- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-03
- Bylos Nr.
- A-602-1485-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03041-2012-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- L. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. V. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. lapkričio 30 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), kuriuo prašė solidariai priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) ir Lietuvos valstybės po 228,42 Lt kas mėnesį neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
Nurodė, kad jai nuo 2011 m. gruodžio 8 d. Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. sausio 3 d. sprendimu buvo paskirta valstybinė pareigūnų pensija. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota. Dėl to kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydama išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir mokėti pensiją netaikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Vidaus reikalų ministerija 2012 m. lapkričio 5 d. rašte nurodė, kad įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenustato, dėl to išmokėti neišmokėtą valstybinę pensiją ir mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją neturi pagrindo. Manė, kad toks teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis jai mokama sumažinta valstybinė pensija, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Pareiškėja taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimais, Konstitucijos 23, 52 straipsniais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laipsnių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuotais išaiškinimais. Nurodė, kad šioje byloje galimas ir civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei taikymas. Seimas priėmė Laikinąjį įstatymą, kurio 4 ir 5 straipsniuose įtvirtino nuostatas, sumažinančias pareigūnų valstybinių pensijų dydžius. Iš šio įstatymo Vidaus reikalų ministerijai kilo pareiga mokėti sumažintas pareigūnų valstybines pensijas. Seimas galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, ji negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu neteisėtas valstybės reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad ji patyrė nuostolių, kurių dydis yra lygus jos negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai ir tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Todėl mano, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (t. y. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Atsiliepimas
Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimuose į skundą (b. l. 24-25, 27-28) prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodė, kad pareiškėja 2012 m. spalio 29 d. su prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) išmokėti jai susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Sveikatos priežiūros tarnyba 2012 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 11D-(P)-5169 išsamiai paaiškino pareiškėjai aplinkybes dėl valstybinės pensijos sumažinimo, nurodė teisinį pagrindą ir tai, kad išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką neturi pagrindo. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuria remiantis pareiškėjai ir buvo perskaičiuota valstybinė pensija, pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimu (b. l. 14-15) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjai 2012 m. sausio 3 d. sprendimu nuo 2011 m. gruodžio 8 d. buvo paskirta 943,79 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta valstybinė pensija, kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu, buvo perskaičiuota ir jos dydis yra 1 075,37 Lt. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjai paskirta pensija buvo perskaičiuota remiantis tuo metu galiojusiomis ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Nurodė, jog Sveikatos priežiūros tarnyba šiuo metu neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjai jos prašomo dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 41-44) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai L. V. Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. sausio 3 d. sprendimu nuo 2011 m. gruodžio 8 d. neterminuotai buvo paskirta 943,79 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 18). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 11SP-1 pareiškėjai nuo 2011 m. gruodžio 8 d. nuspręsta mokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (b. l. 19). Pareiškėja 2012 m. spalio 29 d. su prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 21). Sveikatos priežiūros tarnyba, atsakydama į pareiškėjos prašymą, 2012 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. 11D (P)-5196 nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribota valstybinė pensija perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Todėl pareiškėjos valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir paskirta 1 075,37 Lt dydžio valstybinė pensija. Įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, o Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis remiantis pareiškėjai buvo perskaičiuota valstybinė pensija, neprieštarauja Konstitucijai, mokėti pareiškėjai paskirtos pensijos ir išmokėti nepriemoką nėra pagrindo (b. l. 22-23).
Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nuostatomis. Taip pat atsižvelgė į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nustatė, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu ir nurodė, jog Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog pareiškėja prašė priteisti jai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2011 m. gruodžio 8 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Pažymėjo, kad pareiškėjai paskirta valstybinė pensija taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas nebuvo ribojama. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjai valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.
Pažymėjo, jog pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, o asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimo išmokėti jai susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebuvo pagrindo.
III.
Pareiškėja L. V. apeliaciniu skundu (b. l. 50-54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - solidariai priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės po 228,42 Lt kas mėnesį neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, išdėstytais skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui.
Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo nepagrįstas, kadangi aplinkybė, jog pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., nepaneigia jos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.
Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo vadovautis vien tuo, kad Laikinajame įstatyme nebuvo nustatytas mechanizmas, pagal kurį būtų kompensuojami dėl gaunamų pensijų sumažinimo patirti praradimai jas gaunantiems asmenims.
Teigia, kad neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuoja pareiškėją kitų Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe, nes jiems paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo. Remiasi Konstitucijos 29 straipsniu, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu.
Pažymi, kad jos teisės reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nepaneigia ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu (b. l. 61-62) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Pažymi, jog pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nebuvo mažinama daugiau nei 20 procentų, todėl skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos atsakymas į pareiškėjos prašymą ir atitinkami veiksmai įstatymų nustatyta tvarka perskaičiuojant ir išmokant valstybinę pensiją buvo teisėti ir pagrįsti, nepažeidžiantys nei pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų, nei tuo metu galiojusių teisės aktų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63-64) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialines bei procesines teisės normas.
Pabrėžia, kad šalys visus savo argumentus, įrodymus buvo pateikę Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, o naujų įrodymų bei argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ar kurių Vilniaus apygardos administracinis teismas nebūtų įvertinęs, pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.
Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjai Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 11SP-38 (b. l. 18) nuo 2011 m. gruodžio 8 d. neterminuotai skirta 943,79 Lt pensija. Kartu su 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu pareiškėjai skirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija iš viso siekė 1 303,79 Lt. Pareiškėja, nesutikdama su jai perskaičiuotos valstybinės pensijos dydžiu, 2012 m. spalio 29 d. su prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 21). Sveikatos priežiūros tarnyba, atsakydama į pareiškėjos prašymą, 2012 m. lapkričio 5 d. sprendime Nr. 11D (P)-5196 nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribota valstybinė pensija perskaičiuojama taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal šią formulę pareiškėjos pensijos su priedu perskaičiavimo koeficientas buvo 0,8248. Todėl pareiškėjos valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir paskirta 1 075,37 Lt dydžio valstybinė pensija. Pareiškėja 2012 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės po 228,42 Lt (neišmokėtą valstybinės pensijos dalį) kas mėnesį už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė kilusį ginčą atsisakęs išmokėti pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką.
Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.
Teisėjų kolegija atsižvelgia į Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 11D(P)-5196 (b. l. 22) ir Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. lapkričio 5 d. pažymos Nr. 11D(P)-5197 (b. l. 16) duomenis ir pažymi, jog pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Būtent – pareiškėjai paskirta pensija kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu buvo perskaičiuota pritaikius pagal Laikinojo įstatymo 1 priede esančią formulę apskaičiuotą koeficientą 0,8248 (943,79 + 360 = 1303,79 × 08248 = 1075,37). Pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taigi, pareiškėjai nuo 2011 m. gruodžio 8 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagrįstai ir teisėtai buvo sumažinta iki 1075,37 Lt, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą pritaikius koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede esančią formulę.
Nagrinėjamu atveju aktualiame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Taigi, Konstitucinis Teismas pripažino, jog yra galima mažinti valstybines pensijas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o būtent ši norma ir buvo taikoma nagrinėjamu atveju.
Negalima sutikti su pareiškėjos pozicija, jog tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Atsižvelgiant į tai bei į minėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo teisėtas ir pagrįstas.
Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta tik Konstitucijai neprieštaraujančio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, ir ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų. Pažymėtina, jog remiantis minėta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartimi, diskriminaciniu pensijų reguliavimu būtų galima pripažinti tik tokį mažinimą, kuris viršytų 20 procentų. Todėl nėra priežasčių pripažinti, jog šiuo atveju buvo pažeistos pareiškėjos teisės. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, darytina išvada, jog pareiškėjos reikalavimas priteisti jai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pabrėžtina, jog nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl šiam ginčui spręsti turi būti taikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso straipsniai nagrinėjamu atveju nėra taikytini.
Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių esminių naujų argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai įvertino visus pateiktus argumentus ir priėmė atitinkamą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino visas bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad nėra pagrindo naikinti jo sprendimo. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, pareiškėjos apeliacinį skundą atmetant.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.