- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-09
- Bylos Nr.
- A-366-822/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02511-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- P. B.
- Atsakovas
- Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. B. skundą atsakovams Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl neišmokėti pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja P. B. kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) nedelsiant išmokėti neišmokėtas senatvės bei našlių pensijos dalis ir priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškino, kad su 2013 m. spalio 11 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių ir prašė apskaičiuoti, kiek per 2010–2011 m. jai nebuvo išmokėta senatvės ir našlių pensijos. Iš gauto 2013 m. lapkričio 4 d. atsakymo Nr.(10)3-/33305 matyti, kad 2010–2011 m. pareiškėjai nebuvo išmokėta 1 739,98 Lt senatvės pensijos ir 217,44 Lt našlių pensijos. P. B. buvo paaiškinta, kad perskaičiuojant pensijas, buvo vadovautasi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies bei 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei nurodyta, kad kol nėra priimtas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo tenkinti jos prašymo dėl neišmokėtų pensijos dalių išmokėjimo. Nesutikdama su priimtu sprendimu, pareiškėja kreipėsi į VSDFV ir pateikė dokumentus, patvirtinančius sveikatos būklę bei specialiųjų poreikių nustatymą. VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr.(6.5)I-8082 nurodė, kad P. B. praleido trejų metų senatį ir jos skundą nagrinėti atsisakė. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ji gali iki 2013 m. gruodžio 11 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tada skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja nurodė, kad papildomų įrodymų nepateikė dėl sveikatos problemų. Pareiškėja nesutinka, kad praleido sprendimo apskundimo terminą, nes būdama paralyžiuota, negalėjo ne tik judėti, bet ir kalbėti. Be to, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnis 2012 m. gruodžio 31 d. buvo panaikintas. Pirma sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio 12 d., todėl šią dieną reiktų laikyti sužinojimo apie senatvės bei našlių pensijų sumažinimą diena.
Pareiškėja 2014 m. kovo 3 d. skundu kreipėsi į VSDFV. Pareiškėja sutinka, kad VSDFV, negavusi nurodymo iš aukštesnių instancijų, neturi teisinio pagrindo išmokėti jai neteisėtai sumažintų pensijų dalį, tačiau mano, kad teismas gali įpareigoti išmokėti. Tvirtino, kad nebuvo teisinio pagrindo mažinti jos pensijas, nes tai prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatoms. Vadovaujantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, sumažintos pensijos turėjo būti grąžintos tuoj pat po įstatymo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai. Su pensijų grąžinimu dalimis per 2015–2016 m. P. B. nesutinka, tvirtina, kad atsižvelgiant į sveikatos būklę, pensijos grąžinimo gali ir nesulaukti.
Pažymėjo, kad žinia apie pensijų mažinimą, P. B. buvo labai stiprus moralinis smūgis. Tai ją labai sukrėtė, atsirado psichoemocinė įtampa (liūdesys, nepasitikėjimas viskuo, esant vienišai, kilo didelė baimė netekti lėšų gyvenimui), atsirado nemiga, svaigo galva, tirpo galūnės, sutriko kalba. Dėl apriboto žodinio kontakto, staiga sutrikdytos koordinacijos ir pusiausviros, pareiškėjai labai pasunkėjo socialinio gyvenimo kokybė, integracija visuomenėje, ji prarado apetitą, nežinojo, ką toliau daryti. Dėl didelių dvasinių kančių 2010 m. teko kreiptis į medikus. Stiprus moralinis smūgis P. B. visapusiškai sugniuždė morališkai, psichologiškai ir dvasiškai, todėl mano, kad jai turi būti atlyginta padaryta neturtinė žala.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad P. B. senatvės pensijos, perskaičiuotos VSDFV Vilniaus skyriaus 5-ojo pensijų skyriaus 2007 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. 1110, dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 401,83 Lt. Kadangi pareiškėjos senatvės pensijos dydis viršijo nustatytą ribinį pensijos dydį, ši pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir jos dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 243,65 Lt. Nuo 2010 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2010 m. spalio 26 d. įstatymas Nr. XI-1072, kuriuo buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktas ir jame buvo nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos senatvės pensijoms, išskyrus šias pensijas gaunančius asmenis, kuriems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. P. B. 2009–2011 m. buvo nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, todėl jai nuo 2010 m. gruodžio 1 d. mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija.
Pareiškėjai našlių pensijos, paskirtos VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 5-ojo pensijų skyriaus 2004 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 3226, dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 126,36 Lt. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, P. B. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kiekvieną mėnesį buvo mokama perskaičiuota 117,30 Lt dydžio našlių pensija.
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis buvo sumažintos senatvės pensijos asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Konstitucinis Teismas nenagrinėjo, ar Laikinojo įstatymo nuostatos dėl našlių pensijų sumažinimo neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 1 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos įstatymas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad šis įstatymas prieštarauja Konstitucijai.
Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį 20 procentų kompensuojamos sumos turi būti išmokėta 2014 m. ketvirto ketvirčio paskutinį mėnesį, pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas 2015–2016 m. turi būti išmokama po 40 procentų kompensuojamos sumos lygiomis dalimis kiekvieno ketvirčio paskutinį mėnesį. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. PE_SP15-33560 „Dėl kompensuojamosios sumos apskaičiavimo ir mokėjimo“ apskaičiavo pareiškėjos kompensuojamos sumos dydį ir nustatė kompensuojamos sumos išmokėjimo terminus bei dydžius. Pagal šį sprendimą 2014 m. lapkričio mėnesį P. B. buvo išmokėta 348,00 Lt (100,79 Eur). Išmokėti neišmokėtą našlių pensijos dalį nėra teisinio pagrindo, nes nei Laikinajame įstatyme nei Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatyme nėra numatyta kompensuoti sumažintas našlių pensijas. VSDFV Vilniaus skyrius veikė tai, kaip privalėjo veikti, ir neatliko neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos yra nepagrįstas.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių tuoj pat išmokėti 2010–2011 m. negautas senatvės ir našlių pensijų dalis atmesti kaip nepagrįstą, o kitą bylos dalį nutraukti.
Atsiliepimas
VSDFV iš esmės palaikė VSDFV teritorinio skyriaus atsiliepime išdėstytą poziciją. Tvirtino, kad VSDFV teritorinis skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV privalėjo vadovautis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjai senatvės ir našlių pensijos pagal tuo metu galiojusio ir privalomo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuotos ir mokamos teisėtai, atsakovų darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais, todėl nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo. Nurodė, kad galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta. Nėra pagrindo įstatymų leidybą laikyti viešuoju administravimu ir pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį nei Prezidento, nei Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), nei Seimo, nei Seimo narių veiklos tyrimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pensijų įstatyme, Laikinajame įstatyme, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose, patvirtintuose Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, nėra nustatyta neturtinės žalos atlyginimo galimybė. P. B. nepateikė įrodymų, kad būtent pensijų sumažinimas lėmė jos sveikatos pablogėjimą.
Atsakovai taip pat prašė taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 7 punktu, bylos dalį dėl reikalavimo atlyginti 5 000 Eur neturtinę žalą nutraukti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjos P. B. skundą atmetė.
Teismo nustatyta, kad VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 5-ojo pensijų skyriaus 2004 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 3226 P. B. nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. buvo paskirta našlių pensija (I t., b. l. 114), o VSDFV Vilniaus skyriaus 5-ojo pensijų skyriaus 2007 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. 1110 nuo 2007 m. liepos 1 d. – 1 165,85 Lt valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (I t., b. l. 113). Pareiškėja 2013 m. spalio 11 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir prašė pateikti pažymą apie 2010–2011 m. laikotarpiu mokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės bei našlių pensijų dydžius bei išmokėti susidariusią nepriemoką (I t., b. l. 115). VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. (10.1)3-133305 pateikė pareiškėjai informaciją apie paskirtų, perskaičiuotų bei neišmokėtų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei našlių pensijų sumas ir nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti negautas pensijų dalis, kadangi nėra priimtas Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymas (I t., b. l. 116–117). Pareiškėja 2013 m. lapkričio 19 d. skundu kreipėsi į VSDFV ir prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių kaip įmanoma greičiau išmokėti 1 957,42 Lt neišmokėtas senatvės bei našlių pensijų dalis (I t., b. l. 129). VSDFV 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8082 pareiškėjos skundą nagrinėti atsisakė ir nurodė, kad jeigu ji iki 2013 m. gruodžio 11 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (I t., b. l. 130). Pareiškėja 2014 m. kovo 3 d. pakartotinai kreipėsi į VSDFV ir prašė iš esmės išnagrinėti jos skundą bei pateikti aiškų, išsamų bei suprantamą atsakymą. Ji pažymėjo, kad trejų metų termino skundui paduoti nepraleido (I t., b. l. 131–133). VSDFV, atnaujinusi terminą skundui paduoti ir pareiškėjos 2013 m. spalio 11 d. prašymą ir 2013 m. lapkričio 19 d. bei 2014 m. kovo 3 d. skundus išnagrinėjusi iš esmės, 2014 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-3446 konstatavo, kad neturi pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautas pensijų dalis ir P. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šiuo sprendimu VSDFV įpareigojo VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių panaikinti 2013 m. lapkričio 4 d. rašto Nr. (10.1)3-133305 dalį, kurioje atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti negautos senatvės ir našlių pensijų dalis už 2010–2011 m., kurios susidarė dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, ir apie tai informuoti pareiškėją (I t., b. l. 120–121). Šį įpareigojimą VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius įvykdė ir apie tai 2014 m. balandžio 19 d. raštu Nr. (10.1)3-49574 informavo pareiškėją (I t., b. l. 122). VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo nuostatomis, 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. PE_SP15-33560 apskaičiavo P. B. kompensuojamos sumos dydį ir nustatė kompensuojamos sumos išmokėjimo terminus ir dydžius (I t., b. l. 164).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, kuriomis buvo sumažintos senatvės pensijos asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Konstitucinis Teismas nenagrinėjo, ar Laikinojo įstatymo nuostatos dėl našlių pensijų sumažinimo prieštarauja Konstitucijai, tačiau teismui nekylant abejonių dėl minėtos nuostatos konstitucingumo, jis našlių pensijos mažinimą vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi laiko pagrįstu bei dalyje dėl našlių pensijos sumažinimo skundą atmeta kaip nepagrįstą.
Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pareiškėjai paskirtos valstybinės socialinio draudimo pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojamos. Konstituciniam Teismui prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažinus Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis buvo sumažintos senatvės pensijos asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, darytina išvada, kad pareiškėjos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija iki 2010 m. lapkričio 30 d. buvo mažinta nepagrįstai. Taigi, P. B. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. susidarė 1 739,98 Lt (503,93 Eur) nepriemoka (turėjo būti išmokėta 33 643,92 Lt, tačiau išmokėta tik 31 903,94 Lt). Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. PE_SP15-33560 matyti, kad jame buvo nustatyti pareiškėjai kompensuojamos sumos dydis ir kompensuojamos sumos išmokėjimo terminai bei dydžiai (b. l. 164). Administracinėje byloje nėra įrodymų, kad P. B. minėtą sprendimą būtų ginčijusi įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priėmus pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką nustatantį teisės aktą, jos teisių pažeidimas buvo pašalintas, todėl P. B. skundo dalis, kurioje ji prašo nedelsiant išmokėti neišmokėtas valstybinio socialinio draudimo senatvės bei našlių pensijos dalis, atmestina kaip nepagrįsta.
Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. Valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai nepagrįstai buvo mažinta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. Pareiškėja reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė tik 2015 m. sausio 26 d., nors apie pensijos sumažinimą žinojo nuo pirmos sužintos pensijos išmokėjimo dienos, taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėja termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodo, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nustatęs, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi 3 metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo dalis dėl žalos atlyginimo taip pat atmetama.
III.
Pareiškėja P. B. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėja nurodo, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo mažinti jai senatvės ir našlių pensijas, nes tai prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatoms. Pažymi, kad pareiškėjai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2009 m. rugsėjo 17 d. buvo nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis iki 2011 m. liepos 8 d. ir išduotas neįgaliojo pažymėjimas Nr. 020938, o nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis neterminuotai ir išduotas neįgaliojo pažymėjimas Nr. 022438.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo skaičiuojant pareiškėjos senatvės pensiją 2010 m. sausio – lapkričio mėnesiais.
Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktas (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d.) nustatė, kad pagal šio įstatymo nuostatas perskaičiuojamos valstybinės socialinio draudimo senatvės, išankstinės senatvės, netekto darbingumo (invalidumo) pensijos, išskyrus pensijas asmenims, netekusiems 75-100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensijos), ištarnauto laiko pensijos, kurios viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, valstybinės socialinio draudimo našlaičių (maitintojo netekimo) pensijos, kurios viršija pusę ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio, valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, paskirtos ir (arba) mokamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymą.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, kuriomis buvo sumažintos senatvės pensijos asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.
Šiame nutarime, be kita ko, buvo konstatuota, kad senatvės pensijos amžių sukakę neįgalieji, kuriems darbingumo lygis nėra nustatomas dėl jų amžiaus ir kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ir darbingo amžiaus neįgalieji, netekę 75-100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkai), yra iš esmės tapačioje padėtyje ir tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad skirtingas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Nei šių grupių asmenų amžius, nei jų gaunamų socialinių išmokų rūšys nėra tokio pobūdžio skirtumai, dėl kurių įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti tam tikroms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms Laikinojo įstatymo nuostatos netaikomos, galėtų šias asmenų grupes traktuoti nevienodai.
Nuo 2010 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2010 m. spalio 26 d. įstatymas Nr. XI-1072, kuriuo buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktas ir jame buvo nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos senatvės pensijoms, išskyrus šias pensijas gaunančius asmenis, kuriems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. P. B. 2009–2011 m. buvo nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, todėl jai nuo 2010 m. gruodžio 1 d. mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija iki 2010 m. lapkričio 30 d. buvo mažinta nepagrįstai. Taigi, P. B. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. susidarė 1 739,98 Lt (503,93 Eur) nepriemoka (turėjo būti išmokėta 33 643,92 Lt, tačiau išmokėta tik 31 903,94 Lt).
Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį 20 procentų kompensuojamos sumos turi būti išmokėta 2014 m. ketvirto ketvirčio paskutinį mėnesį, pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas 2015–2016 m. turi būti išmokama po 40 procentų kompensuojamos sumos lygiomis dalimis kiekvieno ketvirčio paskutinį mėnesį.
Dėmesys atkreiptinas į tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. PE_SP15-33560 vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu ir remdamasi Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis nusprendė pareiškėjai apskaičiuoti kompensuojamąją valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, kuri buvo apskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1-4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1,2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatas. VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad pareiškėjai apskaičiuota 1 739,98 Lt dydžio kompensuojamoji suma. Be to, paminėtame sprendime VSDFV Vilniaus skyrius nurodė konkrečius apskaičiuotos kompensuojamosios sumos dydžius ir mokėjimo terminus. Paminėtame VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime taip pat buvo išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka, tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėja nurodytą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą būtų skundusi nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos skundo dalis, kurioje ji prašo nedelsiant išmokėti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, atmestina, kadangi VSDFV Vilniaus skyriui priėmus 2014 m spalio 9 d. sprendimą, pareiškėjos teisė į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją buvo užtikrinta. Todėl pareiškėjos reikalavimas nedelsiant išmokėti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.
Pabrėžtina, jog Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Taigi nagrinėjamu atveju pripažintina, kad valstybinio socialinio draudimo našlių pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas. Teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjos teisės, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus, susijusius su neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo našlių pensijos dalies priteisimu.
Nagrinėjamai bylai aktualus CK 6.271 straipsnio aiškinimas ir taikymas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio, todėl žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas. Kita vertus, dalies reikalavimų dėl žalos atlyginimo nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama, be kita ko, ir į minėtas nuostatas, kolegijos vertinimu, VSDFV teritorinis skyrius mokėjo pareiškėjai sumažintą senatvės pensiją įgyvendindamas tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šiais veiksmais atsakovas pažeidė pareiškėjos teises ar teisėtus interesus. Vadinasi, nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatyti atsakovo, t. y. valdžios institucijos, neteisėti veiksmai.
Kadangi pareiškėja valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme sieja ir su Lietuvos Respublikos Seimo prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo priėmimu, todėl sprendžiant klausimą dėl valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, be kita ko, yra būtina pasisakyti dėl įstatymų leidėjo (Lietuvos Respublikos Seimo) pagrindinės funkcijos (įstatymų priėmimo) vertinimo valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo prasme.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 2 dalyje yra pateiktas straipsnyje naudojamo termino „valdžios institucija“ apibūdinimas, pagal kurį „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Iš šio apibūdinimo matyti, kad į jį patenka platus (pastebėtina, kad nebaigtinis) sampratos „bet koks viešosios teisės subjektas“ subjektų ratas. Tačiau ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme (šiame punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo) yra būtina, kad tokiu subjektu būtų viešojo administravimo srityje veikiantis (veikęs) viešojo administravimo subjektas. ABTĮ taikymo požiūriu, Lietuvos Respublikos Seimas nepriskirtinas viešojo administravimo subjektų kategorijai, o Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu (ABTĮ 2 str. 1, 4 d.).
Atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo neturėjo taikyti ieškinio senaties instituto, nes žalos atlyginimo klausimas šiuo atveju nėra aktualus.
Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos P. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.