- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- eI-756-463/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03658-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- E. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovams I. K. ir V. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja E. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–10), kurį vėliau patikslino (b. l. 29–39), prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių) patirtą turtinę žalą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodoma, kad pareiškėjai nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. kovo 3 d. ir nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 17 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Pareiškėjai ginčo laikotarpiu dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 394,92 Lt (114,38 Eur), tačiau pareiškėjai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 226,74 Lt (65,57 Eur) ir dėl to susidarė priteistinas motinystės pašalpos skirtumas 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių). Pareiškėjos manymu, taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne dienos kompensuojamąjį uždarbį, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Taip pat buvo pažeisti ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Šiuo atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Ministerijos neveikimas pažeidė Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Ministerija, turinti pareigą rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, turėjo žinoti oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau jokių veiksmų, kad teisinis reguliavimas užtikrintų pareiškėjos teisę gauti Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamą pašalpos dydį, nesiėmė. Tokiu Ministerijos neveikimu pareiškėjai buvo padaryta 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių) nuostolių.
Pildydama skunde dėl žalos atlyginimo nurodytus argumentus pareiškėja pateikė teismui 2018 m. vasario 26 d. rašytinius paaiškinimus (b. l. 85–100), kuriuose nurodė, kad Ministerijos neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimu, kadangi laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2016 m. kovo 15 d. nebuvo inicijuoti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normų pakeitimų. Paaiškino, kad 2014 m. Lietuvos Respublikos Seime buvo parengiamas projektas Nr. XIIP-1486 „Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio pakeitimo“, kuriuo buvo siūloma pakeisti 6 straipsnio 5 dalį, keičiant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydį vietoj einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos į 5 dydžių sumą. Seimo valdyba paprašė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikti išvadą dėl minėto Įstatymo pakeitimo projekto, tačiau Vyriausybė kartu su Ministerija, pateikusios nurodytą išvadą, kurioje siūloma nesvarstyti minėto Įstatymo pakeitimo projekto, taip nepasinaudojo galimybe įgyventi oficialiąją konstitucinę doktriną. Pareiškėjos teigimu, valstybė ir jos institucijos, nesiimdamos veiksmų po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, jo tinkamai neįvykdė, todėl pareiškėjai buvo pritaikytas netinkamas teisinis reglamentavimas, kuriuo jai buvo padaryta turtinio pobūdžio žala, atitinkanti negautų pajamų turinį, kylanti iš valstybės ir jos institucijų neveikimo, tarp aptartų valstybės ir jos institucijų tokių veiksmų ir pareiškėjos patirtos turtinio pobūdžio žalos yra akivaizdus priežastinis ryšys, todėl pareiškėjos skundas turi būti tenkintinas visiškai.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė advokatė L. N. palaikė pareiškėjos skunde, rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir prašė jais tenkinti pareiškėjos skundą. Patikslino, kad šioje byloje pareiškėjos turtinė žala kildinama iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2016 m. kovo 15 d. nebuvo imtasi jokių teisėkūros veiksmų, kad teisinis reguliavimas užtikrintų pareiškėjos teisę gauti Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamą pašalpos dydį.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 16–24) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovė Ministerija atsiliepime nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus sprendimai pareiškėjai skirti motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, nenuginčyti ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa pareiškėjos atžvilgiu negali būti perskaičiuota. Taip pat pabrėžė, kad teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, yra pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas įgijusiems teisę jas gauti nuo 2016 m. kovo 15 d. Pabrėžė, kad valstybės institucijos veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus. Šiuo atveju neteisėtų valstybės institucijos veiksmų nėra, VSDFV Kauno skyriaus sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, todėl yra teisėti ir pagrįsti. Nagrinėjamu atveju nėra tikslinga vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas. Atkreipė dėmesį, kad tokiems ginčams nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, kuria pareiškėja nepasinaudojo.
Teismo posėdyje Ministerijos atstovai palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad patikslinus iš ko kildinama pareiškėjos neturtinė žala, atsakovės Lietuvos valstybės atstovė turėtų būti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Atstovų nuomone, pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos yra nepagrįstas, kadangi būtent Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo konstatuota, kad galiojantis teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, todėl atitinkamai įgyvendinant minėtą Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą teisinis reguliavimas, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, buvo keičiamas.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 58–61) nesutiko su pareiškėjos skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad VSDFV Kauno sprendimų, kuriais pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa (už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 3 d. ir nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m, gegužės 17 d.), pareiškėja nustatyta tvarka neskundė, jie įsigaliojo ir buvo įvykdyti, todėl galimybės apskųsti nurodytais sprendimais, kurie sukėlė pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes, paskirtos motinystės pašalpos dydį, nėra. Vadinasi, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja kokie nors neteisėti atsakovės veiksmai. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas pareiškėjos atžvilgiu retrospektyviai negali būti taikomas, kadangi VSDFV Kauno skyriaus sprendimai įvykdyti dar 2015 m. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja atitinkamų institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėja jų neįrodė, todėl jos skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Teismo posėdyje VSDFV atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 75–76).
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl 4 627,59 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Vadovaujantis byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 8.13-44 „Dėl E. A. teisės į motinystės pašalpą“ (b. l. 11), pritaikius dienos kompensuojamąjį maksimalų uždarbį (teisės į pašalpą atsiradimo datai), nuspręsta pareiškėjai skirti 5 581,83 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 3 d. VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 8.13-1272 „Dėl E. A. teisės į motinystės pašalpą“ (b. l. 12), pritaikius dienos kompensuojamąjį maksimalų uždarbį (teisės į pašalpą atsiradimo datai) pareiškėjai skirti 656,68 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 17 d. Taip pat nustatyta, kad VSDFV Kauno skyriaus sprendimai nėra apskųsti nei nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nei teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, patirta dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, veiksmų atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Atitinkamai, žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (neveikimas), 2) žala ir 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Lietuvos administracinių teismų praktikoje (žr. 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015 ir kt.) laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taip pat kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas). Neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis).
Atkreiptinas dėmesys, kad teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą, nustatyta pareiga visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti išvardintų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaroma vienokia ar kitokia išvada (žr. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006 ir kt.). Toks vertinimas, siekiant turtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti atliekamas iškeliant reikalavimus dėl valstybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų (neveikimo) pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala, t. y. sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas. Tai reiškia, kad teisės į žalos atlyginimą atsiradimui, įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka (žr. 2011 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-63-1448/2011 ir kt.).
Įvertinus skundo turinį, rašytinius paaiškinimus ir teismo posėdyje išdėstytus argumentus, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėja, suformulavusi reikalavimą atlyginti turtinę žalą, iš esmės siekia, kad jai būtų priteistas skirtumas tarp išmokėtos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas, pritaikius dienos kompensuojamąjį maksimalų uždarbį, ir mokėtinos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas, taikant dienos kompensuojamąjį darbo užmokestį, susidaręs dėl Ministerijos pozityviosios pareigos nevykdymo. Šioje vietoje, teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos pobūdį, formuojamą administracinių teismų praktiką, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra aktualu ir negali būti sprendžiamas klausimas dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos laikymosi (ar nesilaikymo) reikšmės šioje byloje nagrinėjamai situacijai, todėl su tuo susiję atsakovės atstovų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pirmiausia, sprendžiant dėl galimai neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja Ministerijos veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad jau po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo Ministerija turėjo rengti ir teigti Vyriausybei teisės aktų projektus, kuriais būtų nustatytas toks motinystės pašalpos teisinis reguliavimas, kuris įtvirtintų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtiną motinystės apsaugos apimtį, tačiau laikotarpiu nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo nebuvo priimti jokie Įstatymo nuostatų pakeitimai. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Ministerija nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę užtikrinti, kad dirbančioms motinoms būtų nustatytas minėtas teisinis reguliavimas, pagal kurį nėštumo ir gimdymo atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, tačiau neveikė taip, kaip turėjo veikti ir dėl to jai kilo turtinė žala.
Vertinant Ministerijos galimai neteisėtus veiksmus aktualus Ministerijos veiklą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtinti Ministerijos nuostatai (toliau – ir Nuostatai) (ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 27 d. ir nuo 2014 m. gegužės 27 d. su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kurių 7.2 papunktyje įtvirtintas vienas iš Ministerijos veiklos tikslų – formuoti socialinio draudimo politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą.
Pagal Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 27 d.) 8.2 papunktį, Ministerija, siekdama įgyvendinti jai nustatytus veiklos tikslus socialinio draudimo politikos srityje, atlieka šias funkcijas: koordinuoja socialinio draudimo (ligos ir motinystės, pensijų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo) ir strateginių jo krypčių plėtojimą, nustato perspektyvinius ir artimiausius socialinio draudimo uždavinius (8.2.1 papunktis); teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą ir jo įvykdymo ataskaitą (8.2.2 papunktis); analizuoja, ar socialinio draudimo teikiamos garantijos atitinka valstybės, apdraustųjų asmenų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų interesus (8.2.3 papunktis); teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio, einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos bazinio dydžio (8.2.4 papunktis); teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo politikos įgyvendinimo (8.2.5 papunktis); analizuoja privalomojo ir savanoriškojo socialinio draudimo suderinamumą (8.2.6 papunktis); teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus dėl valstybinį savanoriškąjį socialinį draudimą ir kaupiamąjį pensijų socialinį draudimą reglamentuojančių teisės aktų tobulinimo (8.2.7 papunktis); kartu su Lietuvos banku analizuoja socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo sistemos plėtros tendencijas, teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl šios sistemos administravimo ir ją reglamentuojančių teisės aktų tobulinimo (8.2.8 papunktis). Nuostatų 9.3 papunktyje nustatyta, kad Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų ir atlikdama jos kompetencijai priskirtas funkcijas, turi teisę, be kita ko, pasitelkti ministerijų ir Vyriausybės įstaigų, taip pat kitų įstaigų ir organizacijų atstovų ir specialistų, susitarusi su jų vadovais, ministerijos sprendžiamoms problemoms nagrinėti, sudaryti komisijas (darbo grupes) įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų projektams rengti.
Nustatyta, kad Vyriausybės priėmė 2014 m. gegužės 22 d. nutarimą Nr. 446 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 892 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo, be kita ko, nutarė pakeisti Nuostatų 8.2.5 papunktį ir jį išdėstyti taip: „8.2.5. rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo“ (įsigaliojo nuo 2014 m. gegužės 27 d.).
Kaip matyti iš aptarto aktualaus teisinio reguliavimo, Ministerijai pareiga rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo įsigaliojo tik nuo 2014 m. gegužės 27 d. Visgi pareiškėja, Ministerijos pareigą rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus kildina iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo. Išanalizavus minėto nutarimo turinį ir juo suformuotą konstitucinę jurisprudenciją, darytina išvada, kad minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas expressis verbis (lot. tiesiogiai) iš esmės nepasisakė dėl maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas. Pažymėtina, kad ir pati pareiškėja nepateikė jokių kitų argumentų, kurie patvirtintų jos teiginį, kad Ministerijai jau nuo minėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo dienos atsirado pareiga rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus būtent dėl maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas, dėl kurio ir yra kildinama pareiškėjos patirta turtinė žala. Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kuriais teigiama, kad Ministerija jau nuo 2012 m. vasario 27 d. turėjo pareigą rengti ir teigti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl ginčo objekto.
Vertindamas, ar Ministerija tinkamai įgyvendino jai nuo 2014 m. gegužės 27 d. nustatytą pareigą rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl ginčo objekto, teismas atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.
Vadinasi, sprendžiant dėl galimai neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kurios neva patvirtina, kad Ministerija savo neveikimu pažeidė bendruosius teisės principus, teisiškai reikšmingos yra tik tiek, kiek jos leidžia nustatyti, ar Ministerija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, ir nevertinamos politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.
Atsižvelgus į tai, teismo vertinimu, aplinkybės, kad Ministerija 2014 m. rugsėjo 23 d. pateikė ir parengė Vyriausybės nutarimo (reg. Nr. 14-9182(2)) „Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1486 ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1487“ projektą, kurio pagrindu Vyriausybė priėmė ir pateikė Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 999 „Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1486 ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1487“ (b. l. 100), kuriame nuspręsta pritarti Įstatymo 6 straipsnio pakeitimo Įstatymo projektui Nr. XIIP-1486 teisinio reguliavimo tikslui, tačiau siūlyti Seimui nesvarstyti minėto projekto iš esmės, o svarstyti didinti maksimalų kompensuojamąjį uždarbį nuo 3,2 iki 5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų tik užtikrinus ilgalaikį VSDFV biudžeto stabilumą, nepatvirtina Ministerijos neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.
Priešingai, tai, kad Ministerija veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, įvykdė jai teisės aktais priskirtas funkcijas, akivaizdžiai patvirtina tai, kad Ministerija, įgyvendinama Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, kuriuo Konstituciniam Teismui expressis verbis (lot. tiesiogiai) iš esmės pasisakius tik dėl maksimalaus kompensuojamo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas (nagrinėjamu atveju – ginčo objekto), ir konstatavus, kad teisinis reguliavimas tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai už nėštumo ir gimdymo atostogas apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, ir tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms už nėštumo ir gimdymo atostogas apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, parengė ir pateikė 2016 m. birželio 3 d. Įstatymo 6 ir 19 straipsnių pakeitimo projektą (dokumento Nr. 16-6736).
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti Ministerijos neteisėtų veiksmų pareiškėjos pateiktais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja turtinės žalos kilimą sieja ir su tuo, kad ginčo laikotarpiu nebuvo imtasi jokių teisėkūros veiksmų, jog teisinis reguliavimas užtikrintų pareiškėjos teisę gauti Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamą pašalpos dydį, teismas atkreipia dėmesį, kad ABTĮ taikymo požiūriu, Seimas nepriskirtinas viešojo administravimo subjektų kategorijai, o Seimo įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu (ABTĮ 2 straipsnio 1 ir 4 dalys) (žr. 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-366-822/2016 ir kt.). Todėl nors ir iš pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų (b. l. 92–97) matyti, kad ginčo laikotarpiu nebuvo priimtas nė vienas Įstatymo nuostatų (ypač nuostatų, susijusių su motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas) pakeitimas, visgi CK 6.271 straipsnio prasme neteisėtumo aspektu Seimo įstatymų leidybos veikla ir su ja susiję pareiškėjos argumentai nagrinėjamu atveju nevertintini.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustačius valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nėra galima ir valstybės viešoji civilinė atsakomybė, taigi pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai, atmestinas kaip nepagrįstas ir išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjos E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.