Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-3209-803/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-12-17
Bylos Nr.: e2A-3209-803/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-35180-2014-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Goda Ambrasaitė-Balynienė, Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė (pran.)
Ieškovas: E. M.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Vaisingumo centras“

Kategorijos

1.3.2.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-3209-803/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35180-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.9.2..; 3.3.1.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės „Vaisingumo centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės E. M. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išmokų, susijusių su darbu, priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vaisingumo centras“.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

ieškovė prašė: 1) pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnio 1 dalį neteisėtu, laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu; 2) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (po 122,18 Lt atskaičius mokesčius už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos); 3) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 4) iš atsakovo ieškovės naudai 19 242,10 Lt atskaičius mokesčius darbo užmokesčio už nepanaudotas atostogas, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės išmokos skirtumą, susidariusį dėl atsakovo netinkamai skaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio, į kurį nebuvo įtrauktas faktiškai gautas darbo užmokestis; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. gegužės 28 d. darbo sutarties Nr. 43 pagrindu pradėjo dirbti embriologės pareigose, yra aukštos kvalifikacijos darbuotoja, baigusi Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakultetą (biologijos specialybę). Siekdama įgyti embriologės kvalifikaciją, ne kartą stažavosi daugelyje valstybių, nuolatos kėlė kvalifikacijos, dalyvaudama įvairiuose kvalifikacijos kėlimo renginiuose. Pradžioje darbo sutartyje buvo sulygtas 600 Lt darbo užmokestis per mėnesį, vėliau darbo sutartis darbo užmokesčio dalyje buvo ne kartą keista: 2012 m. rugpjūčio 1 d. padidinant darbo užmokestį iki 850 Lt, 2013 m. sausio 1 d. - iki 1000 Lt, tačiau faktiškai visų darbo santykių metu ieškovei buvo mokamas didesnis atlyginimas. Būdama aukštos kvalifikacijos specialiste, kurių Lietuvoje yra vos keli, faktiškai ieškovė gaudavo kur kas didesnį darbo užmokestį, kurio atsakovas galimai nefiksavo jokiuose buhalteriniuose dokumentuose. Atlyginimas priklausė nuo atliekamų procedūrų pobūdžio ir skaičiaus. Ieškovė kėlė klausimą darbdaviui dėl gaunamo atlyginimo tinkamo įforminimo, tačiau atsakovas vengė tai daryti, nors ir žadėjo. Tačiau atsakovas vėliau ėmėsi ieškovės atleidimo iš darbo procedūros. 2014 m. birželio 18 d. iškovė buvo iškviesta pas atsakovą, kad jai būtų įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą. Atsakovas darė ieškovei spaudimą, elgėsi nepagarbiai. Ieškovei nebuvo nurodytos jokios svarbios ir pagrįstos priežastys, kodėl ji yra atleidžiama iš darbo. 2014 m. birželio 18 d. įspėjimu ieškovė faktiškai buvo nušalinta nuo darbo, jai nurodant, kad iki atleidimo iš darbo dienos jai į darbą vykti nereikės. Nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė buvo išleista kasmetinių apmokamų atostogų iki 2014 m. rugpjūčio 30 d.. Atsižvelgiant į atostogų laiką ieškovės atleidimo data buvo nukelta, ir ieškovė iš darbo faktiškai buvo atleista 2014 m. rugsėjo 24 d. Atleidimas, anot ieškovės, neteisėtas, nes įspėjimas dėl darbo santykių nutraukimo neinformatyvus ir neaiškus, nurodytas DK 129 straipsnis, jo nekonkretizuojant. Atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo be jokių svarbių priežasčių, išmokėjo jai sumas, paskaičiuotas ne nuo faktiškai gauto darbo užmokesčio, o nuo darbo sutartyje nurodyto. Dėl to ji patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Lt suma. Taip pat atleidimo iš darbo aplinkybės buvo sukeliančios didelius dvasinius išgyvenimus bei nervinę įtampą. Ieškovei darytas akivaizdus psichologinis spaudimas, grasinant atleidimu be išeitinės kompensacijos, taikant drausminę atsakomybę, tai rodo garso įrašas. Su ieškove 2014 m. birželio 18 d. vykusio pokalbio metu bendrauta itin nepagarbiai, pernelyg įsakmiai, ieškovę bandyta išvaryti iš patalpos, grasinta. Ieškovės teigimu, jos atleidimas iš darbo viršijo įprastus darbo sutarties nutraukimo metu patiriamus išgyvenimus, ką patvirtina ir vėliau sutrikusi ieškovės sveikata, dėl neteisėto, nesąžiningo ir netgi ciniško atsakovo elgesio ieškovė patyrė neigiamus išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą, nerimą, emocinę depresiją (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 1-8, 52-53, 154-155).

Atsiliepimas

Atsakovas su ieškovės reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad 2014-05-05 atsakovas gavo vyr. embriologės G. L. skundą dėl ieškovės netinkamo elgesio darbo metu. Minėtame skunde nurodoma, kad E. M. grasino fiziniu susidorojimu, elgėsi įžeidžiančiai. Taip pat skunde buvo nurodyta, kad ieškovė nepalaiko tvarkos laboratorijoje, nesutvarko laboratorijos po atliktų darbų, nepildo reikiamos dokumentacijos. Atsakovas, reaguodamas į gautą skundą, tiek žodžiu, tiek 2014-05-05 raštu įspėjo ieškovę dėl jos netinkamo elgesio darbe bei pareigybinių instrukcijų nevykdymo, taip pat informavo ieškovę, kad jei situacija dėl jos netinkamo elgesio pasikartos, ieškovė bus atleista iš darbo. Atsakovas pateikė ieškovei įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 129 straipsnį, su kuriuo ieškovė buvo supažindinta 2014-06-18. UAB „Vaisingumo centras“ direktorė 2014-06-18 priėmė įsakymą „Dėl E. M. darbo sutarties nutraukimo“ Nr. 14-11. Atsižvelgiant į ieškovės 2014-05-07 prašymą „Dėl apmokamų atostogų“ bei atsakovo direktorės 2014-05-08 įsakymą „Dėl E. M. kasmetinių mokamų atostogų“, ieškovė nuo 2014-08-01 buvo išleista kasmetinių apmokamų atostogų iki 2014-08-30. Atitinkamai ieškovės atleidimo data buvo nukelta ir faktiškai ji buvo atleista 2014-09-24. Atsakovo teigimu, jis turėjo pagrindą atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 129 str., nes ji nesilaikė reikalavimo palaikyti dalykinę darbo atmosferą, vengti triukšmo ir elgtis pagarbiai su kitais asmenimis, nepalaikė draugiškos ir darnios darbo atmosferos, o savo elgesiu ir konfliktais trikdė kitų asmenų darbą, sutrikdė įprastines kitų darbuotojų darbo sąlygas, todėl darbovietėje susiformavo konfliktiška situacija, kuri neigiamai veikė darbo procesą. Tai patvirtina į bylą pateiktas 2014-05-05 vyr. embriologės G. L. skundas. Atsakovas kategoriškai nepripažino ieškovės reikalavimų ir nurodytų argumentų dėl su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų pagal tariamai faktiškai mokėtą darbo užmokestį, laikė juos neįrodytais ir teigė, jog atlyginimas ieškovei, kaip ir kitiems darbuotojams, buvo mokamas pagal darbo sutarties nuostatas, neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybės VMI atlikus patikrinimą nebuvo nustatytas (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 67-71; T.2, b.l. 155-160).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies. Konstatavo, kad atsakovas įspėjime apie atleidimą iš darbo nenurodė svarbios priežasties, dėl kurios ieškovę ketinama atleisti iš darbo. Įspėjimas apie jos atleidimą iš darbo yra visiškai formalus, neinformatyvus, todėl negali būti laikomas atitinkantis įstatymo reikalavimus, nes yra apribojantis darbuotojos galimybes ginti savo teises įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu ir pasibaigus darbo santykiams. Teismas nustatė, jog atsakovas yra paskyręs E. M. įspėjimą, kaip drausminę nuobaudą, dėl neetiško elgesio darbe ir pareiginių instrukcijų nevykdymo, nurodydamas, kad jei situacija dėl jos netinkamo elgesio pasikartos, ieškovė bus atleista iš darbo. Nurodė, kad tokia atsakovo pozicija galimai leistų skirti ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą kitu pagrindu – už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tačiau negali būti laikoma svarbia priežastimi sprendžiant dėl atleidimo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį. Konstatavo, jog pakartotinai bausti asmenį už tą patį pažeidimą negalima, todėl pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikė DK 300 straipsnio 4 dalį. Teismas laikė įrodytu ieškovės argumentą, kad jai faktiškai buvo mokamas didesnis atlyginimas nei nurodyta jos darbo sutartyje ir nurodo atsakovas. Tokią išvadą padarė, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė dirbo pas atsakovą nuo 2007 metų, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovei buvo reikštos pretenzijos dėl darbo, pretenzijos iš pacientų, jos kvalifikaciją patvirtina rašytiniai įrodymai. Teismas nurodė, kad VMI surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma nepaneigia neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo fakto. Be to, ieškovės sąskaitos išrašai įrodo grynųjų pinigų įnešimo aplinkybę. Atsižvelgdamas į tai, pripažino, kad už 2014 m. kovą ieškovė gavo 2025 Lt, 2014 m. balandį – 3525 Lt, 2014 m. gegužę – 2025 Lt, viso už šiuo tris mėnesius – 7575 Lt (atskaičius mokesčius). Įvertino ir tai, kad skolos skaičiuotėje ieškovė teikia duomenis apie jos faktiškai dirbtą laiką ir nurodo sumas, kurios yra mažesnės nei jos minėtas galimas faktinis darbo užmokestis (3000 – 4000 Lt), t.y. elgiasi sąžiningai ir nepiktnaudžiauja darbdavio atžvilgiu. Atsakovui nenuginčijus šio fakto ir neužginčijus ieškovės konkretizuotų paskaičiavimų, tenkino reikalavimą, priteisdamas 25 230,17 Lt atskaičius mokesčius sumos paskaičiuotos atsižvelgiant į ieškovės nurodytą vidutinį darbo užmokestį nuo faktiškai gautų pajamų, kurios atsakovo nebuvo apskaitytos, taip pat iš dalies reikalavimą dėl nepriemokos priteisimo (5406,10 Eur). Pripažinęs ieškovės atleidimą iš neteisėtu, priteisė 23092,10 Lt (atskaičius mokesčius) (6688 Eur) vidutinį darbo užmokestį, apskaičiuotą nuo faktiškai ieškovės gauto darbo užmokesčio, už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2014-09-24) iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 122,18 Lt (atskaičius mokesčius) (35,40 Eur) už kiekvieną darbo dieną nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, konstatuodamas, jog gautos išeitinės išmokos bei kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką sumos yra pakankamos kompensuoti ieškovei dėl atleidimo iš darbo patirtą nuoskaudą (elektroninės bylos priedo T.2, b.l.162-171).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas (atsakovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą dalyje, kurioje tenkinti jos reikalavimai. Nurodė, kad ieškovės atleidimas iš darbo yra teisėtas bei pagrįstas. Atsakovas, 2014-05-05 gavęs vyr. embriologės G. L. skundą dėl ieškovės galimo netinkamo elgesio darbo metu, surašė įspėjimą. Ji buvo atleista pagal DK 129 straipsnio 2 dalį dėl DK 35, 228 straipsnių pažeidimo. Ieškovės neteisėta veika pasireiškė nemandagiu, įžeidžiančiu elgesiu, įprasto įmonės darbo trikdymu. Ieškovė neperkelta į kitas pareigas, nes nebuvo laisvų darbo vietų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo atleista teisėtai, nebuvo pagrindo taikyti DK 300 straipsnio 3, 4 dalių ir priteisti vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Apeliantas įrodinėja, kad teismas netinkamai apskaičiavo ieškovei priklausantį darbo užmokestį, nes neįvertino, jog ji dirbo pas atsakovą iki 4 val. per dieną, taip pat kitose darbovietėse. Mano, kad 100 Lt atlyginimas yra teisingas, kai dirbi vienoje bendrovėje. Nesutinka su teismo atliktu įrodymu vertinimu, argumentuodamas, jog be pagrindo nebuvo pasiremta VMI 2014-09-12 operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-FR1024-10090, liudytojų (T. Z.) parodymais. Ieškovė dirbo nuo 2007-05-28 iki 2014-09-24, tačiau per tą laikotarpį nei karto nekėlė neapskaityto atlyginimo klausimo, nereiškė jokių pretenzijų. Byloje liko neatskleista faktinė aplinkybė, ar ieškovė neturėjo kitų pajamų šaltinių, iš kurių galėjo įnešti pinigus į sąskaitą (elektroninės bylos priedo T.3., b.l.1-9).

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog apelianto reikalavimai nepagrįsti. Paaiškino, jog nuo 2007 m. gegužės 28 d. dirbo UAB „Vaisingumo centras“. Per visą darbo laiką nesulaukė jokių pastabų iš darbdavio nei dėl darbo drausmės, nei dėl netinkamo elgesio darbe. Atsakovas neįrodo fakto, jog G. L. 2014-05-05 skundas apskritai buvo surašytas ieškovės darbo santykių metu, o ne gavus Ieškovės ieškinį teisme. Ieškovė apie svarbią darbo sutarties nutraukimo priežastį nebuvo informuota ir žodžiu, o tai patvirtina ieškovės į bylą pateikto garso įrašo 0.50 min., 02.10 min., 03.15 min. ir kt. Be to, jei jau ieškovė buvo atleista pagal DK 129 straipsnio dalį, tai apeliantas privalėjo informuoti, ar nėra galimybių ją perkelti į kitas pareigas, o teisme įrodyti šią aplinkybę. Tuo tarpu atsakovas į bylą nepateikė nei įmonės struktūros, nei per įspėjimo laikotarpį priimtų ir atleistų darbuotojų duomenų, nei kitų įrodymų, pagrindžiančių jo deklaratyvius teiginius apie laisvų darbo vietų nebuvimą. Atsakovo pozicija procesiniuose dokumentuose leidžia teigti, jog jis atleido ieškovę dėl tariamo darbo drausmės pažeidimo. Tai pagrindžia apelianto argumentai dėl to, kad: a) 2015-01-05 teismo posėdyje atsakovo atstovas pats nurodė tokį ieškovės atleidimo pagrindą; b) atsakovas įrodinėja DK 228 straipsnio pažeidimą; c) atsakovas nurodė, jog ieškovė nesilaikė pareiginių nuostatų reikalavimų pildyti embriologinius duomenis pagal patvirtintą formą (15 punktas), atlikti duomenų analizę, pildyti statistinius duomenis (16 punktas). Tačiau, jeigu tokie pažeidimai būtų egzistavę, vadovaujantis DK 240 straipsniu atsakovas būtų turėjęs pareikalauti pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimų ir tik tada atitinkamai įvertinti jos elgesį. Tai reiškia DK 240 straipsnyje nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimą, o tai yra savarankiškas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu. Taip pat ieškovė nurodė, kad teismas pagrįstai nesivadovavo VMI atlikto patikrinimo medžiaga, nes ją paneigia garso įrašas, kuris ne tik parodo akivaizdžiai netinkamą atsakovo direktorės elgesį su ieškove, tačiau yra ir reikšmingas nustatant faktą dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo. Garso įraše girdėti kaip ieškovė mažiausiai tris kartus kelia klausimą dėl apmokėjimo už procedūras ir su tuo susijusių sumų perskaičiavimo (3 min. 57 s., 17 min. 15 s., 22 min. 15 s.). Pažymėjo, kad procedūrų registravimo žurnalai įrodė, jog atsakovo vesta darbo laiko apskaita neatitinka realaus darbuotojų darbo laiko. Ieškovės sąskaitos išrašas parodo, kad reguliariai (kiekvieną mėnesį panašiomis datomis) ji į savo banko sąskaitą įnešdavo nemažas sumas. Paaiškino, jog vienintelė darbovietė, kurioje ji dirbo 2013-2014 metais, buvo UAB „Eugenijos ginekologijos klinika“, kurioje per 2013 metus uždirbo iš viso 980 Lt, o 2014 metais – 222,80 Lt. Ginekologijos klinikos veikimo specifika yra visiškai kitokia ir ten atliekamos paprastos procedūros, kurias ieškovė atlikdavo tik kartą per savaitę, už ką atitinkamai jai buvo mokama apskaitant visą darbo užmokestį. Kitų pajamų šaltinių ieškovė neturėjo. Taip pat ieškovė nurodė, kad VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje yra užfiksuotas faktas dėl 268 244,17 Lt trūkumo, kuris vėliau buvo apmokėtas įnešant pinigus į banko sąskaitą. Apklausus VMI inspektorius teisme paaiškėjo, kad net nebuvo nustatomas faktas, per kiek kartų toks trūkumas susidarė kasoje, t.y, ar trūkumas susidarė per vieną kartą, ar per daug kartų galimai nuolat mokant darbuotojams neapskaitytą darbo užmokestį (elektroninės bylos priedo T.3., b.l. 14-23).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir užmokesčio už darbą. Iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, jog ieškovė UAB „Vaisingumo centras“ pradėjo dirbti nuo 2007 m. gegužės 28 d. pagal Darbo sutartį Nr. 43 embriologės pareigose, nustatant 8 val. darbo dieną, 5 dienų darbo savaitę (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 10-13, 73-76). Pradžioje šalys sulygo dėl 600 Lt darbo užmokesčio per mėnesį, vėliau darbo sutartis darbo užmokesčio dalyje buvo ne kartą keista: 2012 m. rugpjūčio 1 d. padidinant darbo užmokestį iki 850 Lt, 2013 m. sausio 1 d. - iki 1000 Lt. Darbo sutartis nutraukta 2014-08-18 pagal DK 129 straipsnio (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 76).

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo

DK 129 straipsnis leidžia darbdaviui, laikantis teisės aktų nuostatų, kiekvienu atveju pačiam nuspręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkretaus jos nutraukimo pagrindo elemento – konkrečių svarbių priežasčių (priežasties). Darbuotojo ir darbdavio ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo sprendžiant teisme, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis), o teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios. DK 129 straipsnyje neatskleistas sąvokos ,,svarbi priežastis” turinys; straipsnio 2 dalyje tik nurodyta, kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis. Be kitų aplinkybių, šioje teisės normoje nurodytos ir tam tikros su darbuotojo asmeniu (jo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, elgesiu darbe) susijusios aplinkybės, kurios konkrečiu atveju gali būti pripažįstamos svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį. Aplinkybės, susijusios su darbuotojo elgesiu darbe, kurios gali sudaryti pagrindą darbdaviui nutraukti neterminuotą darbo sutartį, turėtų būti suprantamos kaip subjektyvios tam tikro darbuotojo charakterio, asmeninės ir pan. savybės, kurios, nesant jo kaltės, kaip drausminės atsakomybės sąlygos (DK 234 straipsnis), objektyviai pasireiškia netinkamu darbuotojo elgesiu darbe. Tokios aplinkybės gali būti, pavyzdžiui, nepagrįsti konfliktai su bendradarbiais, elgesys, kuriantis įtampą tarp įmonės darbuotojų, psichologinio diskomforto kolektyve sukūrimas, pažiūrų, nesuderinamų su dirbamu darbu ar visuomenės moralės normomis, demonstravimas, profesinės etikos reikalavimų ignoravimas ir pan. Aplinkybės, susijusios su darbuotojo elgesiu darbe, bei kitos su darbuotojo asmeniu susijusios aplinkybės gali būti svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį tik tada, kai dėl tokių aplinkybių buvimo darbuotojas yra netinkamas pavestam darbui atlikti. Tokiais atvejais tinkamumas pavestam darbui atlikti turėtų būti suprantamas ne tik kaip paties darbuotojo tiesioginių darbo funkcijų atlikimo kokybė, bet ir jo elgesio įtaka kitų darbuotojų darbo sąlygoms, poveikis jų darbingumui ir veiklos rezultatams, įmonės prestižui ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G.M. v. AB LESTO, bylos Nr. 3K-3-346/2011; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011).

Atsižvelgiat, jog pagal įstatymą būtent darbdaviui tenka įrodinėti atleidimo iš darbo teisėtumą, įvertinant, kad šios kategorijos bylose kasacinio teismo praktika yra suformuota ir aiški, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad ieškovė (darbuotoja) turėjo įrodyti savo tinkamumą ir gerą darbo pareigų vykdymą, atliekant embriologės funkcijas, plačiau dėl to nepasisakydama. Tuo pačiu yra pripažįstamas tinkamu pirmosios instancijos teismo įrodinėjimo naštos paskirstymas šalims (CPK 12, 178, 417 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas, 2014-05-05 gavęs vyr. embriologės G. L. skundą dėl ieškovės galimo netinkamo elgesio darbo metu (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 77), reaguodamas į jį, tą pačią dieną, t.y. 2014-05-05, surašė įspėjimą E. M. (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 78). Taigi ieškovės elgesys pagal šią informaciją buvo įvertintas. Pagal DK 239 straipsnį už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą. Jei paskyrus drausminę nuobaudą darbuotojas toliau pažeidžia darbo drausmę, drausminė nuobauda gali būti skiriama pakartotinai. Įrodymų apie tolimesnį netinkamą pareigų vykdymą nėra. Kita vertus, drausminė nuobauda nebuvo paskirta, o darbo santykiai pasibaigė pagal DK 129 straipsnį, todėl teisėjų kolegija nevertina šalių nurodytų aplinkybių nei dėl darbo drausmės pažeidimo sudėties (ne)buvimo, nei dėl drausminės nuobaudos skyrimo pagrindų, nei tvarkos, nes jie neturi teisinės reikšmės galutiniam šios bylos rezultatui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas negali būti paneigtas apelianto atliktu faktinės situacijos interpretavimu ir pagal tai padarytomis išvadomis (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apeliantas nurodė, kad ieškovė buvo atleista dėl nemandagaus, įžeidžiančio elgesio, įprasto įmonės darbo trikdymo. Tačiau svarbios priežastys DK 129 straipsnio prasme neturi būti nulemtos darbuotojo kaltės. Tuo tarpu visi apelianto argumentai paremti būtent šia aplinkybe. DK 129 straipsnis taikomas nustačius, kad tam tikras darbuotojo elgesys, nors ir yra nepriimtinas, netoleruotinas, tačiau nenulemtas darbuotojo kaltės. Iš esmės byloje nėra įrodyta, kad ieškovė būtų linkusi nesilaikyti socialinių normų, būtų kilęs konfliktas su klientu, dėl ko darbdavys būtų turėjęs praradimų (pvz., buvo atsisakyta paslaugos, diskredituotas jo vardas ir pan.), darbe būtų kilę nuolatiniai nesutarimai su kitais darbuotojais, ieškovė nepalaikytų dalykinės atmosferos, būtų atsisakiusi bendradarbiauti, siekiant bendro darbo rezultato ir kt. Šias aplinkybes, kaip jau minėta, turėjo nurodyti ir pagrįsti būtent apeliantas kaip darbdavys (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu iš esmės yra apsiribojama vienu epizodu, kildinamu iš G. L. skundo.

Pagal įstatymą darbuotojo atleidimas iš darbo dėl jo elgesio darbe taip pat nepanaikina darbdavio pareigos, esant galimybei, perkelti atleidžiamą darbuotoją į kitą darbą. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog darbdavys net nesvarstė tokios galimybės. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apeliantas siekė nutraukti darbo santykius su ieškove, juos nutraukė, tačiau be svarbių priežasčių, todėl šioje dalyje atmeta apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 185 straipsnis).

Dėl darbo užmokesčio dydžio, priteistos kompensacijos ir kitų, su darbo santykiais susijusių išmokų,

Apeliantas įrodinėja, kad 100 Lt atlyginimas yra teisingas, kai dirbi vienoje bendrovėje. Šis argumentas per se nėra teisingas, nes darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos rinkoje, kompetencijos, patirties, įgūdžių ir kt., t.y. labai įvairių veiksnių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog įrašai žurnale (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 102-146) rodo atsakovo darbo intensyvumą ir paneigia G. B. posėdžio metu išsakytus teiginius apie tai, kad centras per metus atlieka viso labo 50-60 procedūrų, bei netiesiogiai patvirtina tiek ieškovės užimtumą, tiek ir jos nurodomas aplinkybes dėl faktinio algos mokėjimo priklausomai nuo atliktų procedūrų skaičiaus. Taip pat pagal procedūrų registraciją byloje buvo nustatyta faktinė aplinkybė, jog atsakovo vesta darbo laiko apskaita (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.105-127) neatitiko realaus darbuotojų darbo laiko. Šios teismo konstatuotos aplinkybės apeliaciniame skunde nėra iš esmės ginčijamos. Taigi darbo paklausa buvo, kompetencijos turėjimas ir tinkamumas darbui nepaneigtas (CPK 178 straipsnis). Apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė VMI surašytą operatyvaus patikrinimo pažymą (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 85-86).

Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentus dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

VMI 2014-09-12 operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (4.65)-FR1024-10090 suformavusi VMI vyr. specialistė T. Z., apklausta posėdžio metu (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 155-160), paaiškino, kad ji buvo atsakinga už šį patikrinimą atsakovo įmonėje, užduotis vykdyti šį patikrinimą atsakovo įmonėje buvo gautas po E. M. skundo VMI. Anot jos, kiti apklausti darbuotojai nepatvirtino, jog dalį algos gauna pagal darbo sutartį, dalį – grynais, priklausomai nuo atliktų procedūrų skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, kad buvo apklausti tik šiuo metu dirbantys darbuotojai, kurie yra priklausomi nuo darbdavio ir kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai vertinti kritiškai, o toks tyrimo atlikimas negali būti pripažįstamas patikimu (CPK 185 straipsnis). Tokios išvados pagrįstumą įrodo ir patikrinime dalyvavusio M. Š. teismui teikti paaiškinimai (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 155-160), kuris turėjo patikrinti grynųjų pinigų užpajamavimą, kai buvo gauta informacija, kad gali būti tą dieną gautų neužpajamuotų pinigų. M. Š. nustatė, kad pinigai buvo apskaityti, bet realiai jų nebuvo. Anot liudytojo, tai administracinės teisės pažeidimas, nes suma buvo didelė – virš 200 000 Lt, bet atsakomybės taikymo klausimas – ne jo kompetencija. Taip pat liudytoju apklaustas patikrinime dalyvavęs V. M. teigė (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 155-160), kad jo dalyvavimas patikrinime labiau formalus, jis skaičiavo kasą, tyrimo išvados neskaitė, pažymos nepasirašė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė didesnės įrodomos galios VMI 2014-09-12 operatyvaus patikrinimo pažymai Nr. (4.65)-FR1024-10090, nes ji tėra vienas iš įrodymų (CPK 197 straipsnis), kadangi nelegalaus darbo faktą ir pagal tai mokamo darbo užmokesčio teisėtumą ir pagrįstumą nustatinėja darbo inspektorius, atlikdamas patikrinimą. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad ieškovės pateikti sąskaitos išrašai (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 36-37), rašytas atsakovo direktorei G. B. laiškas (elektroninės bylos priedo T.1, b.l. 38), kai tuoj po atleidimo ieškovė kėlė klausimą dėl didesnių jai priklausančių sumų išmokėjimo, garso įrašo turinys (garso įrašo 17.15 min.), kai atsakovo vadovė pripažino buvus žodinį susitarimą dėl faktinio ieškovės nurodomo darbo užmokesčio mokėjimo, patvirtina didesnį faktiškai mokėtą (3000 – 4000 Lt) atlyginimą. Ieškovės paaiškinimai buvo nuoseklūs, atitinkantys minėtus rašytinius įrodymus, todėl nebuvo pagrindo jais nesivadovauti. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P.-G. v. valstybės įmonė Ignalinos atominė elektrinė, bylos Nr. 3K-3-107/2013).

Teisėjų kolegija įvertindama tai, kad nagrinėjamoje byloje konstatuotas darbdavio nesąžiningumas (DK 35 straipsnis), sprendžia, jog nėra pagrindo atskirai pasisakyti dėl priteistų su darbo santykiais išmokų dydžio, be to, apeliantas dėl to nekėlė ginčo (CPK 320 straipsnis).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus apie 550,51 eurų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo pakeitimu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytos sumos (713,90 eurų užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje x 1,3 koef.), todėl iš apelianto priteisiama 550,51 eurų ieškovės naudai.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra mažesnės nei 3 eurų suma, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (Žin., 2011, Nr. 134-6373; TAR, 2014-09-24, Nr. 2014-12793), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos10 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB ,,Vaisingumo centras“, j.a.k. 123847393, ieškovės E. M., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 550,51 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Goda Ambrasaitė – BalynienėAndrius IgnotasRūta Petkuvienė