus teigdamas, kad laidavimas pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė keičiama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Taigi laidavimo pasibaigimo sąlygos minėto straipsnio pagrindu yra dvi: laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Analizuojama teisės norma užtikrina, kad teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais. Nagrinėjamu atveju, nei pagrindinio skolininko, nei laiduotojo prievolės apimtis, iškėlus pagrindiniam skolininkui UAB „Litrana“ bankroto bylą, nepasikeitė. Laidavimo sutartimi įsipareigojęs atsakyti už tinkamą lizingo ar bet kurios jo dalies grąžinimą, skolininkui iškėlus bankroto bylą, laiduotojas atsako ta pačia apimtimi. Atsakovas neįrodė, kad jo prievolės apimtis iš esmės pasikeitė, todėl jo nurodyta teisės norma ginčo atveju nėra taikoma. Minėtas teisinis reglamentavimas bei teismų praktika, pagal kurią bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui gali būti pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, suponuoja išvadą, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas savaime negali būti vertinamas kaip prievolės pasikeitimas iš esmės, jis nesudaro laidavimo pasibaigimo sąlygos, nebent tokia sąlyga būtų numatyta laidavimo sutartyje. Nagrinėjamoje byloje laidavimų sutartys tokios sąlygos nenumatė.

Atmestini apelianto argumentai, kad šioje byloje ieškovas yra atsisakęs teisės patenkinti savo reikalavimą iš pagrindinio skolininko UAB ,,Litrana“, todėl laidavimas laikomas pasibaigusiu CK 6.86 straipsnio pagrindu. CK 6.86 straipsnyje įtvirtintas laiduotojo atleidimas nuo savo prievolės įvykdymo pagrindas, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šios rizikos priskyrimas kreditoriui sietinas su CK 6.80 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią analogiškos rizikos paskirstymo taisyklės taikomos esant nustatytai subsidiariajai laiduotojo prievolei ir netaikomos, jeigu skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (CK 6.81 str. 1 d.), nebent būtų susitarta kitaip dėl užtikrinimo būdų eiliškumo taikymo. Solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti vienu iš prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigia CK 6.86 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Tik tuo atveju, jeigu kreditorius atsisako savo pirmenybės teisių, kuriomis pasinaudodamas būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės. Tačiau laiduotojas turi įrodyti, kad kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą: buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis bei kreditorius šių savo teisių atsisakė. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių apeliantas nenurodė bei neįrodinėjo, todėl nėra pagrindo išvadai dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės CK 6.86 straipsnyje nurodytu pagrindu.

CK 6.81 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenumato laidavimo sutartis. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Kaip minėta, laidavimo sutartyse taip pat buvo numatyta, kad UAB „Litrana“ ir laiduotojai atsako UAB ,,Hansa lizingas“ kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (laidavimo sutarčių 3 punktas). Dėl to darytina išvada, kad atsakovų, kaip laiduotojų, solidarioji pareiga grąžinti ieškovui skolą kyla ne tik pagal pasirašytas laidavimo sutartis, bet ir pagal įstatymą. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad teismas, priteisdamas solidariai sumas iš atsakovų ir BUAB ,,Litrana“ netinkamai aiškino sutartis ir įstatymą.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas į teismą kreipėsi tik 2014 metais, kai lizingo sutartis nutraukė dar 2009 metais, todėl pats ieškovas yra kaltas dėl savo neveikimo bei atsiradusių nuostolių. Iš bylos duomenų matyti, kad lizingo sutartis ieškovas vienašališkai nutraukė 2009-07-09 (t. 1, b. l. 114), ieškinį teismui pateikė 2012-07-04 (t. 1, b. l. 1). Sutiktina su ieškovo argumentu, kad tik 2011-11-14 pardavus paskutinį lizingo sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą tapo aiškus ieškovo patirtų nuostolių dydis dėl kurių jis kreipėsi į teismą. Ieškinys laiduotojams pareikštas nepraleidus CK 1.125 straipsnyje numatyto senaties termino.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.